Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Trys novelių rinkiniai, 44 tekstai, aprėpiantys skirtingus žmo­gaus gyvenimo polius –­ nuo nelengvos lietuvių žemdirbiškosios egzistencijos iki kanadietiškos būties lengvybės.

Romualdas Lankauskas. „Kas nutiko ponui X". – Vilnius: Versus aureus, 2014.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-19_nr._3488_kas-nutiko-ponui-x.jpg

Apie Romualdą Lankauską pirmą kartą išgirdau dar tada, kai painiojau jį su Romualdu Granausku. Paskui mokykloje sėkmingai atskyriau juodu kaip baltymą nuo trynio, kol vyresnysis Romualdas išvis išnyko iš literatūrinio raciono kaip kiaušinio sidabras kriauklės ryklėje. Nesuprasi, kodėl taip negražiai nutiko šiam ponui rašytojui, kaip ir nesuprasi, kodėl jo bendravardis Granauskas po „Jaučio aukojimo" ir „Duonos valgytojų" toliau plakė galingus literatūrinius gogelmogelius, o R. Lankausko kūryba į muges ir knygynus nepriklausomybės laikais jau išsišnypšdavo nebent kaip paraščių putos, nesuprasi šito niekaip, –­ čia, be abejo, neapsieita be sąmoks­lo. R. Lankausko ankstesnės knygos „Jūra, bet nebe ta" pratarmėje paties autoriaus spėliota, kodėl ana knyga negavusi paramos –­ tai atseit „galėtų paaiškinti tie, kurie pasistengė, kad paramos nebūtų". Tekstų spausdinimas periodikoje nutrauktas atseit „įsikišus kai kurių suirzusių skaitytojų inspiruotai redakcijos cenzūrai". Kitur autorius guodžiasi kažkurį savo romaną pasiūlęs net „šešioms leidykloms, bet kai kurios, teksto net neskaičiusios, nepareiškė noro išleisti", mat kūrinio atseit nepraleidžia „kažkokie paslaptingi ekspertai" („Lietuvos žinios", 2012-02-01). Ūūū, negi rimtai nūdien dar gyvas CK?

Užtat leidykla „Versus aureus", nepaisydama paslaptingų ekspertų, nekreipdama dėmesio į visuotinį leidėjų nusistatymą prieš R. Lankauską ir nebijodama suirzusių skaitytojų teroro, lietuvių auditorijai parengė naujausių autoriaus novelių rinkinį. Leidykla net nesispyriojo priimti 7 tūkst. litų paramos, kurią turbūt neordinarinėmis priemonėmis įsiūlė Kultūros taryba. Kad tik, dievaži, knyga išeitų. Kad tik būtų sutriuškintas negailestingas cenzorių ordinas ir kritikų kalifatas. Kad tik būtų ką skaityt!

Tad ir perskaitykime penkiolika R. Lankausko tekstų, kurie lengvai sulimpa į tris teminius blokus: nuotaikų arba nutikimų, senatvės ir profesijų. Ypatingųjų profesijų istorijos čia vaizduojamos trys – jūrininko, aitvarininko ir keliautojo oro balionu. Tačiau laimingas jūreivio išsigelbėjimas bei ispano taksisto, netekusio sūnaus, kompensacinis polinkis dirbinti aitvarus vaizduojamas pačiu nepalankiausiu skaitytojui būdu – per antrinį šaltinį, t. y. kuomet veikėjai tiesiogine kalba atskleidžia pasakotojui, kas anksčiau atsitikę – kaip vienas vos išgyvenęs jūroje ir kodėl kitas susiradęs tokį neįprastą pomėgį. Pasakotoją gal tie nutikimai ir žavi, bet skaitytojui įspūdžio nedaro. Tiesiog prastai parašyta – tiek struktūriškai, tiek stilistiškai.

Kitų novelių veikėjams išgyvenant garbiame amžiuje iškylančius rūpesčius, R. Lankauskas galbūt turėtų įgyti gerbėjų tarp senjorų, bet aš nė jiems šių tekstų nerekomenduočiau: autoriaus vaizduojama senatvė yra apmaudžiai neori. Drįsčiau net pasakyti – tamsuoliška. Turbūt senatvė nėra pats skaidriausias žmogaus gyvenimo tarpsnis, tačiau ši aplinkybė dar nesuteikia prerogatyvos viską maišyti su žemėmis. Štai net tekstą apie mielą jauną merginą it tamsia dėme ant šviesios drobės prisireikia sudirbti pastaba apie tai, „kodėl taip smarkiai nužmogėjo jo tautiečiai" (p. 109). Galėčiau čia dabar perpasakoti daugiau „išmintingai", kaip norėtų manyti pats autorius, įvertintų laikotarpio aktualijų, bet to nedarysiu nenorėdamas jums apkartinti būsimo valgio ar kito šio žurnalo puslapio. Be to, manau, kad skaitytojai ir patys už R. Lankauską ne blogiau žino, kas „nutiko žmogaus dvasiai" ir „kur link ritosi pasaulis" (p. 15). Tiesa, protesto auditorija R. Lankausko burnojimą turbūt noriai suvartotų – pirmiausia laikraščio „Respublika" prenumeratorių orda.

O dabar – nuovokos testas: kuri iš netrukus pateiksimų citatų buvo išspausdinta „Respublikoje", o kuri –­ apžvelgiamojoje knygoje?

1. Ar Lietuva neblaivi? Neišsipagiriojusi? Kiek prisimenu, vis statome ir statome Lietuvą ant dviejų kojų, kad ji vis kažkur išeitų ar įeitų. O ta Lietuva tarsi vis sminga, nudrimba. Guli paslika. Kol ją pastebi panašūs pavargėliai. Pavyzdžiui, senatvės pensininkai.

2. Negana to, šiais laikais senas žmogus apskritai lyg ir nebe žmogus. Ar daug pagarbos jam rodoma, kai taip aktyviai propaguojamas jaunystės, jėgos ir verslo kultas? Kai tokio skaitalo pilni žurnalai, laikraščiai ir televizija?

Vertinant R. Lankausko vaizduojamą senatvę vien kaip tokią, į akis krinta pasikartojantis senelio tipažas –­­ vienišas, nesulaukiantis dėmesio, nebeturintis draugų tarp gyvųjų (p. 9, 17, 75). Iš egzistencinės perspektyvos tai atrodo niūru, vis dėlto empatijos nesukelia, nes šie veikėjai nėra aukos, kaip pasakotojas bando pateikti, iš tikro jie tik jaučia aukos sindromą ir turi didelį polinkį į narcisizmą.

Nors „po daugiau kaip pusės šimtmečio literatūrinio darbo" („Lietuvos žinios", 2012-02-01), regis, R. Lankauskas turėtų būti ištobulinęs, išgryninęs savo literatūrinį stilių, jo prozos raiška, mano akimis, neprilygsta net daugumai debiutantų. Šit retorinę figūrą aptikau vos vieną: „Bet kas iš to valdymo išeina? Nei kirviui kotas, nei šaukštas sriubai" (p. 65), radau čia keletą pasakojimo seklumą paįvairinusių detalių ir kur reikia nereikia prikaišiotų pseudointelektualių idiomų: „finita la commedia" (p. 20), „idée fixe" (p. 38), „fata morgana" (p. 41). Ar įmanoma dar nevaizdingiau aprašyti merginą negu tokiais epitetais: „dailus taisyklingų bruožų veidas, mėlynos didelės akys, ploni, ilgoki tarytum pianistės pirštai ir miela šypsena" (p. 109)?..

Nors R. Lankauskui pavyko epizodiškai sukurti intrigos užuominų, pavyzdžiui, pasaže apie dvare patirtą išgąstį (p. 24), o novelė „Kai nieko svarbaus neįvyksta", kurioje vaizduojama, kaip niekas, kad nebūtų sutrikdytas transporto eismas, nesiskubino padėti autobuse pasimirusiam nelaimėliui, kompoziciškai yra tikrai šauni ir stipri simboliškumu, aš daugiau nieko gero apie rinkinį „Kas nutiko ponui X" negaliu parašyti, nieko, po teisybei, nieko net tam ponui X ypatinga nenutiko, kaip nieko stebėtina nenutiko nei aitvarininkui, nei jūreiviui ar bet kuriam iš tų kelių aprašytųjų senelių. Nenutiko pirmiausia dėl to, kad autorius neįtikino savo pasakojimų svarba –­ visos tos istorijos įsuktos į tokį pilką vaizdavimo rūbą, kad geriau jau būtų nejudinamai taip ir likusios privačioje autoriaus kolekcijoje.

„Debesis ant žolės. Lietuvių novelės antologija, 1994–2014". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

b_200_307_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-19_nr._3488_debesis.jpg

Kad jau šios apžvalgos rėmai leidžia, prigretinkime prie R. Lankausko kitą kartos autorių R. Granauską. Pastarojo rašytojo apsakymu „Su peteliške ant lupų" pradedama anto­logija „Debesis ant žolės". Autorius tekste išradingai ir galbūt pirmą kartą lietuvių literatūroje pristato gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tarpininko simbolį –­ peteliškę. Įkomponuoja ją į pasakojimą kaip nagingas žodžiadirbys, kad peteliškė pasakojimui suteiktų magiškumo, bet ezoteriniu nepaverstų. Ir pati kūrinio kompozicija verta atskiros šnekos, netgi kruopščios analizės, kaip taip vien laiko koordinačių slankiojimu R. Granauskas sugeba savo tekstą priartinti prie mitinio lygmens, kažkokių gilių archetipinių pajautų. Aš dabar antrą kartą neperskaitęs negalėčiau įvardyti, kuris iš veikėjų mirė pirmiau – Vaitkaus tėvas ar senolė Uršulė, neišeitų atpasakoti chronologiškai, nepamenu, bet ne tai svarbiausia, nes apsakyme mirtis pirmiausia pasirodo kaip egzistencinė universalija, nejaukiai „priartinta" prie skaitytojo.

R. Granausko sintaksė, sakinys, sakinių sinapsė, kaip jam įprasta, būtent tokia, kokia turi būti. „Bet jei atsirado, tai kaip nors, vadinasi, atsirado" (p. 39), – R. Granauskas rašo taip, kaip rašo, ir retas net šioje antologijoje gali jam prilygti šiuo giluminiu prigimtiniu kalbiniu pajautimu, nors dauguma tekstų neblogi. Savaip vaisinga dar kartą paskaitinėti Danutės Kalinauskaitės apsakymą „Namo" –­ jos raiškos tankis, regis, net sujudina kambario orą ir galėtų be elektros įžiebti lemputę, bet toks stilius, nelyg tie stori vešlūs medžiai pirmame plane, truputį užgožia siužeto peizažą. Išskirtinis, neabejotinai išskirtinis yra Valdo Papievio tekstas „Jūra, arba Savižudybės prevencija" – jautrus aplinkai, meditatyvinis personažo monologas, kuriame, kaip ir romane „Eiti", vis kinta pasakotojo perspektyva, kai trečiojo asmens kalbėjimas persijungia į pirmojo (p. 324, 340) arba prabylama antruoju, tarytum kreipiantis į skaitytoją:

„Norėtum,
Oi, kaip norėtum.

Bet ar tikrai tau to reikia? Kam tau viso to reikia? Šito spektaklio. Šito liguisto teatrališkumo. Jeigu tau skaudu, kodėl nori, kad ir kiti tą skausmą kentėtų?" (p. 342) Pastarasis fragmentas galėtų būti ir taikli iliustracija V. Papievio sugebėjimo sukurti autentišką pasakojimo intonaciją naudojant sakinio ar net paragrafo parceliaciją. Subtiliai intonuoti per pauzes (kablelio, taško, naujos eilutės ir tik retsykiais daugtaškio) – išskirtinė šio autoriaus savybė. Nenumanau, kas teka V. Papievio gyslomis ir kokiu greičiu sklinda jo neuronų signalai, kad jis per sintaksę išgauna tokią savitą naratyvinę tonaciją, aišku tik tiek, kad tai nepanašu ir jokį kitą lietuviškai rašantį autorių.

Nebent truputį į autores. Nors skirstyti prozą į vyrišką ir moterišką nūnai nepriimtina, vartydamas antologiją pajutau, kad moteriškas rašymas yra emociškai intensyvesnis negu vyriškas, tiesa, negaliu pateikti tokio teiginio įrodymų, vadovaujuosi tiesiog nuoga nuojauta. Rinktinėje publikuojamų prozininkių R. Šerelytės, L. S. Černiauskaitės (ir šitoj kompanijoj dar V. Papievio) sintaksė yra per plauką dinamiškesnė, laisvesnė, mažiau suvaržyta, ir jeigu taip dar palygintume, vyriška proza būtų lyg šlapias molis, moteriška – tarytum birus vėjo blaškomas smėlis.

Alice Munro. „Brangus gyvenime". Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. –­­ Vilnius: Alma littera, 2014.

b_200_328_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-19_nr._3488_munro.jpg

Praėjusių metų Nobelio premijos laureatės naujausias novelių rinkinys taip pat yra moteriška proza iki kaulų smegenų – tiek stilistiškai, tiek temiškai. Visi tyrinėtojai mini A. Munro ekonomišką sakinį ir sugebėjimą pasakyti daug per tiek mažai. Kanadiečių rašytoja nesileidžia į filosofinius išvedžiojimus ir vien tik pasakoja –­ intensyviai, karpydama sintaksę, laiku nutylėdama, įterpdama detalę, kuri paaiškina veikėjų logiką ne mažiau negu atviras įtikinėjimas. Pavyzdžiui, užuot tiesiogiai įvardijusi, kad veikėja elgiasi nervingai, A. Munro vaizduoja taip: „Lipau laiptais be galo triukšmingai" (p. 234).

Skaitytojo nebūtina dusinti sunkia kalbos pagalve, prigrūsta švininių metaforų pūkų, kad rastųsi literatūra, – literatūra gali rastis ir iš taupumo bei nutylėjimo. Novelė po novelės justi ta pati A. Munro intonacija, todėl atidžiai skaitant ima matytis plika akimi jos naudojama technika – skaitytoją ji pagauna per jau išdirbtą, išbandytą ir pasiteisinantį pasakojimo metodą. Jeigu norisi stiliaus įvairovės ir žaižaravimo, tai gali pasirodyti net kaip trūkumas. Bet komitetas tokį pasakojimo būdą būtent pirmiausia ir įvertino.

A. Munro, galima sakyti, įsigauna į žmogaus vidinį pasaulį nenaudodama skalpelio, ji tiria sielą kaip echoskopas – skleidžia paprastus žodžius, sukeliančius prasmės atspindį suvokėjo sąmonėje. Rašytojos dėka paprasti mažo Kanados miestelio žmonės išsivaduoja iš paviršinės kasdienybės ir liudija savo buvimą. Tiesa, ne visada pavyksta A. Munro sukurtus personažus vertinti rimtai ar kaip egzistenciškai brandžiai „išpildytus" –­­ ne dėl to, kad autorė nevaizduoja savaime dramatiškų, aistrų valdomų hamletų ir kaligulų, tiesiog tie novelių žmonės kartais atrodo tolimi istoriškai ir kultūriškai. Kitaip sakant, gerai gyvena. Mano akimis, A. Munro pateikiamas karo poveikis žmonių likimams yra toks minkštas ir nekaltas, kad nėra ko nė lyginti su europietiškąja tradicija ir raštija. Jie ten, Amerikos žemyno šiaurėje, tiesiog buvo apsaugoti nuo viso to. Todėl net veikėjų santykis su mirtimi rodosi lengvabūdiškesnis: „Dažnai visą gyvenimą jie nugyveno artimuose ar tolimuose didmiesčiuose, regis, jais visiškai patenkinti, o po mirties nenori ten likti. Seniams ateina į galvą keistų minčių" (p. 162). A. Munro pajauta po mirties grįžti į savo žemę atrodo keista. R. Granauskui taip neatrodytų. Bet jis kanadiečių rašytojai turbūt ir negalėtų paaiškinti, kodėl mes jaučiame kitaip, kodėl lietuvio gentinė ir likiminė patirtis suponuoja kiek kitokią egzistencinę paradigmą negu kanadietiška.

Galiausiai 83-ejų rašytoja rinkinio pabaigoje savo autobiografinėse esė pateikia tokius atsiminimus, kurie, žiūrint iš mūsų kultūros perspektyvos, gali pasirodyti net neverti pasakojimo. Kiekvienas tokio amžiaus lietuvis pirmiausia atsimintų karą, trėmimus, partizanus, sovietmetį, o A. Munro atsimena karo pabaigoje pagyvėjusią prekybą ir tai, kad „tą vasarą tėvas suremontavo namą, įpras­tas raudonas plytas nudažė rudai" (p. 295). Aš iš to laiko pirmiausia „atsimenu", kaip mano prosenelis miške regėjo nacių kolaborantus suknežinant žydų kūdikio kaukolytę. Močiutė pasakojo, nors pati taip pat nematė, bet jau niekada nepamiršo po egzekucijos namo grįžusio savo tėvo paklaikusių akių.

Vis dėlto nėra mums ko pavydėti tos palengvintos kanadietiškos būties, nes per skaitymą, per kito patirtį, kartu su autore galime tebūnie ne išrėkti, bet bent lietuviškai santūriai sušnibždėti: brangus gyvenime.