Gatvės menas tarpsta tarpuose. Tarp meno liaudžiai ir liaudies meno. Galima sakyti, kad tai abiejų suma, kurios tikroji vertė (ar devalvacija) paaiškės po metų. Tai šiuolaikinis urbanistinis menas, internacionalinis savo forma ir turiniu. Net ir vadinasi „Vilnius street art", nors man gatvės personažai ir pavadinimai arčiau kūno. Kiekviena(s) sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį.

Mariuszo Waraso (M-City) piešinys ant Profsąjungų rūmų. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka
Mariuszo Waraso (M-City) piešinys ant Profsąjungų rūmų.  Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Taigi praūžė, pradundėjo antrasis Vilniaus gatvės meno festivalis, kurį organizavo Ūla Ambrasaitė, jai talkino Aušra Trakšelytė ir Gabija Grušaitė. Šios žavios ir veiklios (mėgdžiojant blizgius žurnalus) merginos užsimojo pakeisti ne savo, bet miesto išvaizdą (su blizgučiais tai neturi nieko bendro). Nenuostabu, kad kreipėsi jos daugiausia į jaunus vaikinus, –­ ir tai jokia lyčių drama, o pasaulinė tendencija. Tiesiog gatves ir pastatus dažniausiai ženklina jauni vyrukai. Ir moterys jiems diriguoja. Jūratė Baranova rašė, kad vyrams reikia plaukti, moterims – laukti. Tęsiant minties giją galima tarti, kad merginos kviečia (į festivalį), o vaikinai šviečia (visom vaivorykštės spalvom).

Tiesa, dažniausiai naudojamas juodas dažas. Štai lenkų menininkas Mariuszas Waras (M-City) išjuodmargino Profsąjungų rūmų fasadą. Baltoji sovietmečio gulbė virto šiuolaikiniu „bjauriuoju ančiuku", o gal urbanistinėmis džiunglėmis, apsivijusiomis laibus kolonų kaklus. Šį kūrinį pamačiau dar būdama Nidoje – viešas šnipinėjimo tinklas feisbukas paslaugiai atnešė pagražintas profsąjungas tiesiai į telefoną. Nesvarbu, kad tuo metu aplink tebuvo briedžiai, voverės ir lapės, – miestas nepaleidžia savo vaikų.

Apie tai nerašyčiau, jei telefono ar kompiuterio ekranas nebūtų svarbiausias langas į pasaulį. Ne paveikslo rėmai, žurnalo viršelis ar televizoriaus dėžė įrėmina šiuolaikinį meną. Ir ne baltas ar juodas galerijos kubas. Jei anksčiau optiniai ir ryšio prietaisai buvo žmogaus tęsiniai, dabar žmogus yra telefono tęsinys arba jo personifikacija feisbuke.

Tačiau tai nereiškia, kad festivalis „Vilnius street art" skirtas tik hipsteriams, ieškantiems egzotiško fono asmenukėms. Dar yra dinozaurų, gyvenančių nevirtualiame pasaulyje, kuriems norisi pamatyti, užuosti, paliesti patiems. Patirti gyvai. Nufotografuotas vaizdas sustingdo laiką, suplokština erdvę, primeta žvilgsnio kryptį. Iš tolo (arba trumparegiame ekrane) Profsąjungų rūmai atrodo apauginti dekoratyviniu vijokliu. Visai kitaip jie atsiveria vaikštant tarp kolonų, žiūrint į aplink jas besivejančias formas iš skirtingų rakursų – dangaus, miesto, architektūros fone. Klasikos mėgėjams nudažytos kolonos gali pasirodyti nepraustaburniškas išsišokimas. Tačiau klasikinio orderio tėvynėje Graikijoje šventyklos (kaip ir skulptūros) buvo polichromuojamos. Žinoma, kitaip –­ bet ir laikai kiti. Profsąjungų rūmai pastatyti 1956 m. pagal tipinį Metalurgų kultūros rūmų Nižnij Tagile projektą, tik pašalinus visą dekorą (1955 m. buvo išleistas garsusis įsakymas „Dėl nesaikingumų pašalinimo statyboje ir architektūroje"). Dabar tie menami „nesaikingumai" šakojasi į visas puses, griaudami monumentalų sovietmečio patosą.

Gatvės meno festivalis skirtas gatvės žmonėms, prasilenkiantiems su nepažįstamaisiais netikėtose erdvėse. Nebūtinai tie susidūrimai malonūs. Prie Lukiškių kalėjimo sienos, kur Anglijoje gyvenantis lenkų menininkas Tank Petrol nupiešė portretus ir pelėdas, prie manęs su Ūla Ambrasaite priėjo svirduliuojantis skustagalvis ir tarė: „Nefotografuok. Čia žmonės sėdi iki mirties. Gausi septynis metus, pamatysi. Gal turi du litus?" Litų, kaip tyčia, neturėjau, bet pokalbis padarė įspūdį.

Šis akių į piešinius nepakėlęs žmogus sukrėtė stipriau nei nupiešti veidai su šalmais ir skrendantys paukščiai. Bet jei ne jie, tas pokalbis apskritai nebūtų įvykęs. Mes gana gerai mokame „ištrinti" paraštinius žmones ir ištisus kvartalus iš savo regos lauko. Gatvės menas – ne kontempliacijos, o įtampos zona. Idealiu atveju jis ne tik asmeniškas ar socialiai angažuotas, bet ir politiškas – skatinantis mąstyti ir veikti.

Ernersto Zacharevičiaus piešinys ant Liubarto tilto. Audriaus Ambraso nuotrauka
Ernersto Zacharevičiaus piešinys ant Liubarto tilto. Audriaus Ambraso nuotrauka

Labai gaila, kad negavus savivaldybės leidimo liko neįgyvendintas architekto Audriaus Ambraso sumanymas Žaliojo tilto skulptūras užtverti į geležinius narvus. Apie tas skulptūras pastaruoju metu tiek prirašyta, kad pradedu tikėti tarnybom, horoskopais ir rinkos ranka (ar meškos letena?). Su kiekvienu žodžiu jų grėsmė auga ir pučiasi – nenustebčiau vieną rytą išgirdusi, kad kareiviai nulipo nuo pjedestalo ir iškėlė raudoną vėliavą virš Gedimino bokšto. Deja, diskusijos apie skulptūras Lietuvoje dažniausiai baigiasi hamletiška dilema – griauti ar negriauti? Tai primena kovą ne su vėjo malūnais, o su žvirblių baidyklėmis, nes tokios ir yra tos sovietmečio dekoracijos. Tuščiavidurės alegorinės figūros, tampančios tuo, kuo norime matyti. Du darbininkai, vaizduojantys Pramonę ir Statybą, buvo atsidūrę ant Lietuvos gėjų lygos leidinio viršelio. Kilo didelis triukšmas, bet niekas nenukentėjo. Rytoj gal tie špižiniai vaikinai taps turistais ar veganais. Suteikdami alegorinėms skulptūroms savarankišką vertę, jas paverčiame stabais. Būtų žymiai produktyviau ne kovoti su šmėklomis, o meninėmis priemonėmis skulptūras perprogramuoti – pakeisti jų perskaitymo būdą. Norisi tikėti, kad Ambraso projektas kada nors bus įgyvendintas ir paskatins konceptualias Žaliojo tilto transformacijas.

Gatvės menas dažniausiai siejamas su grafičiais – rašymu ar piešimu ant viešų pastatų, transporto priemonių (metro vagonų). Tai gali būti ir privati nuosavybė – grafitininkams nesvarbu. Svarbiau pradėti pokalbį, sukurti atvirą diskusijų erdvę. Kartais tai tampa tik dekoratyvia saviraiška, noru pasižymėti ant kiekvieno kampo (kaip Vilniuje siautėjęs visiems pabodęs Solomonas). Daugiau fantazijos turintys menininkai palieka narcizo šliaužtinukus ir bando ne perrėkti, o išgirsti kitus. Ispanas Aryz ne tik padabino Dainavos gatvėje esančios poliklinikos sieną arkliais ir skeletais, bet ir užrašė: „Kaip ne žmogus." Toks užrašas kadaise tikrai puikavosi ant šios sienos. Taip dabartinis kūrinys užmezga pokalbį su anksčiau buvusiu.

Įdomiausi festivalio darbai ne tik nuspalvina nuobodžias sienas, bet ir priverčia mus kitaip pažvelgti, ieškoti sąsajų su senąja miesto architektūra. Taip Liubarto tiltą Žvėryne paremia atlantai iš Tiškevičiaus rūmų Vilniuje, Trakų gatvėje. Ne tie patys –­ gerokai didesni, nupiešti Ernesto Zacharevičiaus. Tai ne pirmas atlantų pasivaikščiojimas – 2005 m. vieną skulptūrą nudaužė girtas studentas, todėl kurį laiką jos vietoje stovėjo medinė kolona. Antikinė mitologija transformavosi į lietuvišką pasaką –­ beliko spėlioti, koks herojus virto medžiu. Zacharevičiaus atlantai laiko ne klasicistinį balkoną, bet gelžbetoninį tiltą. O su juo ir visą medinį Žvėryną. Keliaujantį atlantų motyvą atgaivina upės tėkmė. Vanduo – tai apverstas dangus. Šį kūrinį galima vadinti migruojančiu grafičiu.

Kažkada Irena Vaišvilaitė rašė, kad, pamačiusi Mindaugo Navako cinkografijas, ji nebegali taip pat žiūrėti į miestą. Milžiniškų skulptūrų ir architektūros montažas galiausiai tapo realybe – iš pradžių kaip „Kablys" ant Geležinkeliečių kultūros rūmų, o šią vasarą – kaip Navako paroda Nacionalinės dailės galerijoje. Gatvės meno festivalis keičia miestą ne tik vaizdais ir objektais, bet ir gyvu veiksmu. Odminių skvere vyko gatvės meno akcija, kur piešė Shaltmira, Dovilė Bagdonaitė, Adomas Žudys ir kiti, buvo rodomos Liudo Parulskio „Miesto manipuliacijos" ir Audriaus Ambraso „Žaliojo tilto skulptūrų redukcijos" projektas. Keliaujantieji po miestą apžiūrėti darbų galėjo paragauti skanių pyragaičių užkandinėje ant ratų „The Great Tit", pasportuoti, padiskutuoti. Ir visa tai vyksta ne Niujorke, Londone ar San Paule, o Vilniuje. Jei dar nematėte – atsidarykite www.streetart.lt ir ženkite pro duris.