Johnas ROBBAS: „Pankrokas, kur tik pažiūrėsi“

„Pankai mirė!" – sako kultūros kritikas X, ir taip jau 30 metų. „Pankai nemirę, jie tik kvepia, tarsi tokie būtų, cha cha", – juokauja jo šelmis draugas Y. „Pankai yra visur. Tik apsidairyk", – sako JOHNAS ROBBAS.

Johnas Robbas. Justės Urbonavičiūtės nuotrauka
Johnas Robbas. Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Johnas Robbas koncertuoja nuo 16-os. Dabar jam 53-eji ir jis yra britų pankroko grupės „Goldblade" lyderis. Senosios britų pankroko mokyklos vaikas, scenos autoritetas, ne tik muziką kuriantis, bet ir apie ją pasakojantis. Dėl pastarojo užsiėmimo net garsesnis. Johnas yra pirmasis žurnalistas, ėmęs interviu iš grupės „Nirvana" ir paleidęs pasaulin terminą britpop, po kurio vėliava glaudėsi „Oasis", „Blur" ir kone visos užpraeito dešimtmečio britų roko grupės. Jis parašė knygas „The Stone Roses and the Resurrection of British Pop" (1996), „The Nineties: What the F**k Was That All About" (1999), „Punk Rock: An Oral History" (2006) ir kt. Prieš trejus metus Johnas įkūrė nepriklausomą alternatyvios muzikos tinklalapį louderthanwar.com. Prieš porą savaičių jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą, į „Vilnius Music Week".

Esate susipažinęs su daugybe muzikos iš skirtingų šalių. Ar Baltijos regiono muzika kuo nors ypatinga?

Nežiūriu į muziką pro nacionalistinę prizmę. Žmonės kuria muziką tokią, kokią jie patys nori kurti, o ne tokią, kokia būtinai skamba kaip „pagaminta tame regione". Lietuvos grupėms tikrai nereikia į savo dainas įtraukti folkloro muzikos elementų vien tam, kad skambėtų „lietuviškai". Grupės skambesį visų pirma lemia grupės narių anksčiau klausyta muzika, iš kurios jie mokėsi, ir pačių narių individualumas.

Bet apskritai būdamas muzikos savaitėje Taline nustebau, kiek daug ten gerų grupių. Bent šešias įsiminiau. Pastebėjau, kad Baltijos šalyse, kaip ir Skandinavijoje, yra daug keistos, išradingos muzikos – kalbu ne apie populiariausius atlikėjus, bet apie esančius pogrindyje. Jeigu gyveni nedidelėje šalyje Europos pakraštyje, tavo šansai pasirašyti sutartį su tarptautine muzikos leidybos kompanija nedideli. Todėl daugelis grupių tiesiog kurią tokią muziką, kokią mėgsta, nebandydami prisitaikyti prie rinkos standartų.

Jūsų akimis tai geras dalykas, nes muzikantai gali išsilaisvinti. Bet patys muzikantai šiame regione daug ką atiduotų, kad tik jiems pasiūlytų kontraktą.

Paradoksas tas, kad kai nekuri muzikos pagal kieno nors nustatytas taisykles ir kai tyčia nesieki, jog tavo muzikinė karjera būtų finansiškai sėkminga – būtent tada sukuri muziką, kuri tampa tramplinu į puikią muzikinę karjerą. Šiandien „Vilniaus muzikos savaitėje" mes klausėmės šiek tiek vietinių grupių įrašų – daugelis grupių skambėjo taip, tarsi norėtų įtikti didžiosioms leidybinėms kompanijoms 1985-aisiais! Tai nėra geras kelias. Žinoma, visos šalys tokių grupių turi.

Jūs ne tik muzikantas, žurnalistas, bet ir, pavadinkime, „muzikos aktyvistas". Viena iš esminių jūsų minčių – kad rokenrolą dabar yra pasivogusios korporacijos. Lietuvoje tuo tarpu kalbama priešingai – grupės nori kuo daugiau verslo paramos, nori, kad jų muzika skambėtų produktų reklamose ar prekybos centruose, nes tai joms reikštų padoresnį uždarbį nei koncertavimas baruose už kelis šimtus litų.

Negalima kaltinti žmogaus, kuris neturi pinigų, kad jis pasinaudoja galimybe užsidirbti. Jeigu esi iš neturtingos šalies ar neturtingo rajono ir kažkas tau pasiūlo daug pinigų – pasiimk juos. Aš nemėgstu kito dalyko: vasarą traukiniu važiavau į „Glastonbury" (didžiausias muzikos festivalis Jungtinėje Karalystėje, – K. V.), už manęs sėdėjo daug A&R darbuotojų („Artists and Repertoire" –­ įrašų kompanijų žmonės, dirbantys su esamais kompanijos atlikėjais ir ieškantys naujų, – K. V.). Girdžiu, vienas jų atvirai sako: „Radau grupę, pasirašysim su jais sutartį, – supratau, kad jie kalba apie puikią jauną Anglijos grupę „Slaves", grojančią greitą ir agresyvų hardcore. – Mes tik juos nuraminsime, nes norime, kad skambėtų kaip „Blur"."

Tie žmonės mano, kad taip daro gerą darbą. Jie nesupranta, kad hardcore muzika dabar pasaulyje turi didesnę paklausą negu „Blur". Vienas iš puikių dalykų dabartinėje muzikoje, kad pogrindžio muzika labai išpopuliarėjo. Viskas apsivertė aukštyn kojom. Tad kai bandai grupę komercializuoti, ji tampa nebe tokia sėkminga komerciškai!

Internetas pakeitė žaidimo taisykles. Dabar muzika tapo daug atviresnė. Aš nenoriu kontroliuoti muzikos. Muzika yra būdas išreikšti save. Tai neturi būti kontroliuojama. Tad man nepatinka, kai didžiosios įrašų kompanijos ar korporacijos originalų grupės garsą padaro saugų.

Net ir kalbant apie reklamas – kodėl nepabandžius reklamoje panaudoti tiesiog triukšmo? Tai išgirdę žiūrovai suklustų ir pagalvotų, kas čia vyksta. Reklama suveiktų.

Kartais muzikoje reikia derėtis su velniu, norint išlikti. Aišku, niekas nemėgsta korporacijų. Bet jos tau moka pinigus. Nesu kvailys – pats moku žmonėms, grojantiems mano grupėje. Jie turi pavalgyti! Mintis, jog muzikantas yra tyra, dorybinga būtybė, dirbanti už dyką, – nesąmonė. Žinoma, tau turi būti sumokėta už tavo meną. Galbūt čia toks mąstymas yra suprantamas, bet Anglijoje visi tikisi, kad nieko neuždirbsi. Bet juk tavo menas yra viskas, ką turi! Darai viską, ką gali, kad jį sukurtum. Jeigu gerbėjams nepatinka, kad tavo muzika skamba reklamoje, kodėl tuomet jie nemoka dvigubai daugiau už tavo albumą?

Man visa tai nepatinka, tačiau esame įkalinti šioje sistemoje. Jeigu tik galėčiau gyventi už jos ribų – taip ir padaryčiau, tik neįsivaizduoju kaip.

Kaip tuomet muzikantui gyventi, kad ir jo kūryba liktų tokia, kokios nori, bet ir banko sąskaita nebūtų tuščia?

Muzika yra viskas. Tai svarbiausia. Nedaryk su ja kompromisų. Jeigu esi komercines dainas rašantis autorius –­ viskas tvarkoje. Pavyzdžiui, man jokių blogų emocijų nekelia grupė „Green Day" (JAV pankroko grupė, kurią dalis ankstesnės kartos pankų kritikuoja už „parsidavimą" ir žanro komercializavimą, –­ K. V.). Jie geba parašyti puikių popdainų. Mano akimis, jie labiau „parsiduotų", jeigu bandytų rašyti pogrindinius noise kūrinius. Nes tada jie apsimetinėtų.

Svarbiausia išlikti savimi. Tai sudėtinga, turi daryti daug pašalinių dalykų. Pats susiderink garsą vietiniame klube, pats vairuok turo autobusiuką ir t. t. Muzikantai turi daryti daugybę su muzikos kūrimu nieko bendra neturinčių darbų. Taip bus ir ateityje, nes pragyventi iš muzikos darosi vis sunkiau. Nekalbant apie populiarias, komercines grupes, visi kiti gyvena nuo vieno nedidelio koncerto iki kito. Turi pasiruošti tam, kad neturėsi pinigų, kai tavo mokyklos draugai pirksis butus. Bet tavo gyvenimo būdas bus pats geriausias pasaulyje. Tu keliausi aplink pasaulį darydamas tai, ko nori. Tokio jausmo nusipirkti neįmanoma.

Sakote, kad šiandienė muzika yra pernelyg „x-faktorizuota". Ką turite omenyje?

Nesu prieš šią laidą. Bet negaliu pakęsti, kad 99 proc. didžiosios muzikos žiniasklaidos nuolat rašo, kas laimėjo „X faktorių". O teisėjai sulaukia dar daugiau dėmesio nei dainininkai. Mes pradėjome nuo Elvio, o dabar turime Simoną Cowellą („X faktoriaus" prodiuseris ir pagrindinis teisėjas, – K. V.). Žinoma, Elvis buvo šimtaprocentinis šou verslo produktas. Bet jis atrodė nuostabiai, skambėjo nuostabiai ir buvo pavojingas tuometei kultūrai. S. Cowellas yra tiesiog nuobodus. Nieko gero, kai vietoj dainininkų žvaigždėmis tampa vadybininkai.

Dabar daugeliui jaunų žmonių patekti į muzikos pasaulį yra lygu patekti į „X faktorių". Kartais dalyvauju susitikimuose mokyklose. Vaikinai sėdi vienoje pusėje, jie nori būti gitaristais metalo grupėse. O merginos nori būti „X faktoriaus" dainininkės. Stengiuosi juos sumaišyti, kad jie susimąstytų. Merginos galėtų groti būgnais, bet jos mano, kad tai vaikinų užsiėmimas. Tai nesąmonė. Daug kur muzikoje jau atsikratyta seksistinių klišių, bet „X faktoriaus" kultūra merginoms perša seną idėją, kad jos tiesiog turi būti gražios.

Kodėl šis ir panašūs televizijos šou žmones taip traukia?

Jie labai protingai padaryti, gerai apgalvota, kaip žiūrovus sujaudinti. Visos tos scenos su verkiančiais žmonėmis, dramatiška muzika fone...

Šiandien viešbutyje prie manęs priėjo 18-metis vaikinas ir paprašė pasiklausyti jo kuriamos muzikos. Savo kūrybą jis pristatė taip, kad lig šiol esu nustebęs, – „ezoterinė elektronika su šamaniškais būgnais". Jau iškart žinau, kad tai bus gerai. Tai ne „X faktorius".
Ideologija, ant kurios pastatytas „X faktorius", visiškai prieštarauja tam, kuo tikiu aš. Tas šou – tiesiog būdas

S. Cowellui užsidirbti milijonus svarų. Tai neteisinga. Manau, kad pinigus turėtų užsidirbti atlikėjai. Bet tie žmonės, kurie laimi, tik pasirašo varžančius kontraktus. Tai tiesiog moderni šeštojo dešimtmečio muzikos verslo modelio versija. Modelio, pagal kurį direktoriai turėjo absoliučią kontrolę ir uždirbdavo visus pinigus, o atlikėjai, po kelių sėkmingų dainų išgręžti ir numesti į šalį, eidavo dirbti į „McDonald's". Mano manymu, muzikantas turi būti eilėje pirmas.

Norėčiau, kad televizija ar radijas skirtų daugiau dėmesio kitokiai muzikai. Bet jie to niekada nedarys. Bus tik blogiau. Bet ir ši sistema žlugs, nes internetas užima jos vietą.

Tai, ką kalbate, yra tradicinis laisvas pankrokiškas mąstymas. Ar nesijaučiate toks vienišas? Pankrokas daugeliu atžvilgių juk irgi buvo „x-faktorizuotas". Daugelio dabartinių klausytojų akyse pankrokas yra grupė „5 Seconds of Summer".

Pankrokas nuo pat pradžių buvo popmuzika. „The Ramones" buvo pop­grupė. Jie nebuvo jokie pankai. Jie tiesiog buvo įtraukti į pankų subkultūrą. „Sex Pistols" ir „The Clash" buvo popgrupės, nes darė tai, ką dabar daro ir „5 Seconds of Summer" – specialūs koncertai, viešieji ryšiai, rūpinimasis, ką apsirengsi prieš lipant į sceną.

Mums pankrokas visų pirma buvo šios muzikos ir kultūros gerbėjų laisvė viską susikurti patiems. „Pasidaryk pats" kultūra, „visi gali daryti viską" kultūra. Tai esminė, revoliucinė pankroko žinutė, kuri dabar smelkiasi į visus muzikos žanrus. Kai kam pankrokas gali skambėti kaip labai senamadiškas dalykas. Bet, mano manymu, jis yra labai aktualus būtent dabar.

Bet gatvėse skiauterių nematyti. Kur slepiasi pankai?

Pankrokas yra visur, kur tik pažiūrėsi. Tavo paties šukuosena – šonai trumpi, viršus ilgesnis – 1977-aisiais būtų pankrokerio šukuosena. Dėl jos pusė miesto tave būtų norėję sumušti.

Bet pusė grupės „One Direction" narių turi lygiai tokias.

Būtent! Tu negali pastebėti pankroko, nes jis yra visur. Kaip nuskridęs į Ameriką nematai angliškos kultūros –­ ieškai specifinių britiškų barų, bet tik tada supranti, kad, palauk, čia juk visi kalba angliškai...
Šiemet žiūrėjau pasaulio futbolo čempionatą ir KIEKVIENAS futbolininkas turėjo pankišką šukuoseną. Mintyse galvojau: „Palikit šitą šukuoseną ramybėje. Ji ne jūsų!" Bet taip nutinka kultūroms susiliejant. „One Direction" pozuoja tokia pat stilistika, kokia pozavo „The Clash" prieš 30 metų. Visu tuo noriu pasakyti, pankroko įvaizdžiai ir idėjos taip giliai įsiliejo į dabartinę kultūrą, kad mes to nebepastebim.

Galų gale, kas buvo pankai? Į šį terminą sudedama 100 skirtingų dalykų. Tikrai ne visi buvo kairieji anarchistai –­ dalis pankų buvo dešinieji. Pusė „The Ramones" narių buvo respublikonai, jiems patiko Reaganas. Pankai nuo pat judėjimo pradžios prieštaravo patys sau. Nebuvo bendro manifesto, bendros minties. Prieš tai buvusi modų subkultūra turėjo labai aiškias taisykles, kaip rengtis, ką mėgti. Pankų judėjime nebuvo jokių taisyklių – tokia ir yra esmė.

Man teko sutikti torių – populiarios dešiniosios partijos Anglijoje narių, kurie buvo didžiuliai pankroko gerbėjai. Jiems tai neatrodė dviprasmiška. Dalis pankų judėjimą vertino kaip socialistinį, politinį. Kiti tiesiog norėjo gerai pasijuokti ir negalvoti apie tai, ką grupė dainuoja. Visi šie nesusipratimai daro pankų judėjimą tokį unikalų.

Ar tai reiškia, kad dabartinėje kultūroje mes visi šiek tiek pankrokeriai?

Visi iš pankų judėjimo yra ką nors pasivogę – kartais net ir patį žodį. Štai Iggy Popas pasirodė automobilių reklamoje. Dalis žmonių sakė, kad tai –­ ne pankiška. Bet jis niekada pankas ir nebuvo! Iggy Popas karjerą pradėjo 1966-aisiais. Jis negalėjo būti panku. Jis tiesiog septintojo dešimtmečio rokeris, kuriam prireikė daugiau metų išpopuliarėti. Ir kuriam kažkas prilipino panko etiketę.

Tad ir oficialiais „Sex Pistols" kvepalais nereikėtų piktintis? Ir drabužių parduotuvėse masiškai pardavinėjamomis maikėmis su užrašu „The Ramones"?

Iš pat pradžių „Sex Pistols" buvo prieštaringas reiškinys. Vienas dalykas yra tokia daina kaip „Anarchy in the UK". Bet jau 1977-aisiais jie pasigamino grupės atributiką, kurią masiškai pardavinėjo. Vienu metu jie ir revoliucionieriai, ir muzikantai, visiškai prisitaikę prie sistemos, ir norintys parduoti save. Jie net turėjo sutartį su viena didžiųjų įrašų kompanijų.

Lygiai kaip ir „The Ramones". Jie norėjo būti populiariausia grupe pasaulyje. Dabar jų jau nebelikę, bet jeigu būtų gyvi, „The Ramones" būtų viena populiariausių pasaulio grupių. Tuo tarpu pamenu, kai jie grojo Mančesteryje – nesugebėjo į koncertą surinkti ir 1000 žmonių,

Tas pats ir su „Joy Division". Likus keturiems mėnesiams iki Iano Curtiso, vokalisto, savižudybės, mačiau juos grojant 80-čiai žmonių. Dabar žmonėms atrodo, kad jie buvo grupė, grojusi stadionuose. Istorija su mumis žaidžia.

Dauguma mano gyvenime sutiktų pankrokerių vis dėlto yra labai idealistiški žmonės. Tačiau jie vis tiek nori parduoti kuo daugiau įrašų kopijų. Ši prieštara sunaikino Joe Strummerį, „The Clash" vokalistą. Pusė žmonių manė, kad jis yra rokenrolo partizanas, kovojantis už revoliuciją. Bet tai darydamas jis uždirbdavo beprotiškai daug pinigų. Jam tai nepatiko.

Galbūt pasiekus tam tikrą lygį išties nereikėtų siekti uždirbti daugiau. Ar kiekvienam „The Rolling Stones" nariui reikia daugiau negu tūkstančio milijonų svarų kasmet? Ar Bono turi teisę kalbėti apie skurdą, kai jis yra vienas turtingiausių žmonių pasaulyje?..

Rokenrolo pasaulis žmones taip įtraukia, kad jie jame pasiklysta.

Tai kokia išvada? Kad pankiškumas –­ savo esme dviprasmiškas dalykas, daug įvairesnis nei stereotipinis jauno, odine striuke vilkinčio, skiauterėto žmogaus įvaizdis?

Tikrai taip. Man pankų judėjimas prilygsta Didžiajam sprogimui. Prasidėjo iš labai toli, taip, kad net nepamatei. Ir po trijų sekundžių viskas tiesiog sprogo. Visi per pusę sekundės apie jį susidarė nuomonę ir patys į šį žodį įdėjo tai, ką nori. Kai žmogus sako, kad „pankai taip nesielgtų", jam galima atsakyti, kad tokio dalyko kaip „pankai" tiesiog nėra. Visi tie vaikinai su odinėmis striukėmis ir šukuosenomis – kiti pankai badytų juos pirštais ir sakytų, kad jie ne pankai, tik apsimeta.

Aš šių vaikinų įvaizdyje nematau problemos – jie tiesiog apsirengė taip, kaip supranta pankrokiškumą. Be to, tos striukės tikrai atrodo kietai. Vienintelis teisėjas yra veidrodis. Jeigu pažiūri į jį ir pagalvoji „Tai atrodo gerai", vadinasi, tai atrodo gerai. Jei kiti galvoja, kad tai negražu ar kvaila – koks skirtumas? Jie turi savo veidrodžius.

Dabar pasaulio reiškiniai dažnai piešiami kaip labai juodi arba labai balti. Taip žmonėms lengviau juos suprasti. Bet viskas yra sudėtingiau. Kiekvienas žmogus yra prieštaringas. Yra žmonių, galinčių vienodai palaikyti dvi visiškai skirtingas idėjas. Pankrokas džiaugiasi savo prieštaravimais. Tai pankų judėjimą man daro įdomiausiu judėjimu populiariojoje kultūroje.

Kalbėjosi Karolis Vyšniauskas

Komentarai  

 
+3 #1 310 2014-09-26 10:18
Labai įdomus pokalbis. Ačiū.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai