Vytautas Stankus. „Iš veidrodžio, už". – Vilnius: LRS leidykla, 2014.

b_250_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-26_nr._3489_Cibarausk.jpg

Tematiškai antroji Stankaus eilėraščių knyga yra pirmosios – „Vaikščiojimas kita ledo puse" (2009) – antrininkė. Tai sufleruoja ir rinkinių pavadinimai. Abiem atvejais akcentuojama anapusybės, antrininko, mirties, mirusiųjų semantika: veidrodis, kita ledo pusė – anapus esantis kitas pasaulis, o lyrinis subjektas ar jo eilėraščiai – tai, kas išeina iš (už) veidrodžio, vaikščioja kita ledo puse. Tačiau iš tiesų ir pirmojoje, ir antrojoje knygose kito pasaulio pažadas netesimas. Skirtumas tik, kad pirmajai tam tikro šviežumo ir sugestyvumo teikė orientacija į sprangią Algimanto Mackaus, Valdo Gedgaudo foniką ir sintaksę. Aritmiškas, lūžinėjantis, sprangus, švokščiantis eilėraštis, nors ir ne naujiena, bendrame lietuvių poe­zijos kontekste vis dėlto išsiskiria. Be to, kalbėti apie mirtį, skausmą, anapusybę užsikertančiu balsu – daug įtikinamiau: kad ir kaip žiūrėtum, mirties tematika, ribinės patirtys bent jau teoriškai reikalauja kitokio kalbėjimo.

Tuo tarpu antrojoje knygoje orientuojamasi į eufonišką, dainingą Rimvydo Stankevičiaus (post)neoromantizmą (ypač rinkinius „Laužiu antspaudą", 2008, „Ryšys su vadaviete", 2012): rašoma „poetiškiau", frazės sklandesnės, labiau nugludintos, kartais – net saldokos („tu šypsojais man tykiai ir viskas yra atspindėta / man reikėtų natų kad primintų tave dylant protui / kad išgirsčiau kaip grojama sniego baltaisiais klavišais", p. 26). Ypač pirmas skyrius „atspindžiai" atrodo kaip Stankevičiaus eilėraščių apmatai – mat orientuojamasi ne tik į Stankevičiaus raiškos formas, bet į jo pasaulėvaizdį apskritai: „štai dabar jau galiu parašyti / tik nežinau ar pasieks tave (...) šiaip baigiu apsipras­ti / rankos pakvipo sniegu, / kartais kosčiu raudonai / – – – raudonai išspjaunu" (p. 13); „ir staiga nežinau ką rašyti / sunkiau vis suprast, kada miegu / kada esu prabudęs: sapnas keičia / sapną, sniegas –­ sniegą" (p. 16); „gulėk gulėk –­­­ tau negalima keltis – – / virpėjimas dieve šitoks žaizdos / drugių gumulėliai nekylantys / visas kūnas aplipęs, vandeniu tavo paties nutaškytas" (p. 20). Paminėtinas ir poetinio žodyno „tradiciškumas", kitaip – klišių gausa: Stankaus leksiką sudaro tokie topai kaip sniegas, šaltis, šešėlis, juodvarnis, gulbės sparnai, mergaitė, miegas, vėjas, žuvis, veidrodis, sodas, drugiai, luotas, valtis, mirusieji, mirtis ir panašiai. Kartais prasimuša ir Sigito Parulskio intonacijos, atskirų eilėraščių nuotrupos, pavyzdžiui, eilėraštis „besidaužantis" –­ Parulskio programinio eilėraščio „Iš­sunkta" parafrazė, parulskiškojo leitmotyvo rašyti krauju, t. y. iš patirties, variacija: „esatis mano šūdina, / vienatvė gerianti mano / klaidos iš neapdairumo / iš noro turėti labiau negu būti (...) esu tiek prašvaistęs / kad jei pateiktumei sąskaitą / čia ir dabar ir už viską – / galėčiau nebent šiuo krauju / kur prie odos prišalęs, matai?" (p. 116)

Dėl šių priežasčių prarandama poetinės savasties galimybė. Ir nors kartais melancholiškos intonacijos ir praskaidrinamos grubesniais įvaizdžiais („tada tuštintis šitaip kad akys / išsprogtų ant sniego kaip vyšnios // tada tai atleis ledą plaučiuose / tada tai atleis tave nuo manęs / visus nepabudusius // beliks nusiplauti rankas", p. 119), nors įnirtingai kartojama mirtis, sniegas, šaltis, skausmas, mirusieji, mirties nei mirusiųjų, kurie iš tiesų kankintų, Stankaus eilėse nėra. Todėl taip ir lieka neaišku, iš kur, kam tas poreikis, tos pastangos, kad juos „atleistų".

b_200_324_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-26_nr._3489_is-veidrodzio-uz.jpg

Paskutiniame skyriuje „atspindžiai" vyrauja jau ne post-, o atvirai neoromantiškas švelnumas – lyrinį subjektą gaivina mergaitės – tikrai ne Beatričės ar Lauros, o sumodernintos Marcelijaus Martinaičio kvailutės Onutės –­ čiauškėjimas „apie mažytes žuvis / apie dūmų siūlą kylantį nuo cigaretės, / apie lapę sniege, apie traukinius (...) apie tai, kad galima gerti arbatą / iš vieno puodelio, kvėpuoti po vandeniu" (p. 95–96); „gražiausia man, sakė, yra / skrendąs begalinėj šviesoj / naktinis drugelis, sparnais sidabriniais" (p. 102). Dalies šio skyriaus tekstų meninė vertė menka, prasmingi jie netampa net rinkinio kontekste. Pavyzdžiui, eilėraštis „penkiasdešimt aštuntasis laiškas iš už veidrodžio" neabejotinai turėjo pasilikt dienoraštyje ar stalčiuje („man nepavyko. / pagaliau supratau, kas esu. / myliu. tikiuos, kad manęs nepamirši. / tikiuosi, daugiau niekada / nebesusitiksim. dažniausiai", p. 114); kiti pernelyg primena kičinius paveikslėlius – „tavo skruostų duobutėse ošia / iš blakstienų pražydusios liepos (...) tavo sapno duobutėje rūkas –­ / mažas perlas ištirpęs, tik lašas / kuriame miega jūros arkliukas / išgalvojęs tave ir užrašęs" (p. 113).

Daugiausia žadantis – antras skyrius „skaičiai", kuriame tarp vis įsiterpiančių „laiškų iš už veidrodžių" vyrauja trumpų (1–6 eilučių) numeruotų tekstų sankabos. Šie tekstai intriguoja tarsi archeologijos muziejuje demonstruojamos sunumeruotos puodynių šukės, siūlančios stebėtojui vaizduotėje jas jungti, rekonstruoti bendrą vaizdą. Tačiau forma, implikuojanti (poetinio) pasaulio skilimą, stokoja turinio, didesnė dalis fragmentų būtent todėl, kad yra išskirti, apgaubti tuštumos, demonstruoja savo neišradingumą, netikslumą. Kaip labiausiai pavykusią išskirčiau degančių užuolaidų metaforą (eil. „o", p. 81–82) – visa kita primena nugirstas bereikšmes egzaltuotų paauglių pašnekesių nuotrupas: „41. šikšnosparniai yra pamirštų sapnų sielos" (p. 83); „52. kas sėja sniegą –­ išaugina pūgą" (p. 85); „60. dievas yra vanduo unitazo bakelyje" (p. 86); „– – – gyvatė ryja savo uodegą" (p. 88).

 

Ilzė Butkutė. „Karnavalų mėnuo". –­ Vilnius, 2014.

Kaip ir Stankaus atveju, Butkutės antroji knyga – antrininkė ir kartu blausus atspindys tiek akademinės kritikos, tiek ir kolegų poetų išgirtos debiutinės „Karavanų lopšinės" (2001). Kitaip nei Stankaus atveju, Butkutės ir temos, ir būdai, kuriais šios temos išskleidžiamos, liko tie patys. Todėl nori nenori tenka šias knygas lyginti ir, deja, ne antrosios naudai. Kad ir kaip keista, eilėdara nebe tokia sklandi, tempas sulėtėjęs, daugiau kartojimosi, poetinių štampų ir klišių. „Karavanų lopšinių" dramatinės intonacijos „Karnavalų mėnesy" –­ ne pati stipriausia melodrama. Didžioji eilėraščių dalis – pasakojimai apie ypatingų nežemiškų mylimųjų nuotykius arba šių nuotykių, lemtingų nutikimų reminiscencijos. Tiek lyrinė subjektė, tiek jos išrinktasis įsivaizduoja esą ne menkesnio kalibro veikėjai nei Olimpo dievai – jie laisvi, amžinai jauni, aistringi, lemtingi, griausmingai susitinkantys, oriai išsiskiriantys. Skirtumas tik, kad Olimpo dievai dar buvo ir pavydūs, kerštingi, godūs, nevengę savo aistrų tenkinti ir nepriimtinais, kartais stačiai atgrasiais būdais. Šia prasme nuo bet kokių nepatrauklybių, gašlybių ir pan. apvalyti, radikaliai supoetinti ir suestetinti Butkutės įsimylėjėliai yra patys tikriausi muilo operų personažai. Jie susitinka, įsimyli, išsiskiria, prisimena, tačiau visas šis judėjimas iš esmės nekeičia nei jų savasties, nei prašmatniomis draperijomis išdabinto sceną primenančio pasaulio („Ant stogo atbrailos – lyg miesto lūpų – / nutūpusi pavargusi mirtis / taip tingiai tingiai maskatuoja kojom. // Blausi žvaigždė nuo skliauto nusilupo", p. 21). Šioje scenoje personažai nepaliaujamai teigia savo įspūdingumą: „buvau naktis kuri nerado raktų" (p. 7); „mes buvome kūnai iš saulės ir juoko, ir miego" (p.12); „ar pameni, juokėmės ten medumi susilaistę / kur juodos lelijos sutemusios lipa į krantą" (p. 27); „mes miestą užgrobėm – net rytą įtikinom laukti" (p. 28); „Vedžiausi už rankos tave, kad tamsiam vandeny / išvystumei atspindį savo. Nors tąnakt apakęs / buvai bet matei – manimi." (p. 38) ir taip toliau. Kiekvienas mylinčiųjų susitikimas – ypatingas nuotykis. Tiks­liau, Butkutės poetiniame pasaulėvaizdyje pasivaikščiojimas mieste ar pasisėdėjimas prie laužo aprašomi kaip išskirtiniai įvykiai. Gaila, bet reikšmingi šie nutikimai tėra jų dalyviams. Tuo tarpu pašaliniams stebėtojams tai tėra menkai prasmingi, bet gražiai išpuošti nutikimai: „Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus? / Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos, / slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas // ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą / lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos, / kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę" (p. 14).

b_200_320_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-26_nr._3489_Karnaval-mnuo.jpg

Didžioji knygos bėda yra ne melodramiškumas, o tai, kad nuolat kartojamos net ir sklandžiai surimuotos pasakiškos svajos pabosta ir netenka savo hipnotizuojančio efekto. Atvirai dirbtinė, literatūrinė Butkutės vaizdinija monotoniška, siužetai ir veikėjai – nuspėjami, trafaretiniai. Kaip ir muilo operų atveju, suveikia principas „pamatei vieną, pamatei visas". Pavyzdžiui, eilėraštyje „Ten bučiavosi du lietūs", dedikuotame „Dingusiam Sereikiškių parkui", Sereikiškių parko nei tokio, koks jis buvo, nei tokio, koks yra dabar, nėra –­ tekste apskritai nėra jokios autentiškos patirties: „vidiniai kiemai", „kaštonai vangūs pėdina gatve", „tada prie upės – neprabudę tiltai, / už upės dar nesugriauti namai", „atogrąžų drėgme pragysta parkas / ir oras skysta matiniu stiklu - - / ant surūdijusių sūpuoklių užsimerkiam" – visa tai galėtų vykti bet kur ir tuo pat metu – niekur kitur, tik literatūroje. Vienintelis bandymas ištrūkti – „ir užsimanome kavos / Dar nėr penkių" (p. 42) – pernelyg lėkštas, kad eilėraščiui suteiktų kokių nors papildomų prasmių ar emocinių atspalvių. Analogiška eilėraščio „Lapkritis Rygoje" (p. 43) situacija: jei pavadinime ir pačiame tekste nebūtų paminėta, kad veiksmas vyksta būtent šiame mieste, vargiai kas įspėtų, kad „graudumo delčia", „porceliano tylos", „nekalbūs nuogi angelai" ir „pilko gedulo vaikas" priklauso kokiai nors realiai, o ne literatūrinei-melodra­matinei erdvei. Šia prasme literatūrinis kodas tampa akiniais, pro kuriuos žvelgiant visa supanašėja, niveliuojasi, netenka savasties. Net ir „Lopšinė Rachelei. Tėčio eilėraštis (1943)" tėra „melsvas ūkas", suliteratūrinta saldaininė tragedija.

Butkutės eilėraščiai, kaip ir, pavyzdžiui, meilės romanai, gali būti vartojami kaip eskapizmo į fantastišką, pasakišką, dramatišką pasaulį priemonė: „Tavo kaukė iš mano nakties / O manoji iš sapniškos šventės, / Kur gondolos ant stiklo padangės (...) / Tarp varpelių vėduoklių pūkų / oriai plaukia beveidžiai praeiviai (...) / Tas vienišius ant tilto – tai tu. / Tiltas rąžosi tingiai, jo kreivę / tęsia juosiantis aikštę kanalas, / ir iš liūdesio vėjas vis pučia" (p. 39); „Meldžiu, tik paliesk mane, Midai, / kaip liesdavai savo kariaunas (...) / Paliesk ir vien tai mus išgydys / ir jausmas bus visąlaik jaunas / ir niekam neteks jau užkalus duris / suprasti, kiek daug neberasim / kai grįšim" (p. 40). Didysis trūkumas – tokio tipo eilės, kaip ir dideliais kiekiais valgomi saldainiai, greitai pabosta, apkarsta, o egzaltacija (pvz., eilėraštis, dedikuotas, matyt, amžiną atilsį Katei Kazei, pradedamas „Ar tu dabar ant gero Dievo kelių?", p. 49) – erzina.

Iš tiesų nustebino ir sudomino detalus, šmaikštus, ironiškas, nuo saldėsių apvalytas paskutinysis rinkinio eilėraštis „Du klausimai apie vakar dingusį eilėraštį" (p. 49). Gaila, kad šiame rinkinyje toks – tik vienas.