1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Smarkiai abejoju žiniasklaidos gebėjimu tapyti. Purslai, purkštavimai. Per kelias sekundes „perridenu" didžiuosius žinių portalus mobiliajame telefone ir dažniausiai nėra už ko užkibti. Nors stengiamasi iš paskutiniųjų: „Iš kokios balos tas dosnumas?", „Panevėžietis pranešė, kad pažintis su vilniete kainavo 6 tūkst. Lt", „V. Andriukaitis neaukos piliečių „ant laisvos rinkos altoriaus". Visa tai, be abejo, veikia. Iki kitos antraštės.

2.Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Tarp kolegų jaučiuosi kaip santuokoje. Jaučiu milžinišką konkurenciją – kuris kurį. Stengiuosi užbėgti už akių ir smogti pirma. Įkaitų neimu. Geriausiai jaučiuosi tranzitinėse erdvėse – oro uoste, kelte į Nidą, automobilyje su pilnu degalų baku ir įdomia pašnekove. Jai stengiuosi pagreitintu būdu išpropaguoti savo kūrybą. Jei pasiduoda propagandai, pavežu iki namų. Jei ne – iki artimiausios stotelės.

3.Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Skaitau visus, bet nenuosekliai. Paklausau labiau patyrusių skaitytojų – jei G. Kazlauskaitė ar M. Burokas feisbuke pasidalija nuoroda, seku iš paskos. Kultūros spaudai reikia keltis ne į internetą, o į politikų smegenines. Internete ir taip visko yra. Popierius neišnyks, kaip neišnyko vinilinės plokštelės. Nors viskas aplink virtualėja (vaiduoklėja), bet kol esame kūniškos būtybės, norėsime čiuopti, uosti, ragauti, turėti. Paėmusi naujausią „Literatūros ir meno", „7 meno dienų" ar „Šiaurės Atėnų" numerį gaunu dozę. Giluminį gręžinį. Ne vieną tekstą, bet jų rinkinį, kur rezonuoja muzikos, dailės, kino, literatūros įvykiai. Internete tekstų medis šakojasi į visas puses – nesibaigiantys labirintai. Kultūrinis savaitraštis – kaip japoniškas sodas, kuriame kitaip vaikštai ir kitaip mąstai.

4.Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Geriau tegu lipa, negu tupi. Mėgstu renginius, kuriuose daug gryno oro ir pamišusių žmonių: „Šiaurės vasara", „Poetinis Druskininkų ruduo", K-LAB (Karoliniškių architektūrinė laboratorija). Profesionalusis menas neturi konkuruoti su pramogų kultūra – gulinčio nemuša. Kai menas pradeda vaikytis verslo modelių, jis tampa lūzeriu –­ paroda nesurinks tiek pinigų, kiek popžvaigždės koncertas. Reikia ne „eiti į mases", o parodyti išskirtinumą.

5.Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Steigiant Kultūros tarybą siekta atskirti ją nuo Kultūros ministerijos. Kad ministerija rūpintųsi kultūros strategija, o Taryba teiktų finansinę paramą. Kultūros taryba turėjo būti nepriklausoma – bet dabar taip nėra. Ministerija vis tiek reguliuoja Tarybos veiklą. Taip neturi būti. Kalbant apie rėmimą – reikia ne tolygesnio, o adekvataus kultūros finansavimo. Kokia nauda iš padidinto gynybos biudžeto, jei nebus ką ginti? Kultūros rėmimas turi būti valstybės prioritetas. Jau dabar matome kultūros nuvertinimo pasekmes – žmonės neatskiria žinių nuo putiniškos propagandos. Jei be kovos pralaimėsime informacinį karą, tankai nepadės.

Žinoma, kultūros lauką reikia tvarkyti racionaliai. Nesuprantama prabanga turėti Lietuvos kino centrą, kuris daugiausia rūpinasi filmų finansavimu, o kitų kino projektų rėmimas patenka į bendrą Kultūros tarybos katilą. Gal dar įsteikime Dailės centrą, kuris finansuotų tik bienales ir nesismulkintų dėl mažesnių parodų, festivalių ir edukacinių renginių.

6.Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Iš pastaruoju metu perskaitytų knygų išskirčiau Giedrės Kazlauskaitės „Meninas", Mindaugo Nastaravičiaus „Mo" ir Paulinos Eglės Pukytės „Bedalį ir labdarį". Plečiant iki penkmečio – Agnės Žagrakalytės „Eigulio dukterį" ir Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas". Įdomias knygas išleido menotyrininkės Agnė Narušytė („Lietuvos fotografija: 1990–2010"), Jolita Mulevičiūtė („Besotis žvilgsnis: Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914") ir Erika Grigoravičienė („Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai"). Laukiu naujų Giedrės Jankevičiūtės ir Skaidros Trilupaitytės knygų – manau, tai irgi bus įvykiai.

Didžiausią įspūdį daro Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamos parodos – beveik visos. Ypač Mindaugo Navako „Šlovė buvo ranka pasiekiama" (kuratorė Elona Lubytė) ir Vito Luckaus fotografijos retrospektyva „Siūlau naują pasaulį" (kuratorė Margarita Matulytė).

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Turiu žalingą paskutinės minutės įprotį – jis nieko neprišaukia, nebent prakeiksmus. Juodai juokauju, kad pavėluosiu į savo laidotuves. Kūrybinė sėkmė – kai šoki nuoga į dilgėles, o nusileidi ant samanų. Arba atvirkščiai.