Dainius Vanagas. Skandalo logika: literatūros kūrinys kaip papiktinimas (2)

Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“

M. Ivaškevičiaus romanas „Žali" sukėlė bene didžiausią su knygos refleksija susijusį skandalą Lietuvos istorijoje. Pasipiktinimo šerdimi tapo istorinės tapatybės deformacija, o būtent –­ antiherojiškas autoriaus žvilgsnis į 1944–1953 m. partizaninį pasipriešinimą. Opi tematika lėmė, kad „Žali" viešojoje erdvėje dažniausiai buvo aptariami socioistoriniu ir etiniu, bet ne literatūriniu aspektu. Prie skandalo eskalavimo nemažai prisidėjo ir nenuolanki, „karinga" M. Ivaškevičiaus laikysena skandalo akivaizdoje.

Marius Ivaškevičius. Justinos Špokas nuotrauka

Skandalo auditorija

„Žali" „užgavo tam tikros vertybiškai ir ideologiškai angažuotos visuomenės dalies patriotizmo stygas"1: rezistencinės kovos dalyvius ir žuvusiųjų partizanų vaikus bei gimines, politinius kalinius, tremtinių organizacijas, nemažą dalį vyresniosios kartos inteligentijos atstovų, tokių kaip V. Landsbergis ar tuometis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas J. Liniauskas.

Svarbu pažymėti, kad „Žalių" skandalo produkavimas rėmėsi kultūrine ar specializuota spauda („Šiaurės Atėnai", „XXI amžius", „Tremtinys" ir kt.), tačiau visiškai aplenkė didžiųjų dienraščių puslapius. Vadinasi, skandalą vystė ir socialinės tvarkos pažeidimą aktualizavo tiesiogiai užgauti, įžeisti arba vertybinio perversmo grėsmę pajutę asmenys, o ne profesionalūs žurnalistai.

Vis dėlto pastangų išplėsti tvarkos pažeidimu suinteresuotos grupės ribas autoriniuose straipsniuose neabejotinai būta. Pvz., kreipimesi į rašytojus besipiktinantieji Ivaškevičiaus romanu tvarkos pažeidimo mastą traktuoja tautiniu lygmeniu: „Savo romane „Žali" M. Ivaškevičius tyčiojasi iš to, kas tautai buvo, yra ir bus skaudžiausia bei brangiausia – herojiško partizaninio pasipriešinimo okupantams" (J. Armonaitis ir kt., „XXI amžius", 2002-12-11). Taip nuo santykinai siauro įžeistųjų rato pereinama prie visos tautos, kuri, beje, traktuojama itin monolitiškai – jai tarsi a priori priskiriama tai, kas „buvo, yra ir bus" svarbiausias tapatybės elementas, nors tokio teiginio pagrindas tegali būti grynai spekuliatyvus.

Apskritai besipiktinančiųjų tekstuose gana daug užuominų, kad Ivaškevičiaus kūriniu buvo įžeista visa Lietuva, pažemintas valstybės orumas, išniekinti valstybingumo pamatai. Tokios retorikos tikslas – suabsoliutinti skandalo situaciją, pateikti ją kaip visuotinę – tai leidžia padidinti tvarkos pažeidimu suinteresuotų asmenų skaičių ir išlaikyti verčių sistemos status quo.

Tapatybės ardymas

Romanas „Žali" pasikėsino į specifinę istorinę savimonę, į partizanų kaip rezistencijos didvyrių, laisvės gynėjų, padėjusių galvas kovojant su okupantais, įvaizdį. Todėl, natūralu, pirmiausia būtent žuvusiųjų artimieji aktualizavo „Žalius" kaip „istorinės tiesos" ir tų, kuriems turėtume būti dėkingi už laisvę, nepelnytą pažeminimą.
Nors 2002 m. laisvės kovotojų mitas dar tik formavosi, tam tikros socialinės grupės jau buvo jį visiškai pasisavinusios. Tai atskleidžia besipiktinančiųjų retorika. Antai viešame laiške Ivaškevičiui V. Kasperavičiūtė-Tereikienė rašo: „Knygoje partizaninės kovos vadus (...) išjuoki netobula partizanine veikla, sekso scenomis, iš partizanų lūpų sklinda baisūs keiksmažodžiai" („Tremtinys", 2003, Nr. 13). Taigi rašytojas pirmiausia kaltinamas tuo, kad partizanus vaizduoja netobulai, nederamai, neadekvačiai jų žygdarbiams. Sunku įsivaizduoti, kad V. Kasperavičiūtė-Tereikienė užsispyrusi tvirtintų, esą visas partizaninis judėjimas buvo be menkiausios dėmės, vyrai, metų metus kariavę miškuose, niekuomet nesuartėdavo su moterimis, o tarpusavyje šnekėdavosi išskirtinai bendrine kalba. Problema, autorės nuomone, ne ta, kad viso šito nebuvo, o ta, kad taip rašyti apie didvyrius nedora. Būtent čia akivaizdžiai išryškėja opozicija vieša / privatu. Ir nors „Žali" yra grožinės literatūros kūrinys, t. y. fikcija, jis kaip tik apeliuoja į galimą partizanų privatumo sferą.

Savo ruožtu savanoris K. Blaževičius nusavina istorijos diskursą remdamasis dalyvio statusu: „Jam, M. Ivaškevičiui, nepadariusiam nieko, kad tėvynė būtų laisva, užkliuvo partizaninio karo vadai ir jų bendražygiai. Per 327 romano puslapius (neapsiverčia liežuvis šį kūrinį vadinti knyga) M. Ivaškevičius be perstojo mini pačių iškiliausių partizaninio karo vadų pavardes..." („XXI amžius", 2008-12-03). V. Terleckas, siekdamas diskredituoti Ivaškevičiaus teisę kalbėti apie praeitį, net įveda amžiaus cenzą: „Kiek jis išmano Lietuvos istoriją, galima spręsti iš šių biografijos duomenų: amžius – 30 m." („Šiaurės Atėnai", 2003-02-22).

Literatūros tyrinėtoja J. Sprindytė Ivaškevičių laiko istorinių mitų dekonstruotoju, numitinančiu socialinę erdvę2. Rašytojas, kėsindamasis į nusistovėjusias tapatybes, kartu „kėsinasi" ir į žmones, kurie su jomis identifikuojasi. Tapatybės ardymo kontekste neretai atsiveria komunikacinė bedugnė –­ dialogas tarp konfliktuojančių pusių tampa sunkiai įmanomas. Antai apie „Žalių" įžangą, kurioje Ivaškevičius išdėsto savo romano koncepciją ir aprašo istorinį kontekstą, J. Sajauskas atsiliepia: „Šįkart skaitau „Įžangą" net pirštu vedžiodamas, bet vis tiek nerandu jokių stabų ar užtaisų. Nei pokario. Išvis nesuprantu, apie ką skaitau. Kruvinasis Lietuvos pokaris turėjo savo atsiradimo priežastis, veikimo logiką ir idėją. O čia: horizontalus karas, vertikalus karas, dviejuose skirtinguose aukštuose išdėstytos armijos... Taip rašoma ne tada, kai norima kas nors paaiškinti, o priešingai, norint skaitytoją supainioti" („Atmintinė", 2003, p. 103).

Tapatybės atžvilgiu galima išskirti dar vieną viešojoje erdvėje aptinkamą požiūrį, kad „Žali" paprasčiausiai pasirodė per anksti, kai dar nebuvo galutinai reabilituotas partizaninis judėjimas ir jo svarba valstybingumo pamatams. Esą pirmiausia reikia sukurti monumentaliąją istoriją, pasakyti „teisingus" dalykus, o tik tada juos dekonstruoti ar tiesiog jais žaisti. Antai E. Ignatavičius taip apibendrina susiklosčiusią situaciją: „Vos spėjus iš šiukšlių duobių ir mėšlynų ištraukti, nuvalyti žemes ir dulkes nuo mūsų nužudytų vaikų –­ partizanų – rūdijančių kaulų, neprigijus meilės bei pagarbos daigams jaunosios kartos atminty, mes vėl juos tempiame nuo pjedestalų ir „žmoginame", istorinę atmintį paversdami fantasmagoriškais žaidimais" („Literatūra ir menas", 2002-11-15).

Kita vertus, nors rezistencinė kova laikytina aktualia lietuvių istorinės sąmonės dalimi, istoriko A. Švedo nuomone, Ivaškevičiui imantis „dekonstruoti pokario vaizdinius, jie jau buvo tapę stereotipizuota tradicija, o skaudi visuomenės reakcija, kai rašytojas buvo baramas, gėdinamas, protinamas, irgi parodo, kad čia nebuvo užbėgta į priekį ir į didįjį mitą pokaris jau buvo įtrauktas". Istorikas pamini ir kitą atvejį: „Andriaus Tapino romanas „Vilko valanda" (...) sulaukė negeranoriškų išankstinių nuomonių vien todėl, kad kažkurioje iliustracijoje kūrinio dar neskaitę žmonės pamatė Joną Basanavičių nupieštą ne taip, kaip, jų įsivaizdavimu, reikėtų. Taigi tos struktūros yra pavojingos."3

Galios santykiai

Tačiau skandalo su(si)formavimui vien tik vertybinio įžeidimo nebūtų pakakę: „M. Ivaškevičiaus romaną „Žali" dar ilgai nagrinėsime bandydami suvokti, kodėl šis romanas detonavo, nors Herkaus Kunčiaus bandymai žaisti su Lietuvos istorijos personalijomis, įvykiais dabar nesprogdina visuomenės."4 L. Mačianskaitė pabrėžia rašytojų statusų skirtumą: „1998 m. Kasparavičiaus kūryba (joje su lengva ironija kalbėta apie tokias skaudžias temas kaip okupacija, Sibiras, žydų šaudymas) buvo suvokiama kaip egzistuojanti už sistemos, t. y. nesvarbi, o Ivaškevičius 2002 m. jau buvo įsirašęs į lietuvių literatūros branduolį, įsuktas į rinkodaros mechanizmą, atstovaujamas tarptautinėse knygų mugėse, tad skandalas dėl „Žalių" buvo naudingas ir marketingo, ir įvaizdžio prasme" („Colloquia", 2010, Nr. 24). Taigi R. Kasparavičius šiuo požiūriu buvo „nepavojingas", nes žinomas tik siaurai auditorijai, tad jo poveikio potencialas – minimalus, nevertas gynybinės reakcijos – skandalo.

Skandalą didino ir paties Ivaškevičiaus laikysena visuomenės pasipiktinimo akivaizdoje: užuot abejingai numojęs ranka ar atsiprašęs įsižeidusiųjų, autorius atkakliai gynėsi ir įtikinėjo publiką savo siūlomų naujų verčių pranašumu, oponentus vadindamas, pavyzdžiui, „garbaus amžiaus senukais, kuriems norisi mojuoti kumščiais" („Šiaurės Atėnai", 2003-03-08). Išryškėjusioje poleminėje struktūroje susidūrė tokios vertybės kaip meno laisvė iš vienos pusės ir menininko atsakomybė savo tautai ir valstybei iš kitos.

Manipuliavimas tekstu

Skandalas suponuoja specifinį teksto perskaitymą, kuris, siekiant paaštrinti, išryškinti tvarkos pažeidimą, neretai ima panašėti į sąmoningą iškraipymą. Antai V. Kasperavičiūtė-Tereikienė piktinasi: „Visa Lietuvos pokario rezistencija sumaišyta su purvais, kovotojai už laisvę pavadinti išsigimėliais, sutrukdžiusiais „pavargusiems" rusams jaustis mūsų šalyje kaip savo namuose." Panašiai akcentus dėlioja ir K. Blaževičius: „Romano autorius į pavergėjus žiūri pro savąją istorinių įvykių vertinimo prizmę: „Jeigu būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigt išsigimėlių" („XXI amžius", 2002-11-27).

Nė vienas iš šių autorių nesivargina pacituoti knygos vietos, kur minimi „iškrypėliai": iš tiesų Ivaškevičius pabrėžia, kad romane į karą žvelgiama iš priešingos pusės, t. y. iš okupantų, o žodį „iškrypėliai" vartoja rusai. Taigi sąmoningai stengiamasi nepaisyti autoriaus aiškiai nurodytos skaitymo strategijos.

Netgi V. Landsbergis, užsipuldamas „Žalius" ir jų autorių („Šiaurės Atė­nai", 2003-08-09), tendencingai apkarpo pasirinktas citatas, tokiu būdu siekdamas padidinti įžeidimo mastą. Šį kompiliacinį manevrą detaliai dekonstruoja L. Jonušys („Šiaurės Atė­nai", 2003-09-20).

Apskritai šis skandalas parodė, kokia trapi riba (skaitymo strategijų atžvilgiu) skiria moralinį ir literatūrinį kodus, kai paliečiamos visuomenei jautrios, skausmingos temos. „Žali", užuot traktuoti kaip literatūrinė išmonė, nepretenduojanti į jokią istorinę tiesą, buvo suvoktas (ir dėl to kritikuotas) kaip melagingas, istorinius faktus iškraipantis ir realias asmenybes šmeižiantis tekstas. Tačiau, anot J. Sprindytės, „fikcijai taikyti realybės standartus, kitaip tariant, moralinius imperatyvus, tikintis patenkinamo rezultato (t. y. sutapimo), yra mažų mažiausiai beviltiška"5.

Autentiški vardai: šmeižto situacija

Vienas svarbiausių skandalo situaciją kūrusių elementų – Ivaškevičiaus sprendimas romane „Žali" naudoti autentiškas partizanų pavardes. Ir nors rašytojas įžangoje tarsi apsidraudžia teigdamas, kad „Jonas Žemaitis –­ tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas", vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį S. Parulskis, toje pačioje įžangoje, vos prieš porą puslapių, teigiama: „Visam šiam karui vadovavo žmogus, išėjęs mokslus Europoje. Neturėjęs nė vieno pabūklo. Apie jį ir šita knyga", o tai jau realaus asmens biografinės detalės, kurių knygoje gana daug.

Ši dviprasmybė sudarė sąlygas minimų partizanų artimiesiems priimti romaną kaip fikcijos skydu pridengtą įžeidimą. Įtampą dar labiau didino radikalus skirtumas tarp partizanų ir juos medžiojančių personažų: romane figūruojančių partizanų vardai ir pavardės yra autentiški, jų priešų – fiktyvūs.

Autentiškų pavardžių panaudojimas romane tapo pamatu šmeižto naratyvo su(si)formavimui: pasipiktinusieji romanu ėmė apeliuoti į teisinio kodo sulaužymą. „Vaizduoti mirusiuosius kvailose, juokingose, realiai nebuvusiose situacijose – negarbinga, netgi nusikalstama", – tvirtina K. Blaževičius.

Vis dėlto jokia byla Ivaškevičiui nebuvo iškelta – veikiausiai dėl to, kad, kaip rodo šiuolaikinė teismų praktika, ją laimėti iš esmės būtų nulinė tikimybė. Tačiau mažiau nei prieš šimtmetį literatūriniai skandalai šmeižto pagrindu buvo itin dažni ir kone visuomet baigdavosi ieškovo pergale. Antai J. Joyce'as savo kūriniuose („Dubliniečiai", „Ulisas") personažus konstruodavo visuomenei lengvai atpažįstamų prototipų pagrindu ir dėl to be perstojo įsiveldavo į audringus bylinėjimusis su „užsigavusiais". Lygiai taip pat būdavo ir autentiškos aplinkos aprašymo atvejais. Galima tik įsivaizduoti: maždaug 1912 m. įstatymų, apibrėžiančių žodžio laisvę ir šmeižto sampratą, bazė buvo tokia griežta, kad, tarkime, savininkui esant nepatenkintam jo parduotuvės literatūriniu apibūdinimu, jis galėdavo be vargo paduoti autorių į teismą ir tą bylą laimėti6.

Ivaškevičiaus atveju, supynus fikciją su istorija, išklibinama pačios istorijos, kaip monolitinės ir objektyvios informacijos apie praeitį, samprata, įvesdinamas reliatyvumo aspektas, atsiranda įvairių žvilgsnio perspektyvų. Būtent šis istorijos nutrynimo, perrašymo judesys labiausiai ir įbaugino istorinę praeitį savo nuosavybe laikančius partizanų palikuonis, tremtinius ir daugelį kitų, patyrusių sovietinių represijų žiaurumus.

Idealo konstravimas

„Žalių" atveju idealo konstravimas buvo itin aktyvus bei daugiasluoksnis ir rėmėsi įvairiais socialiniais pjūviais.

Išplėtoti moralinės atsakomybės savo tautai ir valstybei bei pagarbos šalies didvyriams diskursai: „Jokiam rusui, prancūzui ar lenkui neatėjo į galvą mintis pasityčioti iš savų partizanų, o štai M. Ivaškevičius atsistojo pusėje tų, kurie anuo grėsmingu metu kankino, žudė ir tyčiojosi iš mūsų didvyrių" (kreipimasis, J. Armonaitis ir kt.); „Juk taip nesiryžo partizanų niekinti net sovietiniai rašytojai" (A. Stankevičiūtė, „XXI amžius", 2002-12-11). Apeliuojama į elementarų žmogiškumą: „Doras žmogus nesityčioja iš mirusiųjų, neniekina tų, kurie patys jau nebegali apsiginti, o juolab žuvusiųjų didvyriškoje kovoje" (K. Blaževičius). Taigi Ivaškevičius ir jo romanas yra lyginami su idealios elgsenos modeliais, o kartais, siekiant dar stipresnio efekto, net su visiškai jiems priešingais, taip parodant, kad Ivaškevičiaus kūrinys vertybių skalėje stovi dar žemiau.

Bekonstruojant idealą šmėkšteli „apgenėtos", save pačią paneigiančios demokratijos įvaizdis, pavyzdžiui: „Mes pripažįstame, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę savo mintis, idėjas, pasaulėžiūrą, požiūrį į istorinius įvykius ir kt. pateikti knygoje. Rašytojo valia yra rinktis menines išraiškos priemones. Tačiau nevalia iškraipyti istorijos ir klaidinti bei negatyviai daryti įtaką skaitytojui" (kreipimasis). Bet jei istoriją įmanoma „iškraipyti", vadinasi, yra objektyvus, baigtinis, nekvestionuotinas jos pavidalas. Ką tokiu atveju reiškia teisė kiekvienam turėti savo požiūrį? Galų gale, šiuo pareiškimu tarsi leidžiama suprasti, kad grožinės literatūros kūrinys privalo atitikti „istorinę tikrovę" ir daryti nežinia kaip apibrėžiamą „teigiamą įtaką" skaitytojui. Tokia meno samprata apeliuoja į visišką funkcionalumą ir tinkamumą transliuoti oficiozines žinutes.

„Skandalo plėtimasis": užtekstinė sritis

„Žalių" skandalo atveju tvarkos pažeidimo aktualizavimas neapsiribojo knygos turinio kritika, neretai vystyta ir platesnė problematika, tokia kaip Rašytojų sąjungos statusas ir paskirtis, Kultūros ministerijos ideologinė pozicija ir finansavimo strategijos ar netgi užsienio valstybių įtaka Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Tokiu būdu skandalo situacija iš siauros partizanų reprezentavimo dilemos peraugo į platų socialinių konfliktų frontą.

Didelė dalis besipiktinančiųjų apeliavo į Rašytojų sąjungą, kuri esą „palaimino" tokį savo nario kūrinį, nors, teisybės dėlei, reikia paminėti, kad tuometis LRS pirmininkas J. Liniauskas suskubo apkaltinti Ivaškevičių šmeižtu ir apgailestavo, kad, deja, „neturi galių nubausti štai tokių išsišokėlių". Monsinjoras A. Svarinskas išryškino sąmokslo aspektą: „Prisiminkime ponaitį M. Ivaškevičių ir jo liūdnai pagarsėjusį paskvilį „Žali" –­ kiek ten melo, cinizmo ir neapykantos Laisvės kovotojams. Galvojate, kad tai savarankiškai paskleista ta jų pseudokūryba? Nieko panašaus! Iš savo praeities „mokyklų" puikiai jaučiu, kaip pagal dar ne taip senų KGB laikų specialiai pasirinktą priešų taktiką bandoma susidoroti su tai nusikalstamai sistemai neįtikusiais asmenimis, išniekinti taurius Laisvės idealus ir taip viską sujaukti, kad visuomenė pasimestų ir nebeatrinktų pelų nuo grūdų" (K. Pranckevičius, „XXI amžius", 2010).

Daug kritikos tenka kone visoms didžiosioms leidykloms, kurios traktuojamos kaip nesuinteresuotos „teisingai" nušviesti rezistencijos kovas, o valstybė – kaip nelinkusi apie tai rašančiųjų atitinkamai įvertinti: „Juk Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai tokie darbai („objektyviai" apie rezistencinę kovą rašančių rašytojų, pvz., S. Abromavičiaus, R. Keturakio ir kt., knygos) nepageidautini. Jie nesulauks „Vagos", „Šviesos", „Tyto albos" ar kitų žinomų leidyklų dėmesio, niekada nebus pažymėti nacionalinėmis, regioninėmis ar kitokiomis premijomis" („XXI amžius", 2008-12-03). Tokius priekaištus, kuriuose aiškiai justi nuoskauda ir apmaudas, formavo ir patys „ignoruojami" rašytojai. Antai paties R. Kalyčio romanas, jo nuomone, atitinkamo dėmesio nesulaukė: „Pokario kovų 50-mečiui 1999 metais „Alma littera" išleido mano romaną „Karklų rožės", (...) kuris jokio atgarsio spaudoje nesusilaukė, nors tai buvo pirmas ir vienintelis pokario kovų romanas. Skaudu, jog ir padovanoti egzemplioriai pirmiesiems to meto valstybės asmenims net pagal elementarias elgesio taisykles neužsitarnavo padėkos. Dar daugiau, kaip paaiškėjo, jie net nebuvo skaitomi. (...) Romane pavaizdavau pokario meto dvasią ir įvykius, kaip iš tikrųjų buvo" („XXI amžius", 2003-04-30).

Besipiktinantieji reikalavo skaidraus atskaitingumo ir sankcijų iš valstybės struktūrų: „Tikimės, kad visuomenei bus paaiškinta, kieno pastangomis ir lėšomis buvo išleistas ir į Frankfurto knygų mugę pristatytas šis kovą už laisvę niekinantis, Lietuvą, dorus rašytojus ir Rašytojų sąjungą kompromituojantis veikalas" (kreipimasis).

Kadangi rezistentų giminės nesiryžo, o pati valstybė nė neketino „Žalių" pagrindu suformuoti kaltinamosios bylos, rašytojas J. Sajauskas susidariusią situaciją vienareikšmiškai pasmerkia: „Deja, valstybėje, kurioje kas antras apsivogęs valdininkas bėga į teismą ginti savo garbės ir orumo, tokios teisės neturi apjuodintieji žuvę laisvės kovotojai; ta valstybė dar nėra tiek demokratiška ir tiek teisinė, kad gintų ant Laisvės aukuro sudegusius savo didvyrius."

Sąmoningas projektas?

Romaną „Žali" apėmusio skandalo formavimo(si) tipas balansuoja tarp skandalo-projekto ir skandalo-polemikos. Pats Ivaškevičius, natūralu, gynė pastarąjį variantą, tačiau nemaža dalis kritikų, pvz., V. Kubilius, labiau buvo linkę romaną laikyti skandalu-projektu: „Tai vėlgi postmodernizmo strategija: iš anksto projektuojamas skaitytojų pasipiktinimas. Kūrinys turi sukelti tam tikrą moralinę, psichologinę reakciją, ir visai nesvarbu, kad toji reakcija nėra estetinė" („Knygų aidai", 2003, Nr. 1).

Traktuodami „Žalių" skandalą kaip projektą kritikai remiasi ne tik provokuojančiu knygos turiniu, bet ir rašytojo „gynybos" strategijomis. Viename interviu Ivaškevičius teigia: „Rašiau romaną ne apie partizaninį karą, o apie esančių tokiame kare žmonių būseną, klaikią, metų metus besitęsiančią įtampą, apmąstymus apie karą, gyvenimą ir žmogaus prigimtį gyvenant toje įtampoje. O man pasakė, kad išniekinau partizanus ir sumenkinau jų karą" („Metai, 2003, Nr. 5–6). Ši tariama nuostaba atrodo naiviai: sunku patikėti, kad rašytojas, puikiai jausdamas visuomenės, kurioje gyvena, įtampos židinius, nenumanė skandalo potencialo, slypėjusio „Žaliuose". Be to, oponuodamas savo kritikams, Ivaškevičius nevengė nepagarbiai atsiliepti apie „milžinkapių patriotizmą išpažįstančių teisingų rašytojų" knygas partizaninio pasipriešinimo tematika. Tai vėl rodo Ivaškevičiaus pastangas pakeisti galios išsidėstymą literatūros lauke, diskredituoti lig tol dominavusią vertybių sistemą.

Žinoma, tai nereiškia, kad „Žalių" paskirtis buvo išauginti autoriaus populiarumą. Galimas ir toks variantas, kad rašytojas iki tol lietuvių literatūroje dominavusią partizaninės kovos vaizdavimo tradiciją iš tiesų laikė kenksminga ir veidmainiška ir todėl pasirinko skandalą kaip priemonę išryškinti ideologinę alternatyvą. Taigi, kaip ir įprasta kultūros istorijoje, riba tarp skandalo-projekto ir skandalo-polemikos neryški, nebent pats skandalo epicentre atsidūręs subjektas prisipažįsta apie sąmoningą veiklą, ko, beje, M. Ivaškevičius (dar) nepadarė.

Apibendrinimas

J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus" bei M. Ivaškevičiaus romano „Žali" skandalo atvejų analizė leidžia įrodyti, kad kūrinio, atsidūrusio skandalo epicentre, turinys – kad ir kaip drastiškai pažeistų dominuojančią vertybių sistemą – yra nepakankama sąlyga skandalui. Šį teiginį pagrindžia ir faktas, jog gana dažnai aptinkama panašios tematikos kūrinių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių (nedidelė skaitytojų auditorija, pasyvi autoriaus laikysena, minimalus besipiktinančio subjekto simbolinis kapitalas ir kt.) neišprovokavo skandalo.

Skandalo prigimtis yra konstrukcinio pobūdžio, vadinasi, pasakojimas apie tvarkos pažeidimą privalo būti nuolat palaikomas subjekto, kuris piktinasi, viešais pasmerkimais ir publikacijomis. Tik taip tvarkos pažeidimas, iš pradžių tebuvęs virtualus, įgyja socialinį poveikį. Kai pasipiktinimo diskursas nustoja būti stimuliuojamas, skandalas laikytinas pasibaigusiu.

Šiame straipsnyje aptarta medžiaga gali būti naudinga ir šiandieninių skandalų analizei. Antai konfliktas, kilęs dėl Neringos Dangvydės pasakų knygos „Gintarinė širdis", savo struktūra yra itin panašus į „Raganos ir lietaus" atvejį: abu skandalai yra dviejų branduolių, t. y. implikuojantys tiek pasipiktinimą pačiu kūriniu, tiek nei­giamą reakciją į cenzūrines apraiškas šio kūrinio atžvilgiu.

Skandalų situacijos ne tik leidžia rekonstruoti jautriausias, skaudžiausias tabu zonas, bet ir demaskuoja ryškiausias socialines fobijas, kurios dažniausiai nulemia tendencingą įvairių socialinių reiškinių iškraipymą, neadekvatų jų vertinimą. Skandalo specifika taip pat puikiai iliustruoja demokratinių principų įsisavinimą bendruomenėje.

Istoriškai skandalas rodo aukštą jos narių savivokos laipsnį. Tačiau mūsų dienomis pastebimas intensyvus skandalo sąvokos eksploatavimas iš esmės baigia sunaikinti jo transformuojantį potencialą: skandalų kiekis viešojoje erdvėje yra toks didelis, kad, užuot išryškinę tabu zonas, jie pačią tabu zoną daro vis sunkiau įmanomą.

1 Manfredas Žvirgždas, „Vertybių dekonstrukcija žalios spalvos fone: polemika dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali", Lietuvių raštijos istorijos studijos, t. 2, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, p. 251.
2 Jūratė Sprindytė, „Debesų Lietuva. Marius Ivaškevičius – mitų perkūrėjas", Naujoji lietuvių literatūra, Nr. 42, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, p. 216.
3 Aurimas Švedas, LRT radijo laida „Literatūros akiračiai", 2013-02-09.
4 Ten pat.
5 J. Sprindytė, p. 185.
6 Sean Latham, „Scandalous Fiction: The Twentieth-Century Novel in the Public Sphere", New York: Palgrave Macmillan, 2007, p. 30–35.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai