Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rašytojai, dailininkai, visuomenininkai, apie kuriuos žadu rašyti, jums bus girdėti, kai kurie net labai, rodos, žinomi. Bet pro šitą „Langą" žvelgs kiti jų veidai, mažai ar net visai nematyti. Bus tų, kurie galėjo daug ką padaryti, daug ką darė, bet nespėjo, kurie kūrė meninį lauką, bet jame nepaliko savęs, gal taip pat nespėjo, tų, kurie širdyse buvo menininkai ir poetai, tačiau tai išreiškė kitu būdu – per visuomeninę veiklą, kasdienį nedėkingą triūsą ar net ginkluotą kovą. Jie ateis iš toli – XIX a., ir iš labai arti – nūdienos. Apie daugelį jų medžiagą archyvuose ir bibliotekose renku labai seniai, bet dėl įvairių priežasčių ji dar tebeguli, tebelaukia. Kartais pro „Langą" pažvelgsiu ir aš, dviejų socialinių ir kultūrinių epochų, nelaisvos ir laisvos, produktas, kuriam šiandien taip pat reikia įsiterpti greitai besisukančioje visatoje. Žvilgsnis net ir į įpras­tus dalykus pro istoriko langą gali skirtis nuo literatūros kritiko, menotyrininko ar skaitytojo. Istorikas gali būti neprognozuojamas, gali bandyti pajudinti, pastumti nusistovėjusių mitų kolonas ar net jas griauti. Ir, ko gero, nelinkęs tuščiažodžiauti, juk grožis pajuntamas, o ne pasakomas. Stengsiuosi atverti „Langą" šio žurnalo puslapiuose kas mėnesį. Galbūt kai kada pro jį pažvelgs ir mano bendraminčiai. Noriu tikėtis gražių vaizdų ir saulės, tačiau visi žinome – oras ir klimatas kinta. Bet šiandien langas atvertas, saulėta, ir iš jo kaip pašto balandžiai pirmieji išskrenda laiškai...

Vida Girininkienė


Į literatūrą Mačiulis atėjo su Petro Cvirkos kūrybos analize. 1961 m. pasirodė jo pirmoji knyga „Augo diemedis", vėliau apybraižos „Iš dienų tėkmės", istoriniai romanai „Troškulys", „Bėga upės krantai".

Jonas 1956 m. yra rašęs savajai Eugenijai: „Matai, Mieloji, pirmieji mano žingsniai buvo pančiojami, užkertami partinių davatkų, o dabar, kaip Miliušis spėja, pradėjus mane dalintis „Pergalei" ir „Jauniesiems", prišoks plėšyti ir kiti. Tas pats asmuo dar šnekėjo, kad kai kas pripažįsta mano talentą, o kai kas netiki mano darbų savarankiškumu ir mano, kad aš rašau ne vienas, o padedant kažkieno prityrusiai rankai. Eugenija, jeigu mano ranką ir šitaip pavadino, tai aš Tau pasisakysiu, kad ji tokia pasidarė nuo laiškų, kurių aš vien Tau prirašiau keletą šimtų (o kur dar kiti!), ir dėl mano stropumo, mokantis gražios liaudinės kalbos."

„Kai aš galutinai apdorosiu ir išspausdinsiu visus savo pradėtuosius darbus ir kai literatų tarpe, kaip entuziastai man pranašauja, įsigysiu neginčijamą vardą, aš pasirašysiu dėl savo ištremtos Žmonos pareiškimą, pasistengsiu, žūtbūt, išgauti iš Justo Paleckio rezoliuciją, o po to jau važiuosiu pas Vorošilovą gauti pasikalbėjimą ir įteikti asmeniškai savo pareiškimą. Tavo sugrįžimas mums abiem dabar pats svarbiausias daiktas."

Jono Mačiulio laiškai Eugenijai – epistolinės literatūros kūriniai, vientisas pasakojimas, literatūrinis epochos liudijimas. Jie buvo tokie vaizdingi, kad Eugenijai knietėjo juos perskaityti ir draugėms. Tai ji, sprendžiant iš Jono įspėjimų, ne kartą ir darė, tapdama ne tik pirmąja šios, nesudėtos į vieną rinkinį, knygos skaitytoja, bet ir platintoja. Ji pirmoji pajuto savo Jonį esant rašytoją.

Mačiulio laiškai – unikalus reiškinys ne tik literatūros istorijoje. Sibiro lageriuose rašytų laiškų, atsiminimų, dienoraščių paskelbta daug, nemažai dar jų laukia savo eilės. Iš Lietuvos tremtiniams rašyti laiškai, dažniausiai dėl saugumo ir kitų priežasčių, nebuvo saugojami, laikyti nereikšmingais. Mačiulis laiškus 1944 m. rašė studentei, Veliuonos progimnazijos mokytojai, nuo 1945 m. – kalinei Rasų politinių kalinių persiuntimo lageryje Vilniuje, Sibiro tremtinei, nuo 1955 m. liepos – žmonai. Laiškų rašymas jam tapo savotiška autoterapija, kartais primenančia dienoraštį, nors apie save kalbėti nemėgo ir dienoraščio niekada nerašė. Jie skriejo iš Kalvių, Goniūnų, Veliuonos, Pieštvėnų, Domantų, Seredžiaus, Kauno, Vilniaus. Susidariusiame pluošte – per 2 tūkstančius laiškų – atsispindi ne tik jo paties ir artimųjų gyvenimo kelias, bet ir sudėtingas Lietuvos pokaris, kurį reikėjo ne tik išgyventi, bet ir išlikti žmogumi.

Mano paprašyta ką nors prisiminti, 2014 m. rugsėjo 4 d. 90-metė Eugenija Mačiulienė pradėjo: „Joni, saulele mano, miškuos gegute kukuočiau, laukuos vilku kaukčiau... kad Tu pareitum." Tikėkimės, pareis. Su savo laiškais arba pirmuoju, gal ir stipriausiu –­ laiškų romanu, kuris LRS leidyklos jau rengiamas spaudai.

V. G.

4.jpg

 

Belvederis, 1944 m. gruodžio 15 d.

Eugenija,

šiandien rašau Tau apie pedagoginius dalykus, kurie paskutinėm dienom daugiau palietė mane. Dėstau lietuvių ir rusų kalbas, istoriją ir matematiką, iš kurių susidaro 26 savaitinės valandos. Tai baisu! Kada norma turėtų būti 18 valandų. Pamokos dar ne viskas; plius mokytojų tarybos sekretoriaus pareigos ir pirmojo kurso auklėtojo pareigos. Pirmas kursas šiemet galbūt bus tik iš mergaičių, nes berniukai negali įstot dėl karinės prievolės liečiamų natų.

Mergaičių kurso auklėtojas che, che, che... jaunas che, che... nevedęs che... Įsivaizduok, Eugenija, kad aš esu šito „pieno lašo" būrelio globėjas, kad aš esu šito „rūtų darželio" angelas sargas, kad aš esu šitų būsimųjų mamyčių auklėtojas. Žinai, Eugenija, kad aš kartais bijau savęs: ar aš jau pažįstu moters pasaulėlį, ar suprasiu savo auklėtines, ar visur ir visada išlaikysiu reikiamą pusiausvyrą, autoritetą, taktą?..
Gaila, kad Tu, mano Eugenija, esi toli ir negali man padėt, bet vis tiek Tu man esi pagrindas, tas didysis „Petrus".

Didžiausias vargas bus normuot mergaičių-berniukų santykius, nes berniukai neapkiautę ir aš bijau, kad iš rūtų darželio pavasaryj nepasidarytų kopūstų daržas. Pereitais metais mergaičių nebuvo, o jau pasidarė trys bėdos, kurių viena primetama vienam mudviejų pažįstamam.

Nemalonu, nepatogu, bet reikės, reikės gainiot gandrus nuo rūtų darželių, kad vėliau iš to nebūtų kokiai ašarų, klebonui visa eilė pamokslų temų, o jų mamytėms širdies gadinimo. Jau ir dabar kažkodėl pradėjau nemėgt šios niekuo nekaltos liaudies dainelės:


„Kas bus, močiute, kas bus?
Kas bus, širdele, kas bus?
Įšoko oželis į rūtų darželį, vai, kas bus?.."

Aš bijau, kad tas mažas kablelis neprapultų, nenudūlėtų ir tie du maži žodeliai nesusijungtų. Niekam neišpasakok to, nes yra žmonių, kurie palaikytų tai už bloga. Jie nekalba apie šias blogybes lyg jų visiškai gyvenime nebūtų, o joms pasirodžius, jie tyliai ir pašaipiai šnabždėdami kikena, bet šitoms blogybėms pašalinti jie nepajudina nei piršto.

Eugenija, būk tokia gerutė nurodydama man tą literatūrą, kuri padėtų man orientuotis įvairiuose jaunimo auklėjimo kazusuose.

Būsiu Tau dėkingas. Jonas.

 

1945 m. balandžio 25 d.

Be Tavęs – aš be maldos ir be kūrybos, beprasmis, varganas jaučiuos. Be Tavęs esu kaip mažas pumpuras šakelėj ir vėjo pūtimu supuos. Tave aš mėgstu, myliu, Tau savo sielą atskleidžiu – kaip žiedas saulės spinduliuos.
Be Tavęs esu kaip vargšas piligrimas, paklydęs gyvenimo takuos. Tavęs aš laukiu, ieškau, Tau auką aš nešu, į Tave aš kelio klausiu burdamas kryžkelės žiedais. J.

Eugenija Šimanskytė, Kauno mokytojų seminarijos III kurso studentė. 1944 m.
Eugenija Šimanskytė, Kauno mokytojų seminarijos III kurso studentė. 1944 m.

 

Vilnius, 1947 m. spalio 11 d.

Mieloji Eugenija,

juokias iš manęs mano kolegos, kad aš rašau savo širdžiai laišką po laiško, stebi ir klausia, ką rašau Jai, jei popierio sunaudoju daugiau nei raštinė savo reikalams. Jie sakosi taip pat rašę laiškus savo mergaitėm, o vėliau jau ir savo dabartinėm žmonom, bet jei jau suregzdavo 10 ar 20 laiškų, tai taip poe­zija ir pasibaigdavusi, o tada sekdavo: būk mano!.. būk mano žmona!.. prašau tavo rankos!.. ženykimės!.. Toliau apie šeimyninio gyvenimo poeziją jie jau nekalba. Aš suprantu: kitoks buvo jų gyvenimas, kitos sąlygos, o gal ir jų sužadėtinės buvo tik šiaip sau mergaitės, šiaip sau širdies, šiaip sau meilės, todėl viskas, jų pasakojimu, vyko taip paprastai, greitai, primityviai. Aš tada pagalvoju apie Tave ir save.

Ką jie pasakytų, jei jie žinotų, kad aš Tau esu prirašęs apie tris šimtus laiškų, ir dar juos rašysiu tol, kol Tu sugrįši į laisvę pas tėvelius, o gal ir pas mane. Jie kalba apie savo žmonų epiškumą, prozaiškumą, o juos labai nustebina mano entuziazmas ir lyriškumas, kai aš kalbu apie moterį ir savo ateitį – vaikus, mielus gražius savo vaikučius. „Poezijos ten nėra", – sakė man keletas ir ilgu žvilgsniu žiūrėjo man į veidą. „Tada reikia būt gyvuliu, kuris nežino jausmo, nežino ir poezijos", – galvojau aš ir tylėjau.

Prie zonos mane beveik visos pažįsta ir žino, kad aš atvažiuoju pas savo mergaitę. Sakau: visos, nes ten tik moterys, o aš dažniausiai tik vienas vyriškis tarp jų. Jos stebisi manim, mano prieraišumu, kantrybe, o besikalbėdamos viską labai lengvai išsprendžia: „Jei būtų žmona, nieko panašaus nebūtų – neatvažiuotų, nelauktų, toks gražus (?) seniai būt kitos paviliotas, jei jai net dešimt metų, bet kai sužadėtinė..." Po to jos pradeda rinkt pavyzdžius, kur net tikras vyras nelaukė savo žmonos ar žmona nelaukė savo vyro grįžtant iš kalėjimo. Šituos jų šnekalus nugirstu aš pats. Man nepatogu ir aš stengiuos su jom nesikalbėt. Už tai vienos mane laiko išdidžiu, kitos labai inteligentišku, trečios turbūt sekliu, o man vis tiek, ką jos apie mane begalvotų. Tai tik jos, bet Tu ką darai, ką galvoji, aš nežinau, ir Tu šiandien mane visiškai pribloškei per pasimatymą. Sunku, ir daug sunkiau, nei kokią sunkiausią naštą nešt, bet Onutei aš galėsiu parašyt tuoj pat – šiandien, ir ji ateis, nes ji paklusnesnė Tau, nei aš. Aš net žinot nevertas.

Man gali nieko nerašyt. Vis tiek Tu man ne viską iš širdies pasakai ar parašai. Bus geriau, nes man vis tiek tas pats ilgesys ir ta pati kančia. Rašyk tik tėveliams, nes jie verti prisimint kasdien. Ar Tu juokies, ar Tau tikrai nepatinka, jei Tu grasai neateisianti į pasimatymą! Turbūt Tu galvoji, kad aš neturiu nei kiek savigarbos, nei valios. Ar ne?! Sudie! Ryt aš išvažiuoju – Tavo Jonis.

Muilą ir plaukam sagutes Tau turėjo perduot Janina. Kailiniukų paprašyk sesutės, o pasikalbėt galėsi su Onute daug padoriau, nei aš sugebu. Bučiuot Tavęs jau nedrįstu, todėl – Tavo Jonis – tepasirašau. Tiesa, Tau linkėjimai iš p. p. Jaruš, Matusev., o juo daugiau iš manęs, Tavo tėvelių, brolių, Tomo, Dados... Onutė ateis antradienį ar trečiadienį (jai taip parašiau!). Pastebėk ją ir lauk! Ir dar nedrįstu bučiuot Tave, todėl tik – Tavo Jonis.

P. S. Tau turbūt bus galima ir toliau šį tą parašyt? Tik be specialaus Tavo leidimo Tavęs jau nebučiuosiu. Šią akciją atiduodu į Tavo rankas – Tavo Jonis.

Jonas Mačiulis, Belvederio pienininkystės technikumo mokytojas. 1945 m.
Jonas Mačiulis, Belvederio pienininkystės technikumo mokytojas. 1945 m.

 

Vilnius, 1948 m. vasario 23 d.

Vakar juokiaus ir juokiaus iš tų geresnio išdirbio kelnaičių ir tik šiandien tesurimtėjau. Ką gi, taip yra, taip turi būt, taip ir gerai. O kai dėl naštos, jei Tu, Genyt, ja būt nenori (o tai stebėtina, bet ir visai natūralu!), tai ja galėsiu pabūt kartais aš. Tik ant Tavo švelnios švelnios krūtinės mano pavargus galva suras savo tikrą poilsį ir saldųjį miegą.

Man sekas nepaprastai gerai: Tu mane myli, aš sėkmingai mokaus ir per šiuos net nepilnus metus išeisiu du kursus, gausiu stipendiją, visi man labai draugiški. Valgyt gaminuos pats. Išsiverdu sriubos dviem dienom, užspirgau ir valgau dainuodamas. Valgykla retai besinaudoju, nes ji prašo per daug pinigų.

O iš kur Tu žinai, kad aš perduodu Tau savo produktus?! Jei mamukas Tau paliko, tai ir perduodu, o Tau tik tylėt ir valgyt, kad Tavo krūtinėlė ir petukai būtų apvalūs, kaip ir mėnulio pilnatis, o Tavo vos išsirpusios, kaip vynuogių kekės, krūtys, net lengviausią žingsnelį žengiant virpėtų kaip raibuliuojančios marių bangos. Tau tik šypsotis ir valgyt, kad Tavo ilgas liemenėlis būtų apskritas ir gležnas, apkabint taip mielas, o dar švelnesnis prisiglaust. Tau tik dainuot ir valgyt, kad Tavo skruostai ir lūpytės kaip putinai liepsnotų, o apskritučiai klubai ir platus dugniukas dar daugiau paplatėtų ir užsiriestų, kaip Tavo miela, riesta nosytė. Tokia Tu verta meilės, verta gyvenimo ir nemarios ateities. Sveika, graži ir pilna Eugenija – mano mylimoji moteris, rinktinė moteris iš tūkstančių! Tai toks mano slaptas pasididžiavimas Tavimi, Genele!

Nupirkau Tau suknytę, nes jei Tu manęs paklausytum ir tikrai pastorėtum, tai į tų senų išmierų suknytes neįtilptum. Susirūpinau, matai. O kaip patinka medžiagos spalva – parašyk! Ar jau pasisiuvai ką iš tų medžiagų, kurias mamytė tau atvežė? Ar nemaži batukai? O Tau, mieloji mano, ar nereikia šiltesnių, geresnio išdirbio kelnaičių?

Eugenija Mačiulienė atsisveikina su savo „bakūže“ Plotnikove (Novosibirsko sr.). 1956 m. birželis. Jono Mačiulio nuotrauka
Eugenija Mačiulienė atsisveikina su savo „bakūže“ Plotnikove (Novosibirsko sr.). 1956 m. birželis. Jono Mačiulio nuotrauka

 

1949 m. gegužės 22 d.

Tu mane gąsdini, kad gali išvažiuot, o žinai, kad ir aš galiu, nes šiąnakt vežė. Nežinau, kaip Tau tada sektųsi vienai gyvent, ar Tu manęs nepamirštum ir ar Tu, išėjus į laisvę, ieškotum ir atvažiuotum, pav., į Sibirą, kurio klimatas Tau, mano trapioji gėlele, per žiaurus. Tokiu atveju aš atleisčiau Tave nuo šios aukos. Tai būtų liūdnesni dalykai, bet šiandien mes dar netoli vienas kito. Perduodu Tau siuntinėlį. O gal Tau reiks miltų? Dar turiu šiek tiek, galėčiau perduot kokius 2 kg. Jei ko reikia, pati pasisakyk, prašyk ar reikalauk. Žinok, kad vėliau ir aš turėsiu Tavęs kai ko paprašyt. Na, mieloji, negąsdinsiu, aš tik juokiuos ir meiliai gnybiu Tau į kairį papytį.
Bučiuoju! – Tavo Jonis.

 

1950 m. balandžio 20 d.

M. Eugenija,

Tavo tėviškės sodo plačiašakiai beržai, liūdėdami savosios Mergelės, lyg anų laikų verkautojos, renka gausias ašaras, kurias Tavo tėvukas vadina sula. Porelė gandrų, ilgai sukusių didžiulius ratus virš Eugenijos tėviškės, nusėdo ant klojimo stogo. Pirmas juos pamatė tėvukas ir jau per pietus pareikalavo pavakarių.

Jau jau, rodos, pavasaris, tačiau serbentai, tie pavasario pirmūnai, vis dar nedrįsta išskleist savo žaliąjį grožį, o laukia šiltesnių dienų. Bet pavasaris ryt poryt bus tikrai ir aš jau projektuoju namuką, kurį statysim kur nors prie sraunios upės ar žaliabangio ežero, kad karštomis vasaros dienomis, pasimaudę saulėje, galėtume atgaivint savo kūnus šalto vandens bangomis. Aš žinau, kad mano moteriškė mėgsta saulę ir vandenį. Šitas Tavo namuko ir vandens svajones man papasakojo mamukas. Tai neblogai, bet tas svajones pirmiau reiks pasupt kur nors sodely hamake, prie meldais ir ajerais apžėlusio prūdo, kol iš savo darbo pasistatysim kokią palapinę prie didesnių vandenų.

 

Vilnius, 1955 m. sausio 6 d.

Mano Eugenija,

laiškų gyvenimu nevadink, jie –­ tik grandinė, kuria mes traukiame vieną prie kito, nepamirštame vienas kito, šiek tiek pažįstame vienas kitą, gyvenimą. Tu jau nepyk už tą mano pedagoginį „žiūrėk", gyvendami mes galėsim jį ir pamiršti, nepaisyti jo. Betgi nežiūrėdami žmonės daug ką pražiopso. Mudu vienas kitą pražiopsojom visai dešimčiai metų. Tiesiog nedovanotina, mušti reikia.

Kada man tenka buvoti stotyje, važinėjant arba palydint senus ir naujus pažįstamus ir pažįstamas, mane labai neramina traukinių švilpukai: išvažiuos, parvažiuos, pravažiuos... nepražiopsok! Ten, rodos, vis daugiau ir daugiau įžiebiama žibintų, bet, kad ten ir visur būtų labai šviesu, –­ reikia Tavęs. Aš dukart pražiopsojau progas gauti gerą darbą. Sakau „pražiopsojau", o Onutė dar visą laiką kaltina mane už „nereikalingą" teisybę. Ji ir dabar pikta, kad aš nesugebėjau tapti jos darbovietės įstaigoje viršininku ir nenorom skolino man pinigų duonai.

Iš viso, mano gyvenimas nėra linksmas, bet buvo ir visai kvailų dienų. Blogai, kai vyras neturi žmonos, vaikų, kambario... Jauties tarp kitų lyg ir nuvalkiotu drabužiu. Moteriškei šiuo atžvilgiu, rodos, būna dar blogiau. Tačiau blogiausia yra vyrui neturėti darbo, o ir Tu dar rašinėji, kad neparvažiuosi. Imk ir trenkis į tuos Vilniaus mūrus. Taip buvo, o dabar jau kitos nuotaikos. Kambarėlio, tiesa, dar nėra, tačiau ar aš miegu drėgname rūsyje, ar dirbu universiteto skaitykloje tarp jaunų žmonių (ten šilta!), ar valgau savo sausą duoną – nuotaika tiesiog gegužinė.

Jonas ir Eugenija (šalia) Mačiuliai prie traukinio vagono „Novosibirskas–Maskva“. 1956 m. birželio 8 d.
Jonas ir Eugenija (šalia) Mačiuliai prie traukinio vagono „Novosibirskas–Maskva“. 1956  m. birželio 8 d.

 

Vilnius, 1955 m. spalio17 d.

Mano Moteriške,

tai Tu matai, Mieloji, kas iš Tavo Jonio pasidarė – rimto darbo negali dirbti. Visos mintys apie Tave tik ir sukasi, taip laiškas laišką ir veja. Jei kas paklaustų: ką tu Jai taip dažnai rašai, žinai, Mieloji, kad negalėčiau atsakyti. Kai Tu buvai lageryje, aš palikdavau laiškų juodraščius (tik rusiškų ne), nes Tu prašei pasaugoti laiškus atminimui, bet dabar pasižiūrėti, ką aš Tau rašiau, nėra į ką. Po kelis kartus aš skaitinėju tokius retus Tavo laiškus, kasdien išžiūrinėju nuotraukas, pastoviu prie savo kambarėlio kalėjiminio lango, pro kurį tik stogai ir dangus tesimato, ir dažniausiai vėl griebiuos rašyti Tau laišką. Suskilau su visu savo gyvenimu –­ gyvenu čia, Vilniuje, o viskas šaukia į ten – pas Tave į Plotnikovą.

O kaip laikosi mūsų Čiriti šeima, susikūrusi greičiausiai mūsų amžiais jau besikuriančios šeimos impulsu. Negaliu suvirškinti, kaip ten taip viskas greitai. Na, bet tegul jiedu atsičiauška, atsičirena, nežiūrėdami nė rudens šalnų, kol dar kiaušelius į lizdą deda, o kai jau vaikelius išsives, nutils ir daina. Juk ir paukščiukai giesmeles skardena tik iki perėjimo.

 

Vilnius, 1956 m. vasario 26 d.

Mano mylima Genute,

Tu visą laiką dirbai slides, o ar pati jomis paslidinėji, ar moki, ar turi įgudimo? Grįžusi pas mane, žinok, žiemą turėsi būti greta manęs ir su slidėmis, ir su pačiūžomis, o vasarą – saulėje kur nors šile, paupyje, paežerėje ar pajūryje. O gal Tu, vaikeli, nemačiusi dešimt metų vandens, jau pamiršai plaukti? Dubysoje kartą Tu man paro­dei aukštą plaukimo klasę. Aš galvojau, kad Tau tik pakraštėlyje su varlytėmis plūduriuot, ir Tu mane tada labai nustebinai, nepabūgdama gilesnio vandens.

Šiandien diena buvo graži, ir mes su Onute buvom išėję į Vingio parką-pušyną pasivaikščioti. Anuška keletą kartų mane nufotografavo. Jei gražiai išėjau, atsiųsiu Tau pasigėrėti ir prisiminti, kad neužmirštum turinti savo vyrą.

Tu, Mieloji, būtinai nusifotografuok gražesniuose Sibiro žiemos peizažuose. Aš labai norėčiau pamatyti Tave žiemos vaizduose. Norint nufotografuot labai švelnius sniegynų, šerkšnotų medžių ir debesėlių šešėlius reikia ant objektyvo dėti geltoną filtrą. Viktoras turi, rodos, krautuvėje aparatų, gal jis turi ir filtrų. Tinka skaidrus stiklas, celiuloidas ar net labai skaidrus popierėlis.

Žiūrėjau pušyne į beslidinėjančius draugus su savo žmonomis ir galvojau, turiu žmoną, ji dirba slides, o nėra nei žmonos, nei slidžių. Na, ar Tau ne sarmata, kad aš neturiu slidžių? Onutė sako, kad parvažiuodama Genutė turėtų parvežti man pačias geriausias slides. Vežti slides tokį kelią –­ nereikia. Tik Tu pati parvažiuok, o jau slides, treningus, batus galima nusipirkti čia netgi geresnius. Tavęs reikėtų tik paprašyti, kad Tu nunertum sau ir man šiltus nertinius, kojines ir pirštines.

 

Vilnius, 1956 m. gegužės 8 d.

Manoji Genute,

(...) Genute, kitais metais šituo laiku aš Tau jau įduosiu sakalą ant rankų! Tegul bus Tavo gražumas, Tavo puikumas, meilumas, o mano bus sakalėlis. Mieloji, aš nesakau, kad mūsų pirmasis būtinai turėtų būti sūnelis. Ne! Sūnus – labai gerai, bet aš norėčiau pirmosios dukrelės. Myliu Tave, Genute, labai labai, trokštu Tau ir daugiausia džiaugsmo suteikti, o dukrelė juk visada arčiau motinos, dukrelė visada palengvina ir pradžiugina motinos dienas, pailgina jos rankas, padvigubina džiaugsmus. Man gi užteks to džiaugsmo, žiūrint į Tave, savo šaunuolę žmoną, ir į mudviejų žiedelį, nešiojamą ant Tavo rankų. Po dukrelės sekąs mūsų sūnus sėkmingiau galės mūsų šeimoje auklėtis, apšlifuoti savo charakterį jau kiek didesniame mūsų šeimos kolektyve. Kai aš svajoju apie Tave, kaip mūsų vaikų Motiną, tai Tu mano vaizduotėje iškyli dar brangesniu ir didesniu mano Draugu, dar mielesne ir vertingesne, negu kad buvai mano mylima Mergaite, mylima Moterimi.

„Tu motina?!" – sakau aš sau ir jaučiu, kaip visas mano gyvenimas persitvarko naujais pagrindais, užsidegus naujo gyvenimo vilčių žibintams. „Tu Motina!" – tyliai sau šnibždu, lyg melsdamasis, ir šypsaus laimingas, kasdien stebiu aš savo Moterį, kurioje aš pasėjau gyvybės sėklą, kasdien džiaugiuos, matydamas, kaip augant Jos įsčiose vaisiui, didėja Jos mergiškosios krūtys, kaip visas Tavo kūnas ruošiasi pasitikti Ateinančius. Štai šitokiose minutėse, mano Genute, man darosi ir džiugu, ir neramu. Aš žinau, kad Tu savo padarysi viską ir be priekaišto, o ką man?.. „Į darbą! Į darbą! Į darbą!" – šaukia man širdis, kraujas, visa mano sąmonė, ir aš išsitiesiu visu ūgiu, imuos darbo iš visos širdies.

Kai mudu ėjom į Pichtovką jungtuvėms ir kai aš į geležinkelio šuolius nusimušiau kruvinai koją, tai Tu mane juokais raminai: „Kol ženysies, išgis", o kai aš suabejojau, tai Tu, rodos, raminai mane žadėdama pagimdyti man gražų sūnų. Po tokių pažadų aš pamiršau ir skausmą, šlubavimą ir pasiutusį uodų kirtimą, o tik svajojau, juokavau ir dainavau. Neverkei, rodos, nė Tu – juk ne už vėjo tekėjai. Graži ir įvairi buvo mūsų liepos 8-oji: iki jungtuvių –­ saulė, po jungtuvių –­ vėjas, perkūnija, šiltas viskam labai reikalingas lietutis (atsisveikindama su savo jaunomis, laisvomis dienomis Tu neraudojai, tai lietutis Tave pavadavo!), o po to – saulė iki pat vakaro. Dar pamenu, kaip mudu susiglaudę slėpėmės nuo lietaus po beržais ir, gindamiesi nuo uodų, kūrėm laužą. Bereikėjo tik rūtų vainikėlį sudeginti, būtų buvę viskas labai panašu į mūsų prabočių vestuves. Plotnikove aš pragyvenau laimingą vasarą, o Tau susirgus, aš pajutau, kokia Tu man esi brangi, kokia mylima!

Rašai, kad pasiilgai ir lauki manęs, bet ir vėl liepi nevažiuoti. Na tai kas, kad atvažiuosiu, sugrįšim tada abu kartu. Nevažiuodamas čia kažko nesutaupysiu, skyrium gyvendami vis tiek nieko neužgyvensim, neprasigyvensim, todėl ir ruošiuos. Nenoriu dar patekti čia dykon duonon, nenoriu, kad Tu sugrįžusi nerastum čia manęs, štai dėl ko noriu atvažiuoti pas Tave. Gana jau aš Tavęs visur prisilaukiau. (...)
Bučiuoju! – Tavo vyras J.

 

Maskva, 1956 m. gegužės 16 d. 24 val.

Mieloji mano Eugenija,

važiavau pas Tave, važiavau ir štai įstrigau Maskvoje. Onutės patariamas nepirkau Tau vasarinių batelių Vilniuje, nes Maskvoje tikėjomės rasti gražesnių, o šiandien išsibasčiau po Maskvos univermagus, kokius tik užėjau, o Tau batukų nė tokių kaip Vilniuje neatradau, tik nusibasčiau, kad vos kojas pavilkau. Vienas džiaugsmas, kad vargais negalais užkompostyravau savo bilietą, nusipirkau plackartą ir rytoj išvažiuoju toliau. Jei Novosibirske neteks ilgai laukti, tai (V.21) pirmadienį tikiuos būti pas Tave Plotnikove. Tuos vasarinius batukus galėsiu nupirkti Novosibirske, tik kad rasčiau Tau tinkamą numerį, įmanomą fasoną ir spalvą.

Dėl nuovargio mane miegas pjaute pjauna, vos atsilaikau. Kad iš karto neužknarkčiau (nors aš tuo netikiu –­ kad aš miegodamas knarkčiau, dar niekas to neįrodė!), ėmiau rašyti Tau laišką. Ko gudraus nepasakysiu nieko, nes mintys trūksta ir vos vos rezgasi. Trukdo per daug jau gyva, judri geležinkelio stoties aplinka, ištižęs kaip lepšė ir aš. Praeitą naktį beveik nemiegojau, šiąnakt nemiegosiu, traukinyje irgi neramiai miegu, tai kai atvažiuosiu visą dieną ir naktį pramiegosiu. Viktoras tegul iškūrena man gerai pirtį išsiprausti nuo kelionės dulkių (jam už tai aš akinius atvežu!), Tu, mano Mieloji, gerai išpustyk patalėlį ir padabok, kad nebūtų nei blusų, nei uodų ir musių.

Sakau, jau jeigu tos kelionės pas Tave tokios sunkios, varginančios, tai Tave reikės gabentis į namus, kad jau daugiau netektų man taip toli į Sibirą blaškytis. Išvažiuodamas buvau užėjęs pas Onutę, buvom nuėję kartu į kiną, perėjom kartu per miestą, apžiūrėjom remontuojamą katedrą, šnektelėjom. Anuška juokiasi iš manęs, kad aš jau nė mėnesio negaliu palaukti, o tik veržiuos, o tik skubu, lekiu pas savo Eugeniją. Tiesa, ji juokėsi iš manęs, ar tik aš neparsivešiu iš Sibiro šeimos, jeigu taip jau nieko nelaukdamas išvažiuoju. O aš juokiaus iš Onutės, kad nieko panašaus negalėjo būti, kad Eugenija be mano žinios, rodos, negalėtų... o Onutei grūmojau pirštu, kad, ištekėjusi už kokio, ir ji nedarytų tokių juokų. Atleisk! Nusiplepėjau, bet valandą jau ir praleidau, vis arčiau rytas. Lauk manęs už keturių arba penkių dienų.

Bučiuoju Tave visą visą, karštai, labai karštai! Tavo vyras Jonis.

Laiškų kalba netaisyta.