Laudacija 2014-ųjų Jaunajo jotvingio premijos laureatui Aivarui Veikniui

Aivaras Veiknys. manipuliacija.lt nuotraukos
Aivaras Veiknys. manipuliacija.lt nuotraukos

Žingsniuodamas balsuoti spėjau taip: šioje kategorijoje aršiausiai kausis Nastaravičius su Stankum. Juokais pagalvojau: o laimės –­ Veiknys. Nebuvau apsisprendęs –­ kuriam atiduoti balsą, vilkau koją už kojos, kad kuo ilgiau truktų tas mano ėjimas – bene nušvis galvoje –­ už kurį? Atėjau pavėlavęs, bet juokai jau buvo pasitvirtinę. Nevėluojančiųjų balsai lėmė, kad vėluojančiojo pajuokavimas telepatiškai taptų nuosprendžiu.

Laikas parodys, kas iš to labiausiai išlošė. Tuos, kuriuos šįkart aplenkė sėkmė, turėtų apimti sportinis pyktis, kurį teisingai nukreipus galima pasiekti dar geresnių rezultatų. O Aivarui dabar – viskas. Pavydėtina atsakomybė: tokiais metais, tokiame rimtame draugystės išbandyme – jotvingiškai garbinga našta. Tačiau ir su našta nėra ko stovėti vietoje, naštą reikia nešti, nes niekas nestovi vietoje, viskas juda, procesas tęsiasi. Kūrybai ramybė kenkia. Visai pritiktų, jei jaunieji poetai jotvingiškus trofėjus išsidalytų patys –­ kad dužtų vazos ir uzbonai. Veidrodžiai. Paukštukai. Mo. Tikiu, kad kažkur sukasi nesustodamos objektyvios girnos – sumala viską; kas netikra – vėjai nupusto. Išbyra tik tai, kas gryna. Po kurio laiko pamatai, kas tikra.

Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimuose" tikrumo įspūdžio tiek, kad truputį suglumsti ir pagalvoji: jei ko ir trūksta, tai pirmiausia netikrumo, tai yra literatūros, legalaus melo, slapstymosi, gražbyliavimo. Bet gal to ir nereikia. Kol kas.

Gyvename tokiais laikais, kai net knygas skaitydamas pagalvoji apie krašto apsaugą. Žiūrim, ką turim: smogiamasis Veiknio eilių knygos rezervas: Odinas, šv. Jurgis, Dievas, daug velnių, daug mirusiųjų, daug poetų –­ gyvų ir visokių. Kiek iš jų naudos? Ar jie bent save apgintų nuo poetinio žodžio maro? Laimei, yra Arnoldas Schwarzeneggeris, žvelgiantis iš veidrodžio kačialkoje. Ir dar svarbiau –­­ daug kartų tėvas, ir su kirviu, ir be. Dar daugiau – motina. Ir lyrinis subjektas – nei karo, nei taikos būsenos –­ kuo daugiau palaidoja artimųjų, tuo daugiau atsikasa atminties. Atmintimi gali užversti kelis pasaulius.

Sunkiausia čia, žinoma, paukštukui iš eilių ir iš antraštės. Ne paukštuko plunksnelėms painių žmogiškųjų egzistencijų slėgis. Ne jam kariauti emocinius žmonių karus. Ne jam lizdą sukti mirusios senelės pataluose. Giedoti giesmes pritiktų, kaip kad moka – dailiai rimuotas – apie kitus gyvenimus, kitais žodžiais. Paskutinysis knygos eilėraštis tam viltingai nuteikia.

Laureato eilėse esama daug nuorodų į tikrą arba susikurtą biografiją. Mokyklinės patirtys, kiemo epopėjos, kapinės, mergaitės, miškeliai – nejučia pradedi ieškoti Elektrėnų žiburių ar bent kaminų. Gal ir teisinga, kad tas miestas taip aiškiai nepersišviečia – Marčėnas (ar kažkas iš jo draugų) jau kada pervadino Elektrėnus į Gerbustaną – Gerbutavičiaus ir Stankevičiaus garbei. Veiknio niekaip nebeįterpsi. Abejoju, ar Vandžiogalos gyventojai labai noriai eitų į referendumą, jei inicijuotume tą miestelį pervadinti Naujaisiais Veikniais?

Juokais prisėdau pažiūrėti į pasaulinį žiniatinklį, gal bent ta lentpjūvė, kurioje Aivaras trejus metus sąžiningai triūsdamas išpjovė daugumą lentų ir dailylenčių šios knygos eilėraščiams, – gal bent ta lentpjūvė kaip nors įamžino poeto atminimą? Suvedus į „Google" paieškos laukelį „Veiknys" garbingoje trečioje ar ketvirtoje pozicijoje (apie lentpjūvę ir paukštukus – nė užuominos) pasiūlo iš batų verčiančią naujovę – „Veiknys ir tarinys". Vadinasi, Veiknys pateko į lietuvių kalbos gramatiką. Vadinasi, penktokai mokomi kiekviename sakinyje rasti predikatinį centrą – Veiknį ir tarinį. Kaip čia taip? Nuo kada? Yra ko pavydėti Veikniui.

Su kuo ir sveikinu, Aivarai, visos Jotvingių premijos komisijos vardu. Nuo šiandien mokyklines lietuvių kalbos taisykles galima papildyti štai tokiu parėdymu: jei sakinys rimuotas, jo Veiknį galima vadinti jotvingiu.

Donatas Petrošius