Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Renata Šerelytė. Moteriškas rašymas – pragmatiškoji paradigma

Moterys, kurios siekia lygių teisių su vyrais, neturi ambicijų, – teigė Timothy's Leary's. Šis posakis tinka ir frazei moteriškas rašymas, ypač jeigu sietume jį su įprastu, šabloniniu feministiniu diskursu, kai moterų ir vyrų lygiateisiškumas suvokiamas ir fiziologine prasme. Žinoma, tokį lygiateisiškumą sunku įsivaizduoti, bet šioje situacijoje net ir vaizduotės neturintį žmogų gelbsti humoras. Tačiau šiandienos visuomenė humorą suvokia kaip pramogų ir verslo sritį, kuri mažai ką beturi bendra su juoku, o humoras kaip intelektinis produktas šiandien sėk­mingai nukenksminamas ir moteriško rašymo pagalba.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Prieš pradedant svarstyti, ar moteriškas rašymas yra ambicingas, koks jo pagrindas – intuityvus, emocinis ar jame esama paslaptingų ir specifinių struktūrinių dalykų, kokie veiksniai moterišką rašymą formuoja ir kreipia, galbūt reikėtų išsiaiškinti, ką frazė moteriškas rašymas apskritai reiškia. Tuo labiau kad ir nemaža dalis vyrų naudojasi šia rašymo metodika ir pakankamai sėkmingai. Tačiau paprastai tik moterims skiriama pašaipioji frazės pusė, kai toks rašymas vertinamas kaip išskirtinai sentimentalus, nekonstruktyvus, beidėjis; tuo tarpu vyriškas rašymas beveik niekada nekritikuojamas dėl tuščio konstruktyvizmo, schematizmo ir abejotinų idėjų, nes idėjinis schematizmas, regis, apskritai yra nediskutuotina vyriško rašymo vertybė, kuriai joks intuityvus emocinis (moteriškas) pradas negali prilygti.

Moterišką rašymą reikėtų aptarti ne tik kaip specifinį kūrybinį metodą (vis dar abejoju, ar toks apskritai egzistuoja), bet ir kaip aktyvų ir matomą rinkos dalyvį. Statistiškai didžiausią ir aktyviausią skaitytojų grupę sudaro moterys; bibliotekų knygų panaudos rezultatai akivaizdžiai krypsta vadinamųjų meilės romanų arba romantinių kūrinių pusėn (leidyklos skundžiasi, kad tokios romantinės literatūros knygų rinkai labai trūksta). Nemažą televizijų repertuaro dalį užima romantiniai serialai, jau nekalbu apie moterims skirtų žurnalų skaičių. Taigi iš tiesų moteriškas rašymas egzistuoja visų pirma kaip verslo objektas, aptarnaujantis pačią didžiausią vartotojų dalį, ir nebūtinai toji dalis – tik moterys.

Kiekvienas sėkmingas verslas, kaip žinome, niekada neteikia vartotojui to, kas jam nepatinka, ko jis negali įpirkti, ko nesupranta. Romantizmo populiarumas stulbina todėl, kad jis pastangų suprasti nereikalauja. Žinoma, pats terminas romantizmas čia niekuo dėtas – šiuolaikinis rinkai pritaikytas romantizmas yra visa ne tai, ką savo kūriniuose vaizdavo Hoffmanas, Byronas ar Gogolis. Dabar romantizmas atsiskleidžia visų pirma vizualiai, taigi veikiamas paties „materialiausio" pojūčio (tradicinis romantinis vaizdelis –­ dvi žvakės, dvi taurės ir dvi rožės), ir įkūnija veikiau estetinius miesčioniško skonio kriterijus ir kuklų buržuazijos žavesį nei tamsiąsias, pragaištingąsias romantizmo epochos aistras.

Nors teigiama priešingai, bet reikėtų pripažinti, kad moteriškas rašymas iš esmės yra saugus nuo aistrų. Tai, ką populiarioji kultūra ir žiniasklaida įvardija aistromis, panašiau į žmogiškos tuštybės kurstomą emocinį nestabilumą, retsykiais išvirstantį į tam tikras didybės manijos ir susireikšminimo formas, įdomias jau ne tiek žiūrovams ir skaitytojams, kiek psichiatrams ir egzorcistams. Kadangi gyvename tuščio sekuliarizmo amžiuje, kuriame žmogaus būtis nebėra transcendencijos objektas ir, anot prancūzų teologo P. Teilhard'o de Chardino, laiptelis dvasinės evoliucijos link, jame reikšmingą vietą užima ir virtualios, sugalvotos, įsikalbėtos aistros. Tad jeigu televizija pasiskelbia pradedanti naują „aistrų sezoną", vadinasi, jame netrūks emocinių iškrovų, kurių užuomazgos, plėtotė ir kulminacija panaši į baldų perstumdymą: keičiasi tik daikto padėtis, o pats kambarys ir daiktas išlieka toks pat, neretai ryškiau matyti ir daikto nusidėvėjimas ar brokas.

Moteriškas rašymas iš esmės saugus ir nuo tikrųjų mistinių patyrimų. Sakydama „tikrieji mistiniai patyrimai", neturiu galvoje madingų dalykų –­­­ ezoterikos, okultizmo, spiritizmo, įvairių būrimo, kerėjimo ir pranašavimo būdų. Šiaip jau moteriškas rašymas šiuos būdus sėkmingai išnaudoja kaip neva dvasinius, aukštesnius dalykus, skiriančius žmogų nuo gyvūno, kaip pseudofilosofiją, turinčią atsakyti į klausimus „kas aš esu?", „kokia mano gyvenimo prasmė?", ir tai ypač tinka nepastovaus, silpno ir maištingo charakterio žmonėms, kuriems svetimas blaivus racionalumas. Ir visai ne paradoksalu, o logiška, kad blaivus racionalumas neretai kur kas arčiau didžiojo patyrimo, nei iš ezoterinių ingredientų suplaktas kokteilis.

Kadangi tikinčių protu kaip Dievo dovana, padedančia atskirti pelus nuo grūdų ir priartėti prie tikrųjų mistinių išgyvenimų, yra kur kas mažiau nei įtikėjusių būrimu iš kavos tirščių ir planetų išsidėstymo, neverta stebėtis, kad sekuliarizmas neišgujo nei prietarų, nei ezoterikos, juolab nesumažino pelningo būrėjų ir burtininkų verslo pajamų ir įtakos. Stebėtina, bet visi šitie dalykai, dūmų uždanga savotiškai dera su žodžiais „pažanga", „šiuolaikiškumas" ir „inovacijos"; užtenka prisiminti chiromantijos studijas vienoje aukštojoje Lietuvos mokykloje, vadinančioje save universitetu. Būrėjų, astrologų, ekstrasensų, raganų paslaugų ir verslo populiarinimas žiniasklaidoje – kasdienybė. Žinoma, todėl ir moteriškas rašymas, kaip šiuolaikinės masinės kultūros paradigma, be ezoterikos, kaip be pelningo ir perversiškas aistras sukeliančio objekto, negali ir nenori apsieiti, nes tos perversiškos aistros būtinos žmogui, kurio sieloje žioji transcendentinė tuštuma.

Didieji dalykai, didžiosios mistinės patirtys kaip visada sėkmingai lieka už borto, bet tai tik paliudija žmonijos istorijos dėsningumus: net didžiausios demokratijos laikotarpiais išlieka saujelė aristokratų, o tarp apdovanotųjų materialiomis malonėmis daugumos visada atsiras ir dvasinės malonės ištiktųjų mažuma. Todėl telieka ramiai priimti faktą, kad moteriško rašymo kultūroje transcendencijos kaip tokios ir negali būti.

Visiškai natūralu, kad moteriško rašymo paradigmoje dominuoja moters-kurtizanės, moters-geišos, moters-plėšikės, moters-vampyrės ir panašūs tipai, bet vargu ar surasi šventąją. O jeigu surasi, tai neapsidžiaugsi – net Joaną Arkietę popkultūra pavertė kažkokiu iš kitos planetos atkeliavusiu transformeriu. Tai vėl susiję su žmogaus transcendencija: moteriai-šventajai nebetinka feministinis ekskursas, susijęs su lyčių skirtybės suvokimu kaip su įžeidžiančiu prigimtį dalyku. Tačiau šventosios visada išlieka moterimis daugiau giminės nei lyties prasme, kaip kalboje yra išlikę moteriškosios giminės žodžiai ir sąvokos. To nepasakysi apie fiziologinę žmogaus prigimtį, kuri šiandien kreipiama belytiškumo link, kai specifiniai vienos ar kitos lyties požymiai išlieka, bet dingsta giminė, kuri anaiptol nėra tik biologinė kategorija. Kai dingsta giminė, tada nyksta ir būdingieji giminės bruožai, jie susimaišo ir išsigimsta.

Beje, galbūt vertėtų pabrėžti savotišką edukacinę moteriško rašymo įtaką, kuri ne tik patenkina nesudėtingus emocinius ir fiziologinius savo vartotojų poreikius, bet ir savotiškai juos ugdo. Tą reiškinį, ypač pasižiūrėjus romantinių serialų, būtų galima pavadinti isteriška emancipacija. Kitaip pasakius – beatodairiškas savo teisių gynimas, kuriame neegzistuoja suvokimas, kad kiekviena teisė turi savo logikos, arba kitaip – protingumo, ribas. Moteriškas rašymas, prisidengdamas trapiais romantiniais šablonais, iš esmės ugdo vulgarias grobuones ir egoistes, paviršutiniškas ir neprotingas. Šiuo atveju bet koks vyras, susidūręs su tokiu moters tipažu, gali jausti savo moralinį pranašumą. Šventosios jį sutrikdytų.

Aistės Jūrės nuotrauka
Aistės Jūrės nuotrauka

Žinoma, egzistuoja ir senamadiško pedagoginio moteriško rašymo pavyzdžių, kai siekiama nenukrypti nuo moralės, grožio ir gėrio standartų, tačiau šie pavyzdžiai didesnio poveikio rinkai neturi ir egzistuoja kaip mėgėjiškos veiklos produktas. Kaip dabar įprasta sakyti – kūrybinė saviraiška. Tokio moteriško rašymo, apdainuojančio žmogaus sielos ir gamtos grožį ir tikinčio, kad niekas iki jų šito dar taip gražiai ir teisingai nepadarė, yra tiek pat ir tarp moterų, ir tarp vyrų. Didžiausią įtaką čia turi emocija, tačiau pačių kūrybinės saviraiškos entuziastų ji kartais įvardijama kaip idėja, truizmas ar moralitė.

Šiuos pavyzdžius iš dalies galima būtų pavadinti fiziologiniais, instinktyviais. Juk ne vienam iš mūsų žinoma, kad gyvūnai emocijas išgyvena bene stipriau ir intensyviau nei mes –­ gal dėl to, kad jiems nebūdingas sugebėjimas analizuoti ir suvokti prigimtines moralės normas. Kartais ateina į galvą mintis, kad moteriško rašymo specialistai laiko moterį tam tikru gyvūnu, kuriam svarbiausia yra stiprus emocinis išgyvenimas, nebūtinai susijęs su mąstymu, vaizduote, estetika, apie sugebėjimą analizuoti net kalbėti būtų nepadoru. Žinoma, prigimtiniai moralės dėsniai moteriško rašymo diskurse figūruoja – kiekvienas žmogus suvokia, kas yra gera ir kas yra bloga, net jeigu elgiasi priešingai. Tačiau negi sunku tai iškreipti, devalvuoti, padedant, kaip rašė C. S. Lewisas, Fi­lologiniam Pragaro padaliniui, geriau nei bet kokia pasaulio žvalgyba įsisavinančiam žmonių paslaptis ir kūrybiškai sukeičiančiam žodžių reikšmes?.. Tad argi mus turėtų stebinti tai, kad blogį (o jį kartais įkūnija labai paprasti, netgi banalūs dalykai) galima pateisinti ir net pateikti kaip akivaizdų gėrį?.. „Kas gi tu toks?" –­ klausė Faustas Mefistofelio. „Dalelė tos jėgos, kuri, darydama vien gera, blogo linki", – atsakė šis.

Manyčiau, kad moteriško rašymo paradigmos specialistai, darydami vien gera, gal jau bus ir ištrynę blogio sąvoką. Juk banalybės niekas nelaiko blogiu. Ir nors blogis kaip sąvoka vis dar egzistuoja ir nėra tokia nemadinga kaip Pragaras, nuodėmė, Šėtonas, –­­ netgi tarp nemažos dalies krikščionių ir dvasininkų vartoti šiuos žodžius yra blogo tono ženklas, – kuo blogis pavirs netolimoje ateityje?.. Kad jis slėpsis po iš pažiūros nekaltais dalykais – galima nuspėti. Toks nekaltas dalykas dabar atrodo besąs moteriškas rašymas. Į jį žiūrima atsainiai, net pašaipiai, jį galima kritikuoti dėl riboto proto ir prasto skonio, tačiau didžioji vartotojų dalis be jo neapsieitų kaip be įprasto apsipirkimo prekybos cent­re ir bet kokį jo trūkumą laikytų savo teisių pažeidimu.

Taigi moteriškas rašymas anaiptol neužsitarnauja pašaipos, tuo labiau – ignoravimo. Jis tampa svarbia masinės kultūros dalimi, pretenduojančia net į dvasinio žmogaus gyvenimo centrą, išstumdamas transcendenciją, tikruosius mistinius patyrimus pakeisdamas ezoterikos erzacu, juoką kaip laisvės išraišką ir dangaus malonę redukuodamas į pašaipą, ironiją ir sarkazmą, žmonijos kultūros istoriją paversdamas neįpareigojančiomis interpretacijomis.

Būtų galima pridurti, kad moteriško rašymo paradigmoje, kaip ir politikoje, šiandien telpa tiek pat, jei ne daugiau devalvuotų žodžių. Ir labiausiai devalvuoti tie, kurie turėtų veikti su didžiausia jėga – tikėjimas, viltis, meilė.

Ar moteriškas rašymas – ambicingas?.. Galbūt net klausti to nederėtų, akivaizdu: jo auditorija ne tik kad nemažėja, bet ir plečiasi. Net prisiaugina šviežio prieauglio, šalia nevystančių romantikos rožių pasitelkdamas visuotinės lygybės ir tolerancijos sąvokas, kurios irgi formuoja moteriškos (ar moteriškėjančios) auditorijos dydį. Nors kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad absoliučios žmonių lygybės nėra: kaip rašė Lewisas, nei graži moteris lygi negražiai, nei žaislinis šuo – gyvam senbernarui. Tačiau moteriškas rašymas, nors tikro intelektualumo baidosi kaip velnias kryžiaus (nes tai baisiai nuobodu), pretenzijas į mąstymą kartais pareiškia – tai liudija, tarkim, I. Kanto ar B. Pascalio citata, skirta kokios nors vidutinybės įspūdžiams kelionėje po Maldyvus iliustruoti. Nors, žinoma, moteriškame rašyme dominuoja G taško tema. Ir ji tuos kelionės įspūdžius iš esmės iliustruoja daug geriau. Taip pat kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad ir kiekviena tolerancija turi ribas. Taigi kai imama svaičioti apie begalinę toleranciją, atrodo, kad mes, matyt, turėtume toleruoti kvailybę, kad ir kokia ji būtų.

Regis, V. Kavolis yra pasakęs, kad pažangus žmogus yra tas, kuris netiki pažanga. Kitaip tariant, kuris žino, kad negalima visą laiką beatodairiškai žengti į priekį ir nepasižiūrėti atgal, kad kartais pažanga, kaip rašė Lewisas, yra stabtelėjimas, o kartais –­ netgi atsitraukimas atgal. Tačiau moteriško rašymo paradigmai tai, aišku, netinka. Viskas, ką ji apima ir transformuoja –­ buities kultūrą ir papročius, kultūrinius produktus ir vartojimą, madas ir žiniasklaidą –­ žengia į priekį šimtamyliais pažangos žingsniais. Tačiau ji nešasi su savimi visa, kas yra sena kaip šumerų dantiraščiai –­ ir kvailumą, ir prietarus, ir tuštybę, ir aklumą. Žinoma, visa tai turi naujus vardus –­ tam, kad sukurtų iliuziją, jog ateitis yra nepriklausoma nuo praeities ir net nuo konkrečių žmogaus poelgių, kurie daromi dabar ir turi didelę įtaką tam, kas atsitiks vėliau. Ir moteriškas rašymas, įkūnijantis pasaulio pulsą, yra galingas šios iliuzijos kūrėjas.

Pranešimas, skaitytas tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara" Biržuose rugpjūčio 23 dieną.

Komentarai  

 
#9 ____________________ 2014-11-11 12:48
zazaiza
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #8 jofke 2014-10-25 19:38
kafke citata:
Ivanauskaites "Placebas' kupinas ezoterikos, bet vargu ar sia knyga galima butu pavadinti kvailai moteriska...


Galima J. Ivanauskaites knyga "Placebas" pavadinti kvailai moteriska.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -2 #7 čia 2014-10-23 15:57
Eiliniai marazmai su g taško dominante ir apsišaukėlišku a la akademišku tonu. Panašu, kad ji pati nežino apie ką suokia. Vargšė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #6 ltntc 2014-10-22 18:49
ar jūs šerelyte kaip koks bleizgys išsitrininate mano komentarus po jūsų kaip man atrodo blevyzgomis ar paryškinate juos. aš nelabai komentuosiu, ir be to ko klausiau dar noriu paklaust, paklausti norių šįkart. manau, kad prieš pradedant ką nors svarstyti (ambicijas šiuo atveju) turite padėti man susivokti. padėkite.

1. kuo moteriškas rašymas toks ypatingas fiziologiškai.
2. čia jūs rašytoja ar aš. jeigu jūs, tai tada kodėl manote, kad posakis „moteriškas rašymas“ naudojamas tik moteriškių paistalams. jis vienodai sėkmingai nusako ir vyriškių paistalynes, ypač tada, kai tai iš tikrųjų neapibūdinama niekaip kitaip, kaip jau mes abu minėjome.
matote, aš tikrai žinau kam naudojami apibūdinimai. kodėl nežinote jūs.
3. ieškodama atsakymo į tai kas yra moteriškas rašymas, jūs sakote, kad tai yra metodika. vėliau jau sakote, kad tai yra paprasčiausia rinka ir jokiu būdu net ne metodas. rinka panašiai nesakysiu kaip kas. gal ją jau sykį apibūdino toks ar pats
kornelijus savo eil-tekst-ėraščiais.
sakykite argi metodika nėra metodų visuma. aš pasimetęs, prašau gelbėti mane nuo pasimetimo. man tuoj skaudės galvą, bijau, kad ir jums dar labiau, jei man atsakyti nesiteiksite.
ačiū. kol kas aš neskaitau toliau.
gal vėliau.

be šių neaiškumų, tikriausiai turėjau aibes kitų. bet ne apie tai aš, noriu, kad ir toliau rašytumėt, tik galėtumėte bent kiek aiškiau, bent jau taip kaip Virgia Woolf kad.
o dar aš žinau iš kur medžiagą ėmėte. arba kas jumi įkvepia. na matot.
iki ir ačiū jums už atsakymus, kurių be galo laukiu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-3 #5 Hipsterikė 2014-10-22 15:24
O man patiko.
NEKENČIU tos dresuotoms moterims skirtos rašliavos ir kitos industrijos; o normalios rašybos iš piršto laužto skirstymo į 'vyrišką' ir 'moterišką' nekenčiu YPAČ!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #4 zaiza 2014-10-22 00:29
Aš taip ir nesupratau, kokiu pagrindu sukurta sąvoka "moteriškas rašymas" ir kam ji reikalinga. Daugelyje straipsnio vietų man darėsi sunku suprasti, ar autorė cituoja ir analizuoja populiarius stereotipus apie moterų rašytojų stilių, ar pati juos kursto, suteikdama "argumentų" juos pagrįsti. Jei atvirai, ši rašliava man pasirodė švelnus kultūrinis seksizmas. Nagi susiekime dar vieną neigiamą įvaizdį su moteriškumu, lyg ir taip visuomenėje nepakaktų dualizmo!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #3 norint komentuoti 2014-10-20 16:14
reikia suprasti, norint suprasti, reikia "priartėti prie tikrųjų mistinių išgyvenimų", oi ne kiekvienam... ne visur net loginę mintį susekiau, mistika kažkokia
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #2 kafke 2014-10-20 13:03
tema idomi isties... tik autorei nepavyko jos isgveldenti tiek, kad itikntu ir skaitytoja. Truksta pavyzdziu. Ivanauskaites "Placebas' kupinas ezoterikos, bet vargu ar sia knyga galima butu pavadinti kvailai moteriska... kaip serialu autores Rodzers kuryba, kuria glima atpazint pagal tuos pacius sablonus ir primityvizma.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #1 hmm.. 2014-10-20 11:34
nera komentaru? Nejau Serelyte neuzgyveno nei draugu, nei priesu?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_2014-10-10_nr._3491_virselis.jpg

2014-10-10 nr. 3491

Jei būtų kiauras...
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai