Jūratė Visockaitė. Rudens ekvinokcija

Rugsėjo 26 d. Tik vienas šiemetinio teatro festivalio „Sirenos" užsieninis spektaklis vyksta didelėje LNDT scenoje –­ olandiškas „Fountainhead". Kitos sirenos pasitenkina intymesnėmis erdvėmis Vilniaus Šiltadaržio gatvelėje ir net kapinėse. Tradicinė, nusibodusi scena visose šiose vietose akivaizdžiai dekonstruojama, nužudoma, ištąsoma. (Tačiau kas dabar išdrįstų pasakyti, kokia toji scena bus po 20 metų –­ gal vėl su pudruotais perukais?)

Olandų variantas, tik įėjus sėstis į salę, jau veikia – aktoriai ir pagalbinis personalas kruta beveik ištuštintoje scenoje ir tai išsyk primena ŠMC didįjį paviljoną per spaudos konferenciją... (Vis dėlto graži ta mūsų Nacionalinio scena be kulisų, apsinuoginusi; daug visko joje buvo –­ gal banaliai nuskambės, – kartais ji tampa muzikos instrumentu, sunkiai suvaldomu, tačiau vertu grieko.)

„Fountainhead“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Fountainhead“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Dabar ji padalyta, rodos, į 9 erdves ir svarbiausią vaidmenį joje vaidina ne aktorius, o erdvės ir garso dizainas. Čia architektų biuras, du labai skirtingi herojai architektai, jų moterys ir viršininkai. Virš scenos pakabintos kameros, kurios gali „pritraukti" bet kurį žmogaus judesį ir kurios nė negalvoja apsimesti slaptomis. Mes priversti iš savo salės tamsos žiūrėti į scenos ir pakabinto ekrano šviesą, kurioje matome, taip, žinoma, net meilės akto scenų planus. Ir jokių čia rakto skylučių –­ olandai jas jau seniai įveikę. Aktai (kaip ir visa likusi aktorių vaidyba) visiškai marionetinių judesių, užvedami ir sustabdomi. Papiktinimo, rodos, jie niekam nesukels. Ir kaip anas odiozinis italo Castelluccio spektaklis vyksta tarsi už stiklo sienos. Mane asmeniškai emociškai užkabino tik aktorių-architektų rankų nuolat braižomi ir į ekraną stambiu planu transliuojami įvairūs pastatai, – jie buvo gyvi ir dramatiški. Visa kita – šaltu veidu iliustruojamo teksto lavina ir idėjos – nefontanas. Kaip sako RoRa: „LIFE lieka nepralenktas."

Rugsėjo 27 d. VCO (arba bohemiečių) operos „Jonas ir Greta" reklama – kaip ir filmo „Lošėjas" atveju – peršoka pačiai operai per galvą. Nelaikymo liga, kuria serga visa mūsų žiniasklaida, įskaitant pirmiausia reklamą, paskleidžia tokias naujienas, kokių vėliau norėdamas neužuosi. Režisierius G. Šeduikis anonsuoja, kad mažiesiems vokiečių kompozitoriaus E. Humperdincko (1854–1921) muzikinis kūrinys yra neįkandamas, todėl jo Jonas ir Greta bus paaugliai –­ plakate piešiama baisi ir juokinga nukirsta ranka. Deja, spektaklyje nėra nei to, nei ano. Jis siaubingai statiškas, neapsisprendęs, bedruskis; ar čia broliai Grimmai, blogi ir kvaili belyčiai vaikai ir dar blogesni ir kvailesni jų bomžai tėvai, ar melancholiškas R. Karpis jau ir yra toji ragana, kuri įstengė nudaigoti vis atitrepsintį chorą angelėlių? Šalia manęs sėdintys vaikai kantriai laukė, kada gi atsidarys mikrobangės, atsiradusios vietoj pasakų krosnies, durelės, suveiks negrabus rekvizitas ir ore pasklis bent jau salsvas kvapas... (Tik stomatologo kėdėj pririštą Joną, kuriam liepta saujom valgyti saldainius, kad visi dantys paskui išbyrėtų, –­ vaikai vis dėlto įskaitė kaip siaubiaką). Tačiau City naujam pastatymui, reikia manyti, skyrė mažai pinigų, o kūrėjai - mažai laiko, ir vietoj laukiamo garsios pasakos blokbasterio su negęstančia vaizdo projekcija ir šviesom išėjo chaltūra, na, geriausiu atveju toks senoviškai lėtas lėlių multikas.

„Jonas ir Greta“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Jonas ir Greta“. Martyno Aleksos nuotrauka

Žinoma, galima numoti ranka į vangų vyksmą ir klausytis atlikėjų balsų bei grakščiai R. Šumilos diriguojamo orkestro, kuris pristato mums iki šiol negirdėtą (užsienio teatruose labai populiarią) tankaus audinio operą.

Rugsėjo 28 d. Reikia spjauti per kairį petį – Vilniaus „Lėlė" po R. Kazlo suvaidinto Donelaičio vėl sutraukė ir susiurbė publiką į savo senutėlę salę. Siau­roje Arklių gatvės sąsmaukoje – jau ne prie šalia esančių Jaunimo teatro durų – trypčioja žmonės, taip sakant, keistai dvasingais veidais. Klaipėdietė G. Radvilavičiūtė rodo (ir be jokios reklamos) E. A. Hoffmanno „Smėlio žmogaus" interpretaciją, kurią galima rekomenduoti net ir patiems nesukalbamiausiems paaugliams.

Scenografės ir kostiumų dailininkės R. Valčik pavardė mano pasąmonėje tuoj pagamina šokančios Loros figūras. Ir – stebuklas! – didele dalimi spektaklyje jos materializuojasi negyvais-gyvais pavidalais... Choreo­grafės L. Juodkaitė ir S. Mikalauskaitė tampa savotiškomis dvynėmis. (Kam atrodo, kad neaiškiai rašau, prašom, atei­kite ir pažiūrėkite spektaklį spalio 24 ir 31 d.)

Aktoriai, preciziškai valdydami skrais­tes ir pridėtas prie jų kūnų muliažines galūnes bei kaukes kuria dvilypumo, transformacijos iliuziją. Taip pat ir realybę – juk Dostojevskis labai vertino Hoffmanną, skaitė jį originalo kalba. Autorės sako, kad savo bežodžiame spektaklyje (verta įsigyti programėlę, nes joje atspausdintas visas literatūrinis kūrinys) jos „daugiau slepia, negu rodo". Originalu šiais laikais. Ir, pasirodo, tai visiems atneša gerų dividendų, įskaitant ir patį specifinį teatrą, kuris talentingai įrodo, koks iškalbingas gali būti jo minimalizmas.

Spalio 3 d. Rytoj LNOBT vyks tarptautinis operos kritikų seminaras „Opera ir visuomenė". Ta proga šiandien antrą kartą ateinu į prieš pusmetį mane sujaudinusią operą „Kornetas" (LM, „Kornetė (vėliavnešė) Narbutaitė", 2014-02-28). Ir po pirmo ilgo ilgo veiksmo ryžtuosi gėdingai išeiti. Nes neįstengiu įsigilinti, „įeiti" į kūrinį.

Kitą dieną E. G. kiek nuramina, išsyk perpratęs, kas čia mane vakar ištiko: „Antras veiksmas buvo geresnis; skaudu, kai choras ir orkestrantai kartais dirba be meilės kūriniui, tai jam atsiliepia; dauguma juk laukia seno gero repertuaro."

Spalio 4 d. Pasirodo, minime LNOBT pastato 40-metį. Seminare išsižiojusi klausiausi architektės L. Markejevaitės – teatro autorių architektės E. N. Bučiūtės ir dizainerio J. Markejevo – dukters prisiminimų (jie spausdinami ir naujame žurnalo „Bravissimo" numeryje). Teatro gimimo epopėja ilga (1960–1974), labai įdomi, verta atskiros knygos – kol dar yra gyvų šio amžiaus projekto liudininkų, kol po Vilnių vaikšto anų liaudies su­botnikų dalyviai. Manau, teatro garbės reikalas inicijuoti knygos atsiradimą, nejudinamo archyvo sutvarkymą. Už tokių ir panašių rūmų sienų galime išvysti netikėtą politinės-ekonominės epochos paveiks­lą –­­ A. Sniečkus, kaip teigia kompozitorius V. Laurušas, „tiesiog sirgo dėl to teatro, laikė, kad čia jo kūdikis", – tą patį juk galime pasakyti ir apie A. Brazauską bei Valdovų rūmus.

Slovėno V. Kotniko pranešime primintos senos ir naujos „socialinės operos galios", operos balansavimas tarp poreikio būti ekskliuzyvine ir poreikio būti universalia; latvė I. Lūsina aptarė „Latvijos nacionalinės operos atvejį", kuris, atrodo, pasireiškia ne tik Latvijoje; britas J. Allisonas mėgino įvertinti muzikos kritiką šiandienėje žiniasklaidoje.

Pastarasis, plačiau aptaręs internetinę meno vartotojų „fronto liniją", apgailestavo, kad dabar nyksta „balsų" muzikos kritika. Pvz., menuose eksperimentuojančios Vokietijos muzikos kritika daugiau vietos skiria spektaklio išorei, o ne vidui – tai yra, daugiau dėmesio operos pastatymams, režisūrai, o ne atlikėjams.

„Smėlio žmogus“. Pauliaus Gasiulio nuotrauka
„Smėlio žmogus“. Pauliaus Gasiulio nuotrauka

Allisonas klausė susirinkusiųjų: o kurgi ir apie ką būtent rašote jūs, kolegos? Muzikologė Ž. Ramoškaitė atsakė, kad komerciniams dienraščiams mes neįdomūs, rimtą muzikos kritiką spausdina gal tik „7 meno dienos". Toliau diskusija neišsivystė, nes keista būtų kažką aiškinti svečiams, jeigu dar tarpusavyje esi nesusišnekėjęs. Jeigu – kaip pabaigėm jau užkulisiuose – „pernelyg siauras mūsų ratas, kad išdrįstume vieni apie kitus tiesą sakyti".

P. S. Kaip kultūros savaitraščio redaktorė, galėčiau pasiūlyti tą „ratą" pamėginti praplėsti, pavyzdžiui, litmenyje. Iš pradžių, provokuodama diskutuoti, paklausčiau pati:


1. Kaip dirba ir už ką atsako mūsų Muzikos akademija, jei per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos muzikos kritika, lyginant ją su kita meno ir literatūros kritika, smuko į akivaizdų dugną, – nesugebama paruošti naujos muzikologų kartos, specialistų, kurie atidengtų visuomenei muzikos (rimtos, o ir nerimtos) galias?
2. Kodėl ne tik komerciniai, ieškantys skandalų dienraščiai, bet ir kultūros savaitraščiai, mėnraščiai, ieškantys raštingo, kontekstualaus, siaurą specifiką išmanančio ir sugebančio ją vaizdžiai kitiems atskleisti muzikos kritiko, nesugeba jo surasti? Ar leidinių kartelė ne taip iškelta / nuleista?
3. Išvardykite tris skaitomiausius, au­toritetingiausius muzikos kritikus.

Komentarai  

 
+4 #7 Dėmesio 2014-11-26 20:36
Gana šitų visockaičių. Pakaks.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #6 Zitai+ 2014-11-23 04:27
Zita citata:
Žmoniškai parašydavo tik Gedgaudas. Tegul kompozitoriai, patys muzikantai mėgina rašyti, kitaip nieko nebus.


Gerai paraso Bajoras,Balakau kas ir Barkauskas. Gaila, kas kuria- neraso, o kas kuria, tam neidomu rasyt. Muzikos mokslininkai tik nagrineja, meninio prado neturi. Gedgaudas- tuo ir isskirtinis, kad- kurejas. Katinaite irgi kureja.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#5 anksciau 2014-11-18 22:39
laukdavau Jurates Vyliutes rasiniu. Ir profesionaliai ir is sirdies budavo.
Kodel nekvieciet, neraginat? Isleido dvi smarkias knygas, tai gal vel laiko rastu?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #4 dar radau 2014-11-08 11:35
Į naują numerį gerai apie Gaidą parašė R. Žiūkaitė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#3 autoritetai 2014-11-03 19:29
E. Gedgaudas, J. Katinaite, K.Rupeikaite
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #2 Zita 2014-10-18 09:32
Žmoniškai parašydavo tik Gedgaudas. Tegul kompozitoriai, patys muzikantai mėgina rašyti, kitaip nieko nebus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Ridikas 2014-10-17 20:09
Edmundas Gedgaudas, Laimute Ligeikaite, Kamile Rupeikaite.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_2014-10-10_nr._3491_virselis.jpg

2014-10-10 nr. 3491

Jei būtų kiauras...
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai