Karolis Vyšniauskas. Rugsėjo albumai: Bono vs. Yorke – 0:0

Justės Urbonavičiūtės nuotrauka
Justės Urbonavičiūtės nuotrauka

Kaip danguje, taip ir ant žemės: muzikantai, net ir megažvaigždės, toliau ieško būdų, kaip gauti atlygį už kūrybą interneto amžiuje – laiku, kai gerbėjai visko nori greitai, patogiai ir, pageidautina, už dyką. Rudens pradžioje svarbiausi atvejai buvo du, radikaliai skirtingi.

U2 – „Songs of Innocence" (Island Records)

„Kas tie U2?" – tviteryje be ironijos klausė jauni žmonės, savo telefonų muzikos kolekcijose radę neprašytą naują airių „tėvų roko" grupės albumą „Songs of Innocence". „Ar tai virusas?"

Ne tokia reakcija, kokios tikėjosi U2 vokalistas Bono –­ viena humaniškiausių, bet ir narciziškiausių asmenybių rokenrolo istorijoje. Susitikę su senais draugais, didžiausiais kompiuterinės technikos gamintojais „Apple", taip pat turinčiais ir muzikos parduotuvę „iTunes", U2 sutarė: grupė atiduoda naują albumą su sąlyga, kad jis bus nusiųs­tas į kiekvieno iš 500 milijonų „iTunes" klientų muzikinę kolekciją. Kaip prekybos centro katalogas į pašto dėžutę. Niekas jo neprašė, niekas neapsidžiaugia jį radęs, bet gal susidomės, gal ką nors nusipirks?

Sunku įsivaizduoti netinkamesnį albumą tokiam žingsniui. Tai atviriausias grupės įrašas per beveik 40 metų karjerą. Kiekviena jo daina yra išpažintis apie muzikantų vaikystę, paauglystę, pirmąsias meiles ir nusivylimus. Viena daina skirta, greičiausiai, Bono žmonai, kita – jo motinai, mirusiai, kai muzikantas dar buvo paauglys. Dienoraščio vertos istorijos. Taip atsiverti geba ne kiekvienas. Atsiverti ir visa tai įbrukti pusei milijardo žmonių, iš kurių daugumai tai visiškai neįdomu, gali tik Bono.

b_600_598_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_U2.jpg

U2 visada buvo grupė, rašiusi muziką minioms. Internetas jiems suteikė įrankį pasiekti dar daugiau klausytojų, negu buvo įmanoma anksčiau, ir jie tuo pasinaudojo. Bėda ta, kad ne visiems U2 muzika prie širdies, net ir nemokamai gauta. Publika tokį grupės žingsnį priėmė kaip pažeidžiantį privatumą („Mano muzikos kolekcija –­­ mano asmeninis reikalas") ir neetišką. Pasipiktinusių buvo tiek, kad „Apple" turėjo išleisti specialią programą, ištrinančią albumą iš vartotojų muzikos kolekcijos, nes jiems patiems tai padaryti, pasirodo, buvo ne taip paprasta.

Ši istorija parodo, kokiame taške yra atsidūręs muzikos verslas. Net jeigu esi U2 – grupė, kuri per beveik 40 metų karjerą yra pardavusi 150 milijonų albumų egzempliorių (vienas geriausių rezultatų pasaulyje) ir laimėjusi daugiau „Grammy" apdovanojimų nei bet kuri kita grupė, – vis tiek turi atiduoti muziką dykai, ir net tai negarantuoja, kad kam nors tavo dainos rūpės.
Su „Songs of Innocence" U2 pavyko padaryti tai, ko seniai nebūta – priversti žmones kalbėti apie muzikos albumą. „Sgt. Pepper's Lonely Hearts Club Band", „The Dark Side of the Moon", „Thriller" – visi jie kultiniai, tačiau visi išleisti, kai data buvo 19.. . Albumas, kaip muzikos vienetas, reikalauja pernelyg daug laiko ir energijos iš dabartinio klausytojo, šokinėjančio nuo vieno naršyklės lango prie kito. Duokite jam singlą, pageidautina, iki trijų minučių.

Apie U2 albumą yra kalbama. Bet tai nereiškia, kad jo kas nors klausėsi. Visa diskusija sukasi apie tai, ką šis grupės gestas reiškia muzikos verslui, ar taip elgtis taps nauju standartu, ar kitą kartą rasite Bono sėdintį jūsų virtuvėje, ne tik telefone. Tačiau niekas nekalba apie muziką. Ji nėra prasta – tiems, kas mėgsta senamadišką, arenas užpildantį U2 skambesį, „Songs of Innocence" yra solidus indėlis į grupės albumų kolekciją. Tačiau tai rūpi nebent žurnalo „Rolling Stone" redakcijai, kurie albumui davė penkias žvaigždutes iš penkių ir vieną dieną galėjo pasijusti taip, tarsi senasis rokas su glamūriškomis gitarinėmis grupėmis vėl madingas.

Žinią apie naująjį albumą grupė paskelbė per „Apple" renginį, kuriame pristatyti nauji telefonai ir išmanusis laikrodis. U2 į sceną žengė kaip siurprizas, priedas, kai visos pagrindinės naujienos jau buvo paskelbtos. Dabartinis „Apple" vadovas Timas Cookas, kuklus inžinierius, U2 pristatė kaip vieną svarbiausių pasaulio roko grupių. Tačiau jų vieta šventėje tik parodė muzikos vietą dabartinėje kultūroje apskritai. Tą vakarą pagrindinė žvaigždė buvo ne Bono ir net ne Cookas, o nauji „Apple" telefonai ir laikrodis. Jiems publika plojo atsistojusi. U2 tebuvo jų pristatymo šventės dalis, didžiausia „firmos vakarėlio" grupė pagrindinės pasaulio firmos vakarėlyje.

Hipertechnologizuotoje visuomenėje technologija tapo ne priemone, o tikslu. Dabartinės roko žvaigždės yra programuotojai, o ne gitaristai. Muzikos albumas yra įdomus tiek, kiek įdomus jo sklaidos būdas. Tokia yra naujoji pasaulio tvarka. Kai nukarūnuojama tokia pompastiška grupė kaip U2, liūdėti neišeina. Tačiau iššūkis kitiems muzikantams yra rimtas – įrodyti, kad svarbu, ne kaip muzika atsirado pas klausytoją, o kokia ji.

Thom Yorke – „Tomorrow's Modern Boxes" (s/r)

Kad Thomui Yorke'ui, britų grupės „Radiohead" vokalistui, ne pakeliui su didžiųjų muzikos leidyklų politika, jokia naujiena. Bet kaskart įdomu, ką naujo jis sugalvos.

Iš pradžių jis su „Radiohead" paliko EMI – vieną svarbiausių muzikos įrašų kompanijų ir išleido albumą „In Rainbows" „mokėk kiek nori" principu, taip paro­dydamas, kad grupei nereikia leidybinės kompanijos, norint perduoti savo muziką žmonėms. Tada jis išėmė visą solinę ir savo projekto „Atoms for Peace" kūrybą iš muzikos transliavimo platformų („Spotify" ir kt.), nes jam nepatiko, kad muzikantai už dainų transliavimą ten gauna centus. Dabar Yorke'as žengė žingsnį toliau į rizikingą zoną: „Tomorrow's Modern Boxes", antrasis jo solinis albumas, platinamas per „BitTorrent". Sistemą, kuri norėtų būti laikoma įrankiu internete dalytis didelėmis bylomis, bet praktiškai yra naudojama nelegaliai siųstis filmus, programas, žaidimus, pornografiją, muziką.

b_600_598_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_Tomorrow_Modern_Boxes.jpg

Triukas tas, kad Yorke'as neįdėjo savo albumo į torentus visiems laisvai ir nemokamai – jis leido jį parsisiųsti per specialią „bundle" bylą, kuri kainuoja 6 dolerius. 10 proc. nuo kiekvieno pardavimo gauna „BitTorrent", likusią dalį pasiima pats Yorke'as ir jo kolega Nigelis Godrichas, padėjęs įrašyti albumą. „Tai eksperimentas, kuriuo siekiama panaikinti nekviestus tarpininkus", – paaiškina patys muzikantai. Žinoma, albumas iškart atsirado nelegaliuose bylų parsisiuntimo tinklalapiuose. Bet per pirmą parą mokama albumo „bundle" byla buvo parsisiųsta per 100 tūkst. kartų.

Yorke'as kovoja ne tik su tradicine muzikos įrašų pardavimų sistema –­ antitaisykles jis įveda ir kituose albumo platinimo etapuose. Apie „Tomorrow's Modern Boxes" išleidimą jis paskelbė penktadienį, kai visi jau ruošėsi namo. Albume viso labo aštuonios dainos, trunkančios kiek daugiau nei pusvalandį – mažiau, nei tikimasi iš albumo. Tarp aštuonių – nė vienos, kurią grotų komercinės radijo stotys. Kartu su albumu pateikiamas ir vaizdo klipas, bet MTV redaktoriams jis nepatiks.

Atrodytų – taip, kaip ir turi būti Yorke'o planetoje. „Tomorrow's Modern Boxes" yra dar vienas atlikėjo protestas. Bet euforijos, kokią sukeldavo „Radiohead" įrašai ar pirmasis solinis albumas „The Eraser", nėra. Yorke'as roko istoriją perrašė bent keletą kartų – iš pradžių su „Radiohead" išleidęs galbūt geriausią 10 dešimtmečio roko albumą „OK Computer", tada, net didžiausių gerbėjų nuostabai, perėjęs prie elektronikos ir parodęs, kad žanrų klasifikacija muzikoje gali būti nesvarbi. Tada prasidėjo žaidimai su muzikos leidyba. Tačiau viena visada likdavo konstanta – pačios muzikos kokybė. „In Rainbows", be to, kad buvo išleistas taip, kaip joks kitas albumas lig tol, buvo tiesiog fantastiškas įrašas. Tuo tarpu „Tomorrow's Modern Boxes" skamba kaip skečų rinkinys, sukurtų bemiegėmis naktimis maigant kompiuterį. Gražių, įtraukiančių, pavydėtinų, bet –­­ skečų.

Yorke'as yra tapęs savo talento įkaitu. Jis sukėlęs per daug bangų muzikoje, kad publika sulig kiekvienu krustelėjimu nesitikėtų naujos. Šįkart judesių esama – tačiau jie technologiniai, ne muzikiniai. „Tomorrow's Modern Boxes" skamba kaip eksperimentas, kuriuo siekta greitai sukurti kūrinius ir išmėginti, ar „BitTorrent" gali būti gera sistema juos platinti mokamai. Parodė – gali, bent jau jeigu esi roko (anti)žvaigždė. Tai albumas, kuris gali daug reikšti ateities muzikos verslui, bet nieku nauju nepapildys šio, vieno svarbiausių mūsų laikų muzikos kūrėjų, disko­grafijos.

Ir vėl – albumo pristatymo būdas svarbesnis už muzikinį turinį. Yorke'o kova už geresnes finansines sąlygas sau ir kitiems muzikantams yra pagirtina. Tačiau daugeliui jo ir „Radiohead" gerbėjų nėra svarbu, kokiu būdu jie muziką išgirs – jeigu reikės, ir kasečių grotuvą nusipirks. Svarbu, kad perklausius norėtųsi kasetę atsukti atgal ir įjungti dar kartą.

Komentarai  

 
+1 #2 JPN 2014-10-17 14:07
U2 ir Radiohead yra didingi muzikantai,kuri antys gerą muziką. Bet nuobodžią. Žymiai įdomiau klausytis mažiau išreklamuotų Antony and the Johnsons,Lance Lopez ar Mindfunk.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #1 310 2014-10-16 10:51
Buvo įdomu paskaityti. Ačiū.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_2014-10-10_nr._3491_virselis.jpg

2014-10-10 nr. 3491

Jei būtų kiauras...
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai