Virgis Šidlauskas. Nepavėlavę į muzikos traukinį

Nežinia, kiek lietuviams savi­plaka būdinga dėl ilgų metų, praleistų svetimų šalių priespaudoje, kiek dėl nacionalinio charakterio ypatumų, tačiau niekas nepaneigs, kad šį įkyrų bruožą mes turime ir, maža to, jį nuolat puoselėjame. Niekas kitas savų taip neaukštins ir drauge taip skaudžiai netryps kaip mūsų tautiečiai. Visur stengtis būti pirmiems – mažos valstybės kompleksas, kurį sunku išgyvendinti iš savų galvų, kai paminėjus mūsų šalies vardą dauguma svetimšalių tik nustebę kraipo galvas. Be abejo, visi nori būti reikšmingi ir svarbūs, o lietuviai, ko gero, to nori labiausiai už visus. Dėl to su dygiu nepasitenkinimu ir slapta pagieža kiekvienas lietuvis stebi, kaip mūsų kaimyninės Baltijos šalys laimi „Euroviziją".

„Tigro metai“ ir „Bon Jovi“
„Tigro metai“ ir „Bon Jovi“

Per prievartą mylimas nebūsi. Kad ir kaip stengtumėmės taikydamiesi prie muzikos rinkos vėjų, mums nepavyks to padaryti, kol toks ir bus pagrindinis mūsų tikslas. O juk muzika pati savaime yra tikslas. Tikrai ne įrankis pasiekti savo išskirtinumą ar trumpalaikę šlovę. Visi, kurie mano priešingai ir stengiasi vaikytis madų, tikėdamiesi pataikyti į dešimtuką, geriausiu atveju blyksteli akimirkai.

Jei paklausi eilinio mūsų piliečio apie lietuvišką muziką, paaiškės, kad dauguma jos kratosi ir ja bjaurisi. Neva tai muzika, visomis prasmėmis nuolat atsiliekanti nuo pasaulinių madų. Vyrauja nuomonė, kad mus viskas pasiekia pavėluotai. Ką gi, metas pranešti, kad ilgametis įsitikinimas, jog mes velkamės visiems iš paskos kaip nereikalinga penkta koja, tėra mitas. Priešingai, pažvelgus į mūsų šalies popmuzikos istoriją galima pastebėti, kad mes visad judėjome lygiagrečiai su visu pasauliu, tik retais atvejais atsilikdami per nelemtą mažą žingsnelį. Panašu, kad savo nevykėliškumą pavertę mitu lietuviai patys juo įtikėjo ir situacijos beviltiškumą nusprendė pabrėžti nusisukdami nuo tautinės muzikos kultūros. Žinoma, visoms posovietinėms šalims Vakarai tebekelia nostalgiją savo atseit naujomis idėjomis. Tačiau Vakarų galia dabar nusilpusi, o kultūra dūsta nuo savęs pačios, atkartodama, kas jau buvo padaryta anksčiau.

Viena pirmųjų mūsų hard'n'heavy pakraipos grupių „Audronaša" pradėjo groti 1979-aisiais. Tuomet savo pavadinimo dar negalėjo naudoti, nes liaudies kolektyvo vardo reikėdavo nusipelnyti ilgamete veikla ir tikrai ne grojant tokią muziką. Beje, šios grupės lyderis Romas Kmitas tikina, kad „Audronaša" tikrai nebuvo pirmoji šio žanro grupė Lietuvoje, tiesiog jie buvo vieni tų, kuriems pavyko savo muziką įamžinti. Panašios pakraipos užsienio grupės tuo metu taip pat dar tik siekė populiarumo. „Iron Maiden" išpopuliarėjo 1982 m. su albumu „The Number of the Beast". Tais pačiais metais pasirodė jų perkamiausiu tapęs „Judas Priest" albumas „Screaming for Vengeance". 1980 m. „Motörhead" išleido „Ace of Spades", o „Saxon" –­ „Wheels of Steel".

1985 m. susikūrusi spalvinga glam roko komanda „Tigro metai" taip pat laiku įšoko į šio stiliaus traukinį, mat sėkmingiausi albumai pasirodė per porą metų: „Bon Jovi" „Slippery When Wet", „Europe" opusas „Final Countdown" (abu 1986), „Def Leppard" „Hysteria" (1987). Lietuvoje SBS hitas „Mėnulio šviesa" nuskambėjo 1988-aisiais drauge su „Europe" primenančiais rokeriais NON STOP, ir net sugebėjo patekti į „Jaunimo estrados" topus.

FOJE new wave ir synthpop skambesio muziką pradėjo groti kaip tik tuo metu, kai JAV prasidėjo „antroji britų invazija", t. y. 1982–1986 m., kai atsiradus muzikinei televizijai MTV britų grupės, dažniausiai savo muzikoje naudojusios sintezatorius, okupavo tiek televizijos, tiek radijo stočių eterį. JAV topuose karaliavo „Depeche Mode", „Duran Duran", „Tears for Fears", „Talk Talk" ir kiti. O FOJE egzistavo jau keletą metų.

„Turboreanimacija" susikūrė, kai su grunge judėjimu Vakaruose vėl atsigavo pankai. Taigi jų hardcore punk stilius taip pat pataikė į patį atgimimo įkarštį. Alternatyvų roką dar prieš Sąjūdį pradėję groti BIX ir nuo 1990-ųjų tai tęsę „Lygiailyja" ir SH net šiek tiek pralenkė laiką, kadangi alternatyvaus roko pikas pasaulyje atėjo tik su grunge, pop punk ir britpop bangomis. O tuo pat metu grunge stilių groję „Blyškūs veidai", „Kančia" ir kiek vėliau jau labiau postgrunge priskirtini „Merlin" ir „Lemon's Joy" scenoje pasirodė lygiai tuo pat metu kaip ir Vakarų kolegos.

Nu metal pasaulyje išpopuliarėjo pasirodžius KORN albumui „Follow the Leader" (1998) ir „Limp Bizkit" „Significant Other" (1999). Tuo tarpu mūsų šalyje net metais anksčiau, 1997-aisiais, pasirodė ŽAS albumas „Dozė". Tuo metu pas mus tai buvo vadinama gangsta repo albumu, tačiau, kaip ir būdinga nu metal, čia repas buvo maišomas su sunkiais metalo rifais.

„Soundgarden“ ir „Monkey Tank“
„Soundgarden“ ir „Monkey Tank“

1995 m., kai britpop buvo pačiame įkarštyje, susikūrė „Biplan". Jų pirmasis albumas pasirodė 1997-aisiais –­ tada, kai po truputį buvo imta kalbėti apie šio stiliaus išsikvėpimą, tačiau karjeros laipteliais biplanai kopė jau anksčiau – 1996 m. dalyvavo „Roko marše" ir taip susirinko nemažą gerbėjų armiją.

Nors apie masinį grunge roko atgimimą kalbėti kol kas negalima, tokio skambesio grupių daugėja įvairiose pasaulio šalyse, įskaitant net ir Rusiją (kai kurie kritikai mano, kad būtent iš Rusijos grunge banga atvilnys iki Vakarų). Tuo tarpu ir seni grunge vilkai nesėdi sudėję rankų: 2009 m. atgimė „Alice in Chains", 2010 m. „Soundgarden". Tą patį padarė ir „Stone Temple Pilots", „Hole" ir „Smashing Pumpkins". Kas vyksta pas mus? Ogi dar 2003 m. susikūrė grupė IR, 2005 m. jie išleido gana sėkmingą albumą „Now Or Never" ir buvo viena aktyviausių roko komandų Lietuvoje. Jaunieji „Monkey Tank", susibūrę groti kartu po tokių grupių kaip „Moondust", „Part Time Porn" ir „Kiauras Kibiras" iširimo, žengia tuo pačiu keliu.

Dar galima paminėti, kad 2013 m. pabaigoje post-black metal grupe prisistatantys „Devlsy" išleido albumą „A Parade of States" USB atminties kortelės pavidalu. Lietuvoje tai pirmasis metalo grupės įrašas tokioje laikmenoje. Žinoma, sakysite, kad pasaulyje tai nieko naujo – pirmieji savo singlą USB rakto pavidalu pristatė rokeriai „Keane" dar 2006 m., tačiau pirmoji metalo grupė, tokiu formatu išleidusi albumą, yra anglų grupė „I Am I" (jos vokalistas ZP Theart pažįstamas dar nuo „Dragonforce" laikų), ir jie tai padarė visai neseniai –­ 2012 metais. Ne taip jau ir pavėlavome, ar ne?

Verta nepamiršti, kad mūsų šalyje Mario Basanov pseudonimu gerai žinomas Marijus Adomaitis tapo pripažintas ir už Lietuvos ribų –­ slapyvardžiu „Ten Walls" užsienio publikai prisistatantis elektroninės muzikos kūrėjas pateko į Britanijos populiariausių dainų dešimtuką. Po tokių džiugių žinių peršasi viena mintis, kad ir lietuviai gali europiečiams diktuoti muzikines madas.

Taigi padėtis toli gražu nėra tokia bloga, kokią dažniausiai patys dramatizuodami esame linkę piešti. Pirmiausia užtektų nebesiplakti ir nebelinksniuoti savo muzikos rinkos blogybių, o tada ir kitiems galbūt ta penkta koja pasirodys visai įdomi.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_2014-10-10_nr._3491_virselis.jpg

2014-10-10 nr. 3491

Jei būtų kiauras...
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai