Zigmas Pakštaitis. Sibiro dienoraštis (3)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mano šeštoji

Kuprinių diržai degino, spraudėsi iki kaulų. Diena prislėgė karščio ir nuovargio nešmeniu, kaip akmuo numygia žolę. Šitaip atkeliavome į Jeniseiską. Tai senas miestelis. Viskas kitaip, negu iki šiol teko matyti, viskas lyg iš pasakos ar sapno. Didžiulės apvalių rastų gryčios aukštais langais, mėlynomis langinėmis. Tokių didžiulių langų gausybė, lyg senieji gyventojai būtų norėję ant staltiesės pasidėti gelsvus saulės spindulius ir raikyti juos, kaip už mažyčių langelių dviejų galų pirkioje lietuviai raikytų duoną. Raityti, raižyti, drožinėti visi pakraščiai. Greta mūsų kartos statinių, be jokių pastangų išdaigintų šalimais ir jau po dešimtmečio atrodančių prasčiau nei anie, šimtamečiai.

Midiano ir Efos vienkupriai punktyriška vora nulingavo kapinių link, pasklido jose lyg labirinte, kur tik vienas takas nesibaigia aklaviete ir tik keli veda prie lietuviškų kapų. Šnabždesiai, bene pirmą kartą galinčių po du ar tris pasišnekėti. Prieš sustojant į tą pačią vorą ir nulinguojant į upės pusę.

Ginkluoti sargybiniai prie kelto. Cigaretės, kariški švarkai ant nuogo kūno. Elkis, lyg nepastebėtum, nors nuolat jautiesi tarsi apklijuotas žvilgsniais, nors tiek vieniems, tiek kitiems baugu. Paskui – tarsi apklijuotas savo paties daiktais bei drabužiais. Kaip turėti tiek, kad būtų lengva eiti, ir tiek, kad nepritrūktum kokios būtinos smulkmenėlės. Ilgai žygiavom žvyrkeliu. Regis, jei negalima sumažinti nešulių svorio, tai mažinamas svoris minčių, visokiausių vidujinių kudakavimų, samprotavimų, net svajojimo, kol susitrauki iki savo paties žingsnių aido. Piligrimai praturtėja nuovargiu, nes išmaino jėgas į tylą, kurios prisipildo.

b_300_447_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_A011350-R1-16-20A.JPG

Toliau – klaidokas miestelis, priekabūs, neblaivūs dykaduoniai, tarškanti seniūnė, slogus karštis, didžiulės kapinės, daugybė šiukšlių, nesibaigiantis dėmesys ir lipnūs žvilgsniai, paieška medžio kryžiaus gamybai, duobės kasimas (mano darbas), vietos paieška stovyklai, vandens nešimas, maudynės lediniame vandenyje, pasisakymai ratu prie laužo, skaudanti nugara, karštį keičiąs vėsumas, miriadai uodų ir naktis.

Mano septintoji

Tarškėdami riedam apvalainu autobusėliu Rusijos kaimais. Skamba juokas. Kairėje švysčioja Jenisiejus, dešinėje išlenda vienas kitas namukas. Visa tęžta nuo karščio. Rūksta žvyrkelis ir pasišokčiodami skriejam kelto link. Dar kartą kelsimės į kitą Jenisiejaus pusę. Dešiniajame upės krante –­ eismas, kairiajame retai kas ir begyvena.

Mano šiaure, jei ši upė – Stiksas, tai nežinau, ar pavyksią sugrįžti – tiek kartų ją kertam. Sausom kojom. Mūsų karta, tie žmonės, jie neturi ko pamiršti. Kai mąstau apie rojų ir pragarą, viskas, rodosi, tiktai atmintis: blogiausia, jei numiręs viską atsiminsi, viską tobulai perprasi. Tai ir bus šventiesiems rojus, o paprastiesiems –­ pragaras. Negalintiems nieko pakeisti.

Tačiau kas yra svarbu?

Iš šono sulipę į neprabangų laiviūkštį, sumetę kuprines kas kur, žiopsome aplinkui. Čia pat vyksta derybos su dar vieno autobusėlio vairuotoju. Šis iškelia sąlygą: neužimti nė vienos sėdimos vietos. Čia pat sukrapštę reikiamą monetų kiekį, nusprendžiame šios galimybės nepraleisti. Mažytis autobusėlis it guminis. Penkiolika mūsų su dvidešimtkilogramėmis kuprinėmis susispraudžia praėjime it viena masė. Pasislenkame pakrante dar keliolika kilometrų. Strielkos kaimas. Keletas lietuviškų kapų didžiulėse kapinėse. Žvitriai virsta krūmai ir žolės, skraido per kapų tvoras. Aštriais mostais zuja kirviai ir pjūklai. Linguoja glėbiai žabų su iš apačios kyšančiomis bene žmogiškomis kojomis. Atslūgus šiai bangai, sustojame keliese su teptukais bei indeliais dažų ir, iš pradžių šepečiais apipuolę rūdis, imam dažyti tvoras.

Sibiro kapinių etiudai. Autoriaus nuotraukos
Sibiro kapinių etiudai. Autoriaus nuotraukos

Nakvynės nuspręsta įsikurti Jenisiejaus ir Angaros santakoje. Vos pasiekus pakrantę, pakyla vėjas. Toks vėjas, kad sunku net kvėpuoti. Gūsiai, šuorai, regis, tuojau parvers ant žemės. Kiekvienas nepritvirtintas daiktelis gali būti matomas paskutinį sykį. Nujausdami lietų statome palapines, dedame ant jų akmenis, raišome virves. Palapinės šnypšdamos riečiasi bijodamos pakilti aukštyn. Akimirksnis, ir sutemsta. Pratrūksta lyti. Prieš užveriant palapinę paskutinis vaizdas –­ baltutė valtis, strykčiojanti ant bangų keterų. Jos skubėjimas ir viltis pasiekti krantą yra malda. Kartoju Tėve mūsų, kuris esi po apvirtusia valtimi, iš tiesų esi nuostabiausias tėvas, esi tas, kuris esi ir be kurio negyventi.

Po nakties nušvis dangus.

Norėčiau saujoje laikyti dvi žalias žąsis. Jos plevendamos apsuktų ratą ir tūptų į rudenį.

Ką tu veiki, ta, kurios aš ilgiuosi, kurios vardą bijau ištarti, kad primygtinai nepirščiau savęs iš taip toli?

Dvi žąsys ant žalio asfalto yra mano šiaurė. Prasprūdusi pro akis balta valtis yra mano šiaurė. Ir jokiame kare manęs nebuvo.

Palapinėje gulim trise. Ant pakaušio laša vanduo. Žybčioja sudrėkęs prožektorius. Jie visi miega.

Džiūk, mano meile, džiūk, dangau ir miegmaiši, visų patalų karaliūne. Tiek.

b_600_403_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_A011350-R1-31-5A.JPG

Mano aštuntoji

Kai džiūsta sušlapęs drabužis, jis netenka to, kas jį apsunkina. Jis netenka vandens, kuris traukia šaltį ir pakeičia vertę. Lygiai taip pat vanduo išplauna purvą ir prakaitą. Bet paskui jam laikas pasitraukti. Džiūk, mano meile, mano tikėjime.

Visada kalbėk apie ką nors kitą, nes tai, ko ieškai, slypi atspindžiuose. Esi atspindys daugybės kitų atspindžių, todėl – ką gi tu gali pasakyti.

Nors savo atmintyse susitinkam, jos nėra fiksažas. Atmintis – tai galimybių aibė. Arba eibė. Gražiai ir švariai būti. Užsisvajoti. Kaip dar geriau pasakyti ką nors iš tiesų? Kaip man tave, šiaure, apibendrinus?

Atsibudome sveikutėliai didžiulėje pievoje, pilnoje vielų, lentgalių, karvių ir valčių. Be garso praplaukia baržos. Bendražygiai guviai knaisiojasi kuprinėse. Ištraukiami likę maisto produktai, puodeliai arbatai, degtukai laužui. Karvės tarp vielų atsainiai rankioja žolę ir taikosi grybštelėti išdžiaustytų drabužių.

Nėra laiko rašyti; pasklidusias ant kranto gėrybes sukrauname į kuprines, priperkame maisto trims dienoms ir susiradę geranorišką autobusėlį striksime per purvynus toliau. Bendražygiai krykštauja. Jie, nugludinti kaip jūros akmenukai, nuglostyti ir nuzulinti, net su styrančiais pjūklais bei kirviais, vos vos teužima vietos. Galbūt jie yra mano svajonė ir sapnas, kuriame statau valstybę. Čia daug Dievo. Ir vanduo, ir nuovargis, ir kraštovaizdis jo sklidinas. Dievas, kuris mano riboms teikia ramybę.

Mažytės kapinės surenka savo tautos vėsą ir saugo ją amžiais.

Iki kito kaimelio nusprendėm žygiuoti Jenisiejaus pakrante. Visi krykštavo galvodami apie laukinę taigą ir save pačius, pasikeisiančius. Keturiasdešimties kilometrų ruože turėtų būti ir jau nebegyvenamų lietuviškų kaimų.

Sapnuok mane, šiaure, kai tavyje pasineriu ir nieko nekalbėdamas lendu tankmėn.

b_600_403_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_A011350-R1-18-18A.JPG

Mano devintoji

Po kelių minučių švis. Su Gyčiu pakelti ketvirtosios valandos nakties sargybai sėdim prie laužo ir tylim. Visą dieną eita dešiniuoju upės krantu šlaitais, kalnais ir pelkynais. Už trijų dienų kelio nuo čia turėtų būti mažos kapinaitės, kuriose esame sau tikslas. Sėdim nekalbėdami.

Mieliausioji, vietoj žiedo tau parvešiu atminties valtį. Kai pakelsi prieš saulę mano akis, matysi srovėse išnykstančius raibulius. Jie mano mintyse tave apjuosia. Žiedas yra ir kvapas, batai, aplimpantys žolių giesmėmis bei uodų sukąstos plaštakos. Bet greitai švis.

Žvejai meta tinklus. Kairiajame krante keliai ir miestai toli, beveik nematomi. Dešiniajame krante mes. Metam tinklus kapuose, mėgindami sugauti save. Nuplaukiančius mišku. Medžiotojų trobelė vidury miškų: vanduo, konservai, degtukų dėžutė prie židinio. Prisiliečiam ir paliekam nejudinę. Žolės aukštumo iki pečių, šlapios ir aštrios. Šlaitai, kuriais leidžiantis vienas slystelėjimas gali priversti nušliuožti keliolika metrų žemyn. Įmirkę iki siūlelio. Bet dabar dega laužas ir greitai švis. Dabar gerai.

Jie gražūs savo švelnumu, savo rūpesčiu. Net murmėjimu ir dejavimu: tai tik pasikasymas. Jie gražūs, nes turi kryptį. Kaip ir vanduo turi kryptį jūros link.

Mano tėvas buvo partizanas. Mano tėvas buvo jūreivis. Mano tėvas buvo lakūnas. Mano tėvas buvo karys, gulėjo apkasuose ir prisimerkęs atsišaudė. Jis buvo ištremtas, nes negalėjo savyje sugriebti meilės, apie kurią svajodavo. Galop neteko vilties ir mirė. Kaskart numiręs jis sumerkia laumžirgio sparnus ir raibuliais nuplaukia.

Kai jo tremties raibuliai atsispindi mano paviršiuje, esu girtas ir liūdnas, sugriaunantis visus tiltus, idant neateitų priešai, ir galiausiai nebegebantis išbristi.

Bet dabar braška pakuojamos palapinės ir greitai žygiuodami nusinešim savo miegą, viskas vėl atrodys aišku ir paprasta, kaip kad kelionėje.

Virš mūsų galvų sukabintos skrynios pripildytos raibulių, nes brangenybes galėtum pavogti. Pripildytos žiūrėjimo ir nuovargio, kapų tylos, balso, sklindančio ne iš burnų, o iš žvilgsnių ir simetrijos, pagal kurią niekuomet neišsidėstome, nors ir svajojam. Pripildytos aštriabriaunių akmenų.

Šiaure, tu mane sugavai. Tačiau neturėsiu tavęs tą pat akimirką, kada pradėsiu ką nors žinoti.

Komentarai  

 
#1 kafke 2014-10-20 13:12
visai neblogas tekstas. Vaizdeliai piesiami gana taikliais sakiniais, pabarstytais literaturiniais perlais... man patiko.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_2014-10-10_nr._3491_virselis.jpg

2014-10-10 nr. 3491

Jei būtų kiauras...
De profundis


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai