Ramunė Karlonienė. Geltona saulė juodų jos akių atspindy...

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Saulė buvo geltona. O iš vakaro, pamenu, tryško raudonu krauju. Pilkame rugpjūčio debesy.
Išsikoręs į balkoną, lyg ir mėginau rąžytis mintyse žadėdamas negerti dviejų kavos puodelių. Nelįsti į socialinius tinklus. Nekalbėti mobiliuoju.
Nors kelias valandas. Juk sekma die­na.
Taigi žvelgiau į saulę. Dangus žadėjo kaitrą. Paukščiai nardė po jojo jūrą.
Lengvuma...
Savaitė buvo sėkminga. Interviu – mano darbą – įvertino puikiai. „Ryto balso" reitingai kilo. Dėl, kaip sakoma, gero kabliuko, intrigos pirmajame puslapy. Keturiasdešimt dvejų pagėgiškis Laimonas, iš kurio ėmiau interviu, netikėtai išvertė savas kojines. Nelabai švarias. Kelios smulkmenos apie nenusisekusį gyvenimą, asmeninė šeimos drama... Ir visa kita, ko reikia...
Ir, žinote, pavyko.
Laimono kvailokas veidas – „Ryto balso" pirmajame. Žmogelis nežinomas, bet štai antraštė – „Pakibęs tarp gyvenimo ir mirties" – naujienų vartotojus suintrigavo.
Mūsuose nuplasnojo gandai, kad konkurentų dienraščio redaktorius kitą rytą nelabai draugingai žarstė savo plunksnų kedentojams „komplimentus": neturįs jis esą nė vieno profesionalo, į Augirdą (tokia mano pavardė) panašaus.
Iš tiesų jaučiausi pamalonintas. Ir liaupsių, ir pavydo. Šįkart naudingo mūsų uždarajai bendrovei.
Vakarop pirmos pasitaikiusios kavinės kiemely išmaukiau dvi taures stipriosios. Kad lengviau miegočiau po emocijų pliūpsnio. Išjungiau telefoną. 9.00. Žinau, greit nepastebimai sutems. Žiūrėjau į rugpjūčio saulę. Raudoną. Kažin kodėl nemielą ir atgrasią.
Kam prieš miegą, saule saulele, pykti?

* * *
Mano viengungio kambarėlis jaukiai atsiduso, kai įpėdinau namo. O neklota lova – taip pasirodė – it senstanti žmona „nuolaidžiai" vyptelėjo.
Keista, bet dabar visai norėjosi matyti savo žmonos priekaišto iškreiptą veidą ir žalias akis. Katės akis. Norėjosi pasibarti, paskui susitaikyti, pas­kui ją priglausti. Užmigti. Jausti savo žmogaus kvapą.
Manoji kvepėjo jazminais.
Rūta seniai ne Lietuvoje. Su Ramune, mudviejų jaunėle, sirpsta Ispanijoje. Kaip ta vyšnia. Ispano, penketu metų jaunesnio, prižiūrima. O Ramunė, girdėjau, viename Madrido kalėjimų verčia suimtųjų lietuvių kalbas...
Manęs kaip to vaiko dukra atsisakė. Žmona juolab.
Sūnus Martynas šalia, Vilniuje. Jis verslininkas. Manęs nemėgsta. Nuo vaikystės vaikščiojo mamos sijono įsikibęs. Turėjo puikią mamą ir tėtuką žurnalistą. Nudilusiom kelnėm ir išraiškingom akim. Liūdnojo vaizdo riterį.
Liūdnojo vaizdo riteris. Ironiška, bet mamos, Servanteso genties palikuonį pamilusios, nesmerkia.

* * *
Rąžausi. Pažado nevykdau. Be telefono, žmogau, šiais laikasi neapsi­eisi.
Aibė praleistų skambučių. O dar tik rytas. Dar saulė neįkaitusi ir lengva. Įgudę pirštai stumdo ekraną. Olga Smirnova. Vien jos trys skambučiai. Bendrakursė. Ko jai dabar? Drauge srėbėm žurnalistų barščius universitete, tik paskutiniame kurse ėmė lauktis ir išvažiavo. Pas vyrą į kaimą. Mažakomplektėje lietuvių mokykloje kažkur lenkų krašte mokytojauja.
Aš nepamirštu senų pažįstamų. Negaliu neperskambinti.
„Sveika, Olga. Na kaip laikomės? Kaip sveikatos, darbai?" – su šypsena pradedu pokalbį, nes juokingai nuskamba jos, Lietuvos rusės, „alo".
„Labas labas, – atšiauriai nuskamba. – Žinai, Augirdai, galvok, kaip sau nori, bet turi jausti ribas. Žmoniškumo, kak gavoritsa. Laimoną ištaršei, kaip tik sugebėjai. Gudrūs klausimėliai. Psichologinės įžvalgos ir visa kita. Tik va jei pasidomėtum, mielasis, kaip jaučiasi jo sesuo ir motina sena. Mažame miestely... Ar zdielal dielo i guliaješ smielo?.."
„Kaip tai?" – sutrikau iškart. Staigiai nukaito abidvi ausys.
„O tu vat nepatingėk, dar kartą atvažiuok į Pagėgius, sužinosi. Pas mus žmonės noriai dalijasi svetima bėda."
Olga iš Pagėgių?..
Suglebau.
O viduj kažkaip nemaloniai biliūniškai sulalėjo pelkė, dumblu ir pūvančia žaluma atsiduodanti...

* * *
Mano kojos trepsi prie grotuvo. Paprastai iš ryto Šuberto nesiklausau. Vokiškoji „Serenada". Ji mano namuos gaudžia tada, kai širdį, deja, vijokliai raizgydamiesi bado.
Kita vertus, „Serenada" man primena rudenį. Kai saulę gožia lapų geltonis. Kai graublėjasi žemė. Kai piktai pilki ryto ūkai.
Mocartas užvaldo, o Šubertas širdį liečia.

* * *
Į Pagėgius, Olgos „kviestas", nenuvažiavau nei tą vasarą, nei juo labiau rudenį. Darbai neleido.
Savaitės kažkaip tirpo tarp laiko pirštų...
Atėjo žiema.
Bosas atostogų pasiūlė pats. Sako, nulėk kur nors, kur karšta. Atsipalaiduok, Augirdai, – visada vadino tik pavarde. Lyg vardo neturėčiau. Kažkaip keistai po tojo interviu su Laimonu jaučiausi svarbus, kolegų šiltais žvilgsniais ramstomas...
Gerai. Išnaršiau kelionių tinklalapius. Egiptas? Žiemą ten nesvilina. Kreta ar tiesiog kokia vietelė Graikijoj? Velniai žino, ko aš noriu.
Bet, žinot, kartais nutinka taip, kad kažkas kitas, gal tas iš viršaus, parodo žmogui kelią ir kryptį.
Sausio 30-osios papiečiais, praėjus pusmečiui po sėkmingo interviu (vėliau jų buvo ne vienas), sukau iš sostinės Pagėgių kaimuko linkui.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

* * *
Kai ten vykau vasarą, nebuvau nusiteikęs dairinėtis. Dabar godžiai siurbiau pakelių vaizdą. Mintys suko velniaižin kokias gijas. Sumaištis. Bet širdis nespurdėjo.
Pagėgiai – gageno pakelės ženklas. Sustojau prie parduotuvės. Tarybinis vienaaukštis pastatėlis. Muilais kvepiantis. Čia tąkart susitikau su Laimonu. Pamenu, nupirkau du „Engelmano". Neblogas alus. Pas­kui traukėme prie kūdros – normalaus ežero Pagėgiai neturi – ir kalbėjom. Ilgai ir, kaip man atrodė, produktyviai. Laimonas, pasirodo, ne iš kvailųjų. Ir mintį rezga, ir sugraudinti, susigraudinti geba. Esą motina jo, du vyrus numarinusi, jį vaikystėje oi kaip skriaudusi... Dabar taip pat ne pyragai: specialybės neturintis Laimonas tėra žmonos paliktas bedarbis muzikantas – čia, Pagėgiuose, Laimonas armonikavo. Per vestuves ar šiaip didesnes sueituves. Kaime dar laikomasi tradicijų, vestuvės švenčiamos plačiai ir linksmai. Sesuo vyresnioji, pikta senmergė, nepriglaudžianti, iš kiemo varanti. O prieš porą mėnesių (pavasaris tada buvo), kai Laimonas su mopedu (na tai kas, kad neblaivus) stuktelėjo vietinei bobulytei subinėn, dar didesnės bėdos... Toji bobulytė ne pėsčia. Nors ne per stipriai sutrenkta, bet atlygio reikalavo didžiulio. Kai grėstelėjo žalos –­ fizinės ir moralinės – baudelė, o gal net cypė, Laimonas karžygiškai nutarė pasitraukti. Kaip Brisius, niekam nereikalingas.
Kartis nutarė būtent mamos daržinėj; tik kad sesuo, senmergė toji, nuo virvės atplėšusi ir dar gerai pakočiojusi.
Bet – net po to į namus neįleido. Liepė kambarėly, šalia buvusios žmonos, gyvent.
Čia ir siūlo – mano pasakos siūlo galas.
Mėginu jį surišti.
Krautuvėje nusipirkau „Skittles". Metęs rūkyti, tapau nuo jų priklausomas. Pardavėjos klausiu, kaip Laimonas Vištakuras gyvena. Įtariai dėbtelėjusi, ji sako:
„Laimonas kažkur užusieny, gal Airijoj ar Amerikoj, aš ten žinau."
„O mama jo ir sesuo kaip laikosi?"
„Motina, – sako, – ligota, o Zita, sesuo, su ja galuojasi."
Važiuoju pas jas. Gal lauktuvių nuvežti?..
Velnias, koks aš kvailys.
Laimono mamos pirkelė maža, bet tvarkinga. Sniego nors nedaug šiemet, bet matau nukastus keliukus. Šulinio ir išvietės link. Mašiną palieku toliau. Einu.
Beldžiu.
Atidaro pusamžė moteris. Juodos kaip angliukai akys. Buvusi graži. Matau tai, o gal uodžiu.
„Laba diena, – sakau, – čia Laimomo šeimyna gyvena?"
„Čia, čia, užeikit, tik kad Laimono nėra. Išskrido jis. Ne Lietuvoj dabar."
Užeinu. Kaimo troboj dideli slenksčiai. Užkliūvu.
„Atsargiai", – sako Zita.
Sodina mane prie stalo. Siūlo arbatos.
Po nejaukios tylos tą arbatą siurbiu. Užstrigo kalba. Sunku kalbėt.
„O kas būsit?" – klausia ji.
Dabar kažin kodėl žinau, kad imsiu meluot – greit suregsiu „istoriją" ir mausiu iš čia po velnių.
Tik...
Iš už užuolaidos, skiriančios, matyt, vieną iš miegamųjų, pasigirsta dejavimas ar vapėjimas. Dabar jau užuodžiu šlapimo ir ligos kvapą.
Zita neria į priemenę, grįžta su vaikišku naktipuodžiu, atsiprašo, sako:
Pampersai brangūs, o mama iš lovos nekelia."
Paskui skubriai, tarsi drovėdamasi išeina kieman. Sugrįžus tęsia:
„Motina jau dešimt metų po insulto lovoj. Tai ir gyvenam abi. Nepaleidžia manęs nė akimirkai. O šiemet, va, liga paūmėjo. Paralyžius plinta. Veik nekalba."
Kažin kaip mano liežuvis atkibo. Ne savo balsu – apsimetėlio balseliu atsiprašiau sutrukdęs.
„Ką jau sutrukdėt, pas mus niekas neateina..."
Bet aš jau moviau kieman.
Grįžęs namo mėginau ką nors parašyti. Iš sąžinės priekaištų sentimentą sukurti, o gal būsimą šedevrą. Tik štai biliūniškasis moralas man netiko. Nieko neišėjo – netiesos žodžiai butaforiškai lengvai sprogo ore... Netikri jie, nusprendžiau.
Todėl išvykau pas kupranugarius.
Vietiniai (žmonės, ne kupranugariai) pasirodė vargšai, bet laimingi.
O saulė dar nuožmesnė. Bijojau kelt į ją akis. Kodėl mane taip veikia saulė?
Žinau, kad tai vyriškoji jėga, o mėnuo – moters atitikmuo. Mėnulio –­ dabar jau prisipažinsiu – vengiu, gal net bijau. O Kaire jo ir nemačiau.
Sarkastiškai tuomsyk viepėsi Egipto faraonas – saulė.
Į ją stengiausi nežiūrėt... Kam kankinti save. Juk žmogaus nenužudžiau...
Grįžau egiptiečių paprastumo atgaivintas, it naujai gimęs.

* * *
Apie Laimoną sužinojau visai netikėtai. Iš dukters. Sakė, suimtąjį kaimietį turėjusi, kuris prašyte prašėsi žiniasklaidos, kaip užtarimo. Nusiskraidinęs Ispanijon už iš sesers iškaulytus pinigėlius, armonikierius įniko maistą iš parduotuvių gvelbt. Porino, Lietuvoj esąs žymus, nes apie jį laikraščiai rašą. „Ir, – nepatikėsiu savo ausim, pasakė Ramunė, – radai apie ką rašyt..."
Akmenėlis į mano daržą. Mažas, bet aštrus.
O gal jau nebeturiu nė daržo savojo „aš" oazėje... Gal tik toji nelemta pelkė žalia?
Kodėl turiu jausti kaltę dėl to, ką daro visi?
Į Pagėgius nuvykau pavasarį.
Pakelės kaũkė pilnatvės gaiva. Žydėjimo metas.
Pavilnio kaimeliai ne ypač gražūs. Bet pavasarį viskas ir visur kitaip.
Sukau tiesiai prie Laimono mamos trobos. Pažliugusio kiemo žemelė kirbino batų padus.
Mane pasitiko Zita. Atpažino. Šypsojosi.
Juoda suknia. Bet akys juodosios –­ gyvybės pilnos. Iškart sakau:
„Zita, nekaip jaučiuosi po to, kai apie Laimoną parašiau, kai jus išpeikiau..."
Zita sako:
„Niekai..."
„Kaip mama", – it kvailys klausiu.
„Mirė, – sako, – prieš mėnesį."
„Zita, suprantu, kad negražu, aš labai noriu, labai noriu kažkaip padėti."
Zita nesupranta.
„Štai, jei paimsit tūkstantėlį, nors vieną tik... Geriau pasijausčiau... Sąžinė griaužia."
„Nejau dar tokių žmonių būna", –­ klausia Zitos akys. Paskui jose tvenkiasi ašarų vanduo.
„Laimonas negrįžo, – sako, – nelengva man."
Droviai ima vokelį, o aš, sentimento užvaldytas, ją, tąją moterį, apkabinu.
Sukuosi keliu atgalios.
Zita moja man. Juodoji gulbė prie žydinčios obels. Žydinti obelis tolėliau, bet aš įsivaizduoju tą medį arti. O virš to medžio juokiasi saulė viliokė.
Geltona pavasario saulė linksmai plieskia juodų jos akių atspindy.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_2014-10-10_nr._3491_virselis.jpg

2014-10-10 nr. 3491

Jei būtų kiauras...
De profundis


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai