Paul Jaskunas. Indų spintoje. Skurdžiai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Paulas Jaskunas – lietuvių kilmės angliškai kuriantis rašytojas. Gyvena JAV, Vašingtono priemiestyje, yra Merilendo menų instituto (MICA) Baltimorėje profesorius, vedantis Amerikos literatūros seminarus ir dėstantis kūrybinį rašymą. Jis taip pat dėsto XIX a. Amerikos literatūros, pokarinio laikotarpio amerikiečių novelės kursą, šiuolaikinę literatūrą, literatūrinį natūralizmą, grafinę novelę. 2004 m. išleido romaną „Hidden" („Paslėptas") ir buvo apdovanotas „Amerikos rašytojų draugų" premija už grožinę literatūrą. Pernai pasirodė elektroninė knyga „Market for Virgins" („Nekaltų mergelių turgus"), kurią galima įsigyti amazon.com.
Skaitytojus supažindiname su dviem Paulo Jaskuno miniatiūromis.


INDŲ SPINTOJE

Niekur namuose nebūtumei radęs daugiau kūnų, visi jie trapūs: porceliano angelai, nekaltos mergelės ir šventieji, anglų lordai ir puošnios damos pasiruošusios puotoms, avelės ir karvės iš Betliejaus prakartėlės. Išrikiuoti ant sidro lentynų už užvertų durų, ką jie galėjo matyti tamsoje? Galbūt rojaus vizijas apie paauksuotus ambrazūros debesis?

Mes taip įsivaizdavome, kai buvome maži ir pilni baimės prisiliesti prie motinos porcelianinių figūrėlių. Toje spintoje mes kartais sėdėdavome sukryžiavę kojas ir pašnabždomis žaisdavome „Tiesa – drąsa". „Drąsa" buvo verta užmanytojo: prancūziškas bučinys su gipsine Dievo Motina. Reikėjo bučiuotis su liežuviu – kitaip jis nebūtų prancūziškas, vienas iš mūsų tai žinojo. Nekaltosios Mergelės skonis buvo tarsi šventinto bažnyčios vandens ir smilkalo, įsismelkusio į kunigo rūbus. Ji neturėjo liežuvio, negalėjo kalbėti, o kai mūsų bučiniai baigėsi balsiu kikenimu, durys su trenksmu atsivėrė, o už jų stovėjo motina.

„Marš, marš iš čia visi", – mostagavo ji rankomis, skubėdama suduoti mums per užpakalius.

Ji išvijo mus iš namų. Ant asfalto lopinėlio, po pilku dangumi, mes visi drebėjome be paltų. Mūsų namai – užrakinti, pašventinti – atsisakė atverti duris mūsų beldimui. Jei būtumėm kieme ieškoję maisto, tebūtumėm radę bevaisę obelį. Mes laukėme, kad nusileistų saulė ir patekėtų mėnuo. Motina leido sniegui kristų ant mūsų pečių. Mūsų kūnai sustingo lyg būtų iš porceliano, kol mes stovėjome nejudėdami, pagaliau klusnūs, po žvaigždėmis, laukdami palaiminimo.

SKURDŽIAI

Traukiniai nešvilpia, jie aimanuoja. Mes išgirdome vieną, kai valso žingsniu besisukdami patekome į virtuvę. Viens du trys, viens du trys. Radijas mus informavo: smunkant ekonomikai, gausėja skurdžių laidotuvių. „Kas tai galėtų būti: skurdžios laidotuvės?" – tu paklausei.

„Tai galėtų būti kebli padėtis."

Tu pasisavinai šį déjà vu. Esi viską jau sykį patyrus: žodį laidotuvės, traukinio dejonę, savo ranką ant vyro nugaros viens du trys, viens du trys, o tuomet, apačioje mūsų abiejų kvapo, karsto sienų lyg švitrinio popieriaus viziją.

Tu nustoji šokusi valsą ir sakai: „Aš susmuksiu nuo šio déjà vu."

„Bet ką gi tai reikštų? Kad tu buvai jau mirus prieš tai, kad mes šokom prieš tai? Kad nėra likę daug laiko?"

Mes atsisėdome ant grindų. Tu atrėmei galvą man ant peties ir ji įkrito į rankas. Tai buvo dovana. Aš išvyniojau ją, sluoksnį po sluoksnio raudono popieriaus, tada atidariau dėžę, tada ploną aukso popierių, baltą ploną popierių, kitą dėžę. Joje buvo virtuvė, dvi šokančios figūros, traukinio aimana ir radijas, dydžio sulig akies mirksniu. Jis sušnabždėjo dienos naujienas:
Gausėja skurdžių laidotuvių.

Iš anglų kalbos vertė Diana Šarakauskaitė

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-10_nr._3491_2014-10-10_nr._3491_virselis.jpg

2014-10-10 nr. 3491

Jei būtų kiauras...
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai