Dabar dažnai kartojamas faktas, kad XXI amžiuje miestuose gyvenančių žmonių skaičius perkopė 50 procentų. Vadinasi, daugiau nei pusė pasaulio gyventojų kasdien susiduria, vartoja ir kuria miestus. Turint omenyje milžiniškus urbanizacijos mastus ir dažnai atsitiktinę ir nevaldomą miestų plėtrą, kyla pagrįstas klausimas, ar įmanoma kontroliuoti tokią milžinišką struktūrą ir suvaldyti jos vystymąsi? Teoriškai į šiuos procesus gilinasi miestų planavimo disciplina – urbanistika. Tačiau pastebima, kad vis daugiau plėtros procesų vyksta chaotiškai, planavimo rezultatai pasirodo ne tokie, kokių buvo tikimasi, arba miestų vystymasis aplenkia bet kokias oficialias procedūras.

Olandų architekto, teoretiko ir buvusio žurnalisto Remo Koolhaaso apokaliptiškai optimistiniame tekste „Kas nutiko urbanistikai?" galima įžvelgti nemažai provokatyvumo. Jame ne tik girdimas apgailestavimas dėl prarastų „urbanisto profesijos" pozicijų. Pastebima, kad modernistinio projekto žlugimas, nepamatuota nostalgija, jokių tarpusavio jungčių neturinčių pastatų planavimas nesukūrė deramo atsako šiuolaikinio miesto iššūkiams. Tačiau tuo pat metu pabrėžiamas miesto gaivališkumas, gyventojų tankio nulemtas technologinis inovatyvumas ir socialinis glaudumas. Nors tekstas parašytas 1995 m., tačiau spartėjanti urbanizacija ir socialinės, ekonominės, demografinės krizės tik patvirtina, kad iki šiol nėra bendro diskurso, nagrinėjančio miestą holistiškai, aprėpiant įvairiausius jo aspektus.

Šis tekstas yra numatomos didesnės vertimų serijos apie architektūrą, gyvenamąją aplinką ir miesto kultūrą dalis. Projektas inicijuotas architektų, architektūros istorikų, sociologų, žurnalistų grupės, siekiant plėtoti tarpdisciplininį požiūrį ir pristatyti aktualius tekstus apie architektūrą ir miestų kultūrą.

Giovannio Battistos Piranesio piešinys (XVIII a.)
Giovannio Battistos Piranesio piešinys (XVIII a.)

Šis amžius buvo mūšis, nuolat pralaimimas kiekybei.

Nepaisant išankstinio pažado, dažnai demonstruotos drąsos, urbanistika vis dėlto nesugebėjo kurti ir įgyvendinti tokiais mastais, kokių reikalavo apokaliptinė demografinė situacija. Per dvidešimt metų Lagoso gyventojų skaičius išaugo nuo 2 iki 7, tada iki 12 ir net 15 milijonų. Stambulas padvigubėjo nuo 6 iki 12 milijonų. Kinija ruošiasi net dar labiau pribloškiančiam augimui.

Kaip paaiškinti paradoksą, kad urbanisto profesija išnyko kaip tik tuo metu, kai po keleto įsibėgėjimo dešimtmečių urbanizacija pradėjo pasaulinį „triumfo žygį", ryžtingai visur įtvirtindama urbanistinę padėtį?

Žlugo alcheminis modernizmo pažadas – kiekybę paversti kokybe, pasitelkiant abstrakcijas ir pakartojimus; paaiškėjo, jog tai buvo tik pokštas, nesuveikusi magija. Modernizmo idėjos, estetika ir strategijos išsisėmė. Tuo pat metu pastangos pradėti viską iš naujo tik diskreditavo pačią naujos pradžios idėją. Visuotinė gėda, sekusi iš paskos šiam fiasko, paliko milžinišką tuštumą mūsų modernumo ir modernizacijos suvokime.

Nepaisant visų mieste veikiančių ir mėginančių jam daryti kūrybinę, logistinę ir politinę įtaką institucijų kolektyvinės nesėkmės, šią patirtį daro trikdančią ir (architektus) žeminančią nepaklusnaus miesto užsispyrimas ir akivaizdus gyvybingumas.

Miesto plėtros profesionalai primena šachmatininkus, žaidžiančius su kompiuteriu ir pralaiminčius. Užstrigęs autopilotas nuolat pergudrauja bet kokias pastangas suvokti miestą, žlugdo visus siekius jį apibūdinti, tyčiojasi iš karščiausių pasisakymų apie dabartinę jo nesėkmę ir būsimą neįmanomybę ir negailestingai toliau veda jį skrydyje pirmyn. Kiekvieną išpranašautą katastrofą kažkokiu būdu sugeria neaprėpiamas miesto paklotas.

Net ir pripažinus, kad urbanizacijos apoteozė yra akinamai akivaizdi ir matematiškai neišvengiama, tam tikrų, iš anksto pasmerktų pralaimėjimui, tikrovę ignoruojančių veiksmų ir padėčių seka vis atideda vėlesniam laikui tą momentą, kai teks atsakyti dviem profesijoms, anksčiau labiausiai įsitraukusioms į miestų kūrimą, –­ architektūrai ir urbanistikai. Visur plintanti urbanizacija miesto būklę pakeitė neatpažįstamai. „Miestas" nebeegzistuoja. Kadangi pati miesto koncepcija yra iškraipyta ir peržengusi visas įmanomas ribas, bet koks primygtinis reikalavimas grąžinti miestą į pirmapradę padėtį (jo įvaizdžių, taisyklių, kūrimo prasme) neišvengiamai, nors ir keldamas nostalgiją, tampa bereikšmis.

Urbanistų pavėluotai, iš naujo atrastos klasikinio miesto vertybės kaip tik tuo metu, kai jų neįmanomybė tapo akivaizdi, galėjo būti riba, kurią peržengus nebėra kelio atgal, fatališkas jų atotrūkio, diskvalifikacijos momentas. Urbanistai dabar lyg įsivaizduojamo skausmo specialistai – gydytojai, aptarinėjantys amputuotos galūnės gydymo subtilumus.

Perėjimas iš buvusių galios pozicijų į santykinio nusižeminimo padėtį yra nelengvas procesas; nepasitenkinimas šiuolaikiniu miestu nepadėjo sukurti įtikinamos alternatyvos, priešingai, tai įkvėpė net dar rafinuotesnius biurų bankrotų, biurokratinių institucijų panaikinimo ar privatizavimo būdus. Po mūsų „nusimanymu" slepiasi pagrindiniai bailumo simptomai, ypač paprasčiausio pozicijų užėmimo – ko gero, svarbiausio veiksmo kuriant miestą – sureikšminimas. Mes esame ir dogmatiški, ir išsisukinėjantys vienu metu. Iš mūsų sukauptos išminties nesunkiai galima pasišaipyti: anot Derrida, mes negalime būti „vientisi", anot Baudrillard'o, negalime būti „tikri", anot Virilio, negalime būti „ten".

„Ištremti į virtualųjį pasaulį" – siau­bo filmo siužetas. Dabartinis mūsų santykis su miesto „krize" yra giliai dviprasmiškas – mes vis dar kaltiname kitus dėl situacijos, už kurią atsakingas nepagydomas mūsų utopizmas ir nepagarba. Savo veidmainišku santykiu su galia (ją niekinome, nors tuo pačiu ir labai jos geidėme) mes sugriovėme visą urbanistikos discipliną, neleidome veikti sau ir ištisas visuomenes pasmerkėme negalėjimui užkoduoti civilizacijų savoje teritorijoje.

Dabar likome pasaulyje be urbanistikos, tik su architektūra, daugiau negu kada nors anksčiau architektūros. Architektūra vilioja savo tikslumu, ji apibrėžia, išskiria, apriboja, atskiria nuo „kitų", bet taip pat vartoja. Ji eksploatuoja ir sekina tą potencialą, kurį galiausiai gali sukurti tik urbanistika, tai, ką tik ypatinga urbanistikos vaizduotė pajėgi išrasti ir atnaujinti.

Urbanistikos mirtis – tai, kad ieškome prieglobsčio parazitiniame architektūros saugume, – lemia nuolatinę katastrofą: vis daugiau ir daugiau ūglių priauginama prie mitybos netekusių šaknų.

Retsykiais apimti atlaidumo, mes pasidavėme chaoso estetikai – „mūsiškio" chaoso. Tačiau, techniškai kalbant, chaosas yra tai, kas nutinka, kai nieko nevyksta, o ne tai, ką galima suprojektuoti ar pasirinkti; tai kažkas, kas tiesiog prasimuša, ko negalima sukurti. Vienintelis architektams leistinas santykis su chaosu yra užimti atitinkamą vietą armijoje tų, kurie pasišventę jam priešintis, nors ir pralaimi.

Jei kada nors ir egzistuos „naujoji urbanistika", ji tikrai nebus pagrįsta dvilypėmis tvarkos ir visagalybės fantazijomis; ji bus neapibrėžtumo režisavimas. Jai neberūpės daugiau ar mažiau ilgalaikių objektų planavimas, bet veikiau – teritorijų „drėkinimas" galimybėmis. Ji nebesieks stabilių konfigūracijų, bet veikiau –­ galimybių teikiančių sričių kūrimo, telkiančio savyje procesus, kurių neįmanoma kristalizuoti į baigtinę formą. Ji daugiau nebebus susijusi su tiksliu apibrėžimu, ribų nustatymu, bet veikiau –­ sąvokų išplėtimu, ribų panaikinimu, ne su struktūrinių vienetų atskyrimu ir identifikavimu, bet veikiau – nenusakomų hibridų atradimu. Ji nebebus apsėsta miesto, bet veikiau –­ infrastruktūros valdymo, siekiant nesibaigiančių intensifikacijų ir diversifikacijų, trumpiausių kelių ieškojimo ir perskirstymų – psichologinės erdvės perkūrimo. Kadangi miestas dabar sparčiai visur plinta, urbanistika niekada nebesieks to, kas „nauja", bet sieks „daugiau", sieks „modifikuoti". Ji sieks ne civilizuoti, bet plėtoti tai, kas dar nepakankamai išplėtota. Būdamas nevaldomas, miestas taps pagrindiniu vaizduotės vektoriumi. Iš naujo apibrėžta urbanistika bus ne tik (ar dažniausiai) profesija, bet ir mąstymo būdas, ideologija: priimti tai, kas egzistuoja. Mes statėme smėlio pilis.

O dabar maudomės jas nuplovusioje jūroje.

Norėdama išgyventi, urbanistika turės įsivaizduoti naują naujumą. Išsilaisvinusi iš savo atavistinių priedermių, iš naujo apibrėžta kaip būdas dirbti su tuo, kas neišvengiama, urbanistika puls architektūrą, užgrobs jos apkasus, išvarys ją iš įtvirtinimų, palauš jos užtikrintumą, išsprogdins ribas, išjuoks jos nuolatinį susirūpinimą materija ir medžiaga, sunaikins jos tradicijas, demaskuos praktikus.

Tariamas miesto žlugimas siūlo išskirtinę galimybę, tam tikrą pretekstą Nietzsche's lengvabūdiškumui. Mes turime įsivaizduoti 1001 kitokią miesto koncepciją; turime prisiimti nesveiką riziką; turime išdrįsti būti iki galo kritiški; turime giliai įsisąmoninti ir žarstyti į kairę ir dešinę atleidimą. Nesėkmės tikrumas turi būti mūsų linksminančios dujos ar deguonis; modernizacija – mūsų stipriausiai veikiantis vaistas. Kadangi nesame už nieką atsakingi, turime imti elgtis neatsakingai. Nuolat didėjančio tikslingumo ir nepastovumo peizaže urbanistika jau nebėra ar neturi būti rimčiausias mūsų sprendimas; urbanistika galėtų palengvėti, tapti linksmuoju mokslu – dietine urbanistika.

O jei paprasčiausiai pareikštume, kad nėra jokios krizės, savo santykį su miestu apibrėžtume ne kaip miesto ir jo kūrėjų, bet kaip miesto ir paprasčiausių jo žmonių, jo šalininkų?

Labiau nei bet kada anksčiau miestas yra viskas, ką turime.

Iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė

Rem Koolhaas, „S, M, L, XL: Small, Medium, Large, Extra-Large" (The Monacelli Press, 1995).