Emilija Visockaitė. Skylėtos paklodės

Salman Rushdie. „Vidurnakčio vaikai". Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: „Baltos lankos", 2014.

Man, 15-metei, šis gigantiškas epas padarė tokį įspūdį, kad paskui pati save nustebinau perskaitydama ir visas kitas Rushdie knygas. Iki šiol tai liko vienintelis mano ryšys su Tolimųjų Rytų kultūra. Labiausiai tuomet įsiminė stilistiniai eksperimentai (į vieną jungiami žodžiai, pvz., „raturaturatu", „aukštastamsusgražus", vardijimas neskiriant kableliais), –­ nežinojau, kad taip galima, – nepamirštami vaizdeliai (pvz., motina, sėlinanti po namus su apgamų gyvaplaukius depiliuojančiais pleistrais apklijuotu smakru) ir apskritai pasakojimo ugningumas, nešvankumas, net agresyvumas, ypač lyginant su tvarkingu, atsainoku G. G. Marquezo „Šimtu metų vienatvės". Dabar dorotis su „Vidurnakčio vaikais" (anglų k. 1981 m.) buvo sunkiau, gal todėl, kad dėmesį traukė dar daugiau dalykų.

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Šalia pasakotojo Salymo atsiduriame pačiu rašymo momentu – prieš ankstyvą mirtį jis nusprendė pasekti savo ir modernėjančios Indijos istoriją. Salymas, gimęs Nepriklausomybės paskelbimo minutę, yra Indijos metonimija: ne tik jo lemtis yra prirakinta prie šalies likimo, bet ir jo kūnas (apgamai, kreivos kojos, agurko nosis), jo pusiau konservatyvi, pusiau liberali šeima, jo chaotiška kalbėjimo maniera yra tokie, kokia yra Indija. Nusakyti šios knygos siužetą pavyktų nebent labai abstrakčiai, nes jis šakotas, daugiakryptis, o galų gale ir neesminis. It Tristramas Šendis, Salymas autobiografiją pradeda 30 metų iki savo paties gimimo, o net ir po gimimo dažniau lieka groteskiškų giminaičių šešėlyje.

Vis dėlto tas šešėlis dviprasmiškas, nes tai pasakojimas apie priežastingumo dėsnį (viskas susiję) ir apie tai, kad kiekvienas žmogus, žiūrint iš jo perspektyvos, yra centrinis veikėjas. Nuo šios „garbės" neatsiejama ir atsakomybė: „Esu suma visko, kas praslinko prieš mane, visko, ką mačiau darant, visko, kas man buvo padaryta. Aš esu visi ir viskas, kieno būtis pasaulyje darė man poveikį ar buvo mano paveikta. Aš esu viskas, kas atsitiks, kai manęs nebebus, ir ko nebūtų atsitikę, jei nebūčiau atė­jęs" (p. 457).

Štai tokią patetiką apie „pasaulį manyje", atviras banalybes (deimantai ant blakstienų) ar melodraminius siužetinius posūkius (pasakotojo amnezija) Rushdie suvokia kaip indiškumo dalį: „Leidžiu sau stambiu planu įterpti Bombėjaus kino meninę priemonę – kalendorių, kurio lapelius greitai verčia vėjas, tai reiškia bėgančius metus" (p. 414). Kaip šėlstantis kino operatorius, Rushdie kaitalioja fokusuotę, bendrus ir kokčiai stambius planus, sulėtina ar staiga pagreitina montažo tempą. Drauge jis su keruakiška energija švaistosi literatūriniais išradimais: į vieną jungia skirtingus dialogus, laikus, erdves, kalba ir pirmuoju, ir trečiuoju asmeniu, klijuoja laikraščių koliažą ir kt. Kaip tikras magiškojo realizmo apologetas, metaforas siūlo skaityti tiesiogiai, o konkrečią detalę paverčia globaliu ženklu (tiesus kaip styga plaukų sklastymas – „viena tų plonų linijų, kuriomis eina istorija ir seksualumas", p. 117).

Rushdie praskleidžia pasakojimo užkulisius, kuriuose tūno ir pats skaitytojas – šį vaidmenį atlieka niurgzlė prasčiokė Padma, Salymui per petį sekanti kuriamo siužeto vingius. Ji storžieviškai šaiposi: „Ir kuo jau toks vertingas (...) šitas rašymas? Užsimanė kaip šikt" (p. 29), tapatinasi su herojais, stebisi neįtikimais įvykiais ir skubina rašytoją atskleisti visas kortas. Rushdie rašo ir liaudžiai, besimėgaujančiai „Vidurnakčio vaikais" it cirku, ir rimtesniam skaitytojui, suvokiančiam „ritmo, tempo būtinybę, subtiliai įterptus tykius akordus, kurie vėliau kils, stiprės, užgoš melodiją" (p. 125). Ne veltui vienas įsimintiniausių knygos leitmotyvų –­ skaitymo metafora – paklodė su skyle, per kurią gydytojui leidžiama apžiūrinėti savo pacientės (ir būsimos žmonos) kūną.

Per tą skylę matyti daugybė Indijos kūno dalių. Grobuoniška premjerė Indira Gandhi, karas su Pakistanu, prietarų ir naujybės kova („jie valo užpakalį vien popieriumi!"), religijų samplaika ir ateizmas, socialinė atskirtis, kulinarija, moterų konservatyvumas ir valdžia –­ viskas, ką dera žinoti apie XX a. Indijos istoriją. Šalies, egzistuojančios tik kolektyvinės valios pastangomis – „tik sapnuose, kuriuos mes visi sutikome sapnuoti". Salymas užsiima Phillipo Rotho antiherojus primenančia auto­psichoanalize, o varydamas demonus iš savęs, nušviečia ir priplėkusią, sausakimšą savo šalies pasąmonę.

Salman Rushdie. „Džozefas Anto­nas". Iš anglų kalbos vertė Albinas Šorys. – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

„Džozefas Antonas" (anglų k. – 2012 m.) – šie neįtikėtinai nuobodūs Salmano Rushdie memuarai – užsienio spaudoje sulaukė kuo palankiausių recenzijų, giriančių detektyvinę intrigą, drąsą dvasiškai apsinuoginti ir net detalų literatūrinio pasaulio paveikslą. Netikėdama kraipiau galvą, kol susivokiau, kad Vakaruose Rushdie švyti tokia kankinio aureole, jog kritikuoti jį reiškia nepritarti žodžio ir meno laisvei.
Tiesiog sunku suvokti, kaip dešimties daugiau ar mažiau pavykusių, bet visada poetiško, rušdiško stiliaus romanų autorius sugebėjo parašyti knygą išvis be stiliaus. Magiškos banalybės čia liko tiesiog banalybėmis („gyvenimas buvo tarsi vėjuota diena"), humoras – beviltiškas.

Memuaruose pasakojama apie dešimtmetį (1988–1998), kai už knygą „Šėtoniškos eilės" rašytojui musulmonai paskelbė mirties nuosprendį (fatwa). Pirmame skyriuje Rushdie prabėga savo gyvenimą iki 1988-ųjų (vaikystė Bombėjuje, moks­lai Anglijoje, piarščiko darbas, nesėkmingi kūrybiniai bandymai ir staigi „Vidurnakčio vaikų" šlovė), – tai neabejotinai vienintelis bent kiek įdomus knygos skyrius. Visa kita primena pedanto dienotvarkę –­ ir struktūros, ir medžiagos atrankos, ir emocinio poveikio atžvilgiais.

Tasai pedantas dar ir kalba apie save trečiuoju asmeniu, kas turbūt turėtų reikšti savęs atsisakymą ar savotišką kuklumą, bet iš tiesų reiškia kaip tik priešingus dalykus. Atrodo, per 9 fat­wos metus Rushdie labiausiai kentėjo dėl to, kad jam teko pasivadinti kitu vardu; o pasivadinęs Džozefu Antonu kentėjo dar ir dėl to, kad niekdariai apsaugininkai į jį kreipdavosi tiesiog Džo (beje, pastarieji knygoje yra vieninteliai nesusireikšminę žmonės). Rushdie trokšta užuojautos, trokšta savo kovą prilyginti Sokrato, Galilėjaus ar Kristaus, bet tesugeba pavaizduoti kančias dėl priverstinio kraustymosi, dėl namuose gyvenančių policininkų (kurie dar jam ir valgyt kartais pagamina) ir dėl to, kad negali išlįst į kiemą pasiimti rytinio laikraščio.

Romanuose didžiausią dėmesį skirdavęs sociokultūriniam, religiniam kontekstui, postkolonijinėms (Vakarų Rytuose) problemoms, memuaruose Rushdie tampa išvirkščiu Sinajumi, užsispyrusiu vidurnakčio vaiku, įsitikinusiu, kad meno autonomija reiškia privatų lėktuvą ir vakarėlius su žvaigždėmis: „jis laikė save visiems rūpima problema. Bet taip nebuvo. Pagrindinės problemos buvo žodžio laisvė ir rasistinė Didžiosios Britanijos visuomenė, bet jis apie tai nepasisakė. Pastaruosius dvejus metus jis tekalbėjo apie Salmano Rushdie karjerą" (p. 253). (Tai vienos iš keturių jo žmonų citata.) Būtent – jis rašo apie karjerą, o ne kūrybą: „Šėtoniškų eilių" kūrimo procesui, idėjoms Rushdie neskiria dėmesio, susitelkdamas prie nepaklusnių leidėjų ir neišmanėlių recenzentų.

Rašytojas nesibodi pasigirti svetimavęs, pasiteisindamas žmonų nesupratingumu, gobšumu, isteriškumu, ambicijomis. Vardija savo artimuosius, bet tarsi visai jų nepažįsta, sako bijantis dėl jų saugumo, bet dar labiau bijo dėl savojo. Užtat pačios linksmiausios knygos vietos – vaikiškas Rushdie didžiavimasis patekus į vieną patalpą su N. Sarcozy ar Madonna. Autorius kruopščiai vardija visas žymias pavardes, kurios tik pasitaiko jo kelyje. O svarbiausias tarp jų, be abejo, yra Rushdie sielos brolis, grupės U2 lyderis Bono – toks pats irzlus teisuolis, egocentrizmo pavyzdys.

Baisiausia, kad per tuos 9 metus, kai Rushdie buvo atidžiai saugomas, musulmonai sprogdino leidyklas, knygynus, redakcijas, protesto akcijose, riaušėse ne tik degintos knygos, bet ir žuvo žmonės. Kaip dėl to jautėsi šventvagiškos knygos autorius, sunku pasakyti, nes apie tai beveik nerašo.
Rushdie, būdamas postkolonijinio pasaulio, tautinių mažumų, emigrantų balsas, demonstruoja kultūrinį nepakantumą, pridengdamas jį kova už žodžio laisvę. Visą gyvenimą rašęs apie religijų sinkretizmą, domėjęsis islamu (nors ir iš netikinčiojo pozicijos), memuaruose jis nė nemėgina suprasti musulmonų, kuriems imperialistinė Vakarų kultūra gali atrodyti atstumianti.

Dabartiniais visokiausio korektiškumo laikais didžiosios leidyklos greičiausiai išvis atsisakytų „Šėtoniškąsias eiles" publikuoti. Tad praėjus 25 metams tvirtinti meno autonomiją nė kiek ne lengviau. Bevargdama prie šių kruopščiai išverstų ir suredaguotų 550 smulkaus šrifto puslapių, pagalvojau ir apie lietuvišką kontekstą: tie jauni žmonės, kurie prie Nacionalinio dramos teatro piktinosi šventvagišku R. Castelluccio spektakliu, prieštarautų ar pritartų fatwai?

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai