Patrickas Modiano – 2014 metų Nobelio literatūros premijos laureatas

Modestos Jurgaitytės nuotrauka
Modestos Jurgaitytės nuotrauka

2014 m. spalio 9 d. Švedijos moks­lų akademija paskelbė, kad Nobelio literatūros premija skirta prancūzų rašytojui Patrickui Modiano „už atminties meną, prikėlusį sunkiausiai apčiuopiamus žmonių likimus ir atskleidusį okupacijos metų tikrovišką pasaulį". Šitaip ji dar kartą įrodė, kad spėlionės yra bergždžias dalykas, nors jos remiasi pačiais įvairiausiais – rasės, lyties, geografiniais, politiniais ir t. t. –­ argumentais, kuriais mėginama pagrįsti vienokį ar kitokį jos sprendimą. Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad šiųmetė Nobelio premija bus paskirta prancūzų rašytojui, nes paskutinį sykį – 2008 m. – ji teko Jeanui-Marie Gustave'ui Le Clézio. Galima tik džiaugtis, kad šįkart nulėmė meniniai literatūros kriterijai, nes Patrickas Modiano jau seniai buvo kandidatų į šią premiją sąraše. Kita vertus, galima pašmaikštauti, jog Švedijos mokslų akademija „įrodė" esanti, prancūzų literatūros kritiko Bernard'o Pivot žodžiais tariant, frankofiliška, nes šiemet vainikavo jau penkioliktąjį prancūzų autorių nuo 1901 m., kai buvo pradėtos dalyti Nobelio premijos. Tuo tarpu pats rašytojas nusistebėjo savo leidėjui Antoine'ui Gallimard'ui, esą jam be galo keista, nors jis ir laimingas.

Rašytojas gimė 1945 m. Paryžiaus pietvakariniame priemiestyje Bulonėje-Bijankūre. Būtent vokiečių okupacijos metais susipažino jo tėvai ­– motina Luisa Colpen, kilusi iš Antverpeno (Belgija) ir tėvas Italijos žydas Albertas Modiano. „Jei ne ta epocha (turimi galvoje okupacijos metai, –­ V. B.), aš nebūčiau gimęs", – pareikš rašytojas. Patrickas vėliau teigė, esą jis rašąs, kad jo tėvas buvo „žydas, nežinodamas, ką šis žodis iš tikrųjų reiškė tėvui, ir kad tais laikais tas žodis buvo įrašytas asmens dokumentuose". Karo metais tėvas užsiėmė neaiškia veikla, prisidengdamas svetima pavarde vertėsi spekuliacija. Tačiau didžiausias jo vaikystės laikų smūgis – dvejais metais jaunesnio, dešimtmečio, brolio Riudi mirtis. Savo romanus –­ „Žvaigždės aikštė" ir „Tamsių krautuvių gatvė" (pastarąjį 1993 m. lietuviškai išleido „Vaga") – Patrickas ne tik jam dedikavo, bet pirmajame iš jų ir pats skelbėsi gimęs 1947 m., kai iš tikrųjų gimė brolis, matyt, šitaip norėdamas įamžinti jo atminimą. Be to, rašytojo vaikystė nebuvo lengva, patyrė vienatvę, kai bėgdavo iš pensionato ir klaidžiodavo Paryžiaus gatvėmis.

Vis dėlto tikrąja savo gimimo data Modiano laiko 1968 m., kai pasirodė jo romanas „Žvaigždės aikštė". Kūrinio sumanymas buvo originalus ir netikėtas, nes autorius, suvokdamas, kad neįmanoma žodžiais išreikšti Holokausto siaubo, mėgina į didžiąją Istoriją pažvelgti iš mikroistorijos pusės, kitaip tariant, žinodamas, kad bet kokie žodžiai šiuo atveju bus tik apgaulė, jis mėgina suprasti, kaip jautėsi tėvas, susidūręs su antisemitizmu, ir ką reiškia būti žydu. Beje, šią įtampą liudija jau ir pats romano pavadinimas. 1942 m. Paryžiuje vokiečių karininkas teiraujasi jaunuolio, kur yra Žvaigždės aikštė, ir išgirsta atsakymą, kad žvaigždės vieta kairėje krūtinės pusėje (aliuzija į geltoną žvaigždę, kurią Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti nešioti žydai). Rašytojas pateikia puikų žodžių žaismą, pasinaudodamas dviem prancūzų kalbos žodžio „place" prasmėmis – aikštė ir vieta. Romane nuolat kaitaliojasi protagonisto Rafaelio Šlemilovičiaus pasakojimas ir jo vidinis monologas. Norėdamas pritapti prie Prancūzijos visuomenės, jis priverstas nuolat keisti savo pavidalus: čia jis pasirodo kaip „žydas snobas", čia kaip „žydas kolaborantas", čia kaip „žydas Normalinės mokyklos studentas". Savo haliucinacijose jis įsivaizduoja esąs Hitlerio patikėtinis, Evos Braun meilužis, moterų viliotojas, tiekiantis jas kitų kraštų viešnamiams, Izraelyje įtariamas kolaboravimu su vokiečiais, ir patenka į pataisos kibucą, primenantį konclagerį nacistinėje Vokietijoje. Tačiau reikia pabrėžti, kad šie epizodai nesukuria vientisos intrigos. Nuolatinis epochų, personažų, vietovių, situacijų susipynimas netgi sukelia svaigulį, panašų į protagonisto haliucinacijas. Įdomu, kad mėginimai prisitaikyti, skirtingi pavidalai nė kiek nepadeda herojui –­ jis vis tiek patenka į gestapo rankas. Čia prasideda jo kankinimai, kurie tęsiasi tol, kol... jis pabunda. Galima būtų spėti, kad jis sugrįžta į tikrovę. Tačiau tuo verčia abejoti faktas, kad jį nuo įkyrių demonų mėgina išvaduoti psichoanalitikas, kuris yra ne kas kitas, o... Sigmundas Freudas.

Nuotrauka iš rfi.fr
Nuotrauka iš rfi.fr

Prancūzų rašytojas André Malraux teigė, kad „kiekvienas tikras menas prasideda nuo pastišo". Ir Modiano pradeda romaną, imituodamas Leono Rebateto ir daktaro Bardamiu prozą. Pirmuoju atveju turima galvoje reali asmenybė – prancūzų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir kino kritikas Lucienas Rebatet (1903–1972), okupacijos metais rašęs antisemitinius pamfletus, 1946 m. buvo nuteistas mirties bausme, tačiau rašytojai A. Camus, G. Bernanosas, P. Claudelis ir kt. pasirašė peticiją, kuria remdamasis Prancūzijos prezidentas V. Auriolis jam skirtą bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos. O už daktaro Bardamiu taip pat slypi karo laikų antisemitas Louis-Ferdinand'as Céline'as, garsiojo romano „Kelionė į nakties pakraštį" autorius. Beje, Modiano savo romane panaudoja Céline'o pas­kutiniųjų romanų poetiką, kai kūrinio puslapiuose susitinka realios asmenybės ir fiktyvūs personažai. Pastišas tampa ir romaną organizuojančiu veiksniu, nes pasakotojas iš pradžių tampa žydo kolaboranto Maurice'o Sachso antrininku, bet vėliau virsta Marceliu Proustu, Charlie Chaplinu ir kt. Romane pasirodo ir tėvas, kuris čia vaizduojamas kaip žmogus be tėvynės ir be jokių moralinių nuostatų: iš pradžių jis dirba avantiūristo Staviskio sekretoriumi, karo metais sugeba vokiečiams parduoti Fontenblo parką, paskui pasislepia Amerikoje, kur jį ir suranda sūnus...

Pirmasis rašytojo romanas, kurį jam padėjo išleisti motinos pasamdytas geometrijos mokytojas, taip pat rašytojas Raymond'as Queneau, tapo savotišku branduoliu, iš kurio tiesiog vėrėsi esminės Modiano tolimesnės kūrybos temos: tapatybės ir tėvo paieškos, atminties nepastovumas. Romaną puikiai įvertino ne tik skaitytojai, bet ir literatūros kritikai. Neatsitiktinai jis pelnė dvi – „Roger Nimier" ir „Fénéono" – literatūros premijas.

b_200_307_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-24_nr._3493_horizontas.jpg

Po to romanai pasipylė kaip iš gausybės rago: „Naktinė sargyba" (1969), „Žiedinis bulvaras" (1972, Didžioji Prancūzų akademijos premija). Pirmieji trys romanai sudaro savotišką trilogiją, nes pasakojami įvykiai, susiję su okupacijos laikotarpiu. 1975 m. dienos šviesą išvydo romanas „Liūdnoji vila", tada – „Šeimos kronika" (1977), „Tamsių krautuvių gatvė" (1978, brolių Goncourt'ų premija), „Jaunystė" (1981), „Tokie šaunūs vaikinai" (1982), „Išnykęs pasaulis" (1985), „Rugpjūčio sekmadieniai" (1986). Romaną „Sušvelninta bausmė" (1988) rašytojas pavadins autobiografiškiausiu kūriniu. Paskui romanai pasirodė kasmet: „Vaikystės rūbinė" (1989), „Povestuvinė kelionė" (1990; 1999 m. lietuvių kalba išleido „Alma littera"), „Griuvėsių gėlės" (1991), „Cirkas išvažiavo" (1992), „Šuniškas pavasaris" (1993). Po trejų metų pertraukos skaitytojams jis pasiūlė romanus „Iš užmaršties gelmių" (1996; 1999 m. – „Alma littera"), „Dora Briuder" (1997) ir „Nepažįstamosios" (1999). Po trumpo atokvėpio jis vėl džiugino savo romanais: „Brangutė" (2001), „Avarija naktį" (2003), „Kilmė" (2005), „Prarastos jaunystės kavinėje" (2007), „Horizontas" (2010; 2011 m. – „Baltos lankos"), „Nakties žolė" (2012). Šių metų spalio pradžioje pasirodė naujausias romanas – „Kad tu nepasiklystum kvartale". Prancūzų literatūros tyrinėtojas Bruno Blanckemanas P. Modiano kūryboje įžvelgia du nevienodos trukmės laikotarpius. Anot jo, pirmajam laikotarpiui priklauso trys pirmieji romanai („Žvaigždės aikštė", „Naktinė sargyba" ir „Žiedinis bulvaras"), kurie pasakoja apie okupacijos laikus ir kuriems būdinga ekspresionistinė estetika. Nuo 1975 m. prasideda antrasis laikotarpis, besitęsiantis iki šiol. Jo skiriamasis bruožas – minimalistinio romano estetika. Čia išryškėja keli ciklai: tyrimų romanai, neretai grindžiami detektyvine intriga („Tamsių krautuvių gatvė", „Rugpjūčio sekmadieniai", „Brangutė"); atminties romanai, skaitytoją įtraukiantys į prarasto laiko paieškas („Liūdnoji vila", „Jaunystė", „Vaikystės rūbinė", „Prarastos jaunystės kavinėje"); autobiografiniai romanai, kur rašytojas prisimena praėjusius savo gyvenimo įvykius ir kuria fikciją pirmuoju asmeniu („Tokie šaunūs vaikinai", „Išnykęs kvartalas", „Iš užmaršties gelmių", „Nepažįstamosios", „Avarija naktį"); autobiografiniai pasakojimai, kurie pateikia ne tik išgyventus įvykius, bet ir išgalvotus epizodus („Šeimos kronika", „Sušvelninta bausmė", „Griuvėsių gėlės", „Šuniškas gyvenimas"), o dar viena jų atmaina pasitelkia istorinį liudijimą („Dora Briuder") arba atvirą, intymų pasakojimą („Kilmė")1. Visos Modiano kūrybos varikliu tampa atmintis, be kurios pasaulis atrodo nesuvokiamas, o knyga virsta pasipriešinimu užmarščiai. Ne vienas personažas iškyla prieš skaitytoją tik pačiais bendriausiais bruožais, nes jis dažniausiai jau išėjęs į nebūtį. Tarsi priešindamasis užmarščiai autorius siekia įamžinti žmonių vardus ir pavardes, gatvių pavadinimus, dokumentų aprašus ar daiktus ir juos mini savo romanų puslapiuose, nors dažniausiai jie ir lieka atpažinimo ženklais, nesuvaidindami svarbesnio vaidmens personažų likimuose. Visi šie objektai pritampa prie tam tikrų aplinkybių, kurių veikiami personažai dažniausiai nesuvokia tų objektų esmės. Tačiau net ir pačios smulkiausios detalės išlieka personažų atmintyje ir primena prabėgusį laiką, kuris dažniausiai ima trikdyti jų dabartį.

b_200_341_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-24_nr._3493_mod3.jpg

Didžiausią sėkmę rašytojui atnešė romanas „Tamsių krautuvių gatvė", nes čia išsiskleidė visos svarbiausios jo kūrybos temos. Romano protagonistas – privačios seklių kontoros seklys Gi Rolanas leidžiasi ieškoti savo kilmės šaknų – jam rūpi išsiaiškinti, kas jis yra iš tikrųjų. Mat nei jo vardas, nei pavardė nėra tikri. Dokumentus tokia pavarde jam parūpino šefas. Rašytojas savo herojui tokią profesiją parenka neatsitiktinai. Kas jau kas, o seklys visai kitaip reaguoja į paieškas negu eilinis žmogus. Tiesa, jis turi daugiau patirties, galimybių, bet nesėkmė jį gali užgauti be galo skaudžiai ir atskleisti visą jo egzistencijos tragizmą. Su šaknų paieškomis, be abejo, susijęs ir tėvo paveikslas, kurio kontūrus stengiasi atkurti herojus. Ir galiausiai atmintis, kuri iš vardų, pavardžių, fotografijų mėgina sudėlioti prabėgusio gyvenimo gaires. Tiktai už jų slypi ne charakteriai, kupini gyvenimo pilnatvės, bet viso labo blausūs siluetai, kurių trūkčiojančius punktyrus slepia praeitis.

Romano herojus prieš dešimt metų prarado atmintį ir neprisimena ne tik savo vardo ar pavardės, bet ir ankstesnio gyvenimo. Nepajėgdamas apčiuopti praeities, jis ir dabartį suvokia kaip tamsią duobę, nes tie pėdsakai, kuriuos jis aptinka, – fotografijos, policijos registracinės kortelės, neaiškūs liudininkai, – tik dar labiau pabrėžia, kad tiesos link jo laukia ilgas ir vingiuotas kelias. Fotografijos, kuriomis pasikliaudamas Gi Rolanas mėgina atkurti praeitį, primena kortas, pateikiančias jam įvairias kombinacijas, suskaldančias tikrovę į begalę šukių, iš kurių jam tenka klijuoti vientisą vaizdą. Variantų gausybė, tačiau jie mažai priartina prie pagrindinio tikslo. Net kai paskutine viltimi ir išsigelbėjimu lieka jo vaikystės draugas Fredis, įsikūręs Ramiojo vandenyno saloje, į kurią ir leidžiasi protagonistas, tikėdamasis aptikti savojo tapatybės siūlo galą, jis praktiškai turi vėl viską pradėti iš pradžių, nes išaiškėja, kad jo bičiulis neseniai žuvo.

Rašytojui pavyksta sukurti iliuziją, kad jo herojus netrukus aptiks išeities tašką. Tačiau kiekvienas įveiktas etapas pagimdo ir naują problemą. Pas­kutine viltimi lieka adresas: Roma, Tamsių krautuvių gatvė 2. Kas laukia ten?

Užpildydamas tam tikras praeities spragas, protagonistas lyg ir atkuria jos vaizdą. Tačiau galų gale ima abejoti, ko ieško – savęs ar kažko kito. Tikslaus atsakymo skaitytojas taip ir nesulaukia, nes už viso kūrinio slypi herojaus ir tikrovės tapatybės problema, ne vien įvykdyta ar neįvykdyta detektyvo užduotis... Tuo pačiu autorius atskleidžia gana painią praeities ir dabarties dialektiką.

Tėvo paieškas rašytojas tęsia ir romane „Dora Briuder", nors šis kūrinys radosi iš nedidelio skelbimo, kurį autorius aptiko 1941 m. gruodžio 31 d. laikraštyje „Paris-Soir". Pagrindinis dėmesys kūrinyje skiriamas penkiolikmetei Dorai, kuri būdama maištingos sielos, nesitaiksto su disciplina, viešpataujančia pensionate, ir bėga iš jo. Modiano išsyk pastebi analogiją su savimi, nes vaikystėje irgi bėgdavo iš namų ar pensionato. Tačiau autorius įsivaizduoja, kad būtent Dora galėjo būti šalia jo tėvo, kai 1943 m. jį sulaikė vokiečiai. Modiano itin stengiasi atkurti jos gyvenimą. Kadangi vaikystėje jis ir pats yra gyvenęs Paryžiaus XVIII apygardoje, kur gyveno Dora, mėgina rasti kokių nors jos pėdsakų archyvuose, policijoje, kitose įstaigose. Šitaip rašytojas tarsi rungiasi su atminties erozija ir yra įsitikinęs, kad negali būti užmirštas nė vienas žmogus. Romane taip pat atskleidžiama žydų situacija Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje. Čia pateikiami Prancūzijos vyriausybės antisemitiniai įstatymai ir potvarkiai. Skaudžiausia, kad žydai, kurie buvo Prancūzijos piliečiai ir dorai jai tarnavo, nebuvo laikomi prancūzais. Taip nutinka ir Doros tėvui Ernstui, kuris kaip legionierius tarnavo Prancūzijai, tapo neįgalus, bet vis tiek buvo išsiųs­tas į Aušvicą, kur galiausiai atsidūrė ir jo duktė bei žmona. Be to, ir pats pasakotojas jaučiasi esąs persekiojamas kaip žydas, nors gimė jau po karo. Tos paralelės tarp pasakotojo ir knygos personažų nėra atsitiktinės, o tarsi pabrėžia egzistuojantį tarpusavio ryšį, kuris juos prikelia naujam gyvenimui.

Romane autorius mąsto ir apie literatūrinį pašaukimą. Jis yra įsitikinęs, kad knyga gali ne tik atspindėti tikrovę, bet ir išreikšti kolektyvinę atmintį. Anot prancūzų literatūros tyrinėtojo Bernard'o Valette'o, „individuali ir kolektyvinė atmintis žaidžia dvigubą žaidimą, draskoma tarp užmaršties, veidmainystės ar slopinimo, ir nostalgijos"2. Šiame romane pastebėsime ir užmarštį, ir veidmainystę, ir slopinimą. Nerasime jame tik atviros nostalgijos. Bet ji taip pat egzistuoja kūrinyje, kai pasakotojas gretina save su Dora. Jis turi tokią galimybę tik todėl, kad yra rašytojas. O savo vaidmenį romane jis pabrėžia: „Man susidaro įspūdis, kad aš esu visai vienas, kuris susieja anų laikų ir šiandienos Paryžių, vienintelis, kuris prisimena visas šias smulkmenas." Neatsitiktinai prabylama ir apie rašytojo amatą, perskaitytas knygas, rašymo manierą.

b_200_309_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-24_nr._3493_tamsi.jpg

Šis romanas – tarsi paminklas žydų merginai, nes rašytojas, paskyręs jai knygą, tokiu būdu išgelbėjo nuo užmaršties. Kita vertus, mergina tampa tarsi visų nužudytų žydų simboliu.

Skaitydamas Modiano romanus jauti, kad skaitai tarsi tą pačią knygą, nes iš vieno romano į kitą keliauja ne tik vardai, pavadinimai, bet ir ne vieną sykį pasikartojantys sakiniai, šitaip dar labiau suverždami kūrinius į vieną visumą.

Kaip prisipažįsta rašytojas, „...kuo daiktai buvo tamsesni ir paslaptingesni, tuo jie man buvo įdomesni". Šia prasme įdomus romanas „Kilmė". Jame išaiškėja, kad nuo pat vaikystės autorius nejautė tėvų paramos, tačiau peikti jų nenori, tik konstatuoja patį faktą: „Niekada aš negalėjau išsipasakoti jai (motinai, – V. B.) ar paprašyti kokios nors jos pagalbos. Kartais it šuo be kilmės popierių ir šiek tiek paliktas be priežiūros, aš jaučiu vaikišką pagundą juodu ant balto išdėstyti smulkmeniškai viską, ką patyriau dėl jos šiurkštumo ir nepastovumo. Aš tyliu. Ir aš jai atleidžiu. Viskas dabar taip toli..."

Iš esmės ši knyga yra netipiška autobiografija. Rašytojas ją suvokia kaip savo identiteto ieškojimą. Autorius aprašo savo vaikystės ir paauglystės metus, bet pasakojimas yra toks sausas, jog nenorom susidaro įspūdis, kad kalbama ne apie save, o apie visai kitą žmogų. Kita vertus, ši knyga yra savotiškas kodas, padedantis skaitytojams iššifruoti kitus rašytojo kūrinius. Tiesa, čia vaizduojami gyvenimo įvykiai, kol autoriui sukanka dvidešimt dveji metai.

Modiano savimonė, santykiai su kitu, laiko nuojauta, išsprūstanti atmintis ir sudaro jo personažų neurozes ar fobijas. Vienatvė dažnai tampa jų lemtimi, kaip ir problemiškos tapatybės ieškojimai. „Kilmėje" autoriui neduoda ramybės ir tėvo esybė, dėl kurios jis jaučiasi patekęs į užburtą ratą.

„Kilmė" – išskirtinė knyga Modiano kūrybos kontekste, nes būtent iš jos išsirutulioja kitų romanų ištakos. Pats autorius sako, kad „...išėjo trumpa, glausta knyga „Kilmė", kurią aš vienu metu gailėjausi išleidęs, būtent dėl jos faktinės ir autobiografinės pusės. Po to įvyko keistas dalykas: šią knygą tarsi įsiurbė mano kitos knygos, ji nebesiskyrė nuo jų, buvo tarsi kitų mano knygų griaučiai".

Į ne vieną Modiano romaną galima žiūrėti kaip į autofikciją. Šį terminą 1977 m. pasiūlė prancūzų rašytojas Serge'as Doubrovsky's, išleidęs romaną „Sūnus". Autofikcija – tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas, kur išnyksta riba tarp autobiografijos ir fikcijos, kur tikrus gyvenimo faktus papildo išgalvoti epizodai. Tai ypač ryškiai atsiskleidžia Modiano romanuose, kuriuose galima įžvelgti tėvo ir sūnaus liniją (policijos furgonas, kuris gabena jo tėvą, sulaikytą per gaudynes, o šalia jo Dora Bruder; svarstyklės prie įėjimo į skverą ir sūnus, mėgstantis ant jų svertis; pinigai, kurių kaulija iš tėvo sūnus ir neša juos motinai) arba motinos ir sūnaus liniją (kabaretai ir antraeiliai teatrai, kur vaidino motina; sūnus, likęs vienas motinos bute, patiria pirmą seksualinį nuotykį su maždaug dešimčia metų vyresne moterimi). Tie epizodai kartojasi ne viename romane ir kuria istoriją iš atskirų elementų, kad atskleistų pasakotojo dramą. Prarasto laiko ieškojimui skirtas romanas „Horizontas". Laikas, kaip pati pradžių pradžia, suteikia galimybę vėl išgyventi praeitį dabartyje, nors abiejų personažų gyvenimai priskaičiavo jau keturiasdešimt metų nuo tų įvykių, kai susitiko pirmą kartą. Įdomu, kad laikas Modiano romanuose egzistuoja kaip toks ir iš tikrųjų jis tampa kūrinio siužetu, nes konkrečios dienos, mėnesiai ar metai yra tik tam tikros gairės, neįgyjančios istorinės vertės, kai tuo tarpu veiksmo vietos nurodomos labai tiksliai ir turi savo svorį. Romano protagonistas Žanas Bosmanas, kaip ir įprasta Modiano kūryboje, yra vienišas. Tokia pati ir jo bičiulė Berlyne gimusi Margaretė Le Koz, vėliau dingusi iš jo horizonto. Bosmanas stengiasi išsivaduoti iš prabėgusio laiko skaitydamas savo užrašų knygeles. Šitaip praeitis vėl atgyja dabartyje. O horizontas jam tampa ir ateities simboliu. Tiesa, herojus prisipažįsta, kad jį ištiko visiška amnezija – jis pamiršo ir vaikystę, ir paauglystę. Kartu džiaugiasi atsikratęs sunkios naštos. Bosmaną persekioja viena rudaplaukė, amžinai niurzganti moteris, kurią įtaria esant jo motina, o ją nuolatos lydi vyriškis, panašus į buvusį kunigą. Jiedu susiranda Žaną net namuose, todėl jis priverstas pakeisti adresą. Tuo tarpu Margaretei neduoda ramybės atkakliai prisigretinti mėginantis Buajavalis, kuris nepaleidžia jos iš akiračio ne tik Prancūzijoje, bet ir Šveicarijoje ir visuomet netikėtai išnyra prieš akis. Bosmanas nori pagelbėti bičiulei ir jai nežinant neutralizuoti tą atkaklų žmogėną. Vis dėlto po ilgų peripetijų Margaretė atsiduria Berlyne, kur nukakęs Bosmanas neskuba su ja susitikti, nors prabėgę keturiasdešimt metų vargiai ar gali sužadinti didesnę jų susitikimo viltį. Gal todėl ir pasakotoją kankina tik vienas klausimas – ar ta egzistencinė vienatvė padės Bosmanui ir Margaretei susirasti vienam kitą?

Dar vienas rašytojo kūrybos bruožas – tekstai pasižymi minimalistiniu stiliumi: pasitelkęs patį paprasčiausią žodį, autorius trokšta pasiekti patį didžiausią efektą. Sakiniai be galo glausti, balsas lyg ir įsitempęs, nors galima sakyti, kad jis labiau linkęs į tylą. Kaip teigia Blanckemanas, „...bet kuri detalė yra be galo išryškinama, o iš pažiūros svarbus įvykis sumenkinamas"3. Tas minimalizmas neišvengiamai kuria melancholišką nuotaiką ir pateikia atskirus faktus, kurie neretai tik išvardijami, bet netampa tikruoju pasakojimu.

Patricko Modiano kūryba yra gerai pažįstama ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje (versta į 36 kalbas). Jo romanų, kur klaidžiojama po atminties labirintus, nesupainiosi su jokiu kitu prancūzų autoriumi. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios rašytoją lydi skaitytojų dėmesys, kritikų pripažinimas, literatūros premijų žiuri dosnumas. Tą šiemet darsyk patvirtino ir Švedijos mokslų akademija.

1 Bruno Blanckeman. „Lire Modiano", P., Armand Colin, 2009, p. 52–53.
2 Bernard Valette, „Patrick Modiano", J.-P. de Beaumarchais, D. Couty, A. Rey, Dictionnaire des écrivains de langue française, M–Z, P., Larousse, 2001, p. 1216.
3 Bruno Blanckeman, p. 32.