2014 m. rudenį grupė Lietuvos skulptorių pristatė savo kūrybą Berlyne, tęsdami prieš keletą metų pradėtą Lietuvos ir Vokietijos menininkų bendradarbiavimo projektą. Apie tai kalbamės su projekto iniciatoriumi skulptoriumi Arvydu Ališanka.

Ekspozicijos fragmentas. Arvydo Ališankos nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Arvydo Ališankos nuotrauka

Kaip ir kada užsimezgė lietuvių ir vokiečių skulptorių draugystė? Su kokia misija šį rudenį Lietuvos menininkai keliavo į Berlyną?

Viskas prasidėjo 2012 m. Guandu gamtos parke Taivanyje, Taipėjaus mieste vykusiame skulptūros simpoziume, kuriame teko dalyvauti. Kartu su vokiečių menininke Susanne Ruoff kilo mintis surengti grupės META iš Berlyno ir šešių skulptorių iš Vilniaus bendras parodas.

Po metų įvyko pirmasis dviejų šalių skulptorių susitikimas. Šis projektas buvo įgyvendintas Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje. O šiemet su nauja kolekcija pasirodėme Vokietijoje, Berlyno Kunstverein Tiergarten Galerie Nord erdvėje. Oficialus paro­dos atidarymas vyko 2014 m. rugsėjo 18 d. Mūsų bendra paroda „Vilnius–Berlynas" pristatyta Berlyno meno savaitės programoje.

Pataikėme į kunkuliuojantį meninio gyvenimo katilą – galerijoje menininkai diskutavo apie skulptūrą, vyko ekskursija po ekspoziciją su galerijos vadovu dr. Ralfu F. Hartmannu. Buvo surengtas ir specialus šiuolaikinės muzikos koncertas, o savaitgalį galeriją aplankė Berlyno kultūros institucijų atstovai, meno kuratoriai, galerininkai, atvykę specialiu meno savaitės renginiuose kursavusiu autobusu. Patys vokiečiai pabrėžė, kad pirmą kartą net 30 Berlyno savivaldybės dailės galerijų dalyvavo bendrame miesto projekte.

Papasakokite apie kolegas vokiečius –­ kuo ypatinga jų kūryba, kas vienija grupės META narius?

META – tai nepriklausoma šešių Berlyno menininkų grupė, kuri savo iniciatyva užmezga kontaktus su kitų šalių menininkais. Grupė remiasi žodžio meta (pusė, dalis) reikšme. Dvi pusės, dvi menininkų grupės susitinka bendram darbui, kad sukurtų naują visumą. Bendravimas su kito kultūrinio konteksto menininkais, jų šalies, gyvenamosios ir darbo aplinkos pažinimas META menininkams yra iššūkis ir kartu galimybė naujai apmąstyti ir apibrėžti savo poziciją. Jie teigia, kad bendros parodos koncepcijos vystymas skatina diskusijas, atvirumą ir skaidrumą.

Grupė pastaraisiais metais realizavo pasikeitimo projektus su dailininkais iš Švedijos, Prancūzijos ir Vengrijos, dalyvavo parodose Europos šalyse. Ko gero, Lietuva – labiausiai į rytus nutolęs grupės veiklos taškas. Tačiau panašu, kad mūsų ir vokiečių kūryboje daugiau sąsajų nei skirtumų.

Grupės nariai Renate Wiedemann, Katharina Bach, Karlas Menzenas, Susanne Ruoff, Tatjana Schuelke, Ona Tavas žinomi ne tik savo krašte, bet ir svetur. Tai byloja turtingos jų kūrybinės biografijos, įvairialypiai meniniai eksperimentai. Štai R. Wiedemann kuria specifines vietos instaliacijas sakralinėse erdvėse, savitai išnaudoja ir vandens paviršių. K. Bach kūryba – originalūs koliažai, objektai iš įvairiausių daiktų. K. Menzenas – tikras metalo virtuozas. Jo skulptūros iš metalo lakštų puošia įvairias viešąsias erdves, taip pat yra rodytos įvairių Vokietijos regionų ir kitų Vakarų Europos šalių žiūrovams. S. Ruoff skulptūros ir instaliacijos skirtos specifinėms vietoms. Su šia menininke teko dalyvauti ne viename skulptūros simpoziume. T. Schuelke kuria koliažus, kūrybingai išnaudodama įvairių medžiagų – popieriaus, plastmasės, medžio savybes. O. Tavas, kilęs iš Argentinos, instaliatyviuose savo kūriniuose naudoja dar labiau netikėtą medžiagą – cukrų...

Vokietijos ir Lietuvos menininkų bend­radarbiavimo projekte skamba žodis „skulptūra". Kokią vietą, Jūsų nuomone, Vokietijos šiuolaikinių dailės reiškinių kontekste ji užima, ar dar apskritai prasminga vartoti tokią sąvoką?

Iš tiesų, su savo paroda mes atsidūrėme šiuolaikinės dailės kontekste, kur sunku apibrėžti ir išskirti tradicinę skulptūrą. Tai kartu gera galimybė pamąstyti, kaip neišnykti globalaus dabarties meno terpėje. Juk „išdygome" ne kur kitur, o Berlyne, Europos meno megapolyje. Aplankę pagrindines parodas, meno muges, vis dėlto atradome ir klasikinių skulptūrų iš medžio, bronzos, skulptūrinių objektų, konceptualiosios skulptūros, specifinės vietos objektų ir instaliacijų. Peržvelgus 2014 m. meno muges „ABC – art berlin contemporary", „Positions Berlin – Art Fair", taip pat ir įspūdingą privatų kolekcininko Chistiano Boros rinkinį „Boros Collection", įkurtą 3000 m2 ploto buvusiame karo laikų bunkeryje „The Bunker Berlin", akivaizdu, kad šiuolaikinė skulptūra svarbi, ji vertinama, kolekcionuojama, perkama. Garsiosios tarptautinės parodos Vokietijoje –­ Kaselio „Documenta", dešimt metų trunkantis Miunsterio skulptūros projektas, Berlyno meno savaitė, kurioje dalyvavome, skulptūros, įkurdinamos viešosiose erdvėse, simpoziumai, rezidencijos, na, ir, žinoma, tiesioginis kolegų vokiečių kūrybos pavyzdys byloja, kad skulptūra, nors ir keičianti savo pavidalus, išlieka aktuali.

Tradicinės skulptūros sąvoka ištirpsta šiuolaikinių Berlyno dailės reiškinių kontekste, tačiau ji nėra ištrinta ar užmiršta, greičiau – judanti instaliacijos link, kur prapuola objekto autonomiškumas, individualumas. Skulptūra ne tik vokiečių, bet ir lietuvių menininkų dabar dažniau suvokiama kaip tam tikra dalių kombinacija, suma, kuri gali įvairiai įsikomponuoti erdvėje. Galime ją padėti ant žemės, atremti į sieną... Nuo praėjusio šimtmečio pradžios skulptūroje pastebimas poslinkis nuo atpažįstamų meno medžiagų, tokių kaip bronza, akmuo, medis, prie laikinų ar kasdienių, efemeriškų ar pagamintų pramoniniu būdu. Skulptūra šiuolaikiniame kontekste gali būti tiesiog padėta šalia daiktų ar kompiliuojama su jau esančiais objektais arba kuriama iš organinių medžiagų, susitelkiant prie jų kaitos, irimo proceso...
Vis dėlto sakyčiau, kad Vokietijos kultūroje skulptūra tebėra gyvybinga, ji nebūtinai matoma ir akivaizdžiai varijuojama, bet juntama tarsi globalus erdvinio mąstymo pagrindas.

Užsiminėte, kad lietuvių ir vokiečių menininkų kūrybą skiria tik niuansai...

Parodoje, kurioje ką tik dalyvavome, kaip tik ir vyko panašumus ir skirtumus kvestionuojantis dialogas. Esame iš skirtingų kultūrinių laukų, įtakų, interesų, kuriuos formavo skirtinga šalių istorija. Įvairialypis galerijos erdvių ir skirtingų kūrinių kontekstas sukuria naujas idėjas.

Pats „kelioninis" parodos formatas diktuoja mažosios, galerinės plastikos ekspoziciją. Tuo tarpu ir vokiečių menininkai, ir mes įgyvendiname savo darbus ne tik galerijose. Mums svarbi ir originalios vietos idėja. Galvojame ir apie žiūrovo kelią per parodos ekspoziciją.

Abiem pusėms vienodai svarbus ir objekto aktualumas specifinėje vietoje. Mes kalbame apie patyrimą, tikėjimą, neįprastos, paslaptingos vietos jausmą –­­ tai ne tik specifinis ryšys tarp objektų, bet ir saitai tarp žiūrovo, jo kūno mastelio ir objekto. Nenoromis pradedi lyginti skulptūras, meno objektus, ieškai sąsajų, panašumų, kai jie atsiduria vienoje erdvėje. Pastebėčiau, kad mūsų pasaulėvaizdis jausmingesnis, o vokiečių – racionalesnis.

Vadinasi, stereotipai nemeluoja?

Akivaizdu, kad mums, lietuviams, skulptūra dažniau vis dėlto tėra meno objektas iš „rimtų" klasikinių medžiagų: bronzos, granito, medžio, geležies. Vokiečių požiūris dažniau atliepia šiuolaikinės skulptūros tendencijoms kurti iš antrinių žaliavų, energiją taupančių medžiagų.

Tačiau lietuvių ir vokiečių skulptorius sieja rimtas požiūris į objekto medžiagos galimybių įvaldymą, atlikimo preciziką. Mūsų plastinis mąstymas semiasi įkvėpimo iš mitologijos, etnografijos. Tradicija tęsiama, nors ir paveikta šiuolaikinės pasaulėžiūros. Vokiečiams svarbus judesys erdvėje, aiški kūrinio struktūra plokštumoje.

Tarp parodoje dalyvaujančių lietuvių – keturi pusamžio sulaukę menininkai – Kazys Venclovas, Gediminas Piekuras, Rytas Jonas Belevičius, taip pat aš, ir du jaunesnės kartos atstovai – Marius Zavadskis ir Mindaugas Junčys. Taigi pateikiame platesnį, ne tik mūsų kartos požiūrį į skulptūrą, kurį ne taip paprasta vieningai apibrėžti.

Apibendrinčiau taip – mūsų kūryba atstovauja skulptūros krypčiai, kuriai rūpi medžiagos reikšmė, jos plastinių galimybių ribų demonstravimas, valdymas. Medžiaga yra svarbi skulptūros koncepcijos dalis. Reikšmingas plastinis trimatis vaizdas, plastinės metaforos, minties ir formos paradoksas, autonomiškumas, individualumas ir aktyvus stebėtojų dalyvavimas suvokiant skulptūrą. Tokią skulptūrą tiesiogine prasme galima pajudinti, su ja, kaip su dideliu žaislu, galima žaisti...

Tačiau mus visada veda, įkvepia ne tik vizualus ar intelektualus stimulas sukurti meno objektą, bet ir kontekstas.

Kalbėjosi Kristina Stančienė