Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Shaltmira: „Gyvenime – kūrybinė parengtis“

Jauna grafikė Shaltmira pyksta, kai girdi žmones sakant, esą Lietuvoje nieko nevyksta. „Reikia klausti, kas konkrečiai yra ir ką turim. Reikia parodyti jaunam menininkui tą atkarpą, tą kelią, kurį jis turi nueiti nuo Akademijos iki garsiausių pasaulio galerijų.“ Nespalvotus Shaltmiros piešinius ir komiksus sunku su kuo nors supainioti.

Shaltmira. „Maištas“
Shaltmira. „Maištas“

Vienas jūsų piešimo žanrų – komiksai. Kaip pradėjote juos piešti? Juk komiksai nėra masinis reiškinys.

Sakantiems, kad Lietuvoje nėra gausaus komiksų pasirinkimo parduotuvių ir knygynų lentynose ir kad dėl to nėra komiksų kultūros, manau, būtų pats laikas išmokti gūglinti.

Internete gausu komiksų. Taip pat ir lietuvių. Dažniausiai piešiu koncentruotus, vieno langelio komiksus, (nors specialiems komiksų leidiniams kuriu ir ilgesnius), juos publikuoju savo komiksų tinklaraštyje redsoreanditchy.blogspot.com ir Shaltmiros „Facebook" puslapyje. Taip pat keletą jų galima rasti ir asmeniniame tinklalapyje www.shaltmira.com. Andergraundinius komiksus atradau per weird art tinklaraštį eatenbyducks.blogspot.com. Pažintys su ten atrastais menininkais nuvedė iki kūrybinių kolaboracijų, tokių kaip bendri komiksų leidiniai, zinų leidyba. Šis bendradarbiavimas padėjo įsitraukti, įsilieti į pasaulinę andergraundo grafikos ir komiksų kultūrą. Lapkričio pradžioje vykstu į Švediją, Malmę, kur dalyvausiu „AltCom 2014" komiksų festivalyje. Jo tema šiemet yra postapokalipsė. Mano komiksas „And the Solitude is Yours. Now and Forever" yra įtrauktas ir į specialiai šiai progai išleistą komiksų antologiją. Internetas, menininkų bendradarbiavimas ir savileidyba yra pagrindiniai andergraundinei komiksų kultūrai egzistuoti leidžiantys dalykai.

Ar ko nors trūko studijuojant, kad ieškojote kitų saviraiškos būdų?

Nemanau, kad egzistuoja tokios studijos, kurios duotų žmogui VISKĄ. Jei ko nors trūksta, ko nors Lietuvoje nėra, reikia ieškoti už jos ribų, ir pradėti daryti patiems.

Kokias metaforas dažniausiai naudojate darbuose? Kokia jų reikšmė?

Šiuo metu kuriu dvi stambias drobių serijas. Viena – „Dievybės", kurioje žmogus atsirenka jam artimus, imponuojančius, netgi, sakyčiau, palankius elementus iš jau sukurtų religijų, dogmų, sistemų pagal savo vidines, jau egzistuojančias normas. Atsirenka tai, kas jį stiprina. Dievybės –­­ žmogaus žaislas, lego, konstruktas. Kita serija –­ „Lolitos". Popkultūra, lengvai parduodamas (reklama) seksualizuotas naivumas, nekaltumas, žadinantis incestines fantazijas. Fantazijos pardavimas, Lolita –­­ kaip prekė, nenorinti būti vien preke, bet neišvengiamai ja esanti. Koks galimas Lolitos maištas?

Jūsų darbuose vyrauja juoda ir balta spalvos. Tai kraštutinumai ar klasika? Šalia jų kartais blyksteli ir raudona.

Tai klasikinės lietuvių grafikos įtaka. Mano kūrybinis procesas prasideda nuo juodos linijos. Kartais juoda atsiranda šalia rausvos, kuri yra būtent toji, lolitiška spalva.

Raudona – gyvybės, mėsiškumo, kraujo spalva, kuri savyje turi agresijos ir gyvybinės jėgos. Raudonos gali būti visai mažai, vienas lašas ant nespalvoto piešinio, bet jis savyje turės daug informacijos.

Jūsų kūrybai daug įtakos turi mitologija?

Savo kūryba gilinuosi į egzistencijos problemas. Mano darbai nėra pasakojimai apie išgalvotus, fantastinius įvykius ir veikėjus. Greičiau tai pamąstymai, meditacija apie konkrečias visuomenėje kylančias problemas, joje dalyvaujančius charakterius. Man kūryba – problemų sprendimo būdas ir/ar pasekmė.

Erotika ir feminizmas jūsų darbuose lygiaverčiai?

Feministinės ir LGBT idėjos man –­ aktualūs klausimai ir problemos. Erotika yra labiau išraiška. Nejaučiu poreikio iki galo išgryninti į žodžius, kiek ir kas dabar mane veikia. Tai daugiau jutiminis dalykas.

Kokie vyro ir moters santykiai jūsų darbuose?

Iš naujo gilinuosi į seniau atrasto, primiršto, bet vėl prisiminto transakcinės analizės pradininko Ericko Berne'o teorijas. „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės" – rekomenduoju. Dažnai piešdama klausausi psichologijos audioknygų, bandau suprasti santykius, tačiau manau, kad šis procesas trunka visą gyvenimą. Viską supaprastinus ir sukarikatūrinus, galima prisiminti Louis C. K. (visas pokalbis: www.youtube.com/watch?v=yv7spNzPVTw):


B. Taigi tu pabandei būti laimingas, nors žinojai, kad vėliau tau bus liūdna.
L. Aha.
B. Ir dabar... Tau liūdna.
L. Aha.
B. Tai... Kur problema?
L. Man per daug liūdna...
Ir patarimas buvo: „Mėgaukis širdgėla, kol gali."

Kaip jus veikia kasdienis visuomenės absurdas?

Atsitiktinis absurdas mane linksmina ir džiugina. Žmonės labai dažnai yra juokingi ir ypač tada, kai mėgina būti kuo rimtesni. Kartais pavyksta užfiksuoti tokius momentus.
Bet egzistuoja ir kitoks, pavadinčiau, kūrybinis absurdas. Absurdo pajautimas kuriant yra, manau, kiekvieną aplankęs. To absurdo įsisąmoninimas suteikia savotišką kūrybinį išsilaisvinimą, tad absurdas gali tapti kūrybos komponentu ar net filosofiniu pamatu.

Esate sakiusi, kad sukūręs tobulą kūrinį, sukursi tobulą realybę sau. Kiek laiko gyvenate savo kūriniu?

Kol kuriu vieną darbą, pereinu visas stadijas nuo pakilimo, euforijos iki nihilizmo ir susitaikymo. Susitaikius su darbu jau galima su juo ir gyventi. Mano kambarys-studija pamažu virsta galerija. Veikiančia, informatyvia, aktualia ir atvira daugiausiai man vienai. „Vienas namuose tu darai, ką nori / Vienas namuose daug ką apgalvoji / Niekas nežinos, apie ką svajoji / Nesužinos..." – neištvėriau nepacitavus šios sudegusio teatro artistės. Būna, kad kurdama galvoju apie konkretų žmogų.

Norisi tęsti ir plėtoti tuos motyvus, kurie užkabinti pastarųjų metų darbuose. Dažnai pati save įkvepiu. Įkvepiu ir kvėpuoju pati. Tobulumo siekis yra naudinga būsena, kryptis dirbant techniškai. Man tikrai svarbus profesionalumas, technikos įvaldymas. Realybėje kaip reiškiniai man įdomesni netobulumai ir nukrypimai. Apie tai, kas vyksta mano kūryboje, galima pasakyti taip: tobulai apie netobulumą. Matau, kas vyksta aplink, tačiau stengiuosi atsiriboti nuo erzinančios banalios realybės, ją ignoruoti. Su žmonėmis kontaktuoju tikslingai – daugiausia su kuriančiais ir kūrybinį azartą keliančiais žmonėmis. Iš tiesų, visada esu kūrybinės būsenos. Jei rankos ir nieko nedaro, tai mintys neišsijungia – galvoja apie dabartinius kūrybinius projektus, apie būsimus. Didelę reikšmę man turi tiek artimos, tiek tolimos aplinkos stebėjimas ir analizavimas. Einu miegoti ir galvoju, kad miegosiu, nes kūnas fiziškai pavargo, tačiau laukiu, kada prabusiu, kad galėčiau tęsti darbus. Mano kiekviena diena visiškai užimta ir darbai suplanuoti keliems mėnesiams į priekį. Sunku – visada, nuobodu – ne.

Kaip jūsų kūryboje siejasi performansai ir grafika? Dažnai minite performanso menininkę Mariną Abramovič.

Galbūt dabar jau mažiau ją minėsiu. Šią vasarą buvau jos performanse „512 valandų". Jis vyko Londone, „Serpentine Gallery". Pats performansas nepadarė didelio įspūdžio. Nors Abramovič turi magišką aurą, ji geba įtikinti ir paveikti taip, kad galima patikėti bet kuo. Tačiau šįkart tai nesuveikė. Galbūt per daug viską analizuojant išsisklaido mistika ir magija. Prarasto naivaus nuoširdumo beieškant, taip sakant.

Performansas yra ta pati ilgų, ramybės neduodančių apmąstymų išraiška kaip ir grafikoje ar tapyboje, ar dar kur kitur. Tik pati energija kartu su galutine mintim yra sukoncentruota ir išreikšta per veiksmą. Mano performansai trumpi, koncentruoti ir nė vieno jų nesu atlikusi antrą kartą. Tai nėra spektaklis ar koks triukas. Tai – gyvenimas.

Kalbėjosi Brigita Adomaitytė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai