Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ne paslaptis, kad Donatas Banionis gan skeptiškai vertino savo ankstyvuosius vaidmenis kine. „Trijų vaidmenų nevykė­lis" –­ taip „Memuaruose" („Versus aureus", 2004) aktorius yra apibūdinęs save patį ekrane iki 1965 m. filmo „Niekas nenorėjo mirti". Jau po pirmojo vaidmens („tai mano nesėkmė") filme „Adomas nori būti žmogumi" (rež. Vytautas Žalakevičius, 1959) Banionis buvo apskritai suabejojęs darbo kine perspektyva: „Buvau jau galvojęs pergalvojęs savo ir kino santykį, padaręs išvadą, kad tolesnis mudviejų bendravimas neįmanomas, kad mudu nesuderinami: aš su savo noru psichologiškai palaipsniui „įeiti" į tą ar kitą situaciją, o jis –­ kinas –­ reikalavimu šokinėti iš šalto į karštą ir, žinoma, su savo visur persekiojančia kamera..." Antrasis vaidmuo filme „Vienos dienos kronika" (rež. V. Žalakevičius, 1963) aktoriui taip pat paliko beprasmybės kartėlį: „Vaikščioti po kambarį tarp kaktusų, „nutaisius" piktą veidą, man visiškai nepatiko. Vidinės prasmės mano vaidmuo kaip ir neturėjo, o aš kankinausi, manydamas, kad jos nerandu." Po trečiojo filmo „Marš, marš, tra-ta-ta!" (rež. Raimondas Vabalas, 1964) sekė, rodos, jau galutinė aktoriaus kapituliacija: „Aš vaidinau majorą Varnalėšą. Tikriau sakant – stengiausi vaidinti. Iš tikrųjų maiviausi, „išsidirbinėjau" –­ visais įmanomais būdais stengiausi atrodyti juokingas. Deja, norint sukurti vaidmenį, reikia už kažko „užsikabinti". Už tuštumos – neužsikabinsi..." Tačiau jau po metų nufilmuotame „Niekas nenorėjo mirti" įvyko lūžis. Nesėkmių ruožas baigėsi, ir aktorius staiga pasijuto pagaliau supratęs savo personažą.

Šiandien tie trys minėti vaidmenys visai neatrodo tokie jau verti savikritikos ar neatitinkantys aktoriaus asmenybės. Jie pasižymi ironišku ar autoironišku žavesiu ir puikiai atskleidžia vėliau kiek prigesintą komiškąją aktoriaus asmenybės briauną. Turint omeny didžiuosius aktoriaus vaidmenis, šie darbai iš tiesų atrodo neįpras­ti, tačiau kaip tik todėl itin įdomūs –­ kaip ir bet koks šalutinis, foninis kūrybos dalykas.

Kas krinta į akis pirmiausia? Ankstyvuosiuose filmuose Banionis vaidino itin negatyvius veikėjus: gražaus gyvenimo atstovus, hedonistus, širdžių daužytojus. Filme „Adomas nori būti žmogumi" jis – tarpukario Kauno emigracijos kontoros viršininkas Dausa, renkantis ant kilimo pabirusius damos vėrinio karoliukus. Filme

„Vienos dienos kronika" – Donatas, kažkokio fabriko aukšto rango viršininkas.

Tiesą pasakius, abu personažai yra be galo artimi. Pirmas bendras dalykas – nors tie veikėjai lyg ir ne patys svarbiausi, jie yra lėmėjai, manipuliuojantys filmo figūromis. Kiti personažai sprendžia savąsias dilemas ir mano, kad priima sprendimus, tačiau ilgainiui pasirodo, kad būtent Banionio personažai valdo padėtį. Kad ir kaip būtų keista sovietinio kino kontekste, patys jie nenukenčia, nėra kaip nors nubaudžiami. Žlugus kontorėlei –­ pabėga į užsienį, išėjus žmonai –­ apsidžiaugia, kad pagaliau paliko „isterikė, pilna kažkokių kompleksų". Ir net pagiežingai padėkoja savajam bičiuliui Venckui, prisipažinusiam buvus žmonos meilužiu, už padarytą didelę paslaugą.

Antras įdomus bendras dalykas kaip tik ir yra draugystės klausimas. „Jeigu žmogus pradeda kalbėti apie draugystę, nelauk nieko gero", –­ sunerimsta Donatas prieš pokalbį su Venckumi. Rodos, Banionio personažų socialinis statusas ir asmeninės savybės turėtų jiems leisti ramia sąžine nesirūpinti kitais žmonėmis. Ir vis dėlto jie demonstruoja – kad ir grynai mechaninius – gerumo, garbingumo gestus: Dausa kažkodėl įdarbina bedarbį vaikiną Adomą biure pasiuntiniu, o Donatas net suteikia Venckui prieglobstį savajame bute. Toks įspūdis, kad po Banionio personažų cinizmu slypi panieka ne tiek atskirai paimtam žmogui, kiek apskritai visuomenei, jos socialinei sanklodai. Tad Adomui paklausus: „Tai ką man daryt?", Dausa teatsako: „Visad daryk, kaip tau geriau."

Ankstyvuosiuose filmuose greta bedarbių, darbininkų ir sąžiningų tarnautojų Banionis išsiskiria solidžia išvaizda, prašmatnumu, net lengva ekstravagancija. Žinoma, kuriant personažų išorę buvo remtasi standartiniais sovietinio kinematografo kanonais. O minėti atributai anuometiniame kine buvo tiesioginė pašiepiamo kitoniškumo nuoroda. Galimas daiktas, kad visų tų tiesmukų perteklinių detalių –­ prašmatnių odos pirštinių, miesčioniško kavinuko po medžiaginiu gaubtu ir nelemtos kaktusų kolekcijos –­ aktoriui labiausiai ir norėjosi atsikratyti.

Kadras iš filmo „Adomas nori būti žmogumi“
Kadras iš filmo „Adomas nori būti žmogumi“

O čia lyg tyčia laukė susitikimas su trečiuoju, Banionio manymu, neva ir vėl nevykusiu personažu – penkiasdešimt trijų aukščiausio laipsnio Širdies ordinų kavalieriumi majoru Varnalėša. Banionis buvo savaip teisus, kalbėdamas apie filmo „Marš, marš, tra-ta-ta!" išpūstos bufonados beprasmybę ir tuštumą – jo personažas čia iš tiesų tuščiaviduris. Bet ne todėl, kad būtų buvęs prastai sumanytas ar suvaidintas. Tiesiog kreivas šio filmo veidrodis kaip tik ir atspindėjo, Banionio žodžiais tariant, gyvenimą „be vidinės prasmės", kuriame diena po dienos vilkinamas groteskiškas konfliktas prie šventų ir neliečiamų Grošijos ir Centijos valstybėlių sienų, o karas vis atidedamas rytdienai.

Va, tada nejučiomis imi galvoti: o ar nebuvo filme „Niekas nenorėjo mirti" Banionio suvaidintas Vaitkus tiesiog kita to paties „vidinės prasmės" nebuvimo pojūčio pusė? Tik tas pojūtis pagaliau buvo perkeltas į giluminį lygmenį, tad jam perteikti nebereikėjo gausių išorinių priemonių – nei kaktusų, nei ordinų. Šįkart Banionio personažas – tai jau nebe Dausa, kuris paniekinamai visus nužvelgęs atsitraukia ir dingsta, prigriebęs merginą ir įmonėlės kasą. Banionio Vaitkus tegalėtų visai kaip Aleksejaus Germano „Patikrinimo keliuose" (1971) protagonistas ištarti: „Ne aš pasirinkau šitą kelią – jis mane pasirinko."

Štai taip net ir nutolę Banionio vaidmenys palengva ima pritraukti kitus – vėlesniuosius ir visuotinai žinomus. Praėjus porai metų po „Marš, marš, tra-ta-ta!" tarp Centijos ir Grošijos plytinčius smėlynus tarytum atkartojo Arūno Žebriūno filme „Mažasis princas" (1966) nusidriekusi dykuma. Čia Banionis suvaidino visus Princo sutiktus nykštukinių planetų gyventojus, pasmerktus be paliovos išgyventi kartojimąsi. Iki Soliario planetos vandenyno ir Kriso Kelvino vaidmens buvo likę keleri metai.