Monikos Baltrušaitytės nuotrauka
Monikos Baltrušaitytės nuotrauka

 

* * *

Dažniausiai vasara sutelpa į keletą valandų.
Darganotą rytą nežinia iš kur atsiradusi
sniegena plėšia nuo savęs kiaurą šešėlį.
Parke nuolat girdisi rasos klavesinai.
Nematomi plaktukai skimbčioja tamsioj žolėj,
ši spaudžiasi prie žemės lyg apšauktas gyvūnas.

Tai trunka iki vasarvidžio. Paskui
netikėtai atveriamos gilios rugpjūčio kriptos,
į kurias išnešama šiluma. Ir vasara
vėl pasibaigia, kai baltą vėją užkeliame
į palėpę. Kai koridoriuj nelieka
iš sodo netyčia atsivežto smėlio.

Kuomet gūžiasi dangun einančios rūgštynės,
išsigandusios savo nenormalaus ūgio.

 

Didysis kraustymasis

Stumdau, nešioju visą savo nekilnojamąjį turtą ir juntu,
kaip sukalkėjusi, priešistorinė nugara pamažu atgauna
lankstumą. Sekmadienis šildo ramų pusiaują: siesta.

Viena dalis šios nuomojamos komodos yra praėjusioje
vasaroje,
bet vis dar įmanoma iškęsti sandariai užkimštą erdvę.
Pienių kvapas sunkiasi pro stiklines spintos duris, tamsus

sofos gobelenas mėgina pasakoti kažką raudono, kafkiško.
Atminčiai reikia jėgų pakelti kalnų druskos žvakidę,
rankai – pataisyti ant sienos pakrypusį portretą.

Seni, dulkėti suvenyrai yra gyvybingi šakniavaisiai, kasmet
subręstantys vis giliau, kol tampa sunku juos iškasti.

Nešu jūros fragmentą – suglamžytą dušo užuolaidą.
Čia daug saulės. Maudynės, nuovargis po plaukimo. Smėlis,

į kurį įbrendu tarsi miestas, galiausiai užsiklosiantis
kopomis.

 

* * *

Naktimis jau tvanku.
Tu – išmagnetinta kompaso rodyklė. Vartaisi
lovoje, gremždamas kietą tamsą.

Nutirpsta kairė ranka. Tartum virgulė,
kuri nebegirdi vandens šnabždesio.

Pamiškės sienoj įmūrytas paukštis
krusteli nepakėlęs per didelio sapno.

Įkyriai galvoji, ar suruseno žarijos kepsninėj,
ar susvetimėjusį miestą užgesino
raudonos mašinos.

Katėms – chroniška nemiga. – – – Tarsi taip būtų.
O iš tikrųjų per daug tylu.

Murkia tik tolimos gaivos glostomas kraujas.

 

* * *

Įdienojus iš balkono atsiveria pievos architektūra.
Tai kurmiarausiai, slapčiomis kylantys naktį,
kai žemės kaina gerokai kritus.

Gyvatvorė vos pastebimai slenka palei žvyrkelį,
lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta.

Dešinėj kielė išskleidžia padūkusio šokio brėžinius.
Jos plakamas oras tartum kiaušinio baltymas –
bemat sukreša į nematomas konstrukcijas.

Karštis baisiau už įdagą gyvuliui: išdegina
žolėj mūsų šešėlių kontūrus.

Tęsiasi ilgieji obuolių metai. Neretai
pavakarys pakvimpa vaikystės rūgštimi.

Kol ant akmeninės tvoros snaudžia driežas,
mes galim ieškoti jo nutrūkusios uodegos.

Tarp samanų, nupjautų saulių, kitoj vasaroj.

 

Trofėjus

Nuo perkaitusių krosnies koklių krinta glazūros lakštai.
Neaprašomų kontūrų kontinentai. Tokių nebūna
net ir šių dienų geografijos vadovėliuose.

Vis dar atrandu atitolusių, ūksmingų teritorijų.
Metų skriestuvai neįstengia apibrėžti jų ribų.

Bet dabar dings visa drąsa. Vėl stoviu priešais stirnos
iškamšą.
Sunkią galvą, kybančią aukštai, virš staktos. Juodomis
sagomis
žvelgia, tuščiai stengias rupšnoti tvankų, sugedusį laiką.

Beformiam fotely nepatogiai muistosi mažas, murzinas
pasaulis. Jo niekas nepaiso, neiškelia stipriomis rankomis.
Trofėjus prisimena savo medžiotoją, todėl svarbu
įsitikinti,
kiek visa tai yra tikra. Aš susikaupsiu, tuoj pasakysiu,
kokiais drabužiais vilkiu, kokį vardą nešioju.

(Yra tokia karamelinio atspalvio fotografija iš darželio.)

Paskui ilgai sėdžiu ant lakuoto turėklo. Visi seniausiai išėję
į kitą namo dalį, į tuoj įvyksiančią senamadišką ateitį.
Atrodo, kad girdžiu garsą ant aukšto. Iš lauko pusės
aprasoja sausas stiklas. Atrodo, kad dar
vienas virptelėjimas ir iš patamsio išnirs

gyvas, drėgnas snukutis, ieškantis
išsigandusių mano delnų.

 

Molbertas

Išnarintos molberto kojos. Nelengva tiek metų
laikyti vaizdus, kuriuos krauna
į vieną ir tą pačią įtemptą drobę.

Dar šįryt perkaręs medinis vabzdys krito,
visu savo laikomu pasauliu trenkės į žemę.

Trumpa šeštadienio popietė. Savo šilumą
tarp ištuštėjusių bendrabučių spardo saulė.
Mažomis giljotinomis orą kapoja šunų lojimas.

Guliu ant lovos krašto tartum tapytojo parašas,
iškritęs iš dešiniojo paveikslo kampo.

 

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Vytauto Suslavičiaus nuotrauka