jordan.jpg

Bulgarų rašytojas Jordanas Radičkovas gimė 1929 m. Studijavo Sofijoje, dirbo jaunimo laikraščių reporteriu, keliavo po Sibirą ir Jakutiją. 1959 m. debiutavo apsakymų rinkiniu „Širdis plaka žmonėms“. Nuo to laiko rašytojo vardas minimas vienas pirmųjų, kai kalbama apie bulgarų literatūrą.

Burleskinėje jo prozoje, kaip tankiame margaraščiame audinyje, susipynusios istorija, lyrika, ironija, fantastika, parodija.

J. Radičkovas – taip pat vienas žymiausių Bulgarijos dramaturgų. Jo pjesė „Sumaištis“ pastatyta daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje –­ „Viduržiemis“ Akademiniame dramos teatre, „Lozoriaus giedojimai“ Kauno dramos ir Jaunimo teatre, „Bandymas pakilti“ Panevėžio dramos teatre.

Mano pirmoji pažintis su autoriaus kūryba – nedidukės knygelės „Mes, žvirbliukai“ vertimas. Net neabejoju, kad pakartotas jos leidimas ir šiandien daugelį pralinksmintų, praskaidrintų ir sugraudintų širdis.
Autorius bus gyvas tol, kol mes, skaitytojai, džiaugsimės susitikimais su juo.

Vertėja


Po šūksnių – „Kas ten darosi?", „Pala!", „Turėk!", „Ach, ma... kad tave kur!" – visi puolė į sumaištį.

Patys mikliausieji, žinia, puolė pirmieji, maža pasakyti, kad puolė, –­ tiesiog stačia galva nėrė priekin, nelyginant raketos, ir iškart atsidūrė sumaišties orbitoje. Iš giraitės pasigirdo šūviai, ir ant apsnigtų šlaitų ėmė zuiti juodi taškeliai, šitaip medžiokliai paskelbė, jog ir jie tuoj bus čia, ir jie skubą čionai. Lojo šunys, ir tai vertė juos dar labiau skubėti.

Viena gatve, pasirinkdamas lygesnį takelį, kiusnojo trumpakojis kaimietis. Trumpakojai negali greitai bėgti, jie dažniausiai kiusnoja. Ir šis nebuvo išimtis. Pasistvėręs šakes palengvėle kiusnojo su jomis rankoje. Vienoje vietoje jam kelią perbėgo plikagalvis kaimietis. „Į ten ar iš ten?" – paklausė kiusnojantysis, bet anas jo nė nepastebėjo, kadangi skuodė itin greitai.

Jis skriejo taip greitai, jog, jei būtumėte jį tada pamatę, būtumėte pagalvoję, kad jis bet kurią akimirką gali išsinerti iš savo rūbų, paprasčiausiai išsprūsti iš jų, – taip jis veržėsi į priekį, o rūbai jį vis dėlto laikė. Jo skrebučiai plevėsavo toli atsilikę, švilpčiodami skvernais, o kepurės seniai nesimatė –­ ji nukrito dar tada, kai plikis įsibėgėjo prieš šokdamas per tvorą. Jis peršoko, o kepurė neįstengė, – taip ir liko gulėti kniūbsčia ant sniego.

Plikis vis labiau niro į sniego debesį, o kai pasitaikydavo nuokalnėlė, tapdavo panašus į Halio kometą. Jei labai stengiasi, žmogus tam tikromis akimirkomis gali pasipriešinti žemės traukai. Tas kaimietis priešinosi, jis veržėsi į sumaištį. Vienu tarpu skrebučiai neatlaikė, pakibo sniego tumule ir, pagauti oro srovės, nuskriejo priešinga kryptimi – taip jie pleveno dar gana ilgai, ir buvo šiek tiek keista, net kažkaip mistiška matyti, kaip kaimiški skrebučiai sklendžia patys sau gatve, mosikuodami rankovėmis, vartaliodamiesi, oriai planiruoja arba nejudėdami pakimba erdvėje. Paskui jie iškart subliūško ir nukrito ant sniego.

Daugiau plikio nemačiau, bet spėju, kad jis nuogas atskubėjo ir nuogas įpuolė į sumaištį. Tiesą sakant, nėra čia ko ir spėlioti, gana prisiminti, kaip jis skuodė, – negražu abejoti žmogumi.

Kiek vėliau kažkas pasakojo, kaip kitas kaimietis įsirėžė į sumaištį tokiu greičiu, jog užsidegė nuo trinties tarp savęs ir oro, krito į sniegą (tai gerai, kad į sniegą!), sniegas ėmė tirpti, pasigirdo šnypštimas kaip nuo įkaitusios geležies, kai ji įkišama į vandenį, pas­kui šnypštimas liovėsi, tačiau dar ilgai kaimietis jautėsi esąs įkaitęs, ir nuo jo kilo garai. Taip pasakojo liudininkai, patys dalyvavę sumaištyje ir visiškai teisingai pastebėję, jog tas kaimietis gimė po laiminga žvaigžde, nes pataikė parkristi ant sniego, o sniegas jį užgesino. Antraip būtų galėjęs sudegti!

Jis, tiesą sakant, buvo vienas pirmųjų. Tik vėliau išaiškėjo, kad atskubėję medžiotojai pirmiausiai jį pamatė šnypščiantį sniege. Vieni puolė jam į pagalbą, o kiti iškart ėmė šaudyti.

Medžiokliai daugiausiai dalyvavo šaudydami – per visą sumaištį jie tik tą ir darė, kad šaudė. Tuo tarpu takeliais ar tiesiog per apsnigtus dirvonus į sumaištį skubinosi pavieniai ir susigrupavę kaimiečiai. Septynių ar aštuonių žmonių grupelė kiceno smagia ristele. Kiusnojantysis prisidėjo prie jų ir pasiteiravo, ar tik nebus pasprukęs koks skerdžiamas paršelis, tačiau grupės žmonės nieko nežinojo. Panašus dalykas su paršu buvo nutikęs prieš kelerius metus, tuomet taip pat buvo kilusi baisiausia sumaištis, bet tuosyk tai buvo linksma sumaištis. Taigi grupė negalėjo aiškiai atsakyti į kiusnojančiojo klausimą.

Vienas kaimietis itin žvaliai brovėsi per sniegą užsimetęs ant peties žvilgantį kirvį, jausmingai šūkčiodamas storu balsu: „Tur! Tur-r!.." Jis buvo iš tos kategorijos žmonių, kurie visuomet su pakilumu puola į sumaištį: ir skubėdami į ją, ir pačioje sumaištyje be paliovos griaudėdami savąjį „Tur! Turrr!" Tai iš tokių žmonių buvo tas kaimietis su kirviu – toks žvalus, toks pakilus ir neįveikiamas.

Dar vienas išpuolė į gatvę su murzina kepure ir ėmė tankiai mirksėti. Jo rankos taip pat buvo murzinos, nes kaimietis maišė ėdalą gyvuliams. Mirkčiojo, klausydamasis šūvių griausmo, ir jam visai nedaug tereikėjo laiko, kad galėtų susiorientuoti. Suprato esąs atsilikęs, tad tiesiausiu keliu puolė į sumaištį, nors puikiai žinojo patarlę, kad tiesiai – arčiau, o aplink –­ greičiau. Vienoje vietoje pasitaikė užpustytas griovys, ir kaimietis įsmuko į jį. Ėmė šaukti, tačiau kas jį galėjo išgirsti per tokią sumaištį, o kuo labiau jis šaukė, tuo giliau jis grimzdo... Taip žmogus ir prasmego pusnynuose, tik liko virš sniego juoduoti jo maurina kepurė. Pagal tą kepurę jį vėliau ir surado, ištraukė iš pusnynų, bet ilgai teko raustis, kadangi ir jis daug rausėsi, išvarpė pusnynus it koks kurmis, vis labiau toldamas nuo savo kepurės. Pasirodo, žmogus ne visuomet būna ten, kur jo kepurė. O kai kyla sumaištis, tai apskritai sunku susigaudyti, kas po kokia kepure lindi.

Tačiau tęskime toliau.

Vienas smalsuolių itin lanksčiai brukosi į priekį, vis aukščiau kitų stengdamasis laikyti galvą. Smalsuoliai mėgsta laikyti galvas virš kitų iškėlę, kad tik kas nors neprasprūstų jiems pro akis. Smalsuolių paprastai būna ilgoki kaklai, ir jeigu mūsų žemėje būtų daugiau įdomių dalykų, smalsuolių kaklai tikriausiai pasidarytų panašūs į žirafų, tačiau, deja, mūsų pasaulis nėra toks įdomus. Ir ačiū Dievui.

Šiek tiek aplenkęs smalsuolį, skuto pagyvenęs kaimietis, ramiai rutuliojantis sau suktinę, vienu metu jis net stabtelėjo, išsitraukė skiltuvą ir pentį, kelissyk taukštelėjo. Kai dagtis gerai įsidegė, tik tuomet prikišo prie jos suktinę, uždūmijo ir vėl nusklendė sumaišties link. Jis visai neskubėjo, ramiai kulniavo ton pusėn, nes žinojo, jog suspės. O ir pati sumaištis jau buvo netoliese, – matėsi medžioklių šūvių dūmeliai.

Prieš pasirodydamas sumaištyje kitas kaimietis prisėdo namuose užvalgyti. Valgydamas ir ąsotėlį vyno išlenkė, kad būtų šilčiau ir šiaip dėl viso pikto. Jis mėgo prieš bet kokia sumaištį pirmiausia gerai užkirsti ir numalšinti troškulį, nes negali juk žmogus iš anksto žinoti, kiek ta sumaištis truks. Užkandęs kaimietis smulkiai susikapojo tabaką, idant turėtų rūkalų per sumaištį, patikrino, ar gerai rūsyje uždarytas vyno boselis, pavartė kumpius, sukabintus virš židinio dūmų, ir dar kiek pastovėjo, žiūrėdamas į žmoną. Ši smagiai zujo aplink krosnį, traukė baltos duonos kepalus, o kaimietis svarstė, ar dabar ją parsiversti, ar po to, kai baigsis sumaištis. Neparsivertė jos, išėjo į kiemą, pasiėmė pliauską, dar kiek pagalvojo ir tik tuomet patraukė gatve.

Tokie žmonės labai pritinka prie sumaišties. Jie suteikia sumaiščiai vertės, pasirodo jau įpusėjus jai, susižino, kas įvyko prieš jiems pasirodant, pasvarsto, pasveria visus „už" ir „prieš" ir tik tuomet imasi veiklos su savo pliauska. Šis kaimietis atkako gan vėlai, – užsidegusysis nuo trinties jau buvo taip ataušęs, kad dantimis kaukšėjo iš šalčio.

O kitas žmogelis tuo pačiu metu kaip katė nagais akėjo nedidelę kalvą. Jis duso, slydo, parkritęs keturiomis rabaždinosi, ropštėsi vis aukštyn, nė akies kampeliu nedirstelėdamas atgal į kaimą, ten, kur vyko sumaištis. Tik viršūnę pasiekęs žmogelis giliai atsikvėpė ir atsigręžė. Jis sykį jau savo kailiu buvo patyręs, kas yra sumaištis, ir nuo to karto, kai tik kildavo kas panašaus, puldavo į kojas, ieškodamas kokios aukštumėlės, ir iš ten stebėdavo, kaip klostosi įvykiai.

Viskas priklauso nuo požiūrio. Sumaištis – taip pat. Kiekvienas joje dalyvauja pagal savo požiūrį. Vienas kaimietis, pavyzdžiui, nei puolė strimgalviais bėgti, nei namuose pasiliko, nei pusnynuosna prasmego. Jis gerai apsiginklavo, apėjo visas aplinkines gatves, apžiūrėjo, ką reikėjo apžiūrėti, pakeliui sutiko ir kitų tokių, tykinančių kaip katės, sutiko daugybę sėlinančių, bet su jais neužtruko. Prieš patekdamas į sumaištį, jis mėgo viską pats ištirti, susigaudyti, kur jos silpnoji vieta, kaip ją galima būtų apversti aukštielninką ar kniūbsčią, kaip ją paklupdyti arba permesti ant menčių. Sumaištis – nelyginant žmogus, kadangi ji – žmogaus kūrinys, ir ją būtina gerai išstudijuoti, prieš susiliejant su ja.

Taigi šis kaimietis iš pradžių ją gerai išstudijavo, o paskui susiliejo su ja.

Ogi vienas taip išaukštino savo požiūrį į sumaištį, jog tiesiai į kaminą įsmuko, atsidūrė ugniakure, sudegė, nė degėsiais nespėjęs pakvipti, ir vėl buvo išsviestas per kaminą, dabar jau įgavęs mažo dūmų tumulėlio formą.

Drįstu jums pranešti šiuos faktus, kadangi jie man yra papasakoti liudininkų, tiesiogiai dalyvavusių pačioje sumaištyje. Šiaip ar taip, aš puikiai prisimenu, kaip pats mačiau tuomet kažkokius dūmelius, bet neatkreipiau į juos tinkamo dėmesio, kadangi man tada labai rūpėjo nematytos žmogaus pastangos išsinerti iš savo rūbų, o pagal galimybes ir iš kailio, kad tik nepraleistų svarbiausio ir laiku įsirėžtų į sumaištį. Jei prisimenate, jau pradžioje buvau užsiminęs, kad jis net žemės traukai priešinosi. Ir dabar, kai vėl grįžtu prie jo, kai prisimenu, kaip jo rūbai pleveno gatve į priešingą pusę, žinia, ne tokiu pačiu greičiu, bet vis dėlto pleveno, dabar galiu drąsiai pareikšti, jog tam tikrais momentais jis ne tik priešinosi, bet ir įveikė žemės trauką. Tiesą sakant, bet kuris mūsų gali įveikti žemės trauką, svarbu tik gebėti judant išsivaduoti iš rūbų, išnirti iš jų sumaišties vardan. Gal sakysite, kad tuomet žmogus lieki nuogas? Žinoma, nuogas, kaip prieš karinę komisiją!

Tai štai ką aš prisiminiau apie sumaištį ir papasakojau jums savais žodžiais, kaip mėgsta sakyti mūsų literatūros mokytojas. Jisai, tas mūsų literatūros mokytojas, nuolat kartoja: nagi, papasakokite dabar savais žodžiais viską, ką matėte ir girdėjote, mes jam ir pasakojame viską, ką matėme ir girdėjome – savais žodžiais, o jis mums rašo dvejetus. Tačiau nenuklyskime į šalį su mokytoju, o grįžkime prie savo sumaišties, nes juk iškyla teisėtas klausimas: kas tai per sumaištis ir kam jos prireikė?

Iš kur aš galiu žinoti, kas tai per sumaištis? Taigi ir aš to paties klausiu!

 

Iš bulgarų kalbos vertė Birutė Želvytė-Daulenskienė

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Vytauto Suslavičiaus nuotrauka