Aš ne „pagonis", nes „krikščionybė – pagonybė" tėra primesta ideologinė priešprieša. Panašiai bolševikai buvo primetę priešpriešą „proletaras – buržujus", arba „proletaras internacionalistas – buržuazinis nacionalistas", ir ta priešprieša turėjo surišti lietuvio sielą sunkiomis kaltės grandinėmis: jeigu aš myliu Tėvynę ir nekenčiu okupantų, vadinasi, tesu smulkus savanaudis niekšas...

Ideologija yra tarsi pjesė, kurioje vaidmenys visiems padalyti taip, kad pagrindinis herojus, o per jį ir pjesės autorius, išeitų nugalėtoju. Ir jeigu priimi „pjesę" už gryną pinigą, už tikrovės modelį, nejučia atsiduri jos primestame vaidmeny. Jei priimi bolševizmą, belieka būti „geruoju bolševiku" arba „bloguoju buržujumi". Jeigu priimi krikščionybę, belieka būti „geruoju krikščionimi" arba „bloguoju pagonimi". Apversti vertinimą, pasivadinant kilniu pagonimi, –­ ne sprendimas, nes tai neišvaduoja iš primestos „pjesės". Bet klausimas: ar būtinai reikia šitą „pjesę" priimti ir „žaisti" pagal primestas žaidimo taisykles?

Monmartro kapinės. Vidos Girininkienės nuotrauka
Monmartro kapinės. Vidos Girininkienės nuotrauka

Visos ideologijos, jeigu jos aklai priimamos, sukausto ir pavergia sielą. Tad ar vaduojantis iš vienos primestos „pjesės" tikrai būtina kurti naują, „savą"? O gal yra dar viena galimybė: ne kurti „savą" ideologiją, ne rašyti naują „pjesę", kurioje dabar jau pats būtum herojumi, nebe iš paskutiniųjų vaidinti kokį nors vaidinimą, o pamėginti tiesiog pažinti tikrovę? Nebe vaidinti savo „tapatybę", nuolat susirūpinus, kaip atrodai, – o pažinti, kaip yra iš tikrųjų? Nebe vaidinti – o pažinti?

Tik tuomet, kai žmogus atplėšia akis nuo savo atspindžio ir pakelia jas į dangų, prasideda religija. Kol tavo nuomonės ir įsitikinimai tau svarbiau už tiesą, tai ne religija. Kol mes tik stengiamės įtraukti vienas kitą į savas „pjeses", primesti vienas kitam žeminančius vaidmenis ir taip išaukštinti save kitų sąskaita, tai išvis ne religija, o veikiau „juodoji magija". Tik tuomet, kai žmogus ryžtasi bent trumpam prasimerkti iš savo sapnų ir pakelti akis į Tikrovę, tik tuomet prasideda tikrasis Tikėjimas. Ne be reikalo lietuvių žodžiai tikras, tikrovė ir tikėti, tikėjimas yra vienos šaknies. Ne be reikalo senovės prūsai „tikėjimą" vadino žodžiu druvis, kuris savo ruožtu yra vienos šaknies su anglų true „tikras" ir lietuvių drūtas „tikras, tvirtas, stiprus". Nes tikrovė yra tikroji tvirtybė ir tikroji jėga – ne mūsų vaidmenys, kad ir kokie gražūs jie mums atrodytų.

Aukščiausią Tikrovę galima palyginti su dangumi, o mūsų vaidinimus, kuriuose save sapnuojame, – su debesimis, plaukiančiais per dangų. Kartais debesys taip sutirštėja, kad dangaus visai nebematyti ir gali pasirodyti, kad pasaulis tėra sudarytas iš vaidinimų. Bet štai Perkūnas perplėšia debesis ir pro juos iš anapus tvyksteli dangiškoji šviesa. Ir tada pasimato, kad visi visokie debesys tebuvo garai, laikina iliuzija, monai, o virš visų jų plyti neaprėpiama, bekraštė šviesos erdvė. Šitą bekraštę šviesos erdvę virš visų mus niaukiančių debesų mūsų protėviai indoeuropiečiai ir vadino žodžiu *deivos, iš kurio radosi baltų *deivas ir galiausiai lietuvių dievas. Vienas visa apimantis Dievas – kaip vienas yra dangus, savo glėbyje laikantis vieną visų mūsų Žemę.

Lietuvos karalius (rex) Gediminas, atsisakęs priimti krikščionybę, Romos popiežiui 1324 m. laiške per raštininką lotyniškai atsakė, kad jis „krikščionims leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą"1. Tai yra lietuvių tikėjimo branduolys, esminis priesakas, paliktas mums laisvos Lietuvos karaliaus Gedimino.

Žinoma, kiekvienas iš mūsų tikrovę matome šiek tiek savaip, savu kampu. Todėl vienas vienintelis Dievas ir vienas vienintelis Tikėjimas pasireiškia daugeliu įvairių atmainų – kaip daugeliu šakų šakelių išvešėjęs vienas ąžuolas; kaip įvairiausiais žiedais pražydusi viena Žemė po vienu Dangumi, po kuriuo kiekvienam žiedui gana vietos. Dievas nėra pavydus! Ir debesys giedrą dieną, kol neapniaukia saulės, dangų tik puošia...

Užtat kiekviena dvasinė tradicija, be išimties, yra verta pagarbos, rūpesčio ir tyrimo – kaip Tikrovės patyrimo ir Dievo meilės pėdsakas. Tačiau jokia tradicija neturi „vienintelės tiesos monopolio". Nes Tikrovės neįmanoma suvaidinti, Dievo neįmanoma pasisavinti, kad paskui galėtum jį dalimis pardavinėti (po „trisdešimt sidabrinių") ir taip Jo sąskaita pasipelnyti. Priešingai: vienintelis būdas susieti save su Tikrove – atsižadėti visų savo vaidinimų Jos vardan ir pasitikėti Ja. O Tikrovė, beje, yra daug patikimesnė už visus mūsų vaidinimus, nors ir nenuspėjama, – užtat dargi daug įdomesnė.

Kol mums rūpi tik mūsų vaidinimai, Žemė mums tėra scena, kurią mes prikemšame savo scenografijos. Taip krikščionys, kur atėję, visose nuo seno šventose vietose pristatė savo bažnyčių, koplyčių ir kryžių, kad aplinkui matytų vien save; taip atėję bolševikai griovė bažnyčias ir kryžius, o jų vietoje statė gipsinius obeliskus su raudonomis žvaigždėmis ir proletariato vadų statulas. Taip šiuolaikinis architektas, apsalęs nuo susireikšminimo, lengva ranka išprievartauja vietos reljefą pagal savo bukumą ir neišmanymą. Taip šuo, pribėgęs prie medžio, pakelia koją ir palieka ten savo kvapą, nusmelkdamas visus kitus. Taip mūsų kalvos ir ąžuolynai, upės ir ežerai atsidūrė už spygliuotų tvorų su užrašais „privati valda" – lyg edem das Seine2 visuotinėje koncentracijos stovykloje.

Ir tam tėra vienintelis priešnuodis, vienintelė išeitis: atpalaiduoti savo vaidmenų pakinktus, prasimerkti iš savo apgailėtinų komedijų, įsileisti Tikrovę į savo sielas. Nėra kito tikėjimo nei Tikrovė – bet kas kita bus tik dar vienas vaidinimas. Ir tik pažvelgę pasaulin Tikrovės akimis mes galime tikėtis išvysti Žemę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, pati savaime – neapsakomo grožio skaisčiausioji Dievo nuotaka, švenčiausioji visų mūsų Motina dangiškojo Tėvo glėby.

1 „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus", sud. Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 390.

2 „Kiekvienam savo", – užrašas, kabėjęs ant Buchenvaldo koncentracijos stovyklos vartų.

Pranešimas skaitytas Europos etninių religijų kongrese „Motina Žeme, sujunki mus" Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose 2014 m. liepos 9 d.