Dainius Razauskas. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, viena Žemė

Aš ne „pagonis", nes „krikščionybė – pagonybė" tėra primesta ideologinė priešprieša. Panašiai bolševikai buvo primetę priešpriešą „proletaras – buržujus", arba „proletaras internacionalistas – buržuazinis nacionalistas", ir ta priešprieša turėjo surišti lietuvio sielą sunkiomis kaltės grandinėmis: jeigu aš myliu Tėvynę ir nekenčiu okupantų, vadinasi, tesu smulkus savanaudis niekšas...

Ideologija yra tarsi pjesė, kurioje vaidmenys visiems padalyti taip, kad pagrindinis herojus, o per jį ir pjesės autorius, išeitų nugalėtoju. Ir jeigu priimi „pjesę" už gryną pinigą, už tikrovės modelį, nejučia atsiduri jos primestame vaidmeny. Jei priimi bolševizmą, belieka būti „geruoju bolševiku" arba „bloguoju buržujumi". Jeigu priimi krikščionybę, belieka būti „geruoju krikščionimi" arba „bloguoju pagonimi". Apversti vertinimą, pasivadinant kilniu pagonimi, –­ ne sprendimas, nes tai neišvaduoja iš primestos „pjesės". Bet klausimas: ar būtinai reikia šitą „pjesę" priimti ir „žaisti" pagal primestas žaidimo taisykles?

Monmartro kapinės. Vidos Girininkienės nuotrauka
Monmartro kapinės. Vidos Girininkienės nuotrauka

Visos ideologijos, jeigu jos aklai priimamos, sukausto ir pavergia sielą. Tad ar vaduojantis iš vienos primestos „pjesės" tikrai būtina kurti naują, „savą"? O gal yra dar viena galimybė: ne kurti „savą" ideologiją, ne rašyti naują „pjesę", kurioje dabar jau pats būtum herojumi, nebe iš paskutiniųjų vaidinti kokį nors vaidinimą, o pamėginti tiesiog pažinti tikrovę? Nebe vaidinti savo „tapatybę", nuolat susirūpinus, kaip atrodai, – o pažinti, kaip yra iš tikrųjų? Nebe vaidinti – o pažinti?

Tik tuomet, kai žmogus atplėšia akis nuo savo atspindžio ir pakelia jas į dangų, prasideda religija. Kol tavo nuomonės ir įsitikinimai tau svarbiau už tiesą, tai ne religija. Kol mes tik stengiamės įtraukti vienas kitą į savas „pjeses", primesti vienas kitam žeminančius vaidmenis ir taip išaukštinti save kitų sąskaita, tai išvis ne religija, o veikiau „juodoji magija". Tik tuomet, kai žmogus ryžtasi bent trumpam prasimerkti iš savo sapnų ir pakelti akis į Tikrovę, tik tuomet prasideda tikrasis Tikėjimas. Ne be reikalo lietuvių žodžiai tikras, tikrovė ir tikėti, tikėjimas yra vienos šaknies. Ne be reikalo senovės prūsai „tikėjimą" vadino žodžiu druvis, kuris savo ruožtu yra vienos šaknies su anglų true „tikras" ir lietuvių drūtas „tikras, tvirtas, stiprus". Nes tikrovė yra tikroji tvirtybė ir tikroji jėga – ne mūsų vaidmenys, kad ir kokie gražūs jie mums atrodytų.

Aukščiausią Tikrovę galima palyginti su dangumi, o mūsų vaidinimus, kuriuose save sapnuojame, – su debesimis, plaukiančiais per dangų. Kartais debesys taip sutirštėja, kad dangaus visai nebematyti ir gali pasirodyti, kad pasaulis tėra sudarytas iš vaidinimų. Bet štai Perkūnas perplėšia debesis ir pro juos iš anapus tvyksteli dangiškoji šviesa. Ir tada pasimato, kad visi visokie debesys tebuvo garai, laikina iliuzija, monai, o virš visų jų plyti neaprėpiama, bekraštė šviesos erdvė. Šitą bekraštę šviesos erdvę virš visų mus niaukiančių debesų mūsų protėviai indoeuropiečiai ir vadino žodžiu *deivos, iš kurio radosi baltų *deivas ir galiausiai lietuvių dievas. Vienas visa apimantis Dievas – kaip vienas yra dangus, savo glėbyje laikantis vieną visų mūsų Žemę.

Lietuvos karalius (rex) Gediminas, atsisakęs priimti krikščionybę, Romos popiežiui 1324 m. laiške per raštininką lotyniškai atsakė, kad jis „krikščionims leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą"1. Tai yra lietuvių tikėjimo branduolys, esminis priesakas, paliktas mums laisvos Lietuvos karaliaus Gedimino.

Žinoma, kiekvienas iš mūsų tikrovę matome šiek tiek savaip, savu kampu. Todėl vienas vienintelis Dievas ir vienas vienintelis Tikėjimas pasireiškia daugeliu įvairių atmainų – kaip daugeliu šakų šakelių išvešėjęs vienas ąžuolas; kaip įvairiausiais žiedais pražydusi viena Žemė po vienu Dangumi, po kuriuo kiekvienam žiedui gana vietos. Dievas nėra pavydus! Ir debesys giedrą dieną, kol neapniaukia saulės, dangų tik puošia...

Užtat kiekviena dvasinė tradicija, be išimties, yra verta pagarbos, rūpesčio ir tyrimo – kaip Tikrovės patyrimo ir Dievo meilės pėdsakas. Tačiau jokia tradicija neturi „vienintelės tiesos monopolio". Nes Tikrovės neįmanoma suvaidinti, Dievo neįmanoma pasisavinti, kad paskui galėtum jį dalimis pardavinėti (po „trisdešimt sidabrinių") ir taip Jo sąskaita pasipelnyti. Priešingai: vienintelis būdas susieti save su Tikrove – atsižadėti visų savo vaidinimų Jos vardan ir pasitikėti Ja. O Tikrovė, beje, yra daug patikimesnė už visus mūsų vaidinimus, nors ir nenuspėjama, – užtat dargi daug įdomesnė.

Kol mums rūpi tik mūsų vaidinimai, Žemė mums tėra scena, kurią mes prikemšame savo scenografijos. Taip krikščionys, kur atėję, visose nuo seno šventose vietose pristatė savo bažnyčių, koplyčių ir kryžių, kad aplinkui matytų vien save; taip atėję bolševikai griovė bažnyčias ir kryžius, o jų vietoje statė gipsinius obeliskus su raudonomis žvaigždėmis ir proletariato vadų statulas. Taip šiuolaikinis architektas, apsalęs nuo susireikšminimo, lengva ranka išprievartauja vietos reljefą pagal savo bukumą ir neišmanymą. Taip šuo, pribėgęs prie medžio, pakelia koją ir palieka ten savo kvapą, nusmelkdamas visus kitus. Taip mūsų kalvos ir ąžuolynai, upės ir ežerai atsidūrė už spygliuotų tvorų su užrašais „privati valda" – lyg edem das Seine2 visuotinėje koncentracijos stovykloje.

Ir tam tėra vienintelis priešnuodis, vienintelė išeitis: atpalaiduoti savo vaidmenų pakinktus, prasimerkti iš savo apgailėtinų komedijų, įsileisti Tikrovę į savo sielas. Nėra kito tikėjimo nei Tikrovė – bet kas kita bus tik dar vienas vaidinimas. Ir tik pažvelgę pasaulin Tikrovės akimis mes galime tikėtis išvysti Žemę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, pati savaime – neapsakomo grožio skaisčiausioji Dievo nuotaka, švenčiausioji visų mūsų Motina dangiškojo Tėvo glėby.

1 „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus", sud. Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 390.

2 „Kiekvienam savo", – užrašas, kabėjęs ant Buchenvaldo koncentracijos stovyklos vartų.

Pranešimas skaitytas Europos etninių religijų kongrese „Motina Žeme, sujunki mus" Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose 2014 m. liepos 9 d.

Komentarai  

 
#12 310 to Vero 2014-11-17 10:42
Mat kaip, jie nieko nedėsto... Tik įdomu, kaip jie perduoda savo dvasinę tradiciją? Gal kiekviena nauja šamanų karta iš naujo ją išranda?
Kalbant apie magiją, patarčiau nueiti į mišias artimiausioje bažnyčioje - prisižiūrėsite daug triukų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#11 Istorikas 2014-11-17 01:16
Užkliuvo autoriaus mintis, neva bažnyčios darko „prigimtinį peizažą“ - kaip kokie sovietiniai monumentai. Nebūtų net į galvą atėję, kad galima nekęsti kilnaus „Misionierių“ silueto ar dailiai į Antakalnio kalvas įaugusio „Petro ir Povilo“, pro kurį autorius turbūt dažnai žingsniuoja į savo darbo vietą?
Kita vertus, neteisūs ir krikščionišką tradiciją „išmanantys“ komentarų autoriai. Viduramžiais pagonybė iš tiesų laikyta savotišku parengiamuoju etapu prieš tautų krikštą. Bet reikėtų daug aiškinti...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #10 Vero 2014-11-16 21:50
Afrikos bei Amazonijos šamanų praktikos žinovui. Hmmm.... tai kad jie kaip tik dažniausiai nieko nedėsto. Jie užsiima magija, religinėmis praktikomis. Gal mes kalbame ne apie tuos pačius dalykus? Gal verčiau grįžkim prie konkretaus teksto: "Užtat kiekviena dvasinė tradicija, be išimties, yra verta pagarbos, rūpesčio ir tyrimo – kaip Tikrovės patyrimo ir Dievo meilės pėdsakas. Tačiau jokia tradicija neturi „vienintelės tiesos monopolio". Nes Tikrovės neįmanoma suvaidinti, Dievo neįmanoma pasisavinti" - ir kas neaišku šitame pasakyme? Mintis perteikta paprastais, kiekvienam klierikui ir tikinčiajam, ir netikinčiajam suprantamais žodžiais. Nebent klierikui trūks plyš reikia sukritikuoti tai, kas pasakyta - na jis ir skelia iš peties, Kaip koks jaunasis Terleckas ar Peleckis, didieji RKB apologetai LT.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#9 beye 2014-11-14 14:34
"edem das Seine" - korektūros klaida, "Ein Religion" - gramatikos
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #8 310 to Vero 2014-11-14 11:42
Čia kurioje vietoje matėsi ta erudicija? Paistaluose apie kažkokią Aukščiausiąją Tikrovę, kurią reikia "įsileisti į savo sielas"? Nejuokink. Panašius dalykus dėsto bet kuris Amazonijos ar Afrikos šamanas, tad daug proto tam nereikia. Matai dangumi bėgančią Šventąją Kurapką? Ne? Vadinasi, esi dvasiškai aklas, neišsivystęs ir neišsilavinęs. Bet tikiu, kad vieną dieną Šventoji Kurapka apšvies tavo protą ir sielą. Amen.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #7 Vero 2014-11-13 18:45
310 ir kitiems - komentuoti didesnę nei tavo erudiciją turinčio autoriaus tekstą - nelengva, ar ne? Bet va ką daryti, jei vis tiek turi SAVO NUOMONĘ..? Tik ją PAREIKŠTI :) kaipgi kitaip.
Pelecki, skaitykite Durkheim'ą. Razauskas neteigia nieko, ką jūs jam primetate.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #6 Noė 2014-11-12 16:44
Deja, Dievas nesikeičia, kad ir kaip mes Jį norėtume "palikti senajam pasauliui", kaip nesikeičia ir Jo įsakymai, tarp jų ir pirmasis: "Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną". Patyrinėkite žmonių sukurtas religijas ir pamatysite, kad jos daugiau ar mažiau prieštarauja viena kitai. Pagonys niekaip negali evoliucionuoti į krikščionybę, jie prieštaravo jai visais laikais. Prisiminkite Pauliaus pokalbį su pagonimis Romos Areopage, kai jis skelbė, jog "visiems visur reikia atsiversti" ir kai pagonys jam atsakė "Apie tai paklausysim kitą kartą"; galų gale kodėl jūs visi rėkiate, kad "lietuviai buvo apkrikštyti per prievartą"? Ar tai neįrodo, jog žmonės visada linkę laikytis savo religijos? Žinokite, nieko nėra bjauriau, kaip, būvant tvirtai įsitikinus savo religijos teisingumu (antraip juk nėr prasmės tikėti), abejingai žiūrima, kaip kitas klysta. Dievas bjaurisi abejingaisiais. Kalbos apie "visų religijų taikų sugyvenimą", tuo labiau visokios razauskiškos fantazijos apie tai, "jog nėra kito tikėjimo nei Tikrovė" yra absurdas, niekai, kvailystės. Tikėsi į Tikrąjį Dievą - tau atsivers dangus, tikėsi į pagoniškuosius monstrus, stabus, gyvates ir žalčius - atsivers pražūtis. Kuriuo keliu eisi, ten ir nueisi.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #5 ho 2014-11-12 12:44
Apgailėtina, davatkiška rašliava, daranti gėdą mastančiam žmogui.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #4 Dalė 2014-11-12 00:14
Nuostabus straipsnis, dėkoju autoriui. Kaip gamtoje egzistuoja rūšių įvairovė, taip ir žmonės savo dvasiniame lygmenyje yra skirtingi, todėl ir radosi žemėje skirtingos religijos.Tačia u tai nėra pagrindas žmonėms skaldytis į priešiškas stovyklas ir vieni kitų nekęsti.Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, pasilieka dieve.Jei einame dvasinio tobulėjimo keliu, pavydų Senojo testamento Dievą turėtume palikti senajam pasauliui, o naująjį pasaulį kurti iš atjautos, atleidimo ir meilės.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #3 Noė 2014-11-10 23:47
Manau, šiam straipsniui paneigti pakaktų Išėjimo kn. 34, 14: "Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas.". Razauskas teigia priešingai: "Dievas nėra pavydus". Pritariu Mindaugui, pritariu 310am - tai iš tiesų vaizduotės ir jausmingumo kupinas rašinys, klaidingas logiškai, teologiškai ir kitaip. Kafke, pagonybė nėra pakopa į krikščionybę, tai visiškai priešingi dalykai. Pagonybė veda į absoliučiai priešingą pusę. Dar - esama klaidingos sampratos, kad kuo vėlesniame amžiuje žmonija gyvena, tuo labiau pažįsta tiesą. Tiesa yra toks dalykas, kuris nepavaldus laikui. Visiškai nesvarbu, kad dabar XXI a. - V ar XI a. gyvenęs žmogus galėjo daug teisingiau parašyti už, tarkim, D. Razauską. Beje, o ką daryti vargšui šuneliui, jeigu jis toje "skaisčiausioje Dievo nuotakoje" savo kvapu nori paženklinti savo teritoriją, nors tu ką?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #2 310 2014-11-10 15:34
Dievas, be abejo, vienas... Švenčiausioji mūsų visų Motina dangiškojo Tėvo glėby...
Negaliu patikėti, kad XXI amžiaus žmogus gali rimtai rašyti tokius žodžius. Džiugu bent tai, kad pastaruoju metu tokio tipo rašiniai įsitvirtino kultūrinėje spaudoje, greta apsakymų, poezijos ir kitų vaizduotės sukurtų dalykų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #1 kafke 2014-11-10 14:48
Mindaugas Peleckis papriestaravo ir galop pats save paneige. Ji vienas Dievas, tai ir tikejimas vienas. Tik skiriasi tikejimo pakopom. Taip kaip mazam vaikui nepateiksi aukstosios matematikos, nes jo protas dar negali suvirskinti abstrakciju.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai