lm_pastas.png

Mielas Kęstuti,

nuostabioje Viltaro Alksnėno išverstoje ir šiemet „Nieko rimto" išleistoje Sonyos Hartnett knygoje vaikams „Sidabrinis asiliukas" pasakojama apie anglų karininką, pabėgusį iš Pirmojo pasaulinio karo fronto. Karo žiaurumai, beprasmis žmonių įniršis ir triukšmas šį veikėją, leitenantą Šepardą, taip išsekina, kad jis daugiau nebenori matyti tikrovės, ir jo akis iš tiesų uždengia migla. Apakęs karininkas pasiekia jūros pakrantę, kur jį išgelbsti dvi mažos prancūzų mergaitės ir jų vyresni draugai. Bendraudamas su jais, pasakodamas jiems savo ne visai vaikiškas istorijas Šepardas atgauna pasitikėjimą žmonėmis, gyvenimo vertybėmis, o galiausiai grįžta ir regėjimas. Migloje vėl išryškėja medžiai, žmonių figūros, veidai, ir jis pagaliau gali sugrįžti į tėvynę. O vaikai, klausydamiesi jo pasakojamų istorijų, ne tik maloniai mėgaujasi –­ jie supranta šį tą svarbaus apie gyvenimą, mirtį, drąsą ir pasiaukojimą. Jums ši istorija, be abejo, puikiai žinoma.

Jūsų straipsnis spalio 17 d. „Literatūroje ir mene" „Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją" skamba lyg pranešimas iš karo lauko. Jame veikia neaiški „grupelė žmonių", kuri daro „nusikaltimą pačiai literatūros esmei", „primeta susiaurintą, vienpusę literatūros paskirties mokykloje sampratą", siekia „nužudyti skaitytoją", „išvalyti vadovėlių ir mokomųjų knygų rinką". Toji grupelė autoritarinė, gal netgi totalitarinė. Tačiau it tirštoje migloje nematyti nei sąmokslininkų vardų, nei veidų.

Norėčiau Jus ir straipsnio skaitytojus nuraminti: jokio karo nėra –­ lietuvių kultūroje tiesiog per maža žmonių, kad galėtume kariauti tokius karus. Šia kultūra gyvenantiems, ja besirūpinantiems reikia mėginti kalbėtis ir susikalbėti. Todėl prasminga būtų Jūsų teiginius kolegiškai aptarti. Visų pirma, literatūros programos projektą rengusi „grupelė" nėra anoniminė, nežinia iš kur atsiradusi. Tai Lietuvoje žinomi mokytojai ir mokslininkai, kurie laimėjo viešą Ugdymo plėtptės centro 2012 m. konkursą naujai Lietuvių kalbos ir literatūros programai V–X klasėms sukurti. Taigi visų „nusikaltėlių" pavardes perskaitėte internete viešam svarstymui paskelbtame programos projekte. Matėte, kad programą kūrė ne tik geriausių Lietuvos gimnazijų, bet ir „neelitinių" lietuviškų mokyklų, Rytų Lietuvos tautinių mažumų mokyklų lituanistai, taip pat ir Jūsų paties kolegos – mokslininkai iš Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, Lietuvos edukologijos universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

Programos autoriai ne „susibėgo", o dirbo aiškiai suvokdami, ką daro ir kodėl. Jie sąmoningai rėmėsi platesne literatūros samprata, kuri yra sava lietuvių kultūros tradicijai ir būdinga Europos šalių mokymo programoms. Būtent Europos šalyse kalbos ir literatūros mokymo programų šerdis yra nacionalinė literatūra ir kultūra. O mes per nepriklausomybės metus taip ir neatsikratėme įsisenėjusio nepasitikėjimo savo kultūra, baimės įvardyti, kas esame, pažinti ir suprasti savo šaknis ir savitumą šiandienos pasaulyje. Programos autoriai apsisprendė tęsti darbus, kuriuos pradėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais mūsų gerbiami lituanistai – Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Marcelijus Martinaitis, Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė. Programos rengėjai apsibrėžė du autorių ir kūrinių atrankos principus: pirma, literatūros tekstai turi būti „kalbantys" paaugliui ir jaunuoliui; antra, jie turi įvesdinti jaunąjį skaitytoją į tautos kultūrą. Šiais principais remdamiesi, jie dvejus metus svarstė, diskutavo, analizavo literatūros turinį, kuris tapo pagrindinio ugdymo programos pagrindu.

Naujosios programos autoriai atsižvelgė į kritiką, skirtą ligšiolinei programai. Mielas Kęstuti, nejaugi nepastebėjote, kad į naująją programą sugrąžinti klasikai ir įvesti nauji autoriai, kurių iki šiol buvo taip pasigendama: pradedant nuo vaikų literatūros pradininko M. Valančiaus iki I. Simonaitytės, Vaižganto, I. Mero, S. T. Kondroto, R. Granausko, J. Kaupo, G. Morkūno ir kitų. Rašote, kad programoje labai mažai visuotinės, šiuolaikinės literatūros kūrinių, – jų ne mažiau, kaip kitų šalių programose. Į programą įtraukta naujų kūrinių, kad mokiniai, kaip ir jų bendraamžiai kitose Europos šalyse, būtų perskaitę tuos pačius tekstus: A. Frank „Dienoraštį", J. R. R. Tolkieno „Hobitą, arba Ten ir atgal", T. Pratchetto „Mažuosius dievus", „Mažuosius laisvūnus" ir kitus. Programoje numatyta klasikos ir šiuolaikinės literatūros pasirinkimo laisvė ir mokiniams, ir mokytojams, ir vadovėlių autoriams.

Piktinatės, kad programoje per daug tautosakos, kurios išsaugotu unikaliai gausiu ir prasmingu paveldu galime didžiuotis. Tautosakai, beje, daug vietos skirta ir dabar galiojančiuose vadovėliuose. Negi nepastebėjote, kad programos autoriai siekė naujo tikslo: kad mokiniai pažintų ne tik tautosaką, bet ir jos raišką šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Latviai, kurie taip pat turi išsaugotą turtingą tautosakos lobyną, pagrindinėje mokykloje su tautosaka mokinius supažindina kiekvienoje klasėje.

Jums nepriimtina, kad į programą įtrauktos Sigito Gedos, Marijos Gimbutienės, sesers Nijolės Sadūnaitės ir kitų Lietuvos asmenybių kalbos, interviu, laiškai. Tokie tekstai reprezentuoja Lietuvą pasaulyje, padeda mokiniui geriau pažinti tautos istoriją, moko svarstyti egzistencinius klausimus. Perskaitykite JAV literatūros programą, kurioje visiems mokiniams privalomų kūrinių sąraše yra kur kas daugiau reikšmingų kultūrai, istorijai, filosofijai, literatūrologijai tekstų: amerikiečių vaikai pagrindinėje mokykloje skaito ne tik Platono „Olos alegoriją", bet ir savo buvusių prezidentų, visuomenės veikėjų kalbas.

Programos autoriai dirba mokyklose su dabar galiojančiais vadovėliais. Jie gali patikinti, kad net stropiai iš jų mokydamiesi mokiniai pasiekia labai vidutiniškų rezultatų. Mokinių skaitymo, teksto supratimo problemas lemia ir vadovėlių padrikumas, objekto neapibrėžtumas. Skirtingiausių ištraukų gausa, žanrų ir kontekstų įvairovė mokinį blaško, neleidžia suvokti mokymosi tikslo, paskirties. Ne vieną dešimtmetį dirbantys, tikrai geri mokytojai supranta, kad mokiniai siekia aiškumo, konkretumo, nuoseklumo, juos trikdo eklektika, fragmentiškumas, kryptingo pažinimo stoka.

Mielas Kęstuti, nevykusi Jums atrodo ne tik Pagrindinio, bet ir jau veikianti atnaujinta Vidurinio ugdymo (XI–XII klasių) programa, su kuria, kaip teisingai pastebite, yra siejamas šis programos projektas. Atmesdamas jų koncepciją, remiatės profesorės V. Zaborskaitės autoritetu. V. Zaborskaitė yra autoritetas ir programos autoriams. Todėl Jums priminsiu, kaip profesorė prieš ketverius metus įvertino atnaujintą Vidurinio ugdymo programą: „Literatūra čia suvokiama kaip visą mokinio kultūrinę patirtį integruojantis veiksnys. Tai jokiu būdu nėra literatūros estetinės prigimties ignoravimas, kaip teigia kaip kurie šio programos varianto kritikai (...), nes literatūra, anot V. Mykolaičio-Putino, yra ne tik kalbos, bet ir idėjų menas. Gerai, kad dėmesys sutelkiamas į filosofinį, etinį, visuomeninį literatūros turinį. Tai anaiptol nereiškia, kad literatūra suvokiama kaip tų idėjų iliustracija, o tik tai, kad paisoma tų prasmių, kurias išreiškia literatūros teksto vaizdinija" (V. Zaborskaitė, „Atsiliepimas apie Vidurinio ugdymo programos projektą", 2010 m. spalio 26 d.). Prisiminkime, mielas Kolega, ką prieš ketverius metus V. Zaborskaitė rašė viešai gindama Vincą Kudirką, pasigilinkime į jos cituojamą Vytauto Toleikio straipsnį „Mokykloje reikalingi tik radikalūs pokyčiai", kuriame argumentuotai paaiškinama, kodėl mokykloje būtina sugrįžti prie nacionalinės literatūros, kultūros, literatūros istorijos (V. Zaborskaitė, „Dar kartą apie Vincą Kudirką", Bernardinai, 2010 m. gruodžio 7 d.). Į raginimus atsisakyti „provincialių" lietuvių literatūros autorių profesorė tuomet atkirto: „Reikia išsiugdyti mokytojų, kurie suprastų ir mylėtų Žemaitę, mokėtų ją dėstyti, padaryti suprantamą dabarties moksleiviams, o ne mesti ją iš mokyklų."

Taigi programoje literatūra laikomi ne tik tie tekstai, kurie paaugliui ar jaunuoliui gali suteikti lengvą, be didesnių intelektualinių pastangų pasiekiamą „skaitymo malonumą", bet ir tie tekstai, kurie buvo ir yra svarbūs Lietuvos tautinei ir pilietinei bendruomenei, kurie kūrė ir kuria jos tapatybę. Žodžiu, skirtingai nei kai kurie dabartinių konkursų organizatoriai, programos autoriai vertingu literatūros kūrėju laiko ne tik Andrių Tapiną, bet ir Romualdą Granauską. Jie priskiria tekstą literatūrai, remdamiesi jo priklausymu nusistovėjusiai rūšių ir žanrų sistemai, taip pat vaidmeniu, kurį vienas ar kitas tekstas atlieka kultūroje. Būtent šiuo atžvilgiu literatūra laikomi ir tie tekstai, kuriuose estetinė funkcija nėra dominuojanti: sovietmečio cenzūros drausti Lietuvos istorijos naratyvai, taip pat viešos kalbos, dienoraščiai, laiškai, paaiškinantys, kultūros argumentais pagrindžiantys bendruomenės ir asmenybės pasirinkimus, vertybines nuostatas, pasižymintys intelektualiniu ir estetiniu paveikumu. Matome, mielas Kolega, kad literatūros samprata programoje ne susiaurinama, o, atvirkščiai, išplečiama. Išplečiama tam, kad jaunimas mokytųsi ne tik maloniai skaityti, bet ir pažinti literatūros kūrinius, suprasti jų reikšmę ne tik sau, bet ir bendruomenės kultūrai, t. y. ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai, kad literatūros dalykas nuosekliai atvertų jaunam žmogui vis platesnį literatūrinį ir kultūrinį akiratį, ugdytų asmenybę.

Programos autoriai mano, kad negalime suprimityvinti literatūros supratimo, susiaurinti literatūros tik iki malonumo, iki populiariosios literatūros kūrinių, kurie skirti vien tik pramoginiams skaitančios visuomenės poreikiams patenkinti. Programoje laikomasi nuostatos, kad literatūros skaitymas yra svarbus idėjoms ir estetikai suvokti. Siekiama, kad mokiniai suprastų literatūrą ne tik kaip malonumo šaltinį, o kaip svarbią Lietuvos ir pasaulio kultūros dalį. Kad malonumą paaugliui gali teikti ne tik gebėjimas tekste atpažinti save, bet ir gebėjimas pažinti kitą.

Juk visi pastebime, Kęstuti, kad nunirę į internetą šiandienos jaunuoliai vis labiau praranda ryšį su realia aplinka: ir su erdve, ir su laiku, ir su žmonėmis. Gyvenantį virtualybėje, iš niekur į niekur einantį jauną žmogų galiausiai ima supti vienatvė, bejėgiškumas ir gyvenimo tuštumos jausmas. Kultūra suburia draugėn. Kultūra nėra beribė: tik per konkrečios tautos kultūrą žmogui atsiveria viso pasaulio kultūra. Visai neseniai, spalio 10 d., Vilniaus universitete vykusiame susitikime su lituanistų bendruomene poetas Tomas Venclova pabrėžė, kad lietuvių klasiką skaityti mokykloje yra būtina, nes pirmasis lemiamas susitikimas su kultūra įvyksta tik per gimtąją kalbą: „Kas neperskaitė ir nepamilo Maironio, Vaižganto, Žemaitės ir Donelaičio, tas kaip reikiant neperskaitys ir nepamils Dante's ir Šekspyro. Kas nepamilo ir nesuprato Aisčio, Radausko ir Nėries, tas nesupras ir Audeno, Elioto, Pasternako ir Mandelštamo, kuriuos reikia pažinti ir suprasti. Todėl lituanistika įveda jauną, nepatyrusį, ne visada subrendusį protą į pasaulinę kultūrą." Tuos mokinius, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji, lietuvių literatūra įveda į šalies, kurioje gyvena ir mokosi, kultūrą, padeda pažinti jos savitumą ir vertę.

Ši programa ne uždaro jauną nerūpestingą žmogų „neįdomioje" praeityje, nykioje „provincijoje", bet siekia, kad jis neliktų be išminties – nihil novi sub sole. Visko aprėpti neįmanoma, tad programa siekia stabtelėti ties lūžiniais momentais, iki šiol aktualiomis idėjomis ir vertybėmis, gintomis konkrečių asmenybių elgesiu vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis, kad atskleistų, kuo visa tai svarbu čia ir dabar gyvenančiam paaugliui ar jaunuoliui. Skelbiate pavojų, mielas Kolega, dėl pasirinkimo laisvės apribojimų. Pasvarstykime, kokią pasirinkimo laisvę turi šiandienos mokyklos mokytojai ir mokiniai? Laisvę pasirinkti vienos arba antros leidyklos išleistą vadovėlį, kurio turinį nulėmė vienas ar kitas vadovėlio autorius, vienas ar kitas leidėjas? Kokiais tyrimais galima nustatyti, kad vadovėlio autoriaus parinkta ištrauka sukels malonumą visiems mokykloje esantiems paaugliams ar jaunuoliams?

Jūsų neigiama programa – ne vieno autoriaus ar leidėjo, bet ilgai trukusio bendro darbo ir plačių viešų diskusijų, viešų konsultacijų vaisius. Joje mokiniams numatyta laisvė skaityti naujausius, savarankiškai pasirinktus arba mokytojo pasiūlytus, arba iš rekomenduojamų kūrinių sąrašo pasirinktus kūrinius (numatyta, kad per dvejus metus mokiniai turi perskaityti ne mažiau kaip 10 laisvai pasirinktų knygų). Netiesa, kad programa perkrauta privalomų kūrinių gausybe, o „malonumo nesuteikiantys" kūriniai ir užduočių, „skirtų jauniems intelektualams", sudėtingumas nepaliks laiko užklasiniam skaitymui. Juk skaitėte programą ir gerai žinote dabar galiojančius vadovėlius, tad suskaičiuokime. Naujosios programos projekte V–VI klasėms siūloma daug mažiau privalomų kūrinių nei dabar galiojančiame vadovėlių ir skaitinių komplekte, kuriame suskaičiavau... per 240 kūrinių ištraukų.

Gerai suprantame, kad programos rašomos mokytojams, vadovėlių autoriams ir leidėjams, ne mokiniams. Kad vadovėliai kalbins ne suaugusį žmogų, o paauglį ar jaunuolį. Tai aksiomos. Būtent vadovėlių autorių ir mokytojų tikslas – padėti mokiniams atrasti raktą į literatūrą ir kultūrą, kaip tik čia reikia kūrybingumo, išradingumo. Taip, mielas Kolega, tai kartais nelengva, ypač šiandieniniame pasaulyje –­ bet ar pedagogika turi sau kelti tik lengvus ir malonius tikslus? Verta viešai diskutuoti ir išsamiai aptarti ir programos reikalavimus, ir literatūros sampratą, kuria grindžiamas ugdymas mokykloje, kuria paremta ne tik mokinių, mokytojų ir vadovėlių autorių pasirinkimo laisvė, bet ir atsakomybė. Naujosios programos svarstymai kaip niekad iki šiol vieši ir ilgi, kūrėjų grupė jiems visiškai atvira.

Vadinasi, kažkas negerai dėl Jūsų rūstaus kaltinimo savo kolegoms, kad tai, ką jie daro, yra autoritarizmas ir nusikaltimas literatūros esmei. Išsklaidžius tariamo karo triukšmą ir miglas, paaiškėja paprasti dalykai: ir Jums, ir programos autoriams rūpi ugdyti skaitančią kartą, rūpi, kad mokykla atgautų pasitikėjimą nacionaline literatūra ir kultūra, ugdytų asmenybes, kurios turi vertybinį stuburą, suvokia grožį ir geba orientuotis šiuolaikiniame pasaulyje. Juk toks ir yra pagrindinis lituanistikos mokykloje tikslas, kuris, tikiu, vienija skirtingas nuomones turinčius lituanistus.

Aušra Martišiūtė-Linartienė