Iš naujos poezijos kartos išskyriau tris. Kad patiko. Kad daugiau neaprėpiau. Josifas Brodskis, kalbėdamas apie Mariną Cvetajevą, ištarė, kad poezija jam be būdvardžių, nebūtinai moters balsas šios poetės kūryboje, tai tiesiog tragedijos balsas, – tiesa, tragedija – moteriškos giminės.

Negaliu pasakyti nei taip, nei ne. Kartais – tik poezija. Bet kartais – moters, tik moters. Jei ir ne tragedijos. Jei tik kasdienybės, kur virtuvė, vaikas. Kur linijos baltame lape, nubrauktos ranka, be liniuotės.

* * *

b_200_305_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-07_nr._3495_kazlauskaite_meninos.jpg

Antroji Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių knyga – „Meninos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014), po „Heterų...“, po gana ryškios poetinės provokacijos. Ką reiškia pats pavadinimas, negalėčiau tiksliai pasakyti. Praverstų kokia užuomina. Paliudijimų apie knygos kontekstus pateikta, gal netikėtesnis šis: „Svarbiu „Meninų“ rašymo kontekstu tapo vengimas rašyti disertaciją apie Vincą Mykolaitį-Putiną.“ Eilėraščių gundymams sunku nepasiduoti. Visos trys poetės – iš akademinio pasaulio, skaityklos, auditorijos, akademiniai darbai priklauso jų patirties laukui, tad ir žodynui. Tai, ko mes vengiame, dažnai prie mūsų artėja, o ko siekiame –­ traukiasi.

Žinome, kad knyga, ypač poezijos, prasideda nuo viršelio. Deimantė Rybakovienė kuria tinkamą dizainą derindama balta, juoda, raudona. Lyg nuorodą į kažką, kas yra dabar, bet iš to, kas yra buvę: net jei tai pavadinimai, titulai, vardai. Knygos turinį veikia epigrafai, dedikacijos. „Meninų“ herojė prisistato jau ne kaip hetera (iš visų galimų reikšmių svarbiausia –­ laisva moteris), o kaip ta, kuri knygą dedikuoja vaikui, tamsiausiojo slėnio vedlei. Vaikas, kuri yra vedlė. Ta, kuri pavedės, bet ir paveldės, nori to ar nenori. Ji turi vesti ir per tamsiausią slėnį, nes turi išeiti ir pati. Turi išvesti, kad išeitų. Leidyklinė anotacija keistai pasidalijusi tarp asmeninės ir beasmenės kalbos. Kažkaip išlikęs nesubendrintas sakinys, kuris atrodo svarbus: „Tai, ką patiriu, kas mane ištiko, ką prisimenu iš vaikystės ir ką išgyvenu dabar, – užrašau poezijos kalba.“ Galima paabejoti, ar tam liudijimui, traukiančiam pasitikėti, tikrai reikia meninų, infančių, pažų. Bet gal kaip tik šiuo būdu didinama įtampa tarp tikrų ir apsimestų ar primestų dalykų. Kalba nežino, kas yra tikrovė, kol jos nesukuria.

Pirmasis knygos eilėraštis apie poeziją. Ir paskutinis apie poeziją.

Sapfo moterų kūryboje privaloma: „tyrinėjantis Sapho žvilgsnis, įsmeigtas į ją, tuomet dar mažą mergaitę“ („Kai aš buvau berniuku“). Prie ko priprantama ir prie ko nepriprantama – šių teiginių sandūra, pasirodžiusi lyg ir dviprasmiško pavadinimo eilėraštyje. Bet žmogaus prasmės, deja, ne tik grynos. Labiau – sumišusios.

Pirmajame knygos eilėraštyje grynas klausimas: „kur ta poezija?“ Klausimas, į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia. Taip, poezija ir vaikui, ir ne vaikui yra čia, čia, kur yra tas, kuris klausia.
Paskutiniame „Meninų“ eilėraštyje puiki eilutė: „Virpesys buvo mūsų eilėraščiai.“ Buvo ir tebėra. Žodžiai, pau­zės suvirpa nuo įtampos, tai ir yra virpesiai. Arba vibracijos, kaip tvirtina Donaldas Kajokas.

Jeigu „Meninas“ įrėmina eilėraščiai apie poeziją, greičiausiai ir tai, kas įrėminta, yra apie poeziją. Tikrai – taip ir yra. Vienintelė tikra poezijos tema yra pati poezija. Nieko daugiau nereikia – tik tai, ką patiri, ką prisimeni, ką išgyveni, parašyti poezijos kalba. Ir jau knygos gale ilgas eilėraštis „Argi lietus turi tėvą (Job 38, 28)“, kažkaip iš naujo prasidedantis į pabaigą:Tačiau argi lietus turi tėvą?

Ar jis, toksai migdantis, nėra vienišesnis
už krapylo lašus?

Deja, literatūra yra tik žodžiai,
ir nors poezijos vakaruose, anot vieno,
kalbėjusio per žinias, visi miega –

tie, miegantieji, ir yra mūsų sekta.

Gražiai sužaista, jei ir viskas, ką jau žinojo Hamletas, tėra tik žodžiai. Eilėraščiai ne užrašomi, eilėraščiai parašomi. Bet poezijos kalbos nėra atskirai nuo patirties, atsiminimo, išgyvenimo. Kaip vedlė turi išvesti, kad išeitų pati, taip poezijos kalba turi rastis iš to, kas patiriama, išgyvenama, sakoma. Be abejo, tai ABC, tik kiekvienu atveju kita, kitaip. Giedrė, be abejonės, turi gerą poetinės kalbos jausmą, galima sakyti, klausą, prigimtą, bet ir aštrintą filologijos studijų, aplinkos:

Savo eilėraščiuose jie didžiuodamiesi
virkauja, kad mūsų nedaug, kad nedaug kam
rūpi nukainota Szymborska bei kitos vienišos
knygos, pakeitusios mūsų skurdžias biografijas.

(„Mergaitė balta suknele Europos aikštėj...“)

Įdomu, kad lietuvių poezija yra kažkaip iš vidaus pajutusi W. Szymborską – nuo pirmųjų vertimų (Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės) iki Nijolės Miliauskaitės, Aido Marčėno. Ir iki Giedrės Kazlauskaitės, lyg ir iš kito taško žvelgiančios į poeziją. Szymborska – tai pats tikrumas, be pretenzijų į nieką kitą. Ir moteriškojo prado gynyba – be feminizmo kovingumo. Gal dėl to. Ir Giedrei tas tikrumas yra svarbus. Kaip ir apskritai poetinei kalbai, kai ir apie banaliausius dalykus siekiama kalbėti nebanaliai. Szymborskos sunkioji pamoka – neveržti, laiku atleisti, nesibodėti tokiu menkniekiu kaip pliušiniai žaislai, nekrūpčioti prekybos centre prie žaislų lentynų („Suknelės, kurios laukia savo valandos“), nerašyti eilėraščių „piktybiškai“ („Venecijietiška kaukė“). Atleisti, laiku atleisti spyruoklę. Nepertempti. Neužsidaryti horizonto, – toks pavojus gerame Giedrės eilėraštyje „Bėgiojimas parke“ su tikrai gyvybinga pabaiga: „trokštu tik jausti: esu gyva, / ir vanduo mano sielą aplieja.“

Ir galvoju, kad Giedrės eilėraščiuose tikriau, stipriau, kai kur ramiau, atlaidžiau, lyg jau įgijus distanciją, nuo kažko aštraus, įtempto pasitraukus: „O vis dėlto prieblandos reikia mano eilėraščiui. / Nedidelio ploto, darželio. / Ir gėlės, kurią vaikas džiovintų / tarp jo ir manęs, iš neatmenamų laikų, senam vadovėly“ („Gėlių darželiai“). Tos sudžiūvusios gėlės ar žolės, ta moteriškoji archetipinė propoezija. Kaip tiksliai kadaise jos tvinksnį pagavo J. Vaičiūnaitė „Senų fotografijų“ cikle: „Surink herbariumui iš laukų žoles, / mažyte Gabriele...“ („G. Petkevičaitė-Bitė“). Žemiškėjantis gyvenimas – ne, nebūtinai žemėjantis, kartais atvirkščiai. Įdomus eilėraštis „Pavasarį balkone pasisėjau daržovių...“:

Pavasarį balkone pasisėjau daržovių;
gailiam atminimui tų, kuriuos
buvau sutikus ligoninėse.

Pirkau žemės polietileniniuose maišuose,
namo vežiaus ją ant dviračio,
nedidelį karstinį sklypą.

Iš karto tikrumo, natūralumo ir netikrumo sankirta, išsišakojanti į gyvybę, gyvybingumą ir ligą, mirtį, karstą. Netikroj žemėj, be tikro lietaus daržovės silpnutės, sugeltusios. Vos juntamai tose sugeltusiose daržovėse užsimezga kūrybos tema: „Nebeturėdamos ko pridurti, jos / užmezgė suvytusias pupeles.“ Laisvas eiliavimas gal galėtų būti labiau nelaisvas, nelaisvas dėl savaiminės sintaksės, ritmo, intonacijos. Eilėraštis kiek pasklinda, iš ekrano dingsta daržovės, o reiktų pernelyg nuo jų nenutolti. Pabaiga tvarką atkuria, dar sykį suartindama gyvą, augantį ir negyvą, bet „rodantį“; rodantį ir žiūrinčius:

Su tomis balkono daržovėmis
palaimingai ilgai mes žiūrėdavom televizorių –
nuosava kvailybė arčiau sielos

G. Kazlauskaitės knyga gera: ji yra savęs pilna, teikia ir kalbos, leidžiančios kalbėti apie poeziją, ji kupina žmogiškųjų ir atskirai moteriškųjų rizikų, ji nekalta, nes skirta vaikui vedlei. Filologizmus, vardus, sąvokas, dažniausiai nugulančius eilėraščio paviršių, Giedrė paverčia likimų paradigmomis, skaudžiomis, dramatiškomis, bet ir su ironijos, autoironijos atspalviu. Šalutiniai sakiniai dažnai eina prieš pagrindinius. Sąlyga, išlyga – jeigu... Esu, jeigu būčiau.

„Eilėraštis dukrai, miegančiai automobilyje su vestuviniu kaspinu“ galėtų knygą užbaigti, nes ten ji prasideda iš naujo. Gera knyga turi prieiti slenkstį, kurio dar neperžengia, bet kurį jau junta po kojomis.

* * *

b_200_308_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-07_nr._3495_drugy-mano-drauge_z1.jpg

„Drugy, mano drauge“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013) –­ dar tik pirmoji knyga ir jau pastebėta – gal tai pirmiausia sakytina apie Ramunę Brundzaitę; dargi premijuota. Pagarsėjusi ir Lietuvos himno paro­dijavimu su grupe drąsesnių. Ne, tokiais veiksmais kultūros moteriškosios savastys nėra stiprinamos. Būti kultūroje, joje veikti, būti kūryboje taip, kad būtų jaučiama, jog taip gali būti tik moteris, – vienintelis būdas ir vienintelis kelias. Įdomu buvo stebėti jaunas poetes „Poezijos pavasario“ renginių rėmuose skaitančias eiles prie Žemaitės paminklo. Nė viena to niekaip nereflektavo, Žemaitė nedalyvavo. O juk iš esmės Žemaitė tebedalyvauja visose lietuvių kalbos apeigose. Rodos, neįmanoma to nejusti. Tai būtų svarbiau negu koks viešas protestas prieš Vinco Kudirkos „vyriškumą“. Svarbiau stiprinti Žemaitės kultūrinį moteriškumą, negu neigti bendriau veikiančias vyriškąsias formas, kartais tik gramatines. Moteriškoji kultūrinė tapatybė turi būti nuolat stiprinama, apmąstoma, reflektuojama. Moterų ideologijos formules ir formas paveldėjome iš G. Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, feministinė kritika, kurta gabių, talentingų išeivijos moterų (Violetos Kelertienės, Ilonos Maziliauskienės). Turime ryškių moterų kūrėjų –­ pirmiausia poečių. Taip, poezija yra arba jos nėra, tik paskui perskyra – vyrų ar moterų. Bet poezijoje yra moterys ir vyrai, jų patirtys, dvasinės struktūros, kalbos būdai. Ir tada, kai poezija yra, ir tada, kai jos nėra.

R. Brundzaitės eilėraščiai turi natūralaus moteriškumo, nepertempto, neforsuoto. Moteriškoji patirtis skaudi, slapta, gali būti atveriama, tekstas ją skaito kaip „tikrą vieno pavasario istoriją“; moteriškumas yra gamtiškai pažeidžiamas, bet gamtiškai ir gajus. Toks ir moteriškas kalbėjimo būdas – lengviau pažeidžiamas, bet ir gajesnis. Ramunė Brundzaitė vienodai gerai jaučia įtampą ir atokumą: „nieko tokio, sakau, nieko tokio...“ O tas įtemptas „toks“ yra:

– kaip jaučiatės?
– sapnavau pavasarį, – atsakau
dar supainiota siūlų narkozės,
apvyta drenų vijokliais, iš lašinės
kapsint sielai atgal į kūną...

Kai skaitome tik pirmą knygą, mėginame suvokti ne tik ją pačią, bet tarsi zonduojame galimybes ateičiai. Citatą iš „tikros vieno pavasario istorijos“ galime suvokti kaip zondavimą, lyg prisitaikant prie medicininio, operacinio eilėraščio kodo. Zondavimo rezultatai įdomūs: netikėtai atnaujinta paralelė tarp gamtos ir moters įsčių, invazija į kūną lyg nuskausminama pačia pradžia: „nieko tokio, sakau, nieko tokio...“ Migdolo, svarbiausio knygos augalo, prisiminimas. Gal ir iš to migdolo galima spėti apie tikrovės dalyvavimą eilėraštyje. Gebėjimas veikti skirtingais kalbėjimo modusais, netgi pokalbiu, klausimu ir atsakymu, sapnavimu, gera metafora „drenų vijokliai“, vykęs veiksmo permainymas: vietoj kraujo ar kokio vaistinio preparato iš lašinės po narkozės siela kapsi atgal į kūną. Eilėraštis prasideda iš būsenos, o padaromas iš žodžių, iš manipuliacijų žodžiais.

Kur leisti zondą? Galima atsitiktinai, bet galima ir knygą perskaičius, jau pajutus, kur yra stipresnės, kur silpnesnės vietos. Teisinga zonduoti stipriausias vietas. Teisinga jauną kūrėją vertinti iš geriausių eilėraščių. Bet mėginant suvokti perspektyvą, reikia ir pirmojoje knygoje aptikti vidinę istoriją, gebėjimą poetiniu būdu pasakoti apie save taip, kad pasakotųsi ir kiti. Kad dabartis semtųsi iš vakar, kad ir kaip arti tas vakar būtų, ir kad staiga užbėgtų toli į priekį. Poezija yra laiko duktė. Geras Ramunės eilėraštis „šitaip galvosiu per ginsbergo pristatymą“ dėl staigaus ir gyvai moteriško užbėgimo į priekį: „man atrodo, būsi tas vyras / apie kurį dūsaujama senatvėje...“ Svarbu nepasiduoti vienai tonacijai, aukščio vilionę mėginti pažeminti kokiu ironiškesniu ar atsainesniu brūkšniu. „Aukštasis“ –­ kiek per ilgas, kartojamas motyvas (juk su aukštuoju...) blunka, niveliuojasi, bet pabaiga vykusi:

dar truputį vėliau: eilėraščiai apie mėnesienas ir
aukštųjų akimirkų ieškojimas – pagal Mačernį

taip ir nepasiekiau jokio aukštojo pilotažo
ir vis dar
labai bijau

aukščio

Kodėl vis dar rašo eilėraščius jauni, lyg ir nestokojantys „rimtesnių“ gyvenimo galimybių? – taip yra paklausęs A. Marčėnas, turėdamas galvoje ir R. Brundzaitę. Galima būtų sakyti, kad ir jauni jau yra įtraukti į paslaptingą poetinį gyvenimą, kuriame galima ir tai, kas negalima. Kur reikšmė ir iš visai nereikšmingo: kam, be eilėraščio, svarbu, kad laužas ir laužtiniai skliaustai susiliečia garsynu, kad tik eilėraščiu patikimai galima susitikti su Vytautu Mačerniu, būti lyg išmėginama jo aukštųjų akimirkų. Su Ana Achmatova. Josifu Brodskiu. Salomėja Nėrim. Jonu Biliūnu. Arba su N. Miliauskaite. N. Miliauskaitės epigrafu prasidedantis eilėraštis „tavo žodžiais...“ turi santykį su šia poete konkretinančių nuorodų: bakalauro darbo gynimą, pavardes, parašytas greta. Taip, tikriausiai tas darbas („Mažieji žmogaus pasaulio matmenys Nijolės Miliauskaitės poezijoje“) galėjo būti svarbus ir poetinėse Ramunės sąmonės konsteliacijose. Ji klausė pati savęs: kodėl N. Miliauskaitė, ir atsakinėjo taip, lyg pati kartu su tiriama poe­zija iš naujo patirtų pasaulį, įvade apsibrėždama lyg kokį saugos ratą: mes dažnai nesuvokiame, kokie svarbūs mums yra maži daiktai, kai lyg to ir nežinodami kaupiame, saugome „tiesiogines funkcijas praradusius, tačiau mūsų pasaulio matmenų prasmę įgavusius daiktus“. Tuos daiktus, kurie „kūnišku pavidalu liudytų mūsų praeitį, egzistenciją“.

Ir tokiu būdu, gilindamiesi į artimą kūrybą, jauni poe­tai sustiprina savo pačių pamatus. Artimumo niekad nereikia bijoti. Artimi neužgožia. Artimi leidžia pasirodyti savumui, atskirumui.

Eilėraštį galima suvokti kaip liudijimą. Sąmonė liudija savo išgyvenimų lauką, kas ir kaip yra jame, kaip išeinama į kitus, kaip kiti pasiekia tave. Poetinė kalba veikia sutelktumu ir laidumu. Metafora sutelkta, sintaksė pralaidi.

* * *

b_200_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-07_nr._3495_kreivyt.jpg

Menotyrininkės Laimos Krei­vytės pirmoji knyga „Sap­fo skai(s)tykla“ (Homo liber, 2013). Viena ryškesnių dabartinės lietuvių poe­zijos moteriškųjų manifestacijų – antikos poetė Sapfo, iš asmens jau virtusi ne tik legenda, mitu, bet ir erdve, kurioje galima rašyti ir įsirašyti. Prasmių lauko skaidymas ir jungimas, operacija gal ir labiau įprasta vizualiajame mene bei jo tyrimuose: skaitykla ir skaistykla. Galbūt ir sąmoningai siekiama tarptekstualumo, bet eilėraštis siekia būti tik tekstu, siekimai suskliaudžiami. Transgresijos sąvoka (kad ir su korektūros klaida) anotacijoje: siekiama kažką pereiti, peržengti, įveikti. Galima galvoti, kad transgresinis veiksmas labiausiai nukreiptas įveikti skirtį tarp skirtingu būdu susidarančių patirčių (vizualiojo meno tyrimas ir kalbinio meno kūrimas). Skirtys įveikiamos jungimu, kalbinės ir vizualinės asociacijos sąmonėje susikabina.

L. Kreivytės knyga turi gana stiprią sąmoningųjų siekimų šaknį. Trys rinkinio dalys: „Skaistykla“, „Sakykla“, „Skaitykla“. Aišku, kad jau pavadinimus jungia daryba, garsiniai sąskambiai. Pirmojoje dalyje daugiau išpažintinių, emocinių tonų, antrojoje dominuoja kalbėjimosi ir neišvengiamo nesusikalbėjimo linijos, trečiojoje – poetinės reakcijos į knygas, tekstus, įvykius.

Įdomiausia svarstyti, kaip L. Kreivytės eilėraštis nori būti tik atskirai sukurtas tekstas – ir niekas daugiau; nelabai jam rūpi ir kur bus patalpintas, kuriame skyriuje, net kurioje knygoje. Pirmoji knyga šiuo atveju nelabai reiškia pirmąją, kas, sakysim, ryšku R. Brundzaitės rinkinyje. Už knygos Laima yra palikusi nemaža to, kas parašyta ir kas išversta, tarp kitų – Andrienne Rich, Sylvia Plath. A. Rich dvi eilutės (dvieilis) – epigrafas:

tai atims visą širdį, tai atims visą kvapą
tai truks trumpai, tai nebus paprasta Tai nebus paprasta...

Kaip bežiūrėsi, poetui svarbiausia –­ ­galėti parašyti eilėraštį. Toks tikrai parašytas Laimos eilėraštis pasirodo iš karto – pirmasis knygoje:

tu manim netikėk aš vis tiek pameluosiu
vien todėl kad galėtum mane demaskuot o tada
aš numirsiu greičiau nei užsprings savo liūdesiu
kuosos
ir žiedais apsipils užkeikta Salomėjos lazda

Eilėraščiui nubrėžiamos linijos (kaip muzikos natoms –­ penklinės): tikėjimas ir netikėjimas, melas ir demaskavimas, mirtis ir liūdesys, poezija, šiuo atveju veikia kaip maginė Salomėjos lazdos formulė (sausa ir sužaliuojanti). Linijos tariamos, tariami liktų ir pasirinkimai, jei tikrumo neduotų pats tekstas kaip pasisakymas, jo kalbinė-garsinė organizacija, su liūdesio kuosų atliepiniais žodžiuose pameluosiu, demaskuot, užsprings, Salomėjos... Nei taškų, nei kablelių, nei daugtaškių – gal tai ir transgresija, sąmonės skverbimasis, perėjimas per kažką tankų, nepaliekant pėdsakų. Tada galima abejoti negramatiniais taškais vidury eilutės („aš skaičiau...“). Bet „skyrybos ženklai“ – įdomu: „tykšt – ir skylė. / ropščiuos / į kitą / neprirašyto lapo / pusę.“

Atrodo perspektyvu: netikėta užbaiga („iš lėto įbrisiu į Letą...“), perkeitimai („kokia kalba kvėpuoja?“), žodžių prasmės sandūros („ji nepakels akių nuo knygos –­ / nepakeltų nieko!“), daiktiškos ir gyvybingos metaforos („šaldytuvas palaiko buto gyvybę“), žodžio ne tik girdėjimas, bet ir matymas („iš atminties beliko / atimtis –“). Svarbiausia – pats eilėraštis, ganėtinai intensyvus, kad galėtų lyg ir pats pasiimti visa, ko jam reikia („ir kalba ir alsavimas mano...“), laisvas, bet ir įformintas intymumas. Tiesiog – sugebėjimas parašyti eilėraštį. Nesuskamba pernelyg artimi rimai (ypač vyriškieji), aiškinamieji jungtukai (kad ir „rytoj paskambinsiu“) pabaigoje. Saugoti eilėraščių pabaigas: kaukėti ir kalkėti jungtis – ne išeitis, geriau be dviejų paskutinių eilučių („po maironio“). Tokiam pavadinimui –­ per maža teksto kūno, lyg didelė galva ant plono kaklo, tik pradžia tepalaiko temą – priešpriešiniu žvilgsniu. To, ką galima papasakoti, eilėraščiui yra arba perdaug, arba per maža („mirtis Youtube“).

Arvydo Šliogerio nuotrauka
Arvydo Šliogerio nuotrauka