Adriana Barkauskaitė. Picasso iki Picasso ir Malagos balandžiai

 

Takeli Andalūzijos, kodėl gi
tu nenori, kad visi pamatytų,
kaip tu man seki iš paskos
ir vis pasislepi už našlaičių
                   Picasso

Centrinėje Malagos aikštėje, Plaza de la Merced, ant suoliuko prisėdęs vyriškis. Rankoje laiko knygą. Pakėlęs akis nuo knygos stebi vaikus, kurie lakstydami ir mojuodami rankomis po aikštę gainioja balandžius: tikrus ir popierinius. O jų tiek daug, galybė, įvairiausių spalvų! Vyro žvilgsnyje atsispindi ramuma – jis, Picasso, vėl grįžo į vaikystės namus, į Malagą, ten, kur jis taip pat žaisdavo su balandžiais, kurie kaip pasaulio taikos ir meilės tėvui simbolis lydės jį visą likusį gyvenimą.

P. Picasso paminklas Malagoje. Autorės nuotrauka
P. Picasso paminklas Malagoje. Autorės nuotrauka

Būtent balandžių pulku Malagos savivaldybė kartu su ne pelno siekiančia „Picasso asociacija" nutarė paminėti šiame mieste gimusio dailininko Pablo Ruizo Picasso 133-iąsias gimimo metines. Merced aikštė spalio 25-ąją, dailininko gimimo dieną, virto nesibaigiančiu džiaugsmo festivaliu, vyko įvairiausi renginiai, skirti Picasso atminimui: gatvės spektakliai, šokių ir plastinių menų užsiėmimai mažiesiems, konferencijos, naujų leidinių pristatymai, nemokamos ekskursijos po menininko gimtąjį namą, naujos Picasso piešinių kolekcijos atidarymas jo vardu pavadintame muziejuje... Įspūdingai atrodė Picasso gimtojo namo langai, spalvingai švietę iš toli: milžiniškos popierinių balandžių girliandos sviro pro langus nutiesdamos auksinių balandžių taką iki pat Merced aikštės vidurio. O pati aikštė tiesiogine ta žodžio prasme „apsipylė balandžiais": tūkstančiai vaikų lankstytų balandžių buvo paleisti aikštėje, taigi visi miesto gyventojai ir svečiai galėjo imti juos ir žaisti. Picasso vardas skambėjo ne tik tą dieną, bet ir visą mėnesį – spalio mėnuo savivaldybės oficialiai buvo paskelbtas „Picasso mėnesiu".

Kodėl Malaga skiria tiek daug dėmesio Picasso? Numanau, jog dauguma bus daug ką girdėję apie Picasso brandųjį kūrybos laikotarpį: iškart kyla asociacijų su kubizmu, Paryžiumi, Barselona, lūžiu, Afrika, simboliais... O štai apie jo gimtinę, Malagą, kurioje būsimasis kūrėjas gimė 1881 m., mažai kam žinoma. Čia prabėgo Picasso vaikystė (berniukui sukakus 10 metų, šeima išsikraustė gyventi į Galisiją, dar vėliau – į Barseloną), ir būtent čia jis gavo fundamentalius piešimo ir akademinės tapybos pradmenis iš pirmojo savo mokytojo – tėvo.

Chosé Ruizas Blasco, dailininkas, skulptorius, menų dėstytojas ir Picasso tėvas buvo pirmasis žmogus, supažindinęs sūnų su menais. Jis sūnų nuo mažens skatino kurti, sudarydamas sąlygas žaismingai tapyti, piešti. Netgi pusiau juokais spėjama, jog tėvas leisdavo mažajam Pablui pabaigti kai kuriuos jo pradėtus paveikslus, pavyzdžiui, užbaigti tapyti tėvo taip mėgstamų balandžių kojytes. Todėl suprantama, kad vaikui pieštukas ir teptukas nebuvo kažkas išskirtinio, atvirkščiai, meno aplinka jam buvo įprasta, natūrali. Matydamas tėvą piešiantį, mažasis darydavo tą patį, jį imituodavo. Taip ir pirmasis oficialus aliejinės tapybos paveikslas tapo tėvo tapyto peizažo kopija, pavadinimu „Malagos uosto sutemos" (1889 m., Picassui – 8 metai).

Tėvo ir sūnaus ryšys buvo labai stiprus, ypač Picasso vaikystės metais. Jie kartu stebėdavo po aikštę laisvai sklandančius balandžius, paskui juos perkeldami ant popieriaus ar drobės. Taip pat kartu eidavo žiūrėti bulių kautynių žymiojoje Malagos koridos aikštėje. Vėliau, šeimai persikėlus į Barseloną, tėvas, neabejodamas sūnaus talentu, net perleido šiam savąją dailės studiją. Ir nors būdamas 18 metų ir bestudijuodamas Barselonos menų akademijoje (Escuela de Bellas Artes) Picasso visai atitolo nuo akademinės, klasikinio stiliaus tėvo piešimo mokyklos ir pradėjo sukti avangardo, tiksliau, kataloniškojo ir prancūziškojo modernizmo link, ta pati pradžių pradžia, visi pradmenys gauti iš tėvo, būsimam dailės genijui pravertė kaip iniciacijos, atspirties taškas. O sukauptos patirtys, vaizdai iš vaikystės miesto vis grįždavo į menininko mintis, virsdami tolimesnių kūrinių neišsenkamomis temomis, piešiami ar tapomi jau stambiais kubizmo štrichais: balandžiai („Deux pigeons aux ailes déployées", 1960, Kanai), bulių kautynės („Toreros en la plaza", 1900, Málaga; „Guernica", 1937, Paryžius), Viduržemio jūros simboliai („Fillette couronnée au bateau", 1939, Prancūzija), flamenko šokėjos („Bailaora malagueña", 1900, Malaga), Malagos kalnynai. Tėvo –­ pirmojo mokytojo atvaizdas taip pat niekur nedingo. Vėliau, jau suaugęs Picasso sakys, jog jam tapant bet kurį vyrą, nejučiomis iškyla tėvo portretas: „Man vyras yra don Chosė ir taip liks visą gyvenimą. Barzdotas... Visi mano paveiksluose tapyti vyrai turi daugiau ar mažiau tėvo bruožų."

Taigi būtent gimtojoje Malagoje, meno aplinkoje, skatinamas tėvo ir jo draugų menininkų, Picasso mokėsi, įgijo pirmuosius piešimo ir klasikinės tapybos pagrindus, be abejo, būsimų genialių kūrinių daigelius, tačiau dėl to ne mažiau svarbius. Galima šį formavimosi etapą pavadinti „Picasso iki Picasso", tai yra dar prieš svarbiuosius mėlynąjį, rausvąjį periodus. Malagos Picasso yra aplinką stebintis ir ją kopijuojantis vaikas ir jaunuolis, galiausiai atrasiantis savo stilių, vienintelį ir vėliau jau visų kitų kopijuotą, atnešiantį jam vieno iškiliausių XX a. menininkų vardą.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai