Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Kenneth Goldsmith. Apie laiko švaistymą internete

Siurrealistai manė, kad ideali būsena menui kurti – tai miglota sąmonė tarp miego ir prabudimo, kai jie traukdavo vaizdus iš drumz­linos pasąmonės ir mesdavo juos ant popieriaus ar drobės. Siūlydamas lunatikavimą kaip optimalią visuomenės būklę, André Bretonas kartą paklausė: „Kada turėsime miegančius logikus, miegančius filosofus?" Panašu, kad siurrealistinė sapnų kultūros vizija visiškai realizavosi dėl šiandienos technologijų. Mes plūduriuojame naujoje elektroninėje kolektyvinėje pasąmonėje, pririšti prie įvairių įrenginių, pusiau pabudę, pusiau miegantys. Kalbamės telefonu naršydami internete, girdėdami dalį to, kas mums sakoma, tuo pat metu atsakinėdami į laiškus ir tikrindami feisbuko atnaujinimus. Mums puikiai sekasi nesusikoncentruoti. Kūrybiniu atžvilgiu tai proga švęsti. Neaprėpiamos internetinės kalbos platybės yra puiki žaliava literatūrai. Fragmentiška, sutrumpinta, dekontekstualizuota ir, svarbiausia, tinkama karpyti ir klijuoti – tokia kalba lengvai gali būti sudėliojama į meno kūrinius.

Nuotrauka iš animalnewyork.com
Nuotrauka iš animalnewyork.com

Nuo sausio 15 d. po tris valandas per savaitę mes su studentais nebyliai sėdėsim Pensilvanijos universiteto auditorijoje, teturėdami savo elektroninius prietaisus ir „Wi-Fi" ryšį. Nors per kūrybinio rašymo kursą „Laiko švaistymas internete" būsime vienoje patalpoje, bet bendrausime tik pokalbių svetainėse, grūpsuose ir socialiniuose tinkluose. Nesukoncentruotas, suskaidytas dėmesys bus privalomas. Kaip ir betikslis skrolinimas bei neapgalvotas naršymas. Studentai bus raginami pradingti internete, trims valandoms pranykti situacionistų įkvėptame dérive1 ir iš skaitmeninio mieguistumo išnirti tik seminarui pasibaigus. Mes įžengsime į kolektyvinio sapno erdvę, – o po šios patirties studentai turės atsiskaityti literatūriniais darbais. Teorinio pagrindimo jie ieškos ilgoje gaivinančio nuobodulio ir laiko švaistymo istorijoje, tekstuose tokių mąstytojų kaip Guy Debord'as, Mary Kelly, Ervingas Goffmanas, Raymondas Williamsas ar Johnas Cage'as.

Apribojimų nėra: jei tai internete, vadinasi, galima. Tris valandas pražiūrėję pornografiją studentai galės ja pasinaudoti kurdami įtikinamą erotiką; jie galės trolinti nusikalstamus dešiniųjų tinklalapius, tobulindami neapykantą kurstančią kalbą savo trileriams; popžvaigždžių tviterio pranešimus jie galės paversti epine dadaistine poezija; iš feisbuko srauto sukurti apysaką; ar tiesiog semestro pabaigoje pateikti savo naršymo istoriją kaip memuarus.

Niekad anksčiau tokio kurso nevedžiau, bet nujaučiu, kad jis bus sėkmingas. Pastarąjį dešimtmetį PU dėsčiau kursą pavadinimu „Nekūrybinis rašymas". Čia studentai buvo verčiami plagijuoti, savintis ir vogti svetimus tekstus. Galutiniam atsiskaitymui jie turėdavo nusipirkti popieriaus, užrašyti ant jo savo vardą ir ginti jį kaip savo nuosavybę, – tai, be abejo, labiausiai draudžiamas aktas aukštojoje mokykloje. Kurso klausytojai būdavo baudžiami už originalumą, nuoširdumą ir kūrybiškumą. Tai, kuo jie slapčia užsiėmė visą savo akademinę karjerą, –­ kompiliavimas, kopijavimas, plagijavimas, – turėjo būti daroma atvirai ir jie privalėjo už tai prisiimti atsakomybę. Staiga iškildavo naujų klausimų: ką gi aš čia plagijuoju ir kodėl? Ką apie mane atskleidžia tai, ką aš pasirenku kompiliuoti? O apie mano emocijas ir gyvenimo istoriją? Mano polinkius ir potraukius? Kritika skatindavo tobulėti: gal galėjau nudžiauti geresnės medžiagos? Gal man reikėtų pagerinti savo tekstų konstravimo įgūdžius? Visai nekeista, kad tokie rašymo būdai klesti. Per dėstymo metus supratau, kad nesvarbu, kuo užsiimame, – vis tiek išreiškiame save.

Taigi neabejoju, kad ir kurso „Laiko švaistymas internete" studentai naudos naršymą internete kaip saviraiškos priemonę. Kiekvienas paspaudimas ženklina, kas mes esame: ką mėgstam, ko nemėgstam, ką jaučiam, kuo tikim ir ką galvojam. Žinoma, rinkodarininkai tą suprato jau seniai, bet literatūra dar turi išmokti vertinti ir išnaudoti šią situaciją. Tokio kurso sumanymas man kilo dėl frustracijos skaitant begalinius kaltinimus mus bukinančiam internetui. Aš jaučiuosi visai priešingai. Mes skaitome ir rašome daugiau nei prieš 20 metų, tik skaitome ir rašome kitaip – slysdami paviršiumi, skaidydami tekstą, perjunginėdami puslapius, atidėdami vėlesniam laikui, persiųsdami kitiems ir komentuodami – tokiais būdais, kurie kol kas nepripažinti literatūriniais.

Tačiau čia nieko nauja: modernizmas mus paruošė sąveikai su žodžiais skaitmeninėje aplinkoje. Joyce'as, jungdamas į vieną žodžius „Finegano šermenyse", numatė ilgus neskaidomus haštagus; vizualiai puslapyje sudėlioti Mallarmé žodžiai iš esmės yra XIX a. animuotas GIF'as; Zola „Rugonų-Makarų" romanų serija priartino išplėtotus tinklaraščius; Hesteros Thrale trolinimas paraštėse apie Boswellą2 yra kaip tik tai, kas vyksta komentarų srautuose; o laikraščių antraštės, kurias Félixas Fénéonas savo „Trijų eilučių romanuose" perdirbo į eilėraščius, yra 1906 m. tviterio versija.

Sigitas Parulskis. „Nesvetinga pakrantė“ (Londonas)
Sigitas Parulskis. „Nesvetinga pakrantė“ (Londonas)

Beveik keturis dešimtmečius, nuo pat ankstyvųjų hipertekstinių eksperimentų iki naujesnių formų, tokių kaip „Flarf" ir „Alt Lit"3, rašytojai zulino programavimo kalbą ir meistravo novatorišką literatūrą iš skaitmeninių šaltinių. Ir nors universitetinis kūrybinio rašymo kursas, pavadintas „Laiko švaistymas internete", daugumą vis dar šokiruoja, snūduriavimas, fantazavimas ir atidėliojimas seniai yra kūrybinio proceso dalis. Hašišo apsirūkusio Walterio Benjamino transinis klajojimas po Paryžiaus parduotuves ir gatves – iš kurio gimė „Arkadų" projektas – yra mūsų naršymo internete atitikmuo „realiame" pasaulyje. Jo „prarasto" laiko atradimas ir pavertimas literatūra yra puikus pavyzdys priešais ekranus įsitaisiusiems mano studentams.

Siurrealistai ir Benjaminas šlovino šią būseną, o mus kažkodėl dėl jos baisiai graužia sąžinė, nes manome, kad laikas, leidžiamas su elektroniniais prietaisais, privalo būti „konstruktyvus" ir „produktyvus", nors iš tiesų jis ir produktyvus, ir dažnai –­ betikslis. Kadangi mūsų gyvenimas iš esmės persikėlė prie ekrano, turėtume suvokti, kad laikas internete bus toks pat įvairialypis kaip ir pats gyvenimas. Savo virtualią patirtį klaidingai įsivaizduojame kaip monolitišką: kartais mums reikia dirbti, o kartais –­ klaidžioti, nieko neveikti, atsiknisti. Toliau mokysimės ir dirbsime, bet naujomis formomis. Mano manymu, jau laikas nusikratyti kaltės dėl internete švaistomo laiko ir gyventi toliau. Mes tikrai daug sudėtingesnės būtybės.

1968 m. gegužę ant Paryžiaus sienų buvo keverzojamas šūkis „gyvenk be mirusio laiko" (pranc. Vivre sans temps mort), kuris tapo vienijančiu lozungu atsiimant erdves ir biurokratines institucijas, kurios iš mūsų siurbia gyvybę. Jei man pavyks įtikinti studentus, kad „miręs laikas", kurį jie leidžia priešais ekranus, yra įpareigojantis ir kūrybiškas, vadinasi, pasukau juos teisinga linkme.

1 XX a. viduryje situacionistų vartotas terminas, reiškiantis nesuplanuotą kelionę urbanistine erdve, nesąmoningai pasiduodant architektūros ir peizažo kontūrams ir taip siekiant naujos autentiškos patirties. Teoretikas Guy Debord'as dérive apibrėžia kaip eksperimentinį elgesio režimą, pasineriant į skirtingas atmosferas skirtingose erdvėse.
2 Hester Lynch Thrale Piozzi (1741–1821) – britų rašytoja, mecenatė. 1786 m. pasirodė jos rinkinys „Anecdotes of the Late Samuel Johnson", kuriame ji vietoj vyriško, neva objektyvaus biografijos rašymo (propaguoto jos kolegos J. Boswello) pasirinko subjektyvų, asmenišką, neformalų požiūrį.
3 „Flarf" – XXI a. eksperimentinis humoristinis poetinis judėjimas, kurio dalyviai klaidžioja internete gūglindami atsitiktinius žodžius, rezultatus siunčia vienas kitam ir iš jų dėlioja eilėraščius. „Alt Lit" (Alternative Literature) – terminas, reiškiantis literatūrinę bendruomenę, kuri rašo naudodama internetinės kultūros motyvus ir publikuojasi internete.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„The New Yorker", 2014-11-13

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai