Marijus Gailius. Ne, tik nesijuokite

Daugel mums knygų prirašė lietuviai visokių,
Šįkart ketvertas prozos raštų, tekstų trumpų.
Juoką kelia rimtieji. Juokingieji sukelia šoką.
Autoriai patys pasiūlė: pradėt eilėmis paranku.

Žydrūnas Drungilas. „Kita stotelė". – Vilnius: „Gelmės", 2014.

 b_200_308_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-21_nr._3497_kita_stotel.jpg

Drungna ar gilu? Debiutinės Drungilo knygos tekstų drungnais nepavadinsi, jie primena verdančius kulinarinius bandymus iš „Artimųjų Rytų, galbūt iš Šiaurės Afrikos" (p. 103), kurie pagaminti ne pagal kanoninį receptą, o sumaišius viską kaip papuolė. Nors novelės pretenduoja į humoreskas, jų sukeltas juokas atitinka nebent kokio nors kvaištelėjusio ponulio kikenimą iš nežinia ko, pavyzdžiui, lūkuriuojant viešojo transporto stotelėje ir aplinkiniams tik su nuostaba stebint, kas čia juokingo. Čia daugiau sūrumo nei saldėsio, o druska veidą raukia.

Rinkinyje tekstai nevienodo lygio: panašu, kad knygos pradžioje pateikti vėlyvesnieji kūriniai, paskui ties viduriu įmaišyta nebūtino balasto – mėgėjiškų miniatiūrų, o antrąją knygos dalį, ko gero, sudaro ankstesnieji autoriaus tekstai, palyginus ne tokie išraiškingi, buksuojantys (antai „Ori mergaitė" periodikoje buvo pasirodžiusi dar 2010 m.).

Už visus pranašiausia pasirodė humoreska „Du nykštukai", žaisminga istorija apie provincijos laikraštyje išspausdintą puslapio apimties neypatingą apsakymą, kuriuo susidomėjo visas pasaulis, net Woody Allenas, panoręs pagal kūrinį statyti filmą. Ir baigiasi neįtikėtina istorija netikėtai –­ autorių nuvylė režisieriaus sumanymas apsakymą perdaryti ir adaptuoti, pasakotojo žodžiais –­ iškraipyti.

„Ne, aš joks ne rašytojas, nevadink manęs rašytoju, mama" (p. 29). Praktiška citata, pritaikoma kasdieniams atvejams!

Groteskas? Gomb­rowiczius lietuviškasis? Koks yra Drungilo kūrinių žanras? Absurdo ir paradoksų čia tiek, kad užtektų dar ir kitiems pietums arba iki kitos stotelės. Nonsensas, – siūlo Giedrė Kazlauskaitė, –­ turbūt tiksliau ir nepasakysi. Aš dar pridėčiau: šioje knygoje vaizduojama antrinė tikrovė. Na, kaip būna paralelinė visata, taip čia – antrinė tikrovė.

Išmonė ir vaizduotė yra galingiausi Drungilo ginklai, ir jeigu jis juos paleidžia į darbą, tai skaitytojo sąmonę okupuoja akimirksniu. Galva neišneša, kiek visko galima „padaryti iš džinsų", kai prieš susitikimą „vieninteliai švarūs džinsai kabo ant džiovyklės", o sausos pamainos nėra. Pasakotojas net pasiūlo džinsus paskrudinti arba atspausdinti juos 3D spausdintuvu. Tiek prasimanymų apie paprasčiausią drabužį vienu prisėdimu neparašysi, tai džinsinis kūrybos granitas.

Likau nesupratęs, ką knygoje veikia Miglė Anušauskaitė, „Šiaurės Atėnų", kuriuose iki šio lapkričio redaktoriavo pats Drungilas, populiariųjų komiksų autorė. Simpatingas komiksininkės humoras ir žaismingos idėjos užmaskuoja prastą piešimo techniką ir stilių, o jai šioje knygoje teko iliustruoti kito autoriaus idėjas ir toks simbiotinis projektas išėjo daugiau nei nuviliantis. Šios iliustracijos, tik tuščiai atkartodamos tekstų turinį, knygai ne tik nieko neprideda, bet dar ir atima – tiesiog atrodo nesolidžiai. Nebent tų kelių paveiksliukų prisireikė dėl didesnės apimties.

Autorius atiduoda duoklę kitiems autoriams, vis įmaišydamas į pasakojimus pažįstamų pavardžių ar nuorodų į klasikus. It koks kukutis keliose novelėse pasirodo japoniško vardo veikėjas Hariukas Murakauskas. Apsakyme „Blokas" apie užsikirtimą rašant, kiekvienam rašančiajam pažįstamą būseną, skaitytojas apčiuopom supažindinamas su Pamuko ir Dantės metodais, Voneguto laužimu.

Sakinį Drungilas valdo ir varto meniškai, meistriškai. Kai esi nekantrus, juk iš tikro pirma pradedi kalbėti, o tik paskui pasisveikini, ir autorius tai supratingai pateikia per sintaksę: „Tas veidas, labą rytą, – sakau, –­­ trukdo praeiti, aš labai skubu" (p. 21). Dar vienas paradoksas: ar tik nebus tie intarpai tarp novelių, vaizduojantys veikėjo kalbėjimą telefonu jam važiuojant autobusu Klaipėdoje, kai kalbančioji kitame ragelio „gale" lieka tik numanoma, stipriausi knygos tekstai, išradingos sintaksės saldainiukai, kurie lyg tarpelis tarp priekinių dantų kitą kartą išskirtinę padaro net guviausią šypseną?..

Jaroslavas Melnikas. „Anoreksija". – Vilnius: „Alma littera", 2014.

b_200_254_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-21_nr._3497_Anoreksija.jpg

Metų knygos rinkimuose su romanu „Maša, arba Postfašizmas" dalyvaujantis autorius mikliai išleido dar vieną knygą, šįkart trumpo žanro. Nors knyga padalyta į dvi dalis – „real" ir „surreal" tekstų, siūlyčiau mums parankesnę struktūrą. Noveles pagal temas galima sąlygiškai sugrupuoti į tėvo ir dukters dramas, senmergių tragedijas ir fantastines komedijas. Dar nedidelė dalis knygos apima nelaimingas linksmas meiles.

Edipo kompleksui čia skirti keturi giminingi tekstai, nelaimingoms ir dažnai perversiškoms moterims – net septyni. Viena novelė taip ir vadinasi – „Edipo kompleksas", o skaitytojui vis prikišamai primenama, kad čia vaizduojama santykių situacija tarp tėvo ir dukros yra edipinė (nors turbūt tiksliau būtų – „elektrinė").

Liūdna, be galo liūdna skaityti istorijas apie nelaimingas moteris, bet ne dėl to, kad šios veikėjos kelia empatiją –­ liūdna dėl autoriaus negrabiai siūlomo moralo. Melniko moterys – „kampuotos", t. y. liekno kūno sudėjimo (p. 25), bejėgiškos, nes bejėgiškumas vyro akyse jas daro moterimis (p. 32), jos apvaisinamos kaip karvės (p. 89), prieš susitikimą su Dievu – apsiplaunančios (p. 121) ir taip toliau, ir panašiai. Dar maža? Tai štai vienoje novelėje vėlgi vaizduojama vyrų neprisileidžianti, kieto būdo, bet vaikų norinti turėti moteris, kuri galiausiai sumąsto, „kad jau geriau ją kas išprievartautų. Ne, tik nesijuokite (p. 90)". Jūs dar nesijuokiate? Tai štai, autorius lengvai ironizuodamas pasakoja, kaip ši frigidiška moteris kruopščiai ruošiasi ir planuoja būti išprievartauta, dvejus metus nuolat vaikštinėja vakarais atokiame parke, kol galiausiai jai, kai mažiausiai to tikisi, „pavyksta" pasiekti savo tikslą. Iki šiol maniau, kad tokius bajerius prie čierkos skaldo paskutiniai urodai, o čia, pasirodo, Melnikas.

Na, jau užsivedžiau. Ir kituose tekstuose autorius niekinamai ir žeminančiai aprašo moteris, ir jokia pasakotojo ironija, lengvabūdiška sintaksė su daugybe nekaltų pastabų tarp skliaustų neuždangsto autoriaus motyvų ir, drįsčiau teigti, vertybinių nuostatų – pro prozą prasimuša rašytojo pasaulėžiūra. Paniekos moteriai apoteoze galima laikyti novelę „Žaidimas „Manęs nėra", kur pilnatvės stokojantis veikėjas vyras, įkalbinęs savo žmoną laikinai atsiduoti jo valiai, „vertė ją vaikščioti apnuoginta krūtine, spardyti sieną, virti seną batą" (p. 40), bučiuoti kelį, prasidurti pirštą, uostyti ir nulaižyti prakaituotas kojas, kentėti šlapinimąsi ant veido, galiausiai – stebėti sueitį su kita moterimi. Ar tik ne pasaulyje taip populiarus BDSM pagaliau ir lietuvių literatūroje! Bet nelabai.

Ir vis dėlto kai kuriuose tekstuose autoriui pavyksta perversijas ir ekscesus pakylėti į simbolinį lygmenį. Po nelaimingos meilės abortą pasidariusi akušerė, vėliau gimdymo namuose sukeitusi du kūdikius, taip save pateisino: „Jis įskaudino mane, aš jį. Ir dar neaišku, kieno smūgis stipresnis – pasaulio man ar mano pasauliui" (p. 22). Panašiai, svarstydamas, kad gali nuskriausti bet kurį sutiktą žmogų, pasaulio valdovą žaidžia ir novelės „Kaip aš tapau Dievu" pasakotojas. „Prisirpusioje slyvoje" paliečiama filosofinė kūno ir sąmonės dualumo problema: „Ji tarsi atskyrė kūną nuo savęs – jis jai buvo atskira būtybė" (p. 113). Turbūt meniškiausia, simboliškai išraiškingiausia yra novelė „Gimtoji žemė" apie moterį, mėginusią nusiskandinti pelkėje ir joje patyrusią nušvitimą.

Kone kas antrame šios knygos tekste įvyksta veikėjų ejakuliacija, kuri vis apibūdinama biologiškai, ne literatūriškai – kaip „sėklos išsiliejimas", nors vienoje vietoje Melnikas net pranoksta save, organą apibūdindamas kaip „galingą pulsuojančią šaknį" (p. 118).

Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma autoriaus veikėjų yra ne gryni literatūriniai personažai, o veikiau siužetinės schemos, be pagrindinės savo funkcijos – atskleisti pasakojimo idėją – dažniausiai neturinčios kitų ypatybių.
Skaitydamas humoreską „Adomas ir Ieva" apie du pas­kutinius išlikusius žmones įvykdžius visų planetos gyventojų genocidą, juokiausi balsu ir net labiau, po teisybei, nei iš Drungilo.

Paulina Pukytė. „Bedalis ir labdarys". – Vilnius: „Apostrofa", 2014.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-21_nr._3497_bedalis-labdarys.jpg

Patikrinta eksperimento būdu: knygelė patikimesnė jos klausant, o ne tyliai skaitant. Pirmą kartą Pukytės tekstus, skaitomus pačios autorės, išgirdau rugsėjo mėnesį „Užuo­vėjų" konferencijos vakaronėje, kikenome kas antras, o gal ir beveik visi. Paskui apsakymą „Atvažiuokit greičiau" perskaičiau vienumoje, jau visiškai rimtu veidu, tada tą patį daviau paskaityti Vilniuje viešėjusiam broliui, kurį tik suerzino vien dialogu vaizduojama neteisybė – apmaudus nesusikalbėjimas tarp nukentėjusiojo artimosios ir greitosios pagalbos konsultantės. Pasiklausyti pasakojimo pasiūliau ir kažkurį vakarą užėjusiam draugui, pats perskaičiau balsu – kvatojom iki ašarų. Pagal savo prigimtį Pukytės knyga, sudaryta iš įvairios apimties poemų, minidramų, miniatūrų, novelyčių, yra auditorinė.

Užsukite į „YouTube" kanalą ir susiraskite mėgėjišką siužetą pavadinimu „nerimas ant galvos", jei dar nematėte. Nerimas, nėrimas –­ tinka abu, šiuo atveju giminiški žodžiai. Dar 2008 m. paskelbtame ir pustrečio milijono peržiūrų sulaukusiame įraše užfiksuota, kaip vietinės reikšmės kietuolis, girtas kaip pėdas, nepaisydamas, tarp kitko, vienintelės moters visoje kompanijoje su nerimu iššaukiamo įspėjimo, kad „tengi ledas, baik, ledas po apačia", nusprendžia vis dėlto nerti į užšalusį kūdraprūdį. Ir teškiasi nuogas visu kūno plotu ant ledo. Iš praskeltos galvos pasipila kraujas, iš liudininkų lūpų – žvengimas ir keiksmažodžiai. Skaudus nutikimas, bet keliantis juoką. Lygiai tokia pat yra ši knyga. Iki skausmo pažįstami personažai, lietuviški herojai kaip mes, patys save įstumiantys į nepavydėtinas situacijas, bet net nepalankiomis aplinkybėmis paliekantys properšą būties lengvybei. Bala nematė, kad „mums, lietuviams, nėra jokių šansų" (p. 106).

Kai kurių kūrinių kompozicija – netikėto išradingumo. „Katinėlis ir gaidelis" sukurtas kaip susirašinėjimas SMS žinutėmis su visais šiam komunikacijos nešikliui būdingais atributais – lietuviškų diakritinių ženklų nepaisymu, trumpiniais. Tekstą perskaičius nuosekliai, lieka nelaimės nuojauta, kad telefono aparato savininką, užsiimantį nelegalia veikla ir rėžiantį sparną apie keletą moterų, pašalino kiti banditai. Ir štai autorė sugudravusi atskleidžia kortas, kad tekstą reikia skaityti nuo ano galo, ir tuomet jau viskas aišku, veikėjui šakės, amen, iškirto...

Yra čia ir poemų, parašytų hegzametru. Senas kaip Vakarų pasaulis eiliavimo būdas sumaniai prikeltas ir pritaikytas šiuolaikinių būrų paklydimams ir nuopuoliams iliustruoti:

Draugas išgėrė šiek tiek, o aš tai negėriau nė lašo!
Nu... gal vieną alaus. Nu gal porą! Bet šiaip tai negėriau.
(p. 37)

Turbūt pagrindinė rinkinio savybė ir vertybė – literatūriškai išgautas dviprasmiškumas, vertybinė ambivalencija. Dramoje „Burokėlis ir dėmė" mes tarsi linkstame pasmerkti įtariamąjį lietuvį emigrantą – nusikamavusį, pras­tų bendravimo gebėjimų tipelį – ir palaikyti sofistikuotą britų džentelmeną, bet plėtojantis veiksmui pamatome, kad tai tas britas – paskutinis suskis, o mūsų jau nurašytas veikėjas – nenorom bėdų svetimame krašte prisidarantis jautrus bedalis...

Ėmus skaityti rinkinį atsiveria empatiškai perteikta emigracinio egzistencializmo tikrovė, perdengianti ir papildanti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas".

Tomas Vaiseta. „Paukščių miegas". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

b_200_309_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-21_nr._3497_Vaiseta_Pauksciu.jpg

Vienintelis autorius iš ketvertuko, nesukeliantis juoko. Knyga rimta nuo pradžios iki paskutinio sakinio, skaitytojui neduodama atsipalaiduoti ir lengvai išsisukti. Šypseną sukelia nebent toks palyginimas: „masturbacija yra lyg ekologiškas seksas" (p. 103), ir viskas. Nė žymės džiaugsmo, nerūpestingumo, ir tai turbūt vienintelis knygos trūkumas.

Aukščiausios prabos, didžiausių karatų ir kalibrų proza –­ net glumina, kad tokios knygos autorius yra debiutuojantis. Mano supratimu, Vaisetos novelių rinkinys literatūriniu svoriu prilygsta neseniai mirusio prozos veterano Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimams" –­ abi knygos vaizduoja tą patį laikmetį, abiem būdingas išskirtinis jautrumas ir atidumas savo personažams, nutinkantiems skaudiems įvykiams.

Intelektu, net didžiule jo jėga, nuoširdžiu įsijautimu į žmogaus prigimtį, istorijos išmanymu ir kūrybišku jos perminkymu išgauta proza galiausiai paveikia taip, kad per kūną nubėga pagaugai ir neleidžia nuo teksto atplėšti akių. Bet ne tik intelektualumas, istoriškumas ir empatija istorinių verpetų blaškomiems veikėjams daro šią knygą išskirtinę – didžiausią įspūdį palieka autentiškas tekstų komponavimo būdas. Iš paskirų fragmentų sudaryta novelė „Dievo p." suteikia galimybę papasakoti apie tris veikėjus vieną paskui kitą ištinkančią mirtį, šias netektis patiriant ir išgyvenant kitiems dviem. Tokios siurrealios situacijos karo pabėgėlių stovykloje paaiškinimas sušmėžuoja pačiame tekste: „Kokia prasmė geisti kieno nors mirties, jei labiau nei dabar nė vienas negalime numirti?" (p. 71)

Savaip turiningas užsiėmimas, papildoma skaitymo galimybė – paanalizuoti daugumos novelių istoriškumą. Antai nemažai pirmųjų šios knygos skaitytojų neužčiuopė, jog novelėje „Avietė" pasakojama apie nuo nacių persekiojimo mėginantį išsigelbėti žydą. Veikėjo slapstymasis aprašomas išraiškingai ir rūpestingai, todėl įsijautus į vaizduojamą įtemptą padėtį neatidžiam skaitytojui gali praslysti pro akis aiškios kontekstinės užuominos, pavyzdžiui: „Nebeprisimenu, kada apie visą aplinką pradėjau galvoti kaip apie slėptuvių topografiją", arba: „Kaip keista, kad pasiilgau šviesos, kuri man šią akimirką atneštų mirtį" (p. 46). Paskui novelės veikėjas sutinka moterį, anksčiau jo parduotuvėje pirkdavusią sūrį, kuri jo neįskundė, o „grįžo pilnu glėbiu – gabalu iš kepalo atlaužtos duonos, trim nugeltusiais obuoliais, aptrupėjusiu balto sūrio kampu (...), žemėtais agurkais" (p. 47). Galų gale, bėgančiojo paskutinė viltis pratūnoti avietėje (taip, uogoje) nėra vien tik stebinantis siužeto posūkis į fantasmagoriją –­ per holokaustą slaptavietes juk vadino malinomis (rus. малина –­ avietė).

„Elgetų susirinkime" Vaisetai beveik be sintaksės defektų pavyko išvairuoti net puslapio ilgumo sakinius-sunkvežimius, o sukrečiančioje istorijoje „Šaukštas" apie gydytojo išnaudotą sovietinės psichiatrijos ligoninės pacientę, kur aptinkame kone dviejų puslapių ilgumo sakinį be skyrybos ženklų, autorius su akcentu mintis dėstančios veikėjos kritinę emocinę būklę dar vaizduoja sutrupindamas morfemas: „skaudėjo vidurius tar pkoji jisb uvo iš purvy tas kol praš iaukad neskaudėtu vis ta pati balanaujabala kraujas bėgo..." (p. 95)

Tiek ir liko dabar, kad knyga būtų išrinkta metų kūrybiškiausiąja, kad patektų į kito sezono metų knygos rinkimus, kad ją dėl novelėje „Dievo p." pašiepto nacionalizmo imtų deginti kraštutiniai dešinieji, o LGBT organizacijos pastebėtų titulinį tekstą „Paukščių miegas", kuriame ne tik sarkastiškai dekonstruojamas sovietinis psichoseksualinis traumatizmas, bet ir vaizduojamas turbūt vienas subtiliausių homoseksualaus ryšio epizodų lietuvių literatūroje.

Atskiro paminėjimo verta Vaisetos pastanga įvardyti kai kurių savo personažų, užsiimančių „tikrųjų problemų slėpimu, o ne išaiškinimu" (p. 123), jausmus. Šiuo psichoterapiniu požiūriu susišaukia emocijas slopinantys novelės „Matas" veikėjas bolševikų niekšas ir pasakotojo tėvas pas­kutiniajame kūrinyje. Ir tada pagalvoji, kad galbūt visa pokario Lietuvos istorija – tai pirmiausia užgniaužtų jausmų, neišreikštų nuoskaudų, nutildytų baimių istorija?..

Komentarai  

 
+2 #3 Sn. 2014-12-02 22:53
Melniko lytinių organų apibūdinimų skrynelė gana maža ir pilna tokių linksmučių pavadinimų. „Galinga pulsuojanti šaknis“ švysteli ir „Mašoje“. Ir tokios klišinės frazės keliauja per visus jo tekstus. Dabar jis ant bangos, rašyti nesiliaus, nors norėtųsi pasiūlyti padaryti pertraukėlę. Reiktų. Tikrai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 ir 2014-11-30 17:08
Vaiseta
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Pukytė 2014-11-28 16:18
jėga
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai