Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Kristina Stančienė. Menas ir šūkiai: 3-ioji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

3-ioji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė

Menininkas negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink.
Kęstutis Zapkus

3-ioji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė „Q14" šiemet prasidėjo ne kuo kitu, o devizu „Dailė ant vėliavos stiebo..." Po idėjos „gimimo" ir aprobacijos pirmiausia atidarytas internetinis kvadrienalės katalogas, nuolat papildomas naujienomis; lapkričio 5–6 d. viena po kitos atidarytos parodos Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (pagrindinė kvadrienalės paroda) ir LDS galerijoje „Arka"; lapkričio 19 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje pristatyta Raimondos Sereikaitės instaliacija ir „Meno kinas" –­ visų kvadrienalės dalyvių darbų miksas, idant publika išvystų visą kūrinių įvairovę ir pasiūlą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kvadrienalės pavadinimui parink­ta graži ir talpi kuratoriaus Vaidoto Žuko metafora: menas tarsi kovos vėliava, menas priešakinėse visuomenės gretose... Tad ar kas nors supyks –­­­ rengėjai, dailininkai, žiūrovai, jei kvadrienalės parodose imsime priekabiai ieškoti šį devizą atliepiančių kūrinių? Juolab kad toks improvizuotas tyrimas žada įdomių atradimų –­ juk taip galima net leistis į apibendrinimus – ar Lietuvos menininkai jautrūs socialiniams ir politiniams pokyčiams ir perversmams, ar apsimeta „miegančiosiomis gražuolėmis", anot Kęstučio Zapkaus, o jei mėgina „politikuoti", kaip jiems tai pavyksta (žinoma, apibendrinimai negali būti labai kategoriški, nes kalbame tik apie vieną Lietuvos šiuolaikinės dailės „paveikslo" fragmentą).

Tačiau pradėkime ne nuo politinių konotacijų kūriniuose, o nuo pačios kvadrienalės rengimo ir erdvių skirstymo „politikos". Greta iš anksto numatytų kviestinių dalyvių teikti savo kūrinius galėjo visi norintys kūrėjai. Atrinkus kvadrienalės dalyvius, dalis kūrinių rodoma tik virtualiame kvadrienalės kataloge, kitiems suteikta garbė puikuotis pagrindinėje ekspozicijoje Vilniaus bastėjoje ir galerijoje „Arka".

Kaip iš šalies atrodo rengėjų darbo rezultatas? Bene ryškiausias kvadrienalės rengėjų favoritas – Stasys Eidrigevičius. Išskirtinio dėmesio nusipelnė ir kitas legendinis lietuvių dailės personažas – grafikas Edmundas Saladžius, abu menininkai apdovanoti kvadrienalės prizais. Beje, V. Žukas atkreipė dėmesį, kad kvadrienalėje dalyvauja daug moterų menininkių. Nors parodose gausiai pristatytos vyresnės ir viduriniosios kartos kūrėjų pajėgos, tačiau sutelktas ir didelis jaunosios kartos „frontas", siekta plačiau pristatyti išeivijos menininkus. Meninės išraiškos formų požiūriu kvadrienalėje dominuoja tradiciniai, nuosaikūs molbertiniai kūriniai, tad svarbiausi jos koziriai – jaunieji ir išei­vija.

Gaila, kad nebuvo įmanoma iki galo realizuoti kvadrienalės plakatų-lozungų idėjos viešosiose miesto erdvėse (iškilo kliūčių derinant šiuos sumanymus su Vilniaus miesto savivaldybe), kybo, regis, tik vienas –­ taiklus Stasio Eidrigevičiaus sukurto neskanaus, „nevalgomo" mūsų dienų antiherojaus – Putino atvaizdas (ant Mokslininkų namų fasado). Tiesa, mieste dar spėta įkurdinti keletą tūrinių kvadrienalės ženklų, tačiau iš viešųjų erdvių užvaldymo ir sklaidos akivaizdu, kad trečioji šiuolaikinės dailės kvadrienalė nusileidžia pirmajai, 2005 m. kuruotai Krzysztofo Stanisławskio, anuomet „pasėjusiai" meną įvairiausiose sostinės erdvėse. Tai ne priekaištas rengėjams, tačiau parodos devizas lyg ir įpareigojo „kelti vėliavas" visų akivaizdoje, eiti į mases. Užtat lyginant su antrąja, 2009 m. pristatyta LITEXPO, šiųmetė atrodo gyvesnė, margesnė, aiškiau atmiešta individualiu kuratoriaus skoniu ir valia (juk LITEXPO pristatytą parodą rengė didelis LDS kuratorių kolektyvas). Pagaliau – nors ir neįsiveržusi į viešąsias miesto erdves, 2014 m. kvadrienalė visai jaukiai įsikūrė internetiniame eteryje – su informacinėmis skiltimis, trumpais menininkų pristatymais, fotoreportažais iš dirbtuvių, kiekvieno autoriaus devizais etc. ir įkėlė koją į naują sostinės šiuolaikinio meno erdvę, su kuria LDS ketina bendradarbiauti dar ne vienerius metus.

Lilijos Valatkienės nuotrauka
Lilijos Valatkienės nuotrauka

Panašu, kad kvadrienalėje susidarė margas, tarsi nenustygstantis vietoje šiuolaikinio meno telkinys. Matome daugybę įtaigių, gerų kūrinių, tačiau abiem kvadrienalės parodoms galima nustatyti būdingą LDS grupinių parodų „diagnozę" – jos eklektiškos, margos, iki galo nesuvaldytos, kūriniai į bendrą pasakojimą taip ir nesusijungia. Rūsti bastėjos architektūra, prasmės ir istorinės paskirties požiūriu taip gerai deranti su „vėliavos stiebo" idėja, lieka ne visai išnaudota. Akivaizdu, kad šiose įnoringose erdvėse itin organiškai atrodo skulptūros, instaliacijos, erdviniai objektai, videomeno kūriniai, o „dvimačius" tapybos, grafikos kūrinius čia eksponuoti nepalyginamai sunkiau. Nors rodant tokius kūrinius pasitelkti ryškių spalvų fonai – stendai, tarsi turintys įžūliai kontrastuoti su archajiškais bastėjos požemiais, tačiau jie ne visada padeda kūriniams, neretai juos „perrėkia", užgožia. Šiuo požiūriu „Arkos" ekspozicija tolygesnė, be didelių pertrūkių. Peršasi mintis, kad kvadrienalės pa­rodos galėjo susigrupuoti net ir elementariu „rūšiniu" principu – jei „Arkoje" geriau atrodo paveikslai, tai bastėjoje galėjo į valias siautėti skulptoriai, instaliatoriai, videomenininkai... Nebent skirtingose paro­dose eksponuoti kūriniai skirstyti hierarchiniu principu?

Pastarojo dešimtmečio dailės paro­dos, naujieji viešųjų miesto erdvių akcentai išryškino nemažai naujų kūrėjų, kitame amplua atskleidė ir žinomus vardus – štai kad ir įvietinto meno bruožų arba instaliatyvios „prigimties" nestokojantys Vlado Urbanavičiaus (beje, šis skulptorius yra LDS narys), Žilvino Landzbergo, Gintaro Didžiapetrio, Kęstučio Svirnelio (puiki kandidatūra parodai ir kaip lietuvių dailės „išeivijos" atstovo), Andriaus ir Nerijaus Erminų (abu taip pat priklauso LDS) projektai. Pastarųjų dviejų kūrėjų pasirodymai Šv. Jono gatvės galerijoje, kitose parodose atskleidė neeilinį talentą interpretuojant konkrečią erdvę, kai iš banaliausių medžiagų sukurti objektai tampa keistais jos tęsiniais, siurrealistiniais hibridais. Plyna gynybinės sienos bastėjos terasa tarsi prašyte prašėsi skulptūrinio, erdvinio kūrinio, kuris iš tolo trauktų praeivių žvilgsnius ir kviestų užeiti į muziejaus vidų pasižiūrėti kitų kvadrienalės kūrinių. Štai vienas Navako daugiatonis akmeninis kolosas, pasak paties gardžiai besijuokiančio autoriaus (iš Modernaus meno centro parengto videoreportažo), specialiai jam skirtu oro linijų bendrovės „Lufthansa" lėktuvu buvo nuskridęs net į Vokietiją. Kokiam nors geram kvadrienalės kūriniui šiuo atveju nebūtų reikėję taip toli keliauti...

Kita vertus, dabar ne laikas kelti hipotezes ir dalyti patarimus, juolab kad kvadrienalės kuratorius – anaiptol ne meno pasaulio naujokas, pagaliau įdomių, netikėtų dalykų šiųmetėje parodoje aptikome apsčiai. Tad paieškokime pavadinime slypėjusios intrigos – „duonos ir reginių", t. y. maišto, nerimo, provokacijų, politinio ir socialinio sąmoningumo ženklų. „Menininkų svarbiausias maištas – meno kokybė", arba „Svarbiausia mene –­ ugnis, polėkis, jėga", – viename interviu sako kvadrienalės kuratorius V. Žukas.

Žinoma, aštrių, pilietinių akcentų, radikalesnės menininko pozicijos nevertėtų ieškoti „grynuoju" pavidalu – juk tai ne politinės agitacijos ar reklamos paroda. Ne vieno kvadrienalės parodų dalyvio darbuose po iš pažiūros „nekaltu" paviršiumi slypi ir gana aštrių, revoliucingų idėjų klodai. Štai Sigita Maslauskaitė kvadrienalės tinklalapyje aiškina: „Tapyba gali tapti sąmoningu „purvinojo ekspresionizmo" perrašymu ir siekiu paradoksaliai sujungti krikščionišką ikonografiją ir popkultūrą." O Mariaus Strolios piešiniai, vaizduojantys utriruotų neo­klasikinių formų moteris galiūnes, parodos kontekste užmezga ironišką dialogą su didžiųjų XX a. diktatūrų, viena iš kurių šiandien sparčiai kelia galvą, vaizdiniais. Panašus yra ir ekspresyviame Vytauto Dubausko paveiksle sukurtas savižudžio „port­retas" (gal tai statistinio mūsų amžininko atvaizdas...). Arba grėsmingai išsikeroję Jono Maldžiūno grybai, tarsi išaugantys iš fotografinio vaizdo, taip pat sukelia daugybę ne vien „meninių" asociacijų...

Tačiau norisi atsakyti kvadrienalės rengėjams kontraklausimais. Kaip įžiebti tą meno ugnį, neprisikvietus į kvadrienalę didelės dalies ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos dailės kūrėjų? Kurgi tie pastarųjų metų mūsų meno vėliavnešiai? Ar ne tas paro­dos „formatas", ar neįtiko parodos koncepcija, ar pavargo nuo šlovės? Beprasmiška vardyti visus, kurie galėjo (turėjo?) pasirodyti kvadrienalėje, tačiau socialiai angažuotų idėjų rastume tarp daugybės kvadrienalėje nedalyvavusių menininkų. Vis dėlto čia nėra nei chuliganiško ir „nenuglaistyto" Evaldo Janso, nei Jono Gasiūno, kurio tapybinių vizijų indėlis į socialinę ir politinę Lietuvos terpę taip pat neabejotinas, nei Benignos Kasparavičiūtės ar Kęstučio Šapokos, kurių kūryba minta taip pat anaiptol ne vien grynai meninėmis konotacijomis, nei Jurgos Barilaitės, Eglės Ridikaitės ar Aistės Kirvelytės, kurių kūryboje įvairiais pavidalais iškyla ne tik vidinės menininko gyvenimo peri­petijos, bet ir sarkastiški kasdienybės atšvaitai, žiniasklaidos transliuojamos nesąmonės – prievarta peršami įvaizdžiai, tam tikros įvykių traktuotės, nei Česlovo Lukensko, gebančio savo kūriniais perteikti galingą absurdo ir saviironijos dozę... Pasigendu, žinoma, ir Artūro Railos – ne dėl to, kad po visiems žinomų įvykių jį reikėtų gelbėti ar „reabilituoti". Tiesiog jo kūryba kaip tik visada ir buvo ant pačios „vėliavos stiebo" viršūnės, kad ir kaip tai nepatiktų kai kuriems mūsų kultūros veikėjams...

Lilija Valatkienė. „Pagal Hitchcocką, arba Pamiršo išeiti“
Lilija Valatkienė. „Pagal Hitchcocką, arba Pamiršo išeiti“

Kvadrienalėje maišto ugnį keletas menininkų vis dėlto kurstė. Tai, žinoma, S. Eidrigevičius, su neišsenkančia fantazija kuriantis savo siurrealistinių žmogystų gyvenimo scenarijus, nardydamas po įvairiausius kultūros, politikos kontekstus. Taip pat ir Edmundas Saladžius su dramatiškais, juodais ir raudonais grafikos lakštais. Simptomiškas šio menininko pristatymas „plačiajai visuomenei" – dienraštis „Lietuvos rytas", pasakodamas apie jo politines pažiūras, reakciją į Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje ir laimėjimą kvadrienalėje, diplomatiškai nemini nenormine leksika išsiskiriančio grafikos darbų triptiko pavadinimo („Meška chujaška"). Prie įėjimo į ekspoziciją bastėjoje pasitinka žalias Cooltūrisčių nykštukas ir du ekranai, transliuojantys atskiras videoinstaliacijos „Ugnis ir griaustinis" dalis. Grupės performanso, įvykusio atidarant kvadrienalę – agresyvaus žaliųjų žmogeliukų įvykdyto publikos užgrobimo esmė, pasak Laimos Kreivytės, tai užgrobtos minios elgesys. Tai jie – tikrieji performanso veikėjai, o jų veiksmai, reaguojant į prievartą ir išsivaduojant iš „užgrobikių" tampa performanso ato­mazga.

Kaip visada miesto gyvenimui, naujiems ir kintantiems jo ženklams, lietuviškosios kultūros stabams ir pos­tulatams neabejinga Marta Vosyliūtė. Kiek švelniau apie prievartą ir nelaisvę kalba Thomaso Veigelio fotografiniai vaizdiniai, kur autorius rašo tariamai nekaltas lietuvių kalbos frazes kirilica, primenančia caro režimo laikus... Arba – kamerinių Gitenio Umbraso „Monumentaliukų" kolekcija, tarsi kvestionuojanti monumento, paminklo reikšmę ir svarbą, Ryto Jono Belevičiaus objektas „Archyvas", kuriame seni dokumentai sugulė į ore siūbuojančią grėsmingą kryžiaus formos talpyklą.

Tuo tarpu plačiai ir galingai kvadrienalės „maištingos dailės" vėliavą ištempia Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūriniai, ypač – „Besilaukianti našlė. Pretorija, Pietų Afrika" – fotografija ir videoinstaliacija, kurios herojė, lydima ritmingų garsų, sukasi pati aplink save svaigiame mirties ir gimimo šokyje, tarsi koks archetipinis, pasąmonės gelmėse glūdintis baubas, skatinantis pasaulį ir visa, kas jame vyksta (neišskiriant, žinoma, ir politinių, socialinių peripetijų) regėti kaip fizinį kūną – mirtingą, šlykštų, atgrasų, valdomą galingų gamtos dėsnių, kurie nukreipia įvykius neprognozuojama linkme.

Atkreipkite dėmesį – čia kalbėjome daugiausia apie viduriniosios, vyresniosios kartos Lietuvos menininkus. Panašu, kad kvadrienalėje prisistatę jaunieji – kol kas dar ne vėliavnešiai. Jie gilinasi į pačios dailės, atskirų medijų problemas ir mėgina su jomis diskutuoti, varijuodami, iš esmės, ekspresionistinę ar poparto plastiką, ieškodami savęs peizažo žanre, žmogaus figūros ar animalistinėse personifikacijose. O stipriau politiškai ir visuomeniškai angažuoti kūriniai tesudaro nedidelę dalį 3-iosios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės parodos darbų. Taigi sekant Kęstučio Zapkaus metafora, galima be jokio gailesčio ar liūdesio (ar verta liūdėti, kad didžiuma lietuvių dailės nemėgsta žaisti politinėmis socialinėmis aktualijomis) konstatuoti, jog galbūt menininkas ar net visa paro­da apsimeta, kad ji negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jai nerūpi, kas vyksta aplink.

Komentarai  

 
+3 #2 Kristina Stančienė 2014-12-03 19:24
Deja, jūsų anoniminė laikysena taip pat nykiai, varganai rutiniška. Rimti oponentai, skelbdami kokias nors diagnozes viešoje erdvėje, pasirašo ir savo pavardę.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #1 Jonas 2014-12-02 16:52
Stančienė tokia nuspėjama :-) Rutininis tekstas
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai