Dmitrij Gluščevskij. „Scanorama“: paieškos ir atradimai (2)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kalbant apie kino festivalius, išvadų darymas dažnai atrodo ne tik sunkus, bet ir perteklingas užsiėmimas. Pirmiausia, išvadų objektyvumui čia trukdo pernelyg didelis skirtingos matytos medžiagos kiekis. Nepadeda ir gana mažas laiko atstumas, skiriantis filmų žiūrėjimą ir jų vertinimą, tad atsiriboti nuo emocijų ypač sudėtinga, jeigu apskritai įmanoma. Šiaip ar taip, pirmadienį „Vingyje" paskutiniai „Scanoramos" seansai pabaigė festivalio programą Vilniuje, tad belieka sudėti taškus ant i. Šiuo atžvilgiu džiugina nebent tai, kad darant išvadas nevienodai gerai sekasi ir kai kuriems mano matytų filmų režisieriams.

Šiemet mano asmeninėje nusiminimo nominacijoje netikėtai laimėjo tiek kritikų, tiek žiūrovų liaupsinamas grandiozinis Richardo Linklaterio filmas „Vaikystė". Projektas, kurio filmavimas užtruko net 12 metų, parodo žiūrovui vienos šeimos istoriją, įrėmintą berniuko vardu Meisonas brendimo laikotarpio. Be abejo, negalima nuvertinti, kiek šio filmo kūrimas pareikalavo jėgų ir iš paties režisieriaus, ir iš visos komandos. Šiaip ar taip, daugiau nei dešimtmetį kaupti medžiagą, kurioje atsispindi ne tik herojų amžius, bet ir istoriniai laikotarpiai bei aktorių vaidybos pakitimai, jau savaime nėra lengvas uždavinys. Ką jau kalbėti apie užmojį sumontuoti iš šios medžiagos vos 3 valandas trunkančią nuoseklią istoriją. Deja, panašu, kad šiais – labiau techniniais nei meniniais – pasiekimais, filmo vertė ir apsiriboja. Iš esmės didžioji dalis 165 „Vaikystės" minučių susideda iš skirtingų filmo personažų dialogų (tokiu būdu kamera čia ne formuoja prasmę, o stebi kalbančiuosius), kurie, nors ir ganėtinai gerai parašyti, nesugeba atverti naujų horizontų. Maža to, filmui įpusėjus juose vis akivaizdžiau atsispindi vienintelis kalbantis asmuo –­­­ filmo režisierius. Užhipnotizuotas savo kūrinio masto, jis kelių veikėjų lūpomis vis dažniau tarsi pasiteisinimą kartoja, jog gyvenimas kaip tik ir susideda iš mažiau ar daugiau ypatingų, bet vienodai reikšmingų gabaliukų. Nors su šia išmintimi sunku nesutikti, reikia pripažinti: kas tinka kalbant apie gyvenimą, netinka kalbant apie kiną.

„Vaikystė“
„Vaikystė“

Labai gera atsvara Linklaterio sunkiasvoriams piruetams man buvo Hanso Petterio Molando filmas „Metų pilietis". Jame norvegų režisierius ėmėsi keršto studijos, tačiau, skirtingai nei šiai tematikai ypač palankūs Pietų Korėjos kūrėjai, sugebėjo pateikti ją stulbinamai lengvai ir nuotaikingai. Naujausias Molando darbas pasakoja istoriją apie sūnaus netekusio vyro keršto žygį prieš mafijos grupuotę. Tuo pačiu režisierius seka ne tik pagrindinio veikėjo gedulo stadijas, bet ir jo priešų šeiminius santykius, suteikdamas dažnai demonizuojamiems „blogiukams" žmogiškų bruožų. Išlikdamas skandinaviškai šaltas, filmas sugeba žiūrėti ironiškai į baisius dalykus ir dėl to tik laimi: šiaip ar taip, moralizuoti keršto tematika yra pernelyg nekuklus užmojis, o mirtis – pripažinkime – gali būti ganėtinai juokinga. Smagus ir dinamiškas „Metų pilietis" sugeba išlikti stebėtinai humaniškas ir laimi mano festivalio komedijos nominacijoje, pralenkdamas žiūrovams akivaizdžiai labiau patikusį lenkų „Kebabą ir horoskopą", padovanojusį man nebent keliasdešimt minučių saldaus miego.

„Metų pilietis“
„Metų pilietis“

Dar vienas vienareikšmiškos pozicijos atsisakantis festivalio filmas –­ Joannos Hogg „Archipelagas" – pelnė vietą mano didžiausių festivalio atradimų sąraše. Jame režisierė susitelkia į kelias dienas trunkantį šeimos susitikimą Silio salose, skirtą išlydėti į Afriką savanoriauti išvykstančio nario. Nepaisant scenarijaus ir išpildymo asketiškumo, ši britų režisierės atlikta šeimos santykių analizė sugeba atskleisti kur kas daugiau, nei iš jos būtų galima tikėtis. Estetiškai nušlifuotas ir chirurgiškai tikslus filmas vos pastebimais pustoniais rodo tarp šeimos narių egzistuojančias sienas, protingai išnaudodamas ne tik retas dialogų nuotrupas, bet ir užkadrinę erdvę, taip suteikdamas reikalingo gylio ir personažams, ir filmo tikrovei. Rezultatas – beveik hičkokiška įtampa, prikaustanti dėmesį ir iš lėto vedanti prie nieko neišsprendžiančio kulminacinio sprogimo. Galų gale susikalbėjimas ir supratingumas tarp šeimos narių taip ir neatsiranda, palikdamas tik iškalbingą tylą, tarsi priekaištas kabančią ore per visą filmą.

„Archipelagas“
„Archipelagas“

Tyla pasižymi ir negailestingas, kažkuo Michaelio Haneke's kūrinius primenantis belgų brolių Dardenne'ų filmas „Dvi dienos ir viena naktis" – istorija apie depresija persirgusią moterį, kuriai gresia atleidimas iš darbo, kadangi jos kolegos nenori dėl jos prarasti savo metinių bonusų. Gyva kamera, neprofesionalūs aktoriai (Marion Cotillard šiuo atveju – netikėta ir nuostabi išimtis), bjaurūs industriniai peizažai, sausa ir šiurkšti pasakojimo maniera – visa tai sukuria tikrovę, kurios labai nesinori pripažint, bet su kuria tikrai sunku nesitapatinti. Filmas atrodo tarsi sudėtas iš dokumentinių atkarpų (šioje vietoje palyginimai su „Vaikyste" neišvengiami), bet tuo pačiu neturi nė vieno nebūtino arba atsitiktinio dialogo ir epizodo. Dvi dienos ir viena naktis – tai laikotarpis, per kurį Cotillard herojė apeina savo kolegas, mėgindama juos įtikinti palikti jai darbo vietą. Drauge tai laikotarpis, per kurį kiekvienas –­ įskaitant ir patį žiūrovą – patiria akistatą su savo sąžine. Panašu, kad etikos klausimai belgų režisieriams yra neatskiriami nuo estetikos ir, stengdamiesi išlikti maksimaliai sąžiningi, jie vengia bet kokių sprendimų, galinčių padaryti filmo veikėjus mažiau įtikinamus, o filmo moralinę dilemą –­ lengviau išsprendžiamą. Tačiau, jeigu „Scanoramą" atidaręs Roy'aus Anderssono trilogijos paskutinis filmas tik galutinai įtvirtina pesimistinę režisieriaus žmonijos viziją, broliai Dardenne'ai, apnuogindami žmonių prigimtį, išlieka esmiškai humaniški. Jie siekia kelti laisvės ir atsakomybės, o tuo pačiu ir jų kainos klausimą, neužimdami visažinio pozicijos, kadangi šiuo atveju konkrečios išvados tampa nereikšmingos. Man savo ruožtu tai tik palengvina užduotį: šiemet „Dvi dienas ir vieną naktį" skelbiu geriausiu festivalio filmu ir tuo baigiu.

„Dvi dienos ir viena naktis“
„Dvi dienos ir viena naktis“

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai