Julio Cortázar. Sala

b_200_251_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-11-21_nr._3497_cortazar.jpg

Šiemet visas pasaulis mini 100-ąsias garsaus Argentinos rašytojo Julio Cortázaro gimimo metines. J. Cortázaras gimė 1914 m. rugpjūčio 26 d. Briuselyje diplomato šeimoje. 1918 m. visa šeima grįžo į Argentiną. Baigęs mokytojų seminariją J. Cortázaras dirbo mokytoju. Vėliau įstojo į universitetą, tačiau atsidėjo literatūrai ir studijų nebaigė. Po kurio laiko baigė vertimo studijas (iš anglų kalbos). 1951 m. išvyko į Paryžių, kur gyveno iki pat mirties. 1984 m. vasario 12 d. mirė nuo leukemijos. Paryžiuje dirbo vertėju UNESCO, aktyviai dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje, į ispanų kalbą išvertė visą E. A. Poe kūrybą. Literatūrinę veiklą pradėjo sonetų rinkiniu „Esatis" („Presencia", 1938). 1949 m. išleido eiliuotą dramą „Karaliai" („Los Reyes"), tačiau labiausiai išgarsėjo kaip prozininkas. 1951 m. išleido pirmą apsakymų rinkinį „Bestiaras" („Bestiario"). Vėliau dar pasirodė apsakymų rinkiniai „Žaidimas baigtas" („Final del juego", 1956), „Slaptieji ginklai" („Las armas secretas", 1959), humoro bei pramanų kupinos „Chronopijų ir famų istorijos" („Cronopios y famas", 1962), „Kažkas vaikšto čia ir kiti apsakymai" („Alguien que anda por ahi y otros relatos", 1977). 1960 m. išleistas romanas „Laimėjimai" („Los premijos"). Bet labiausiai J. Cortázaras skaitytojų dėmesį patraukė romanu „Žaidžiame klases" („La Rayuela", 1963, liet. k. 1978). Šis kūrinys pirmiausia sukėlė didelį atgarsį visoje ispanakalbėje literatūroje. Jame autorius be atodairos laužo įpras­tus prozos dėsnius. Tam pasitelkia pačias įvairiausias metaforas, kalbinius eksperimentus, parodiją, autoironiją, juodąjį humorą. Neįprasta ir pati romano struktūra – pateikiami tarsi du romano variantai. Visu tuo autorius siekia ištraukti skaitytoją iš įprastos kasdienybės, skatina jį aktyviai mąstyti. Vėliau dar pasirodė romanai „62. Autokonstruktorius" („62, modelo para armar", 1968), „Manuelio knyga" („Libro de Manuel", 1979), „Toksai Lukas" („Un tal Lucas", 1979). Į lietuvių kalbą jau yra išversti keli J. Cortázaro apsakymai. Čia pateikiamas dar vienas savitas talentingo rašytojo kūrinys.

Vertėjas


 

Pirmą kartą salą Marinis pastebėjo tada, kai, mažumą pasilenkęs, tiesino plastiko staliuką dešinėje pusėje, idant galėtų pastatyti padėklą su pietumis. Kol jis vaikščiojo šen bei ten, nešiodamas žurnalus ir stiklines su viskiu, keleivė kelis kartus žvilgtelėjo į jį. Marinis neskubėdamas tvarkė staliuką, vangiai svarstydamas, ar verta atsiliepti į klausiamą keleivės, tipiškos amerikietės žvilgsnį, kai už melsvo iliuminatoriaus ovalo pasirodė salos kraštas; auksinė pakrantės juosta, kalvos, besidriekiančios nykaus plokštikalnio pusėn. Tvirčiau pastatęs svyrinėjantį alaus bokalą, Marinis nusišypsojo keleivei. „Graikijai priklausančios salos", – aiškino. „Oh, yes, Greece"1, – tarė amerikietė, dėdamasi susidomėjusi. Trumpai sučirškė skambutis, kviečiantis stiuardą, ir Marinis atsitiesė, o nuo jo lūpų vis nenyko profesionali šypsena. Jis ėmėsi aptarnauti sutuoktinių sirų porą, užsigeidusią pomidorų sulčių, tačiau lėktuvo gale trumpam stabtelėjo, jog dar kartą žvilgtelėtų žemyn; sala buvo nedidelė, vieniša; ją supo tamsiai mėlyna Egėjo jūra, visą apkraštavusi baltais, spindinčiais apvadais, kurie buvo ne kas kita, kaip putos bangų, dūžtančių į rifus bei į pakrančių akmenis. Marinis išvydo tuščias pakrantes, besi­driekiančias į šiaurę ir į vakarus; šiaip didesnę salos dalį užėmė kalnai, daiktais siekiantys jūrą. Uolėta sala atrodė negyvenama, nors pilka dėmė šiaurinėje pakrantėje galėjo būti kokia lūšna ar net kelios menkos trobos. Jis nuleido galvą, ketindamas atidaryti sulčių skardinę, ir, kai atsitiesė, sala už iliuminatoriaus jau buvo pradingusi; kiek akys užmatė driekėsi jūra, begalinės žalsvos platumos. Nežinia kodėl metė žvilgsnį į rankinį laikrodį –­ rodyklės rodė patį vidudienį.

Marinis jautėsi patenkintas, kad jam kliuvo linija Roma–Teheranas, nes šis reisas buvo daug malonesnis, negu skrydžiai į šiaurę, be to, keleiviai visad jautėsi labai laimingi, kad vyksta į Rytus arba susipažinti su Italija. Po keturių dienų, padėdamas susirasti šaukštą vaikui, kuris niekaip nenorėjo valgyti deserto, vėl pamatė salos kraštą. Šį kartą buvo aštuonios minutės po vidudienio ir, kai pasilenkė prie langelio lėktuvo uodegoje, pastebėjo, kad sala primena vėžlį, šiek tiek iškišusį priekines kojas iš vandens. Marinis sekė salą, kol kažkas pašaukė jį; dabar aiškiai išvydo, kad pilka dėmė –­ tai grupelė trobų; šalimais įžvelgė dirbamų laukų plotelius, einančius iki pat vandens. Kai lėktuvas nusileido Beirute, pasižiūrėjo į žemėlapį, manydamas, jog sala vadinasi Horas. Radistą, flegmatišką prancūzą, nustebino Marinio domėjimasis sala. „Visos tos salos panašios viena į kitą kaip lašas į lašą; jau pora metų skraidau šia linija, bet manęs jos nedomina. Kai skrisim kitą kartą, dėl visa ko parodyk ją." Paaiškėjo, kad tai buvo ne Horas, o Ksiras, viena iš tų salų, kurių nesiekia įprasti turistiniai maršrutai. Romoje, gurkšnojant vyną, stiuardesė pasakė jam: „Po penkerių metų ir tą salą užplūs turistai. Pasiskubink dabar, jei nori aplankyti; turistų būriai gali bet kada nusiaubti ją. Kuko kompanija nesnaudžia." Bet Marinis kol kas tik mąstė apie salą, vis pažvelgdamas į ją, kai tik prisimindavo, jei būdavo netoli iliuminatorius, ir visada tik gūžteldavo pečius. Tiesą sakant, nebuvo jokio reikalo vis prisiminti salą; skristi tris kartus per savaitę virš jos per patį vidudienį atrodė taip pat nerealu, kaip tris kartus per savaitę sapnuoti, kad skrendi virš Ksiro. Sala tik trumpam šmėkštelėdavo akyse, tad sykiais dingojos, kad ji net neegzistuoja; realus buvo tik noras pamatyti ją, žvilgsnis į rankinį laikrodį dar prieš vidudienį, akinamai balta putų juosta ties tamsiai mėlyna, veik juoda jūra, trobos žvejų, kurie kažin ar pakeldavo akis į tolimą lėktuvą iš svetimo jiems pasaulio.

Sigitas Parulskis. „Vyrai ir moterys III“ (Obelių dvaro apylinkės)
Sigitas Parulskis. „Vyrai ir moterys III“ (Obelių dvaro apylinkės)

Kai po aštuonių ar devynių savaičių Mariniui vadovybė pasiūlė kur kas patrauklesnę Niujorko liniją, jisai nusprendė, jog atėjo metas įgyvendinti ramybės neduodantį sumanymą. Kišenėje jis turėjo knygą, kur kažkoks nežinomas geografas rytietiška pavarde apie Ksirą buvo pateikęs daugiau duomenų negu įprasti turistiniai žinynai. Taigi, nėmaž nesvarstęs, jis atsisakė pasiūlymo, lyg iš tolo girdėdamas pasipiktinimo kupinus jo viršininko bei dviejų sekretorių balsus, ir nužingsniavo pavalgyti į aviakompanijos bufetą, kur jo jau laukė Karla. Niekinamas Karlos požiūris į galvon šovusį sumanymą, nepakeitė jo planų; pietinė Ksiro pakrantė netiko žmonėms, užtat vakarų pusėje buvo rasti lydiečių ar gal kretomikėniečių būstų likučiai; profesorius Goldmanas ten aptiko du hieroglifais išraižytus akmeninius stulpus, kurie žvejams tarnavo kaip nedidelio molo poliai. Karlai skaudėjo galvą, ir ji netrukus paliko jį vieną; pasak knygos, saujelė salos gyventojų verčiasi aštuonkojų žvejyba; kas penkios dienos atplaukia kateris, kuris atgabena produktų bei įvairių prekių ir paima sužvejotą laimikį. Kelionių agentūroje jam paaiškino, kad į salą galima patekti nusamdytu laiveliu iš Ryno arba nuplaukti kateriu, paimančiu aštuonkojus; tačiau kada plauksiąs kateris, Marinis galėsiąs sužinoti tik pačiame Ryne, nes tenai agentūra savo atstovo neturinti. Šiaip ar taip, birželį turimas atos­togas Marinis ketino praleisti saloje, tačiau netrukus teko pakeisti stiuardą Vaitą Tuniso linijoje, paskui prasidėjo streikas ir Karla išvyko pas savo seserį Palerme. Marinis apsigyveno viešbutyje prie Navonos aikštės, kur stovėjo daug bukinistų knygynėlių; ten jis neskubėdamas ieškojo knygų apie Graikiją, o viešbutyje tarpais pavartydavo pasikalbėjimų knygelę. Jam ypač patiko žodžiai „kali mera"2; juos turėjo progos pasakyti vienoje užeigoje rudaplaukei merginai, su kuria net flirtavo; ji papasakojo apie savo senelį Odose ir apie keistą gerklės skausmą. Romoje prasidėjo lietūs. Beirute jo visada laukdavo Tania. Per tą laiką nutiko įvairių dalykų: čia kas nors atsitikdavo giminėms, čia ką nors skaudėdavo, kol vieną dieną jis vėl pakliuvo į Teherano liniją, ir per patį vidudienį vėl šmėkštelėjo sala. Marinis taip prilipo prie iliuminatoriaus, kad naujoji stiuardesė pati turėjo suskaičiuoti padėklus su pietumis, kuriuos ji nunešė keleiviams, ir liko labai nepatenkinta juo. Po reiso Marinis pakvietė stiuardesę pavakarieniauti Firouze, ir mergina greitai atleido jam išsiblaškymą skrydžio metu. Lusija patarė jam amerikietiškai apsikirpti plaukus, o jis papasakojo šiek tiek apie Ksirą, bet veikiai suprato, kad ją labiau domina amerikietiškas viskis su citrinų sultimis. Taip ir bėgo dienos, vis nešiojant padėklus su maistu; pastatant padėklą, būtinai reikėdavo pridėti ir šypseną, į kurią kiekvienas keleivis turėjo teisę. Grįžtant atgal, lėktuvas pro Ksirą praskrisdavo aštuntą ryto; saulė plieksdavo tiesiai į kairiojo borto iliuminatorius, ir jis tik lyg pro rūką regėdavo auksu spindinčią vėžlio formos salą; Marinis labiau mėgo tuos reisus, kai lėktuvas skrisdavo iš Romos; tada per patį vidudienį jis galėdavo ilgėliau paspoksoti pro iliuminatorių, nors Lusija (o vėliau Felisa), tuo tarpu aptarnaujančios keleivius, ironiškai dirsčiodavo į jį. Vieną kartą jis nufotografavo salą, bet nuotrauka išėjo labai neryški; apie Ksirą jau nemažai žinojo; keliose knygose buvo pasibraukęs labiausiai dėmesį patraukusias vietas. Felisa užsiminė, kad pilotai laiko jį kvaištelėjusiu dėl salos, bet ji pati niekada nesišaipė iš jo. Karla parašė, kad nusprendė negimdyti, ir Marinis nusiuntė jai savo poros mėnesių uždarbį, nors suvokė, jog to, kas liko, neužteks atostogoms. Karla priėmė pinigus ir per vieną savo draugę pranešė, jog tikriausiai ištekės už dantisto iš Treviso. Pirmadieniais, ketvirtadieniais, taip pat šeštadieniais ir du kartus per mėnesį sekmadieniais per patį vidudienį visi šitie dalykai nuslinkdavo kažkur toli į šalį.

Ilgainiui jisai suvokė, kad Felisa buvo vienintelė, kuri šiek tiek suprato jį; tarp jų įsigaliojo nebylus susitarimas, kad vidudienį, tuo metu, kai Marinis įsitaiso prie iliuminatoriaus lėktuvo uodegoje, ji aptarnauja keleivius. Salą jis regėdavo tik kelias minutes, tačiau oras visuomet būdavo toks vaiskus, o jūra taip aiškiai apibrėždavo salos kontūrus, kad prie anksčiau įsidėmėtų dalykų kas sykis galėdavo pridėti ką nors nauja: žalią dėmę aukštumose šiaurėje, anksčiau nepastebėtas pilkas trobas, tinklus, džiūstančius ant smėlio. Kai ant smėlio tinklų nebūdavo, Mariniui atrodydavo, jog saloje prasti reikalai, ir jam darydavosi kažko gaila. Vienu tarpu buvo šovusi mintis nufilmuoti salą, idant vėliau galėtų atidžiai pasižiūrėti į ją viešbutyje, bet nusprendė verčiau nešvaistyti pinigų filmavimo kamerai, nes iki atostogų buvo likęs nepilnas mėnuo. Nors, po teisybei, jis retai užmesdavo akį į kalendorių. Beirute vis sutikdavo Tanią, Teherane – Felisą, o Romoje dažnai pasišnekėdavo su savo jaunesniuoju broliu, tačiau visi tie susitikimai jam matės lyg pro kokį rūką; nors buvo paprasti, malonūs, jie tik kelioms valandoms pakeisdavo tai, kas tikra, užpildydavo laiką prieš skrydį arba po reiso; skrendant visa tampa menka, neryšku ir netgi kvaila iki tos valandėlės, kai jis pasilenkdavo prie iliuminatoriaus lėktuvo uodegoje, jausdamas šaltą stiklą, lyg žvelgtų į akvariumą, kur sūdriame mėlyje tingiai plauko auksaspalvis vėžlys.

Sigitas Parulskis. „Namas, vardu Petras“ (Zalcburgas)
Sigitas Parulskis. „Namas, vardu Petras“ (Zalcburgas)

Tą dieną ant smėlio tysantys tinklai buvo regimi ypač aiškiai ir Marinis būtų galėjęs prisiekti, kad juodas taškas kairėje, prie pat jūros – tai žvejys, atidžiai stebintis lėktuvą. Galvon toptelėjo absurdiški žodžiai: „Kali mera." Jau nebenorėjo ilgiau laukti; Marijus Merolis paskolins pinigų, trūkstamų kelionei, ir per kokias tris dienas jis nukaks į Ksirą. Prispaudęs prie stiklo lūpas, nusišypsojo, galvodamas apie tai, kaip kops iki pat žalios dėmės aukštumoje, kaip nuogas lėks į jūrą mažoje įlankėlėje šiaurėje, kaip kartu su salos vyrais žvejos aštuonkojus, šnekėdamasis su jais ženklais ir šypsenomis. Kai pagaliau ryžtamasi, nėra sunku įgyvendinti tai, kas numatyta; naktinis traukinys, laivas, dar vienas laivas, tik jau senas ir nešvarus, Ryno uostas, ilgos derybos su katerio kapitonu, naktis ant denio, spoksant į žvaigždes, anyžinės ir avienos skonis, aušra tarp salų. Į krantą išlipo šviečiant pirmiems saulės spinduliams, ir kapitonas pristatė jį kažkokiam seniui, ko gero, salos vyriausiajam. Klajas paėmė kairę jo ranką ir iš lėto prakalbo, žiūrėdamas į akis. Atėjo du vaikinai, ir Marinis sužinojo, kad saloje yra dvidešimt gyventojų; aštuonkojai, žvejyba, penkios trobos; atvykėlis italas atsilygins Klajui už suteiktą prieglobstį. Vaikinai kvatojo, kuomet Klajas derėjosi, skaičiuodamas drachmas. Marinis, jau susibičiuliavęs su abiem jaunuoliais, žvelgė, kaip virš jūros, skaidresnės už orą, kyla saulė; paskui – varganas, bet švarus kambarėlis, vandens ąsotis, šalavijų ir išdirbtos odos kvapas.

Vaikinai, palikę jį vieną, nužingsniavo pakrauti katerio, o Marinis, paskubomis nusimetęs kelionės drabužius, apsimovė trumpas kelnes, apsiavė sandalus ir išėjo pasidairyti po salą. Daugiau vietinių gyventojų kol kas nebuvo matyti; saulė palengva šildė žemę, ir nuo krūmokšnių sklido silpnas, šiek tiek rūgštokas aromatas, sumišęs su jodo kvapu. Netrukus Marinis atklydo į didoką įlanką. Geidė pabūti vienas, nors traukė išsitiesti ir ant pakrantės smėlio ties prieplauka; sala tiesiog glėbė jį, net svaigino, tad neturėjo jėgų nei daug mąstyti, nei ieškoti kitos vietos. Vėjas ir saulė deginte degino odą, kai jis nusirengė, idant šoktų į jūrą nuo uolos; šaltas vanduo atgaivino jį; jūros srovių leidosi nešamas iki kažkokios grotos, paskui nuplaukė į atvirą jūrą ir atsigulė ant nugaros; jūra maloniai liūliavo kūną, tarsi žadėdama puikią ateitį, laukiančią jo saloje. Marinis susivokė, jog niekada neišvyks iš salos, jog, kad ir kas būtų, visam laikui įsikurs joje. Pabandė įsivaizduoti, kaip atrodys jo brolio ir Felisos veidai, kai jie sužinos, kad jisai nusprendė apsigyventi vienišoj uolingoj saloj ir verstis žvejyba. Kai po kurio laiko pasisuko ir nuplaukė kranto pusėn, juos jau buvo pamiršęs.

Bemat nudžiūvęs grįžo prie trobų, kur jo atsiradimas neapsakomai nustebino dvi moteris; jos leidosi bėgti ir užsidarė vienoje troboje. Marinis vis dėlto spėjo pasisveikindamas linktelėti joms, paskui nusileido prie tinklų. Vienas Klajo sūnus laukė atvykėlio pakrantėje; Marinis parodė jam į jūrą, kviesdamas maudytis. Vaikinas dvejojo, rodydamas į savo kelnes bei raudonus marškinius. Paskui nubėgo savo trobon ir netrukus grįžo pusnuogis; jie abu šoko į jau šiltą jūrą, ribuliuojančią ir švytinčią priešpiečio saulės spinduliuose.

Kai abu džiūvo ant smėlio, Jonas ėmė rodyti įvairius daiktus, vardindamas juos. „Kali mera", – pasakė Marinis, ir jaunuolis kvatojo, net susiriesdamas. Paskui Marinis pakartojo naujai išmoktas frazes, pamokė Joną itališkų žodžių. Toli horizonte, vis mažėdamas, tolo kateris; Marinis pajuto, jog dabar tikrai liko vienas saloje su Jonu bei kitais jos gyventojais. Šitaip jis praleis kelias dienas, vėliau išmoks žvejoti, atsilygins už nuomojamą kambarėlį, o kurį nors vakarą, kai vietiniai jau gerai pažinos jį, prisipažins, kad nori pasilikti ir gyventi kartu su jais. Atsikėlęs atsisveikino, padavęs ranką Jonui, ir lėtai nužingsniavo aukštumos linkui. Šlaitas buvo status, ir jis kopė, džiaugdamasis, kad gali įveikti vieną skardį po kito; tolydžio atsitraukęs atgal, matė tinklus ant smėlio, siluetus moterų, kurios, gyvai besikalbėdamos su Klaju ir Jonu, juokdamosi vis gręžiojosi jo pusėn. Kai pasiekė žalią dėmę, įžengė į pasaulį, kur čiobrelių ir šalavijų kvapas maišėsi su karšto oro bangomis ir gaiviu jūros vėjeliu. Marinis pažvelgė į laikrodį, o paskui staiga nusegė jį nuo riešo ir įgrūdo į kelnių kišenę. Puikiai žinojo, kad nėra lengva greitai atsikratyti to, kas susiję su nesena praeitimi, tačiau pajuto, kad čionai, aukštai kalvoje, glėbiamoje erdvės ir karštų saulės spindulių, šitai įmanoma padaryti. Jis buvo Ksire, nors tiek kartų abejojo, ar pavyks kada nors nukeliauti salon. Atsigulė aukštielninkas ant karštų akmenų, nepaisydamas, kad aštrumos bado nugarą, ir įsistebeilijo į aukštą dangų; ausys sugavo iš tolumos ataidintį motoro ūžesį.

Užsimerkė, nusprendęs nežiūrėti, negadinti sau nuotaikos tokiu nemaloniu vaizdu, – dar kartą virš salos praskrendančiu lėktuvu. Tačiau, kai užmerkė akis, vaizduotėje bemat išniro Felisa, kaip tik šiuo momentu dalijanti padėklus su pietumis; vietoj jo dirbantis koks naujokas iš kitos linijos arba Džordžas taip pat nusišypso, kai paduoda vyno butelį arba kavos. Nevaliodamas atsispirti visai šitai praeičiai, atsimerkė ir apstulbo: čia pat, virš galvos, išvydo keistai pakrypusį dešinį lėktuvo sparną, išgirdo, kaip netikėtai pasikeitė turbinų ūžesys; netrukus lėktuvas veik statmenai krito jūron. Jis bėgte pasileido nuo kalvos, nusimušdamas kojas į akmenis, draskydamasis į spyglius rankas. Kalva užstojo kritimo vietą, tad apsuko ją, spėtinai surado trumpiausią kelią pro kalvos atšaką ir išbėgo į nedidelę įlanką. Už kokio šimto metrų nuo kranto absoliučioje tyloje vandenin grimzdo lėktuvo uodega. Marinis nedelsdamas puolė į vandenį, vildamasis, jog lėktuvas dar mažumą išsilaikys jūros paviršiuje, tačiau priekyje jau buvo regėti vien balta bangų juosta ir kartoninė dėžė, plūduriuojanti ties kritimo vieta. Kai jau manė, kad neverta ilgiau nardyti, iš vandens trumpam kyštelėjo kažkieno ranka, tačiau šito pakako, kad spėtų pakeisti kryptį, pasinerti ir nutverti už plaukų žmogų, kuris, iškeltas paviršiun, švokšdamas traukė orą ir vis bandė įsikibti, tad Mariniui teko laikyti jį toliau nuo savęs. Iš lėto stūmė baltai apsirengusį žmogų, iki pasiekė žemę, po to išnešė jį krantan ir, paguldęs ant smėlio, pažvelgė į putomis apibėgusį veidą, kurį jau glėbė mirtis, besiskverbianti pro didžiulę kraujuojančią žaizdą gerklėje. Čia jau niekuo negalėjo padėti joks dirbtinis kvėpavimas, nes sulig kiekviena konvulsija žaizda, regis, tolyn labyn plėtėsi ir darėsi panaši į baisingą burną, kuri šaukė Marinį, plėšte plėšdama jį iš tokios trumputės laimės saloje; gargaliuodama rėkė kažką, ko jis jau nepajėgė išgirsti. Kiek įkabindami atlėkė Klajo sūnūs, paskui juos atsiskubino moterys. Kai atbėgo Klajas, abu sūnūs stovėjo prie kūno, tysančio ant smėlio, niekaip nesuvokdami, kaip žmogus, šitaip kraujuodamas, surado jėgų pasiekti žemę ir išlipti į krantą. „Užmerk jam akis", – verkdama paprašė viena moteris. Klajas pasidairė po jūrą, ieškodamas joje ko nors gyvo. Bet kaip visuomet jie buvo vieni saloje, ir lavonas atviromis akimis buvo vienintelis svetimas žmogus tarp jų ir jūros.

1 O, taip, Graikija (angl.).
2 Labas rytas (graik.).

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

„Antología del cuento literario". Julio Cortázar „La isla a mediodia", Alhambra Longman S.A., Madrid, 1995.

Komentarai  

 
+2 #3 ne 2014-11-30 16:46
kafkė citata:
po ką tik perskaitytos Sauliaus Šaltenio "Demonų amžiaus", šis rašinys atrodo prėskas ir neaktualus. Sorry.


kiek perlenkta lazda
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #2 pofkė 2014-11-29 20:11
Lavona reikes palaidot saloj, lektuvo nuolauzos liks dugne netoli pakrantes, o atminty isliks katastrofos ir joje zuvusiu bendradarbiu vaizdas. Sugadinta salos "nekaltybe", o kartu ir svajone.

Puikus apsakymas, kaip ir visa tai ka teko J. Cortazaro skaityti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-7 #1 kafkė 2014-11-29 13:46
po ką tik perskaitytos Sauliaus Šaltenio "Demonų amžiaus", šis rašinys atrodo prėskas ir neaktualus. Sorry.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai