Renata Šerelytė. Iš Madagaskaro – į Marsą

Henrikas Gudavičius. „Laiškai iš kaimo. Dienoraštis 2008–2012". – Vilnius: VšĮ „Bernardinai.lt", 2014.

Tikėtina, kad ši knyga – 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleisto dzūkiškojo dienoraščio „Gamtmeldžio sodas" tęsinys, kuriame autorius rado dar daug ką pasakyti savo skaitytojui. Ir jautriam, gamtos ir žmogaus vientisumą tebejaučiančiam (komentaras iš interneto: „Gali pajusti tą Dzūkijos miškų aromatą ir augalų bei gyvūnų buvimą čia pat, prie savo stalo", zolininkas.lt), ir tokiam, kuriam gamtmeldystė, kaip ir kitos religijos rūšys, nė motais ir kuris jokio gyvūno prie savo stalo neprisileistų. „Laiškus iš kaimo" tikslingiau būtų vadinti dienoraščiu arba kronika, nes tekstai apima tam tikrą laikotarpį, jiems būdingas chronologiškas įvykių fiksavimas (augalų ir gyvūnų vegetacija, pramaišiui su linksmais ir liūdnais žmogiškos būties inkliuzais), be to, tekstai neturi konkretaus adresato, būdingo epistolinei literatūrai. Sakytum, lyg tai būtų laiškai pačiam sau –­ nesitikint atsakymo. Toks rašymo būdas šiuo atveju pasiteisina.

gyčio norvilo nuotrauka

Sunku nejusti pagarbos biologinėms autoriaus žinioms, jo, kaip gamtos žinovo, erudicijai. Bet kur kas svarbiau tai, kad autorius sugeba susieti tas žinias su kasdieniu gyvenimu, atgaivina, priverčia skaitytoją ne tik grožėtis, bet ir suklusti, susimąstyti, gal net – mintyse pasiginčyti. Augalų pavadinimai skamba kaip poetinės metaforos; „Laiškus iš kaimo" vertėtų perskaityti poetams, kurių gamtinės žinios labai ribotos ir neretai visa gamtinė įvairovė jų kūryboje užsibaigia tokiais abstraktais kaip „medis", „paukštis", „žuvis" ir kuriems pavadinimai „puošnioji vaiva" ir „sfinksas" siejasi su kuo nori, bet tik ne su drugiais. Įstrigo ir tekstas apie prastus „Senukų" dalgiakočius, primenančius netikusius, „neteisingos formos" rusiškus kirvius, vadintus „dūšvelkiais", ir apie kvailą madą gėles auginti aukštai pakabintuose vazonuose. Visa, ką autorius rašo apie kasdienį kaimo žmogaus darbą – autentiška, tikra, užtat ir įdomu.

Tačiau autoriui mėginant nerti į literatūros, filosofijos beigi politikos vandenis, kuriuose gamtininko žinių nebepakanka, kur reikia analitinio mąstymo, ironijos ir abejonės, atsiranda tam tikro, sakyčiau, neadekvatumo.

Štai autorius ima ir išsigąsta skaitomų per radiją 2007 m. knygų penketuko („...visi autoriai man paliko šiurpoką įspūdį", p. 17). Koks gi tas 2007-ųjų penketukas? Oi... Tikrai šiurpūs autoriai. Donaldas Kajokas „Kazašas", Sigitas Parulskis „Sraigė su beisbolo lazda", Jaroslavas Melnikas „Pasaulio pabaiga", Renata Šerelytė „Balzamuotojas" ir Dalia Staponkutė „Lietumi prieš saulę". Na, Dalia Staponkutė – čia niekuo dėta. Staponkutės išsigąsti nereikėjo, jos knygos pavadinimas autorę išteisina, o dėl visų kitų pritariu. Ir argi nesutiksi su žmogumi, sakančiu: „Labai negera klausytis tų fiziologiškų vulgarybių vakare, prieš miegą. Gal čia ir radijas daro klaidą, gal ne bet kokį tekstą galima skelbti vakare" (p. 17). Taigi radijas turėtų įsisąmoninti, kad grožinė literatūra turi būti graži, kaip moteris –­ moteriška, o ekonomika – ekonomiška.

Bet kodėl grožinė literatūra turi būti graži, jeigu gamta tokia nėra?.. Vienoje Italo Calvino novelėje prieš mūsų akis iškyla rami mėnesienos užlieta pieva. Grožėkis ir dūsauk, bet žinok – šitame plotelyje, nors tu to ir negirdi, nematai, nejauti, vyksta žūtbūtinė kova dėl būvio, kuriame nėra nei estetinių kategorijų, nei moralės kriterijų, nei būties įprasminimo. Žmonės, kurie meldžiasi gamtai, kartais pamiršta, kad ir ji tėra kūrinys. Toks pat kaip ir žmogus. Taigi vargu ar adekvatu teisinti gamtą, o kaltinti technologijas dėl pražūtin besiritančio pasaulio – jeigu pasaulis ten ritasi, tai tik dėl žmogaus, o ne dėl mobiliojo telefono ar televizoriaus kaltės. O kodėl žmogus toks – į tai, manyčiau, gal kartais galėtų atsakyti nebūtinai graži grožinė literatūra.

Todėl nelabai tikslinga lyginti du visiškai skirtingus objektus, kaip kad kartais atsitinka autoriui (ornitologų, miškininkų knygas, tarkim, su Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaru", be abejo, pastarojo nenaudai; gamtininkų rašymas „yra daug tikresnis už baltais siūlais sudurstytą koliažą apie Madagaskarą", p. 239). Autorius mini tris rašančius gamtininkus, taigi internete paieškojau apie juos žinių ir nuorodų į jų sukurtas dramas, poemas ir romanus. Gana nemenkoje autorių bibliografijoje grožinių kūrinių neaptikau, radau tik tokias studijas kaip „Pelėdos ir kiti plėšrieji paukščiai", „Vabalai", „Sfinksai" ir pan. Ir kadangi autorius nusiskundžia, kad tokių knygų „nemato jokios humanitarų skelbiamų konkursų komisijos", belieka nustebti: o kodėl turėtų matyti? Ir kokiais kriterijais turėtų tokį rašymą vertinti? Tikrumu?.. Bet juk tikras yra ir geležinkelio maršrutų tvarkaraštis, bet ar dėl to jis tampa grožiniu kūriniu? Grožinei literatūrai visada svarbiausias yra pats žmogus –­ jo gyvenimas ir mirtis, jo dvasiniai išgyvenimai, pasitelkiant ne tik aprašomąsias priemones, bet ir vaizduotę, intelektą, pagaliau netgi tą autoriaus nepalankiai minimą „mistišką virtualybę", nes šitaip atsiskleidžia idealo ilgesys. Pagal autoriaus logiką išeitų, kad Ivaškevičius turėtų kuo skubiau liautis rašęs apie egzistencinius tautos vietos ieškojimus, jos paklydimus ir išvarymus, o kuo skubiau griebtis rašyti monografiją apie karkvabalius arba Sosnovskio barščius. Dėl tikrumo.

Keistai man nuskambėjo ir klausimas „vaikiškų knygelių autoriams: kuo maži ančiukai skiriasi nuo mažų žąsiukų" (p. 237), ir pastaba, kad neverta žavėtis skandinavų autorių knygelėmis vaikams (nes jie, matyt, tų paukščiukų jau nebeskiria), o geriau patiems rašytojams žąsiukus paganyti. Vargšė ta mūsų vaikų literatūra: amžinai paskui žąsiukus, paskui paršiukus, o paskui dar su botagu per galvą, kam tuos paršus į javus suleido... Lyg dar neaišku būtų, kad ne žąsiuko snapo forma čia svarbiausia, o tai, ką jaučia vaikas, ką jis išgyvena, ką jis mato, sapnuoja, kokius nuotykius trokšta patirti... Natūralizmas vaikų literatūroje neretai slepia vaizduotės stoką, ir tiek.

Geroje literatūroje turėtų būti erdvės ir kitaip mąstančiajam ir pasaulį suvokiančiajam. Tegu ir neteisingai, ne taip, kaip autoriui norėtųsi. Skaitant laiškus, atrodo visiškai suprantama ir pateisinama autoriaus simpatija kaimo žmonėms: suvargusioms moteriškėms, einančioms giedoti „mojavų", sumanioms šeimininkėms, savo darželiuose auginančioms iš tolo mirgančias „musiukes" ir kitas senąsias, gražiąsias kaimų gėles, seniems ūkininkams, kurie moka dirbti visus ūkio darbus, ir tie darbai jiems mieli, o ne priverstiniai. Nesimpatiškas – sumiesčionėjęs kaimietis, vaidinantis kaži kokį poną, o nežinantis, kaip turi atrodyti „teisingas" kirvis, na, ir visokie kitokie nuo savo šaknų atitrūkę asmenys. O kodėl jie atitrūko? Gal nenori būti šakniavaisiais? To kitos pusės balso „Laiškuose" nerandu.

Gyvenimas kaime, gamtoje, miške, nors ir nėra idealus, „Laiškuose" traktuojamas bene kaip vienintelis padorus gyvenimo būdas, grįžimas prie savo šaknų, taigi savotiška panacėja nuo pasaulio blogio, kurį „Laiškuose" įkūnija modernios technologijos (bankų aptarnavimo sistema, mobiliojo ryšio bokštai ir kt.), nors jau seniai aišku, kad blogis slypi pačiame žmoguje. Autorius kaip labai jam patikusią cituoja Algimanto Mikutos knygos „Kompostas" ištrauką, liudijančią technologijų blogį: „Kažin kam ruošiasi lietuviai, uždarinėdami fabrikus, gimdymo namus, mokyklas ir ligonines, griaudami fermas, vandens bokštus ir vos ne veltui dalydami mobiliuosius telefonus bei ant visų kalvelių statydami mobiliajam ryšiui būtinus bokštus? Atrodo, kad kažkokiam ekstremaliam žygiui, gal skrydžiui į Marsą" (p. 236). Autorius tai supranta kaip ironiją, bet man atrodo, kad tai viso labo kvailas sarkazmas, kurio net komentuoti nebūtina, tik pridurčiau, kad Madagaskaras arčiau nei Marsas, nereikia to pamiršti. Ir telefonų niekas veltui nedalija, tai tik reklamos sukurtas stebuklas.

Todėl galbūt neverta tikėtis, kad miestas „Laiškuose iš kaimo" iškils kaip pozityvi erdvė, pritraukianti investicijas, kūrybišką darbo jėgą, intelektualų jaunimą, protingus balsuotojus ir rinkėjus, nepardavinėjančius savo balsų, – ne, to nebus, nes mieste gyvena lietuviai, griaunantys fermas ir gimdymo namus (labai iškalbūs griaunamų pastatų pavyzdžiai). O kaimas? Ko reikia kaimui? Ar adekvatu įsivaizduoti jį tokį archajišką ir inertišką? Kaip suprasti „Laiškuose" minimą „senovės" ilgėjimąsi?.. Grįžimą prie natūrinio ūkio ir lydiminės žemdirbystės?.. Ar dar toliau – į prieš­istorinius laikus?.. Tada juk gyvent irgi buvo gerai: viskas ekologiška, oras švarus, jokių mobiliųjų ir jokio sarkazmo. Ir, beje, buvo tylu. Labai tylu. Išskyrus kokio kovojančio dėl savo būvio vargetos riksmą.

Pabaigoje – vienas pasakojimas, tapęs legenda. Regis, Judita Vaičiūnaitė, svečiuodamasi kaime, turbūt pas Marcelijų, apie kaimo tylą yra pasakiusi: baisu man nuo jos. Tai tyli milijonus metų trukusi evoliucija, kurią, norėdamas prisijaukinti, žmogus pavadino savo namais.

Eglė Digrytė. „Laiškai iš Kabulo". –­ Vilnius: „Tyto alba", 2014.

Po gamtmeldiškų ritualų – pušų bučiavimo ir akmenų glostymo – imi ir pasiilgsti „laiškų iš miesto": žmonių, jų gyvo sambrūzdžio, to, kas vadinama l'esprit, nes gamta, jeigu ją įsivaizduotume kaip savotišką socialinę struktūrą, šiuo bruožu nepasižymi. Eglės Digrytės tekstai sugrąžino pasitikėjimą žmonėmis – ir ne tik lietuviais. Tai gerai, nes po „Laiškų iš kaimo" jau buvau jį beprarandanti. Ir nors „Laiškai iš Kabulo" įvardijami kaip publicistika, juos skaityti ne tik lengva, bet ir smagu – parašyta lengvai, šmaikščiai (šiek tiek primena Algimanto Čekuolio stilių) ir visai padoriai. (Tik ne žodis „atvirauti" –­ šita lingvistinė baisybė man panaši į Salvadoro Dali „Degančią žirafą" su išlindusiais iš pilvo stalčiukais.) O žmogui, kuris knygas vertina ne pagal metaforų išradingumą, o pagal tai, kiek jose sukaupta informacijos, „Laiškai iš Kabulo" irgi turėtų patikti: mažomis, kompaktiškomis dozėmis (įtakos, matyt, turėjo laikraščio formatas – kad skaitytojas nepaspringtų) pateikiama ir šalies istorija, ir kultūra, ir asmenybės, ir nacionalinės virtuvės bruožai, ir geografinė padėtis bei klimatas.

Žinoma, įdomiausi vis dėlto yra žmonės. Ir vakariečiai, pakliuvę į neįprastas gyvenimo sąlygas, ir vietiniai, kuriems jų gyvenimo būdas neatrodo nei keistas, nei blogas. Chaotiškas eismas, šiukšlių grioviai šalia šaligatvių – pėstieji, jei nenori būti suvažinėti, būtinai į juos įmoklina, nes ant šaligatvių nėra vietos, viską užima prekeivių vežimėliai. Kas dar? Skorpionai, sulendantys nakčiai į batus ir puodelius, todėl rytais batus pravartu iškratyti, o puodelius praplauti. Žemės drebėjimas, kuris visus taip išgąsdina, kad paskui sprogusi bomba – tik nervus nuramina.

Turbūt tokią kontrastų kupiną šalį ir tegalima vaizduoti su švelniu humoru, kaip kad autorė ir padarė. Todėl visi, kurie mano, kad ši knyga bus liūdna ir niūri, vaizduojanti nykią karo niokojamą šalį ir suvargusius jos žmones, gali mesti tokius manymus į šalį, nes Afganistane gyvena žmonės, simpatiški savo vaišingumu ir nuoširdumu, nė kiek ne kvailesni ar prastesni nei už mus, lietuvius, nei už kitas tautas. O kad gyvena sunkiai... Na, tai pagaliau bent jau tikra tiesa, nes kai girdžiu per televizorių, kad Lietuvos pensininkai miršta badu, o kriminalinė kronika nuolat praneša, kad sukčiai iš senolių išvilioja tūkstantines sumas, tai imi galvoti, kad kažkas čia ne taip. Negi kriminalinė kronika meluotų? To negali būti.

Kažkaip visai nebaisiai, jei palygini su Kabulo realijomis, atrodo ir mūsų kaimiečių dejavimai, kad technologinės naujovės veda pasaulį į pražūtį, nors Kabule tai justi kiekvieną dieną: ir teroristų išpuoliai, ir bombų sprogimai, ir nuolat dingstanti elektra. Niekas (kaip kad Mikuta Gudavičiaus knygoje) nekeikia mobiliųjų telefonų – jauni afganai, netilpę autobuse ir važiuojantys ant jo laiptelių (tai apibūdinama kaip papildoma vieta), laikydamiesi viena ranka už durelių, kita sugeba rašyti žinutes. Ir rašo ne kokius padejavimus, o aistringus meilės monologus (autorė keletą pacituoja). Smagu, kad knygoje neaptinki ir senovės ilgėjimosi, nors afganistaniečiai ir galėtų –­ jų kultūra sena ir garbinga, susijusi su Persijos padišachų valdymu ir Čingischano užkariavimais. Ir gamtmeldystės kaip valstybinės religijos nėra. O vis dėlto įdomu, kaip reaguotų Kabulo gyventojas, jeigu jam pasiūlytum pabučiuoti pušį?

Suvargusioms Dzūkijos kaimo moteriškėms Kabulo moterys ryškiai oponuotų. Nors per televizorių dažniausiai matom į mėlyną burką nuo galvos iki kojų susisupusį pavidalą, talibų valdžios metais neturėjusį jokių teisių, dabar, lipdamos į autobusą ar taksi, afganės apnuogina kojas su aukštakulniais, perlamutriniais nagais, grandinėlėmis ir skambaliukais. Taigi mėlyna burka apsisiautusi moteris šiandienos Afganistane nebūtinai reiškia gerbtinų ir teisingų senovės papročių laikymąsi, kuriems priklausytų, matyt, ir pirštų kapojimas už vagystes (tokį įtaisą autorė rado turguje), ir svetimautojos užmėtymas akmenimis, ir našle tapusios moters atskyrimas nuo visuomenės. Tačiau galbūt mums parankesni susiformavę mitai ir stereotipai: toks Kabulas, kokį vaizduoja Eglė Digrytė, nepatiks, ko gero, nei filotopams, nei amžiniems keleiviams, ir turbūt dėl to, kad šitas miestas yra gyvas, prieštaringas, kintantis ir keičiantis.

Nieko blogo, jeigu esi filotopas ir niekur nenori keliauti iš savo vietos. Tačiau ar visada tai natūralus ryšys, kurį nutraukus skaudėtų?.. Gal filotopija kartais būna susigalvota, kad pateisintum savo inerciją. Juk žmogaus gyvenimas, kaip bežiūrėtum, – nuolatinė kelionė. Netgi jei neiškeli kojos iš kaimo.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai