Tas, kuris sako, kad 100 procentų teisus, tasai yra bjaurus karštakošis, tikras banditas, paskutinis niekšas. (Senas žydas nuo Karpatų)

Cz. Miłoszas. „Pavergtas protas"

 

Vitos Norvilienės nuotrauka
Vitos Norvilienės nuotrauka

 

Milošą pričiupau maždaug 1995-ųjų ar 1996-ųjų vasarą. Skaičiau jo „Pavergtą protą" – pusės nesupratau, bet buvo įdomu. Būtent šia knyga užsimezgė ta pragaištinga pažintis su Milošu. Tuomet galvojau, kad mano protas irgi yra pavergtas, tik nežinojau, kas tas tironas... Vargas man – dabar jau žinau! Skaičiau kaime, Krekenavoje –­ kaip dabar manau – gimtinėje (nors gimiau ir gyvenau – Jonavoje), vasarą, gal jau rugpjūtį, „ant sklepo". Taip vadinome plytinį bobutės namo priestatą: apačioj, po žeme, buvo didelis rūsys, kuriame be pašarinių burokų torpedų, bulvių granatų, morkų šovinių, burokėlių kraujo ir kito žemdirbiško arsenalo ilsėjosi ir giminaitės palikta pasaugoti ir pamažu išnykusi visa konservuotų žirnelių dėžė, o viršuje laikėme į maišus supiltus grūdus. Visai greta jų stovėjusioj lovoj ir leisdavau savo sielvartingas ir bemieges naktis... Skaičiau, greičiausiai, įsitaisęs ant tų gyvybės pilnų zuperinių maišų.

Esu nekaprizingas, metu atviras kortas ant stalo. Kad iškart būtų aišku, kuo kaltinu visų gerbiamą Nobelio premijos laureatą, ir nekiltų bereikalingų intrigų, pasakysiu, jog Milošas pavogė, nugvelbė, privatizavo, uzurpavo, nukniaukė (vadinkit kaip norit), ne, ne dviratį (kas būtų iš dalies visai suprantama; kam nepasitaiko?), o mano vaikystės, paauglystės dalį, erdvę, dalį jos kosmoso. Sutikite, to jau per daug.

Prieškario Krekenava. Tado Bajarūno nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių
Prieškario Krekenava. Tado Bajarūno nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Tos tarsi ratu besisukančios vietovės „Ulro žemėje", „Isos slėnyje", „Tėvynės ieškojime": Šateiniai, Kalnaberžė, Sirutiškis, Šventybrastis, Nevėžis, Liauda, Surviliškis, Truskava etc., atrodė esančios kažkur kitur, tik ne čia, pro kurias pravažiuodavau kone kas savaitę, kas mėnesį. Kai suvokiau visa tai esant šalia – tos vietovės, „veikiančios" knygose ir realybėje, „sulipo", – patyriau šoką – fiziškai, visu kūnu. O siela nedvejodama mane trumpam paliko, ir jau mačiau save iš viršaus, vis mažėjantį... Taip pradėjau bloguoti... Net išbėrė. Tikrai ne nuo braškių ar žiedadulkių. Pajutau esąs apvogtas, išdurtas. Išdurtas praeities. Milošo praeities ir jo paties asmeninio vaiduoklio. Klaikus šešėlių teatras, kuriame man teko apšvietėjo, scenos darbininko vaidmuo, nors į tą spektaklį nesiprašiau ir nepirkau jokio bilieto. Panašiai jaučiausi, kai kadais sausakimšame troleibuse kišenvagis iš nugaros prapjovė žieminį paltą ir iš vidinės kišenės, ties širdimi (!), ištraukė piniginę su visu turtu. Savaitę badavau. Gerai, kad tuokart neišlupo širdies! O ponas Milošas – be jokio pasigailėjimo – širdį su visais prieširdžiais ir skilveliais. Žiūrėk, apsuka ratą ir vėl: Šateiniai, Kalnaberžė, Sirutiškis, Šventybrastis, Nevėžis, Liauda, Krekenava, Truskava, Surviliškis... Jokios gėdos. Ką, negalėjo gimti kur nors kitur? Pvz., Eišiškėse, Šalčininkuose ar Turgeliuose. Juk Milošas – laureatas, o laureatai gali daug...

Neturiu ką prarasti, parašysiu net didžiosiomis: ČESLOVAS MILOŠAS –­ ILGAPIRŠTIS. KALTINU: CINIZMU, VAGYSTE, BEŠIRDIŠKUMU, PĖDŲ MĖTYMU, TĖVYNĖS IŠDAVYSTE IR IŠSISUKINĖJIMU, PRAEITIES KLASTOJIMU. IR JOKIŲ LENGVINANČIŲ APLINKYBIŲ!

Pasielgta kaip profesionalo. Ėmė tai, kas vertingiausia. Ir jokių įkalčių. Esu 100 procentų teisus ir man nusispjaut, ką sakė tas senas žydas nuo Karpatų. Beje, „Pavergtame prote", ties tuo sakiniu, visa pastraipa, pieštuku tada įrašiau: „Noriu į Karpatus." Ir iš kur tiek drąsos, iš kur toks buvo kilęs noras? Ką? Nenoriu dabar į Karpatus, man ir čia blogai – noriu teisingumo. Nobelistas aprašė, suminėjo visus miestelius, dvarelius, suregistravo žemes it koks matininkas ir viskas – privatizuota! Pabandyk dabar aiškinti, kad ir tavo čia vaikščiota, gulinėta, šmirinėta, perkelta karvė, visas permirkęs lietuje vestas namo veršis, kurio akių tvenkiniuos valtele irstėsi pasaulio sielvartas, o tuo pačiu taika ir ramybė... Kodėl iki šiol dar nėra lentelių „Čia vaikščiojo Norvilas"? Pripažinkit – nesusipratimas. Kaip man jaustis? Todėl tokios jautrios širdies ir užaugau. Nežinau, kodėl esu toks geras?

Visas upės, Nevėžio, anot Milošo, Isos, slėnis, – tikrai, 100 procentų, yra bjaurus, kimsus šabakštynas. Vieni karklynai, gluosnynai, dilgėlynai. Koks ten dar susimąstęs, kaip rašė kitas dar įtartinesnis tipas? Nevėžis –­­ chtoniška (šį žodį, beje, kompiuterinė redagavimo programa taiso – ir teisingai, koks įžvalgumas! – į „chroniška"), požemių upė. Jis visada buvo godus skenduolių, gili jo gerklė, raji, kaip šulinys –­ neužkiši. Kojų, padų pjaustytojas, kraujo nuleidėjas. Atveria žaizdas, o išsilaižyti turi pats. Taip jau yra. Dažniausiai prasirėždavome į geldeles moliuskų, kuriais buvo apėję didžiuma dugno akmenų. Ant šių besimaudydami mėgome pastoviniuoti... Tai besiranganti angis Vidurio Lietuvos kūnu, atminties pataluose. Ta Isa pavasariais iš krantų išeidavo taip plačiai kaip girtuoklis iš baro, išsiplėsdavo, išpursdavo it skenduolis po kelmu. Užlieti plotai vaizduotę aitrino, audrino ir jaudino it pėdkelnių raukšlę besitaisanti moteris. Pavyzdžiui, vaizdas: užlietas Krekenavos mokyklos stadionas, o išlindę tik baltų futbolo vartų griaučiai – tokie nebegirgždantys varteliai į kosmosą, pro kuriuos laisvai tai įplaukdavo, tai išplaukdavo antys, gulbės... Gyvos, stogą raunančios instaliacijos. Nors, tiesą sakant, – viskas šuniui ant uodegos. Krekenava vandensvydininkų komandos taip ir neišugdė. Apsileidimas.

Nevėžis – vena, kraujagyslė su gausybe užtakių, apendiksų, senvagių. Senis tas Nevėžis. Chroniškas. Iš šiaurės į pietus plukdantis vangius, it pati mirtis, vandenis. O kai vaikystėje paleisdavo melasą iš Panevėžio cukraus fabriko, Nevėžiu plaukdavo įstabi numirėlių kariuomenė pilvais aukštyn: lydekos, karšiai, raudės... it į periskopo gylį iškilę povandeniniai laivai.

Nuotrauka iš autoriaus archyvo
Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Tos visokios poetų, įvairaus plauko ir sušu kavimo inteligentų, sąjungų tetų ir dėdienių delegacijos, važiavusios ir važiuojančios garbstyti Milošo į jo gimtinę – Šateinius (kaip ir vaižgantų, putinų, valančių, kafkų etc.), man panašios į tas žuvis. Tokie taikūs, tokie apgailėtini. Sėbrai, matai, besi­gviešiantys ne savo gero. Važiuoja ir žiūri, kur, už kokio tvarto bėgdavo nusičiurkšt didis literatas. Žiūri sustoję į sienojus, ramsto trobesius, fotografuoja, uodžia... Atlošia galvas, giliai įkvepia. Ką jie ten jaučia? Taip, Blaise'ai Cendrarsai, „toliau tęsiasi niekam neįdomus literatūrinis kankanas". Ir kuo aš čia dėtas? Man tik teisingumo... arba kokių trijų premijų iškart! Sielvartui numalšinti.

Šateiniai, Kalnaberžė, Sirutiškis, Šven­tybrastis, Nevėžis, Liauda, Krekenava, Truskava, Surviliškis... Šiame areale prabėgo visa „mano" epocha, o 2014 m. pavasarį, mirus bobutei, kuri mums trims bernams broliams buvo kaip antra mama, ta epocha baigėsi –­ Krekenavos epocha. Viskas atsitolino ir dabar, žinau, liko tik viso to laiko mitologija.

To, apie ką rašo Milošas, – nebėra, nieko, išnykę ir suaižėję. Nė neįtartum tai buvus. Kitas laikas, kitas ir klaikas: kolchozų laikas, vėliau – apleistų fermų laikas, galop už ES pinigus pastatytų angarų laikas... Kodėl turėčiau tikėti, ką jis paisto: to laikmečio, XX a. pirmosios pusės, ženklų nė kvapo. Tik inkliuzai. Jausmas, lyg rašytų apie priešistorinius, mitologinius laikus. Kalnaberžės dvaras, kuris kadai buvo Stolypino vasaros rezidencija, dabar labiau primena paskutinės dūlėjimo stadijos kalnus, kalvas. Tiesa, ne be Kėdainių agurkų princo pagalbos...

Ko neįstengia apžaisti žmogaus atmintis, tą akimirksniu pasiima gamta, išrūšiuoja antrines kultūros žaliavas ir nuskandina savo beribiame skrandyje, virškinimo trakte. Ir gerai. Kitaip nebūtų mitų, sąlygų jiems gimti. Mitai, mitologija – atminties kapinės. Tą laikmetį, XIX–XX a. pradžią, mena bobutės name dar bestovinti išraižyta, išdrožinėta spinta, kurios durų rankeną atstoja liūto nasrai – idant atvertumei duris, turi pirštą įkišti į liūto gerklę ir truktelti. Atidaryti visada buvo baugu – atverti praeitį turi būti baugu. Tą spintą prosenelė Barbora XX a. pradžioje pirko iš Slabadoj gyvenusio, nusigyvenusio (labai mėgo spiritą) bajoro Zavišos, žmonių vadinto tiesiog Zavišiuku – iš dvarelio... Gal ir pats Milošas matė tą spintą, kas ten žino. Jokios čia etnografijos ar kraštotyros! Nusišvilpt ta kraštotyra, trokštu tik tvarkos ir teisingumo!

Paskutinis, matai, LDK pilietis... Kas matė pasą, kur dokumentai? Tam praeitis, matyt, ir yra, kad ją klastotumei. O mokesčius ar mokėjo į LDK iždą? Apsuka ratą ir vėl: Šateiniai, Kalnaberžė, Sirutiškis, Šventybrastis, Nevėžis, Liauda, Truskava, Surviliškis... Ir sąžinės neturintis žmogus pripažins –­ bjauru. Kaip kitaip. 100 procentų. O mano didžioji kunigaikštystė (NDK –­ Norviło Didžioji Kunigaikštystė), kaip ir sakiau, Krekenavoj – viskas labai šalia. Tas Milošo kvapas ir čia justi... Gerai, kad kriuksi it pats pragaras dvokiantis kiaulių kompleksas, kuriame laksto šoninės, nugarinės, mentės ir kumpiai, – tad permuša...

Kartais apninka mintis, jog manyje vietoj kraujo pulsuoja skystas molis ar durpės, juodžemis... Indoeuropietis sumautas – žemdirbystės kūlverstukas, matai... O Milošas – šlėkta: šakutės, šaukštai sidabriniai... Skamba. Ne juokais norisi persipilti kraują. Tai it koks prakeikimas. Kalbėčiau sau lenkiškai, tarškinčiau porcelianinius indus. Bet kuo dabar pakeisi tą molį –­ skystaisiais kristalais, antifrizu?

Į praeitį galima tik įkišti, įmerkti pirštą, į tamsos, mirties vaginą – šilta, jauku, tamsu, maloniai glitu, bet niekada nežinai... Jau nekalbant, kad istori­ja –­ tai ideologija, melas. Autentiški įmanomi tik labai labai maži fragmentai, daiktai. Istorija reikalinga kaip statybinė medžiaga iliuzijoms ręsti, savoms ar kolektyvinėms iliuzijoms. Beje, iš pas­tarųjų didžiausia iliuzija yra valstybė... O kadangi, anot Milošo, „istorikų žodžiuose nėra motinų skausmo ir vaikų kančių", ir jam, be to, „tas galbūt ir gerai" („Pavergtas protas"), aš, tuomet dar pirmojo kurso istorijos studentas, –­ greičiausiai neabejodamas – šį sakinį pabraukiau pieštuku ir brūkštelėjau: „Todėl ir nebūsiu istorikas." Nesu.

Na, ne apie mane ši daina. Ne. Apie Milošą. Taip – jis yra vagis. Kaip ir visa Lenkija... Matai: Šateiniai, Kalnaberžė, Sirutiškis, Šventybrastis, Nevėžis, Liauda, Truskava, Surviliškis...

Nors negaliu neigti – man taip patinka Milošas! Na, taip, žinote... Jo antakiai ir poezija, ypač jos katastrofizmas. Kur tik eilutės apie pasaulio pabaigą ir kad viskas – labai blogai –­ man ypač patinka. Tik prie tokio sumauto Nevėžio gali gimti tokios dar sumaučiau katastrofistinės eilės ir jų autorius. Velniai rautų, ir nuo to dar pikčiau. Kad jis vaikščiojo tom pačiom pakrantėm ir patvoriais, kad... Ir ko jis čia trynėsi? Su mergelėmis, matyt, lakštučių klausėsi? Jau šitų bjaurių ir neišvaizdžių paukštpalaikių prie Nevėžio gyvas galas, kaip sliekų mėšlo krūvoj. Kažin kas buvo Milošo pirmoji meilė? Tikiuos, ne ta pati mergina, dėl kurios aš buvau net pieno supirkimo kainas pamiršęs. Mano širdį buvo pavergusi ir, žinoma, sudaužiusi nepažįstamoji (iki šiol nežinau, kas ji ir kuo vardu), kuri veždavo rytais į pieninę priduoti pieną. Šilta ar šalta – mindavo dviratį mūvėdama džinsinius šortukus. Veždavau pieną ir aš. Stengdavausi ištaikyti, kad pieninėje ją sutikčiau, bent prasilenkčiau... Mano bidonuose teliūskuodavosi dar nespėję ištirpti į ledą sušalusio pieno gurvuoliai. Pieno priduodavau tikrai daugiau, bet manęs tai negelbėjo, įspūdžio jai tai nedarė, kaip ir mano ilgi hipio plaukai, o laikui bėgant jausmus greičiausiai atšaldė tie patys tirpstantys pieno gabalai... Ką pasakysi, Milošai? Ką? Kodėl manęs nieks negelbsti? Kodėl viskas atšąla? Pėdsakai, kapai, krosnis, praeitis, kojos, akys... Aišku, geras laiko tarpas skiria tavuosius meilės laikus nuo manųjų. Bet iš kur man žinoti – gal ta iš pieno plaukusi mergelė visą XX amžių kiekvieną mielą dieną rytais veža priduoti pieną? Su tuo pačiu bidonu, tais pačiais atbrizgusiais šortukais... Šviesiaplaukė. Mirusi. Tik ta veiksmo atkarpa kartojasi it užstrigusiame filme. Niekas dabar nepatikrins. Keliasi ta PRAEITIS, sėda ant dviračio, tyčia netepa ratų nei grandinės, idant labiau girgždėtų, neduotų ramybės, ir važiuoja... Žvyrkeliu, bruku, o paskui tuo pačiu keliu, tik jau asfaltu...

2014 m. spalis