Poetas Nerijus Cibulskas: „Džiaugiuosi, kad mano kartos poetai yra tokie skirtingi“

1. Kaip gyvenate žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Monikos Baltrušaitytės nuotrauka
Monikos Baltrušaitytės nuotrauka

Kažin, ar derėtų į vieną kokteilį suplakti žiniasklaidos ir pramogų pasaulio ingredientus. Juk abu šie reiškiniai nebūtinai yra tapatūs, sinonimiški. Tiesiog taip jau nutikę, kad daug kam šios sąvokos asocijuojasi su juodomis katėmis, kurias reikia kuo greičiau mesti į inkvizicijos laužą ir taip atsikratyti įsigalėjusio (menamo?) absoliutaus blogio. Įsiminė vienas komentaras socialiniame tinkle: yra žinia­sklaida, bet kartu egzistuoja ir jos kvailoji sesutė žinia­klaida. Pastaroji neretai mėgsta apsimesti esanti protingesnė nei atrodo, tačiau jos nutapytais paveikslais aš ne itin linkęs grožėtis. O dėl pramogų pasaulio ir jo brukalų –­ kiekvienas šiais laikais turi galimybę rinktis tiek duoną, tiek žaidimus, niekas į žabtus per prievartą negrūda. Pavyzdžiui, tas pats rudeniškas poetų tūsas kam nors lygiai taip pat gali pasirodyti it re(n)ginys iš paralelinio pramogų pasaulio. Nesvarbu, kad geltonasis bulvaras apie tai nerašo.

Nepajutau, kad įvairios žinios ar pramogos kažkaip specifiškai veiktų mano kūrybą, tad nėra ir būtinybės apsistatyti sienomis. Papolitikuoti retsykiais prasminga, tačiau svarbiausia, kad tokiose diskusijose neprasidėtų žongliravimai minėtosios žiniaklaidos kamuoliukais.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Iš tiesų jaučiuosi puikiai, nes tai ir yra mano minėtasis paralelinis pasaulis, kuriame norisi gyventi ir susigyventi. Čia yra kūrybos, yra pramogų. Kol kas viskas sekasi sklandžiai, tad nereikia prisigalvoti ir nematomų priešų, t. y. konkurentų. Prieš keletą metų esu minėjęs, bet pasikartosiu dar sykį: džiaugiuosi, kad mano kartos poetai yra tokie skirtingi. Ir nors sėdime prie to vieno legendomis ir pasipiktinimais apipinto stalo, vis dėlto savo kūryba nesupanašėjame, esame ganėtinai saviti. (Čia, aišku, mane užsipultų aštriadančiai nūdienos literatūros kritikai ir po nosimi pakištų kokią nors schemą, kad neseniai moksliškai įrodyta, jog poeto X ir poeto Y tekstai yra iš akies lupti Z klonai.) Lai. Tokie atradimai kartais irgi gali pasirodyti įdomūs.

Savo kūrybą propaguoju tradiciniais būdais. Kol kas tekstų sklaidai pakanka kultūrinės spaudos, kartais eilėraščių paskelbiu internetinėj erdvėj. Būna, kad į kokius skaitymus pakviečia paposmuoti.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kultūrinius leidinius skaitinėju tiek popieriuje, tiek internete – man abu variantai yra vienodai priimtini ir patogūs. Nors, regis, spaudai tarpti internete visai patinka. Gal ten šilčiau, nežinau. Negalvoju, jog ji artimiausiu metu visa ten persikraustys. Popierius, nors ir brangus, tačiau gražus, mielas dalykas. Tie, kurie tai supranta, į virtualybę nesiskubina.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Puiku, kad renginiai – aktyvūs lipikai. Mano galva, įvairovė dar niekam nepakenkė, tik reikia mokėti atsirinkti, kas kam smagiau, prasmingiau, turiningiau. „Poetinis Druskininkų ruduo", „Poezijos pavasaris" turbūt yra asmeniniai favoritai. Toks lietuviškos poezijos dviveidis stipraus charakterio Janas.

Na va, ir vėl iš už kampo moja ta landūnė pramogų kultūra. Visur jos pilna, visur suspėja. Tačiau ji nėra konkurentė profesionaliajam menui, pastarasis neturėtų verstis per galvą ir būti kažkuo kitu. Daug gražiau atrodo atskirai, kai išlaikomas padorus atstumas.

5.Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Norėtųsi, kad nebūtų to mažyčio ir juokingo žada. Jei jau remia, tai tegul iš tikrųjų remia, nes pažadų aplinkui ir šiaip apstu. Vėlgi tokių klausimų aptarimai dažniausiai veda prie vienokių ar kitokių pasigraudenimų, padūsavimų. Nesinori liūdėti. Tad trumpai: visos kultūros sritys neturėtų būti užmirštos.

6.Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Paskutinioji knyga – Claude'o Lecouteux „Germanų mitologijos žodynas". Taip ir skaičiau – kaip žodyną. Nuo A iki Ž. Bet tai labai įdomus, unikalus, įtraukiantis kosmosas. Gaila buvo užversti paskutinį puslapį. Nors dabar skaitysiu nuo pabaigos.

Muzikos sritis daug intensyvesnė, kasdien vis ieškau skanaus maisto ausims. „Spotify" platforma mano kompiuteryje veikia visu pajėgumu.

Tuo tarpu į klausimą apie į istoriją įeisiančius kūrinius atsakyti itin sunku. Tad ir neatsakysiu. Galvoje spardosi per daug vardų, pavardžių, tekstų.

7.Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų, prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Kasdienius darbus pradedu nuo ankstėliausio ryto, todėl pamažu išmokau sau sakyti tokią maldelę, maždaug: „Gerai, daugiau dienos pamatysiu." Ir, atvirai pasakius, tai teikia keisto, savotiško pozityvo. Tada ir kava skanesnė, ir saulėtekis, regis, lengviau perskrodžia dangų. Pastebi, kad šuo per naktį šiek tiek išstypo. O tuomet viskas pamažu įsivažiuoja ir, žiūrėk, – vėl savaitgalis. Nežinau kada, bet supratau, jog mėgstu rutiną. Tuo tarpu kūryba, paprastai ir be mistifikacijų tariant, yra kažkur ir kažkaip. Kartais eilutė, kartais – jau ir užbaigtas eilėraštis. Anksčiau norėjosi kūrybinio ritmo, tačiau dabar tas kūrybiškumas išsibarsto po dienas, savaites, mėnesius. Bet turbūt taip gražiau.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai