Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kodėl F. Braudelis ragino nekreipti dėmesio į žiniasklaidos laiką?

Kažkas yra pasakęs, kad jeigu istorikams būtų teikiamos Nobelio premijos, vienos jų savininku neabejotinai būtų tapęs prancūzų Analų mokyklos atstovas Fer­nand'as Braudelis (1902–1985). Šis istorikas-vi­zionierius, rašęs apie tūkstantmečiais vykstančius procesus, buvo itin skeptiškai nusiteikęs vadinamojo žiniasklaidos (arba –­ kasdien nutinkančių įvykių) laiko atžvilgiu, kuriame prabėga žmogaus gyvenimas. Garsusis praeities tyrinėtojas nuosekliai teigė, jog šiame istorinio laiko tėkmės lygmenyje nutinkantys dalykai ir mūsų bandymai juos fiksuoti yra viso labo nereikšmingas triukšmas, niekaip esmingiau nepaveikiantis svarbiausių įvykių, priklausančių „vidutinio" ir „ilgojo" laiko tėkmės sferai (kurioje pagrindiniais istorijos veikėjais tampa kalnai ir jūros, prekybos keliai ir miestai, ekonominiai pasauliai ir civilizacijos).

Akivaizdu, jog su tokiu pažiūriu sutinka anaiptol ne visi. Likimo ironija, kad maištą prieš F. Braudelį sukėlė jo artimiausi kolegos iš Analų mokyklos, apkaltindami pastarąjį moks­lininką istorijos dehumanizavimu ir imdamiesi tyrimų, kuriuose grįžta prie žmogaus likimo istorijos tėkmėje svarstybų.

Kodėl „braudeliški klausimai" neduoda ramybės?

Nepaisant paminėtų dalykų, kiekvieną iš mūsų kartais apninka „braudeliški klausimai", tuo pat metu versdami užsiimti savistaba –­ kokią išliekamąją vertę savyje augina mūsų kasdienės patirtys ir jų refleksijos? Pastarieji klausimai, be jokios abejonės, nesvetimi ir spaudos apžvalgininkams. Ciklo „Žiniasklaidos laikas" autorius šiuo atveju – ne išimtis.

Dainiaus Dirgėlos haiga
Dainiaus Dirgėlos haiga

Kas iš šiandien išsakomų nuomonių tėra akimirką sustabdžiusios „Polaroido" nuotraukos, o kas gali pretenduoti į tikrą įžvalgą ar apibendrinimą? Toks klausimas buvo suformuluotas įžanginėje pirmojo teksto dalyje („Literatūra ir menas", 2013, Nr. 34), o ciklui pasiekus finišą jį verta prisiminti iš naujo. Ir užduoti dar vieną –­ ką apie mus pačius gali pasakyti tai, kaip mes atsimename vienus ar kitus istorijos siužetus ir mėginame suvokti savo vietą laike ir erdvėje?

Keturiolika mėnesių trukusi lietuvių visuomenės istorinės kultūros formų raiškos žiniasklaidoje stebėsena yra per trumpas laikas toli siekiantiems apibendrinimams, tačiau keletui pastabų arba pastebėjimų medžiagos, regis, pakaks.

Dainiaus Dirgėlos haiga
Dainiaus Dirgėlos haiga

Kaip mes kalbame apie istoriją ir save joje?

Lietuviškoje kultūrinėje spaudoje ir analitinės žurnalistikos žanrui priskirtinuose periodiniuose leidiniuose dėmesys istorijai ir istorinės kultūros reiškiniams yra ganėtinai didelis. Žurnaluose „Veidas", IQ, „Verslo klasė" egzistuoja specialios istorinių temų rubrikos, o „Kultūros barų", „Literatūros ir meno", „Šiaurės Atėnų", „Valstybės" puslapiuose nuolat savo tekstus publikuoja mokslininkai, žurnalistai, besidomintys istorija asmenys; recenzuojamos istorinės knygos; analizuojami įvairūs istorinės kultūros fenomenai. Lietuviškos žiniasklaidos kontekste šiuo atveju išskirtinį vaidmenį atlieka žurnalas „Naujasis Židinys –­ Aidai", kurio redakcija itin dėmesinga įvairioms, su istorija tiesiogiai arba netiesiogiai susijusioms temoms.

Lietuviškoje viešojoje erdvėje su istorija susijusių temų aptarimą veikia ir dar keletas aplinkybių: 1) istorinės kultūros ir istorijos temomis domisi ganėtinai siauras kultūrinėje ir analitinėje žiniasklaidoje aktyviai besireiškiančių autorių ratas; o didžioji istorikų cecho dalis vis dar skeptiškai žvelgia į publicistikos arba istorijos populiarinimo sferą; 2) visuomenė istorinės sąmonės prasme jautriausiai reaguoja į keletą su istorija susijusių temų, todėl žiniasklaida stengiasi eksploatuoti pastarąsias, būdama garantuota, jog jos tikrai „detonuos". Tokias temas daugiausia kuria sovietmečio epocha ir jos vertinimų prieštaros (nuo partizanų karo iki Salomėjos Nėries personalijos ir Vytauto Žalakevičiaus režisuoto filmo „Niekas nenorėjo mirti"); 3) lietuvių visuomenės gyvenime svarbiomis egzistencinėmis gairėmis ir tapatybės konstruktą paremiančiais pagrindais yra keletas istorinių datų: 1253 m. liepos 6-oji; 1410 m. liepos 15-oji; 1918 m. vasario 16-oji; 1939 ir 1989 m. rugpjūčio 23-ioji; 1990 m. kovo 11-oji; 1991 m. sausio 13-oji; 2004 m. gegužės 1-oji. Šių Lietuvos istorijos datų valingas pri(si)minimas kiekvienais metais lemia žiniasklaidos ir visuomenės „sezoninį-proginį domėjimąsi" konkrečiais praeities įvykiais; 4) viešosios erdvės jautrumą tam tikros istorijos temoms padidina tai, ką galima pavadinti geopolitiniais ir istorijos politikos force majeure. 2013-ai­siais tokiu, visuomenės įprastą gyvenimo ritmą sujaukusiu įvykiu tapo Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, o 2014-aisiais – Rusijos karinė agresija Ukrainos atžvilgiu.

Ką mūsų kalbėjimas pasako apie mus pačius?

Lietuviškoje žiniasklaidoje vyraujančios temos ir pastarąsias padiktavę visuomenės gyvenimo siužetai, o kartais – ir jų aptarimo būdai leidžia išsakyti keletą hipotezių apie tai, kokie sociumo istorinės atminties ypatumai lemia „Žiniasklaidos laike" stebėtus reiškinius: 1) dėmesio fokusavimas į senosios istorijos „aukso amžius" (XIII–XV a.) ir trauminių patirčių kupiną praėjusį šimtmetį; 2) komplikuotas santykis su sovietmečio epocha (nuo kategoriško neigimo ir valingos amnezijos iki bandymų idealizuoti) ir giliau neapmąstyta pozicija sovietmečio „atminties vietų" (filmų, literatūros kūrinių, skulptūrų) atžvilgiu; 3) dezorientacija gyvenant XXI a. laike ir erdvėje, taip pat klaidžiojimas tarp išblukusių šiandienos idėjinių, ideologinių, geopolitinių orientyrų; 4) aiškaus „scenarijaus", kaip reikėtų kurti dabartį ir ateitį, neturėjimas; 5) bandymas savo „istoriniame DNR" sutalpinti LDK „imperijos kūrėjų", XX a. „aukos" ir XXI a. „Baltijos tigrų", „regiono lyderių" etc. vaidmenis.

Tai tik keli štrichai kolektyviniam portretui, jokiu būdu nepretenduojantys į apibendrinimą. Kita vertus, vargu ar tai įmanoma padaryti šiandien. Todėl šioje vietoje labiausiai tiktų dėti ne tašką, o daugtaškį...