Jevgenijos Nečajevos nuotrauka
Jevgenijos Nečajevos nuotrauka

1.

Prieš keletą mėnesių buvau paprašyta parašyti straipsnį Pirmojo pasaulinio karo šimtosioms metinėms paminėti – rašydama supratau, kad tekstas krypsta nūdienos, jos sudėtingos, nevisavertės esmės link ir kad niekur nuo to nedingsi. Kad ir kaip vengtum istorinių analogijų ir sulyginimų, pastaruoju metu nuo jų neišsisuksi, ir atrodo, kad kiekvienas naujas sulyginimas šalį skatina judėti tikros katastrofos, sukurptos pagal XX a. matus, kryptimi. Visai pastarųjų mėnesių retorikai, visiems žodiniams burbulams, pučiamiems apie mūsų liūdną situaciją, būdinga keista pragmatika: atrodo, kad jų tikslas – ne paaiškinti, kas vyksta, pasitelkiant neseną, dar neataušusį pavyzdį, o išpūsti jį, suteikti jam papildomo svorio. Lyginant Putiną su Stalinu ir Hitleriu, vadinant Maidaną fašistiniu ar „banderišku", nesiekiama gauti tikslios formulės – tokios kalbos veikiau primena bauginančią vaikišką skaičiuotę: tarytum atgaivinus praeities katastrofų šešėlius galima neleisti joms pasikartoti ar užkirsti kelią.

Bet kokia kasdienybė, net pati paprasčiausia, visada kažkam ir kažkuo kalta: jau vien dėl to, jog yra šalia svetimos bėdos. Niekada iki galo nežinai, kas temdo tavo gerovę, kiek kančių tvyro tame pačiame ore. Kai kuriais atvejais, – kai tai, kas vyksta, tampa taip akivaizdu, jog jau neįmanoma išsisukti, – kasdienybė pasidaro jau ne akla, o nusikalstama. Ir pati nebežino, ką jai su savimi daryti: atšaukti, keistis, užsimerkti dar labiau?

Dabar sunku nemanyti, kad mūsų kasdienybė (o Maskva jau kurį laiką susikūrusi bendrą taikios europietiškos sostinės su dviračių takais ir nedidelėmis kavinėmis įvaizdžį, sostinės, visiškai nepasirengusios pavojui, kad ir iš kur jis kiltų) turi išvirkščią pusę ir yra kupina keistokos apatijos, kuria dabar persmelktas kiekvienas pasisakymas, pasigirstantis užgniaužtoje viešojoje erdvėje, o tai lemia, kad jau pusmetį netoli nuo kavinių ir takų vyksta karas, panašus į tuos, apie kuriuos teko skaityti vaikystėje. Lemia ir tai, kad esama žmonių, – sėdinčių ir prie gretimo stalelio, – kuriems ši dviaukštė konstrukcija atrodo natūrali, paaiškinama.

Neseniai skaičiau straipsnį, parašytą psichoterapeuto, kurio klientūra –­ mano bendraamžiai, 35–45 me­tų maskviečiai, slegiami Sovietų Sąjungoje praleistos vaikystės naštos, atsigavę per gana pasiturimo gyvenimo metus. Tekste pateikiamas sapnas; perpasakosiu, kaip įsiminiau tada. Išleido naują įstatymą, –­ pasakoja sapnuotoja, – tuos, kurie pameta dokumentus, nuteisia sušaudyti, o aš kaip tik pamečiau pasą, ir manęs iš karto atėjo suimti. Namuose visi baisiai nusiminę, bet ką darysi, aš kraunuosi daiktus. Mama sako: „Na, ne, žinoma, nesušaudys, apsiribos tremtimi." Ir tikrai, manęs nesušaudė, ir štai sėdžiu šaltame vagone, traukinys kažkur važiuoja. O aš galvoju: tik pamanyk, juk aš žinojau, kad taip ir bus. Kad mano namai, visa šita vaikystė, visa ši buitis ir smulkūs rūpesčiai – visa tai neilgam, kad baigsis va šitaip, kad nieko, išskyrus šį vagoną, nėra. Kad aš jam gimusi.

Čia psichologui tenka paaiškinti, kad šis sapnas – tipiškas nūdienos Rusijoje, sapnuojasi įvairiais pavidalais vos ne kiekvienam. Visi šio sapno vaizdiniai atskleidžia vis tą patį: gilų netikėjimą minkštu šio pasaulio paviršiumi – įsitikinimą, kad, vos tik jį papurčius, vėl pasirodys ledinis pagrindas, sugrįš griežta skirtis savas ir svetimas ir vėl suprasi paprastą dalyką: gali atsitikti bet kas.

2.

Pastarųjų dvejų metų įvykiai, vis dar atrodantys neįtikėtini, komiški, makabriški, kaip tik iliustruoja šią tezę. Atrodo, nėra tokio absurdiško įstatymo, kuris negalėtų būti priimtas, – o nuostaba, pasipiktinimas, viešumas tik paakina įstatymų leidėjus. Nėra ir situacijos, kurią galima būtų laikyti neįsivaizduojama. Karas su Ukraina, Chodorkovskio išlaisvinimas, parmezano uždraudimas – visa tai nestebina: naktį visos gulbės juodos. Leistinumo ribos išsiplėtė iki horizonto, logiški argumentai neveikia, buitinis pragmatizmas negelbsti: tarsi patekus į turbulentinę zoną išsikreipė proporcijos, persistūmė akcentai – ir dingo pati koridoriaus, aiškios perspektyvos, ateities planų galimybė. O tai, galimas daiktas, ir yra slapta dabartinių įvykių prasmė, galbūt kaip tik tam jie ir buvo surengti.

Neseniai Borisas Groysas interviu kalbėjo apie ateities baimę kaip apie vieną svarbiausių nūdienos savybių, o apie išsigelbėjimo nuo ateities idėją –­ kaip apie aktualią problemą. „Kyla jausmas, jog ateitis, kad ir kokia būtų jos forma, atneša nemalonumų ir pablogina esamą situaciją. Vis daugiau žmonių trokšta kaip nors išsilaikyti ir išsaugoti tai, kas yra. Kitaip tariant, dabar aktualu – gelbėtis nuo ateities, išsaugoti status quo."

Rusijoje ši baimė bene stipriausia. Priimta baisėtis Putino šalininkų skaičiumi, tuo, kad jį palaiko (jeigu tikėsime sociologais) 84 ar 86 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau realiai – susitelkimas beveik šimtaprocentis, ir jį lemia rytdienos baimė, kuri vienija visus: Putiną, Maskvos taksistus, provincijos mokytojus, socialinių tinklų vartotojus ir protestuojančius veikėjus. Pati mintis, kad nemaloni ir nejauki šiandiena nėra galutinis taškas, kad rytoj bus dar blogiau, tampa sunkaus, slapto, vienijančio nerimo šaltiniu. Rytdiena žada gausias ir nežinomas bėdas –­ karą, krizę, revoliuciją, masines represijas; o kad visa tai tikriausiai ištiks ne vienu metu, neurotinei logikai nė motais.

Karių kalėdinis vakaras. K. Schmollio piešinys. „Scheinwerfer“, 1917 , Nr. 93
Karių kalėdinis vakaras. K. Schmollio piešinys. „Scheinwerfer“, 1917 , Nr. 93

Pastarųjų metų Putino valdymas (su jo „sustok, akimirka" žanro, konservatyviais projektais) buvo pirmas šios pasaulėžiūros pokyčio simptomas. Bendras dalykas, kurio sunku išvengti kalbant apie Putiną, – politiniame lauke jam pirmiausia rūpi išsaugoti tą patį status quo, sustiprinti savo vietą prie žaidimo stalo. Tiesą sakant, plačiąja prasme kaip tik tai ir lėmė Putino konfliktą su Bolotnajos aikšte1: jis primindavo apie „nulinių metų" visuomeninę sutartį (pagal kurią dalyvavimas politiniame gyvenime buvo iškeistas į asmeninius keliavimo, vartojimo džiaugsmus, paprastus naftos bonusus), opozicija reikalavo atei­ties, grįžti į istorinį procesą, dinamikos vietoj statikos. Tačiau įvykiams įsisiūbavus, prasidėjusi dinamika pasirodė esanti baisesnė už bet kokią statiką – jau 2013 m. žiemą daugelis kalbėjo ir galvojo apie tai, kaip gerai būtų grįžti bent keletą ėjimų atgal. Į praėjusią vasarą, 2012 m. protestų pavasarį, taikų 2011 m. rudenį – kai dar nebuvo „Bolotnajos bylos", žmogėdriškų įstatymų, profesijos draudimo ir dar daug ko. Į šiltą statiką, kur gyvenimas buvo, pasirodo, kur kas pakenčiamesnis.

Kita vertus, yra žmonių, kuriems aiškiai teikia malonumą įsisukęs dinamiškas smagratis – jausmas patekus istorijon. Šiuo susižavėjimu trykšta DLR ir LLR lauko vadų interviu; pagaliau jie pasijuto esą savo vietoje, turį reikalų – eina į ataką, užima pozicijas, stojasi ant kojų kažkokia prasme, kurios dar prieš metus reikėjo semtis trečiajame dešimtmetyje, iš Babelio Raitosios armijos su jos praš­matniais galvažudžiais2. Šis istorijos, kaip linksminančiųjų dujų, šaunios galimybių karuselės, kur kiekvienam pageidaujančiam duoda į rankas automatą ir kaip priedą – gyvą taikinį, jausmas dar neseniai atrodė į nūdienos kalbą neišverčiamas.

Įdomu tai, kad dabarties perkeitimo projektas yra visiškai aklas ateičiai, visas jo patosas – retrospektyvus. Neatsitiktinai viena pagrindinių 2014 m. vasaros figūrų yra Girkinas-Strelkovas, inteligentas ir rekonstruktorius, istorines fantazijas lengvai paverčiantis realiomis mirtimis. Tačiau turbulentiškumo zonoje kiekvienas mėgina atkurti ką nors savo, lipdo tai, kas buvo: kažkas – Machno stovyklą, kamufliažinius kostiumus, nuotraukas su nupjautomis galvomis; kažkas –­ Sovietų Sąjungą su pasiekimų paro­da ir paauksuotu „Tautų draugystės" fontanu; kažkas – carinę Rusiją iki 1913 m. – ir visa tai rekonstrukcija, muliažas, kostiumuotas išlikimo žaidimas. Nė viena iš čia siūlomų ateities versijų – savotiškų revanšistinių ready-made'ų, neturi naujų elementų, o didžiulis laiko atstumas tarp skirtingų versijų leidžia įsivaizduoti duobės, į kurią pasirengus nugarmėti mūsų dabartis, dydį.

Keistas mūsų keistų laikų optinis efektas – panašu į netikėtai ištikusią trumparegystę: 2034 metų ne tik nematyti, jie niekam neįdomūs – tikrai kur kas mažiau nei 1914 metai. Mūsų kasdienybėje tarsi nėra vietos futurologijai – nei šviesiai (kuriai nėra iš kur imtis), nei niūriai (kuri gąsdina kaip realistinė prognozė) – niekas nekelia tokio nerimo ir nevargina kaip fantazijos apie tai, kas bus. Ateitis – kažkas panašaus į eilinę „iPhone" versiją, kurios laukiama su neslepiamu nepasitikėjimu ir nenoru: „Vadovaujant Jobsui buvo geriau." Toks požiūris į ateitį yra bene svarbiausia problema –­­ tai, kas neleidžia perspektyvoms išsirikiuoti aiškiai, o analogijoms – atsistoti ant kojų. XX amžius, į kurį mes taip lygiuojamės, kuriuo tikrinamės, buvo kuriamas rytdienos vardan, pagal modernistinės utopijos lekalus – ir, nepaisant niūrių nuojautų ir kruvinų saulėlydžių, kažko naujo, nematyto, pasaulio perkūrimo laukimas buvo motoras, stūmęs šimtmetį pirmyn. Nauja –­­­ daugiafunkcinė, daugiaakė utopija, progresyvinė, technokratinė, šiokia ir anokia („naują pasaulį pastatysim", „mūsų šalis bus didi") buvo it nuolydis, kuriuo laikas ritosi pirmyn, ragindamas ir keisdamas save. Ilgesio ir valios kažkam naujam nebuvimas mane baugina bene labiau nei visi senovinių ūsų ir lozungų koliažai, kuriuos dėlioja nūdiena.

3.

Sakoma, varnai pakirpus snapo galiuką, ji užsimuš: subtilūs orientacijos nustatymai, tolimojo ryšio su ateitimi organas nebeveikia: visi taškai nutolę vienodu atstumu, proporcijos persistumdo, išeities nėra. Identiškai, man regis, paveikiama ir orientacija laike: apsipjaustęs rytdienos jausmą, amžinai trankysies į praeities kampus ir karnizus – juk ji tik iš jų ir susideda. Čia įdomūs iškrypimai, įvykstantys sąmonėje, kurioje ateities (ji sudarkyta, nujautrinta – kruopščiai maskuojasi kaip dabartis arba nustumiama už ribos kaip svetimas netaktiškumas) perspektyvos nėra. Pasaulyje, kuriame yra tik praeitis ir dabartis, asmeninis pasirinkimas tarsi praranda svorį: įvykiai plėtojasi daiktų valia, beveik patys savaime, dalyviams visiškai nenorint (jie tarsi ir nedalyvauja – tiesiog naudojasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis). Visa, kas vyksta, turi daugybę pirmavaizdžių, leidžiančių nusimesti atsakomybę, ją paversti tuzinu patogių apibendrinimų. Kai kurie iš jų dabar itin dažni: „Sunkiais laikais visada tenka eiti į kompromisus", „menininkai visada bendradarbiavo su valdžia", „cenzūra buvo visada" – „visada" – raktinis žodis, leidžiantis nebūti išimtimi. Ateitis kaip paradigmos pokytis, galimybė elgtis ne kaip visada kelia aiškų nerimą. Tačiau dingti jau nebėra kur, istorija mus pasivijo ir išsikapanoti iš jos nebus lengva. Galima, žinoma, atsukti atgal tai, kas atsisuka, ištrinti atsitiktinius bruožus, karštligišką filmų ir knygų, parodų ir spektaklių, falafelių ir mėsainių užkandinių klestėjimą, pasiruošti ilgai apsupčiai. Tai pamažu ir vyksta: valstybinė televizija išsyk mėgdžioja sovietinius aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius, spauda stengiasi nuo jos neatsilikti; tai, kas dar neseniai atrodė artefaktų rinkinys, prarasto laiko suvenyrai, staiga įgijo netikėtą ir baisų rišlumą. Tarsi viskas, kas ištisus dešimtmečius buvo nukišta į palėpes, slėptuves, tolimas sąmonės kertes, staiga išėjo į mirusių daiktų paradą. Tai primena seną pasaką: sudėjo numirėlį iš pūvančių gabalų, apšlakstė jį juodu vandeniu iš stiklainio, ir jis krūptelėjo – tuoj tuoj pramerks nematančias akis.

Tačiau ir pats šis vanduo negyvas. Jame vėlyvojo Putino valdymo laikotarpio sistemą primenanti eklektika; jis sujungia užgesusius kalbos sluoksnius ir leidžia pastariesiems dar kartą iškilti į paviršių. Prieš išnykdamas negyvas daiktas turi tapti vientisas: visas ir matomas – ir nuo jo neįmanoma nei nusigręžti, nei pasislėpti. Proppas3 apie tai rašo: „Herojų iš pradžių apšlaksto negyvu vandeniu, o paskui gyvu. Negyvas vanduo jį tarsi pribaigia, paverčia visišku negyvėliu. Tai savotiškos laidotuvių apeigos, kuomet apiberiama žemėmis. Tik dabar jis – tikrasis mirusysis, – o ne būtybė, sklandanti, tarp dviejų pasaulių, galinti grįžti vampyro pavidalu. Tik dabar, apšlaksčius negyvu vandeniu, gyvas vanduo suveiks."

Negyvas vanduo jau išlietas; norisi sulaukti gyvojo.

1 Po 2012 m. gegužės 6 d. protesto akcijos valdžia suėmė beveik trisdešimt protestuotojų ir, kaltindama dalyvavus masinėse riaušėse, iškėlė jiems baudžiamąją bylą, kurią imta vadinti „Bolotnajos byla", pagal aikštės, kurioje vyko protestas, pavadinimą. Jų persekiojimas buvo laikomas vienu akivaizdžiausių ženklų, kad grįžta komunizmo laikus primenančios politinės represijos.
2 Aliuzija į Isaako Babelio romaną „Raitoji armija".
3 Vladimiras Proppas, etnografas.

Iš rusų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

www.colta.ru/articles/specials/5327, 2014-11-11