Lietuvos kino centras šiemet vėl organizavo „Jaunojo kino kritiko konkursą", skatinantį moksleivius žiūrėti filmus ir juos analizuoti. Vyresnių klasių mokinių grupės nugalėtojai: 1. Rugilė Vailionytė; 2. Karolina Malakaitė; 3. Urtė Sėjūnaitė.

Jaunesnių mokinių grupės nugalėtojai: 1. Vaiva Tamošaitytė; 2. Kipras Kilinskas; 3. Gabrielė Rankelytė.

Siūlome fragmentus iš įdomiausių recenzijų (kalba netaisyta).

 

„Paskutinis tango Paryžiuje"

b_600_377_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_tango.jpg

Manau, kad šis filmas, dėl savo išskirtinumo, nusipelno įžy­mumo, pagyrų, ir turi išliekamąją vertę. Žiūrovui nebūtina kūrinio suprasti – režisierius nesistengia pateikti atsakymų, įskiepyti požiūrio, įtikinti idėjomis, filmas tiesiog dviem valandom perkelia žiūrovus iš jų vietų į filmo pasaulį. Galima sakyti, jog toks apibūdinimas tinka tikrai ne vienam filmui, tačiau šis yra unikalus tuo, kad jo pasaulis yra toks keistas ir stingdančiai kreivas, lyginant su tiesia mūsų tikrove.

Adomas Juška

 

„Gyvybės medis"

b_600_431_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_medis.jpg

Didžiausi nuopelnai dėl filmo sėkmės privalo būti skirti operatoriui Emanueliui Lubezki. Filmo kinematografija gali laisvai konkuruoti su kino grandais –­ „Pilietis Keinas", „Arabijos Lorencas", „Šių dienų apokalipsė", ir perspjauti juos visus. Nufilmuotas natūraliam apšvietime, filmas tiesiog alsuoja gyvybe. Kiekvienas Lubezki užfiksuotas kadras, lyg genialus paveikslas. Kinematografijoje matoma akivaizdi impresionizmo įtaka: bandomas pavaizduoti akimirkos grožis.

Aidas Tamulevičius

 

„Mėnesienos karalystė"

b_600_326_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_Moonrise-Kingdom.jpg

Tai, kas man labiausiai nepatiko, supratau tik išėjusi iš kino teatro. Nors sukurtas amerikiečių, tai yra kinas, bandantis sekti europinių filmų mada. Juk pasakojama istorija kasdieniška, tačiau pasakojimo stilistika labai įmant­ri. Siužete, garso takelyje, veikėjų elgesyje paslėpta labai daug minčių, kurias kino kritikas įvertins puikiai už jų subtilumą, o paprastas žmogus vargu ar supras. Bet ar galima filmo trūkumus paaiškinti kaip labai gudrias režisieriaus idėjas ar gilias scenaristo mintis?

Gabrielė Rankelytė

 

„Aš nužudžiau savo motiną"

b_600_322_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_savo_motina.jpg

Per visus rudenio savaitgalius, kiek tekdavo matyti gausų rudenio namų kino repertuarą laisvalaikiui, nė vienas nepaliko tokios neapsakomos tuštumos ir apsivalymo jausmo, po kurio jautiesi uždaras lyg kartoninėje dėžutėje. Iš pirmo žvilgsnio pavadinimas skamba ganėtinai maniakiškai. Prisipažinsiu, tikėjausi siaubo filmo arba tokio tipo kino filmo, kuris bus ne ką prastesnis nei „Telemunda Presenta". Tačiau klydau. Ir, mano laimei, jau pirmosios minutės seanso sugebėjo įtraukti ir sudominti savo kūrybiniu skoniu, kuris, ko gero, švelniai ironizuojamas. Tai viena iš geresnių mano matytų dramų, kuri paremta autobiografiniais motyvais.

Faustas Norvaiša

 

 „Paskutinė atostogų diena"

b_600_460_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_paskutine.jpg

Filme pati aplinka labai daug ką pasako. Nors vaizdas nespalvotas, bet net ir tyla ar jūros bangavimas turi pras­mę, jis perteikia tą vasarišką šilumos dvelksmą. Senelio namelis ant kalno, o apačioje jūros krante stūkso daug kiaurų valčių, kuriomis jis plaukdavo žvejoti. Valtys tarsi parodo, jog seneliui patinka nusistovėjusi kasdienybė, jo darbas. O valčių neištraukia iš vandens, tarsi norėdamas pasakyti, jog svarbu mirti ten, iš kur esi kilęs. (...) Šis filmas yra šedevras, nes jis aprėpia tiek daug paprastų, bet ir šiomis dienomis iškylančių problemų, kurios vėliau bus dar didesnės.

Gabrielė Būtaitė

 

„Melancholija"

b_600_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_melancholia.jpg

Tačiau labiausiai žavi kinemato­grafinė estetika. Filmą bandyta vystyti pagal paties režisieriaus paskelbtą avangardistinį „Dogmos 95" manifestą, kurio moto yra kurti kiną remiantis organišku kūrybos principu „čia ir dabar". Neįmantrus ir natūralus beveik visos juostos filmavimas žiūrovą nukreipia koncentruotis į kūrinio nuotaiką ir tokiu būdu lengviau perduodama filmo žinutė. Kita vertus, dėl pačios fantastinės tematikos neišvengta ir specialiųjų efektų naudojimo, bet jie neužgožia istorijos realumo. Sužadinama ir klausa. Taikliai pasirinktas romantizmo atstovo Ričardo Vagnerio operos „Tristanas ir Izolda" leitmotyvas pabrėžia tvyrančių emocijų stiprumą, žadina įtampą, kuri skatina susilieti su matomu vaizdu, tapti empatišku stebėtoju. (...) Šis kūrinys vadinamas 2011 metų kinematografijos sensacija ir yra priskiriamas must see filmų kategorijai. Filmas kelia daug retorinių klausimų, į kuriuos atsakymų ieškoti turime atsitraukę nuo ekranų. Tai nėra juosta, skirta įbauginti žmones neretai diskutuotina apokalipsės galimybe, o daugiau nagrinėti skirtingų žmonių reagavimą į ribines situacijas. Neabejoju, jog kiekvienas pasiruošęs priimti filmą į asmeninę erdvę suvoks ir pritars mūsų meno genijaus M. K. Čiurlionio žodžiams, jog „nėra žmogaus, kuris gilindamasis į save, sulauktų linksmų rezultatų".

Giedrė Dilytė

 

„Gražuolė"

5
5

Akivaizdu, kad šiame filme žiūrovui suteikiama galimybė pamatyti du skirtingus jausmų frontus ir giliau paanalizuoti amžiną vertybių dilemą. Juk filmuotoje medžiagoje perteikta istorija atidžiau leidžia pažvelgti į mūsų kasdienybės detales: mergaitės ambicingumas, karti tiesa, nuotaikų kaita, staigus nuomonės kitimas, aktualios vertybės pasirinkimas, skirtumai tarp išorės ir vidaus – tai formuojama nuo pat vaikystės ir išlieka iki gyvenimo pabaigos. Tačiau vidinių abejonių man sukėlė pagrindinės herojės išvaizda – mergaitė net labai graži! Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, bet filme juk kalbama apie negražų žmogų, tad susidaro savotiška priešprieša bandant suprasti filmą.

Gintautė Jegorovaitė

 

„Riešutų duona"

b_600_272_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_riesutu_duona.jpg

Šis filmas pateisina tragikomedijos žanrą. Subtilūs humoristiniai intarpai sušvelnina gyvenimiškų žaizdų skausmą. Publika, pažiūrėjusi filmą, iš tiesų neturėtų nusivilti, nes per 66 minutes gautų paragauti įvairios gyvenimiškos patirties: muzikinio meno išraiškos bei suvokimo; nesantaikos anatomijos, meilės magijos, širdies gėlos; laikmečių kaitos ir visame tame voratinklyje įsipainiojusios vaikystės riešutų duonos skonio ir kvapo gardumos. Pažiūrėjus šį filmą iškyla esminis klausimas, o kokią savąją riešutų duoną turiu aš ir visi kiti mūsų kartos žmonės?

Kipras Kilinskas

 

„Neatmenu tavo veido"

neatmenu.jpg

Filmo garso takelis yra labai papras­tas: bildenimai būgnais, fleitos arba saksofono melodija. Dažniausiai groja tas pats būgnų garsas. Jis intriguoja! Suteikia nerimo jausmą, atrodo, kad kažkas tuojau nutiks. Šitie garsai prideda filmui rimtumo, kitoniškumo. Filmas nėra vientisas. Pirma rodo pabaigą, po to, kaip viskas prasidėjo, vystėsi ir vėl rodo pabaigą – tą pačią sceną. Tačiau dabar šią sceną jau galima suprasti. Filmo pabaiga buvo neaiški. Bet čia ir yra tas „kabliukas"! Kiekvienas filmą suvokti gali savaip, susikurti pabaigą pats, pagalvoti, kas vyko vėliau... Žinot, būna – pažiūri filmą ir galvoji: Viskas? Pasibaigė? O kur pabaiga? Po filmo dar ilgai lieki susimąstęs. Manau, supratau kodėl Leta šitaip elgiasi, kodėl veidas „užmirštamas". Ji protinga. Supranta daugiau, nei parodo. Žinoma, viską pakartindama savo charakteriu ji netiesiogiai pasako Sauliui. Man patinka, kad Leta visada žiūri tiesiai į akis. Pabaiga patiko, nes ji reali. Žinoma, tai sunku pripažinti abiem, bet jie viską supranta ir tai išgyvena, tik savotiška neigimo forma. Sanatorijoje jie buvo trumpam atitrūkę nuo tikrovės. Bet dabar jie patys suvokė realybę. Tai tikroviškas filmas. Realus. Nepasaldintas.

Greta Radavičiūtė

 

„Aš esu"

as_esu.jpg

„Kinas niekad nepakenks. Ten kiekvienas gali pasvajoti", – taip drąsiai teigia vienas iš žymiausių vokiečių rašytojų E. M. Remarkas. Ko gero, jis visiškai ir neklydo taip pabrėždamas kino svarbą. Juk netgi ir Romualdo Lileikio filmas, kuris yra sukurtas 1990 m. pagal A. Markevičiaus poe­tinės apysakos „Požemių vaiduokliai" motyvus, puikiai tai patvirtina. Šis filmas suteikia galimybę ne tik bent truputėlį atitrūkti nuo tuštybės blizgučiais bei apsimestinėmis šypsenomis nuspalvinto mūsų šiandieninio pasaulio, bet ir persikelti į dar tik bepradedantį atgimti Vilnių, kurį galime stebėti mažo berniuko akimis.

Karolina Malakaitė

 

„Lošėjas"

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_losejas.jpg

Kino erdvė neatsitiktinai skleidžiasi Klaipėdoje – Lietuvos uostamiestyje. Visame filme mes jautėme vandens motyvą, kuris yra atskirus epizodus, scenas siejanti gija, neleidžianti nutrūkti vientisam veiksmui. Kaip žinome iš lietuvių liaudies tautosakos, vanduo –­ tai gyvybės, jėgos ir atsinaujinimo simbolis, tačiau kartais jis gali ir pražudyti. Nemenka dalis sukrečiančių filmo epizodų vyksta prie vandens. Kino juostoje nejuntamai įterpiami jūra bei baseinas, kurie pabrėžia vandens galią. Ryškiausios scenos vandenyje – tai Ievos įkritimas į jūrą vykdant gelbėjimo operaciją, Poviliukui pradėjęs iš nosies bėgti kraujas prieš šuolį į baseiną, pinigų ryšulėlio pririšimas jūroje. Pagaliau –­ finalinė scena, Ievos kelionė į amžinybę vandeniu. Filmo pabaiga netikėta ir sukrečianti. Ievos pasirinkimas plaukti paskui sūnų į anapusybę primena garsiąją Šekspyro tragediją. Juk ir Ofelija, Danijos princo mylimoji, vandens nunešama į amžinybę. Vandens metafora suteikia filmui poetinį skambesį, egzistencinį matmenį.

Viktorija Jokubauskaitė

 

„Tarp žvaigždžių"

b_600_250_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_tarp_zvaigzdziu.jpg

Filmo vaizdai yra dinamiški, nieko keis­to – juk gyvename XXI amžiuje, kai naujos technologijos randasi lyg iš gausybės rago. Nepasakyčiau, kad tai yra Nolano pats geriausias darbas iki šiol, bet manau, kad tai yra vienas geriausių mokslinės fantastikos filmų. Sklandus montažas, kompiuterinė grafika padeda sukurti paveikią atmosferą. Be abejo, prie jos prisideda ir muzika. Specialiai filmui muziką kūrė kompozitorius Hansas Zimmeris. Žiūrėdama filmą suskaičiavau net 16 atskirų garsų takelių. Neperpasakojau filmo siužeto. O kam? Juk perpasakota istorija primena jau kartą sukramtytą maistą... Užtenka žinoti, kad tai yra įtaigus, psichologinis, pasąmonę veikiantis filmas. Įvertintas PG-13 dėl tam tikrų intensyvių pavojingų kaskadinių triukų ir šiurkščios kalbos. Linkiu geros 169 minučių kelionės į kitą pasaulio suvokimą.

Renata Muraškaitė

 

„Ida"

b_600_329_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_ida2.jpg

Tai filmas, kurį žiūrėdama jaučiausi lyg skaitanti knygą. Svaiginamai gražią ir iki skrupulų išgrynintą novelę, parašytą trumpais, kapotais sakiniais, kurios visos prasmės atsiskleidžia tarp eilučių. Nei vienas žodis, garsas ar minutė neiššvaistyta veltui, tai itin koncentruota esencija juodai balto kinematografinio grožio, po kurio jauti malonius virpulius ir palieki salę lengvai apkvaitęs. (...) Muziką girdime tik tada, kai jos klausosi veikėjai, čia daug daugiau spengiančios tylos, kai girdi šaukštų barškėjimą, sniego girgždėjimą ar batų kaukšėjimą. Žodžių, dialogų taip pat nėra gausu, labai svarbų vaidmenį atlieka žvilgsniai, gestai, kurie kartais primena tobulai surežisuotą šokį. Apskritai filmas be galo santūrus tiek savo turiniu, tiek išraiška. Tai verčia mąstyti, pastebėti ir interpretuoti, gali jausti režisieriaus pagarbą žiūrovui, kai daug kas paliekama už kadro.

Rugilė Vailionytė

 

„Artimos šviesos"

artimos_sviesos.jpg

Bendrą filmo vaizdą padeda sustiprinti ir parinktos spalvos. Dieną viskas vaizduojama gana pasteliškai, vyrauja pilkos spalvos, kurias pabrėžia pilki darbo kostiumai, pastatai, net dangus. Tai padeda sukurti slogią ir niūrią atmosferą, pabrėžia vienišumo motyvą bei didesnį dienos ir nakties kontrastą, nes naktį pastebimos ryškesnės spalvos, pavyzdžiui, ryškiai geltonas automobilis, raudonos lūpos ir ryškios akys, šviesūs rūbai. Atrodo, kad žmonės mano, jog dieną juos visi mato, o naktį jie gali pasirodyti, kokie yra, nes nakties tamsa juos paslėps savo šešėliuose, nuo viską stebinčių akių. Tai įrodo ir rytinis vaizdas, kuriame dingsta ryškiaspalviai automobiliai, o ir raudonos lūpos išblunka. Taip pat filme galime pastebėti ir muzikinį takelį, kuris dažnai pasikartoja kino juostoje. (...) Baigdama noriu prisiminti Italo Calvino mintį, kuri puikiai tiktų apibūdinti šį filmą: „Vienišumo jausmą patiri tik keldamasis iš vienos vietos į kitą, tai yra tada, kai nesi jokioje vietoje."

Toma Kavaliauskaitė

 

„Adelės gyvenimas"

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_adele.jpg

Filmo pabaigoje Adelė tiesiog nueina. Be vietos ir aiškaus tikslo. Nebelieka stambaus kadro. Nebelieka to visiško suvokimo dėl to, kas vyksta jos viduje. Matosi tik nugara, tabaluojantys auskarai. Norisi sekti paskui. Du žmonės, neišskirtiniai jų gyvenimai, kasdienės dramos kelia susižavėjimą ir baimę be­sąlygiškai meilei, o gal net pavydą dėl gebėjimo taip nuoširdžiai liūdėti, kentėti ir atsiduoti. Atrodo, tokių adelių nedaug, bet po filmo, einant per perė­ją, su viena tikrai įmanoma prasilenkti.

Urtė Sėjūnaitė

 

„Vaikai iš „Amerikos" viešbučio"

vaikai.jpg

Dekoracijos ir muzika taip pat vieni iš svarbiausių filmo dalykų. Filmavimo vietos buvo parinktos puikiai. Ypač puikų sovietinį atspalvį suteikė Lenino statula, kurią plaunamą teko matyti filme. Labai gerai atitiko vaizduojamą laikmetį, nes sovietinio Kauno be Lenino statulos turbūt ir įsivaizduoti nebūtų buvę galima, o ji buvo sukurta N. Petrulio ir stovėjo ten nuo 1970-ųjų iki pat 1991 metų. Parinkti aktorių drabužiai taip pat tiko prie vaizduojamo laikmečio. Net yra scena, kur Gabija vilki baltus marškinėlius, o jie iš tiesų priklausė pačiam režisieriui, kai šis buvo jaunas, tad, turėdamas praėjusio laikmečio dvasia alsuojantį daiktą, Rinos personažas atrodė tik dar įtikinamiau ir dar geriau padėjo atspindėti dvidešimtojo amžiaus aštuntą dešimtmetį Kaune.

Viktorija Jenciūtė

Parengė J. V.