Muzikos atlikimas – iki įrašų atsiradimo vienintelis jos egzistavimo būdas – turi svarių galių pačiam muzikos reiškiniui. Kiekvienas to paties kūrinio atlikimas gali atskleisti naujų aspektų, o kartais interpretacija net prilyginama naujo kūrinio sukūrimui. Būtent atlikėjų iniciatyva kaskart naujai realizuojamos kada nors parašytos muzikinės partitūros. Žvelgiant dar plačiau, iniciatyvos visada kuria meną, o kartais tradiciją ir istoriją. Tai iniciatyvos, suteikiančios naujų galimybių ne tik autoriams, bet ir aplinkiniams. Vieną gruodžio savaitgalį galėjome stebėti dvi skirtingas sveikintinas iniciatyvas, atnaujinusias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos gyvenimą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kompozicijos studentai nuolat atsitrenkia į problemą „nėra atlikėjų". Atlikimo meną studijuojantys kolegos arba baidosi vos išgirdę, kad kūrinys bus „šiuolaikinis", vadinasi, negražus ir kur kas sudėtingiau pagrojamas, arba tiesiog negeba jų atlikti dėl specifinių žinių, įgūdžių ir patirties stokos interpretuojant šiuolaikinę muziką.

Tačiau 2013 m. permainų atnešė jaunas dirigentas Karolis Variakojis ir jo suburti studijų draugai, kaip patys prisistato, „jaunų, drąsių ir ambicingų muzikų komanda". Kupini entuziazmo, jie „prisiėmė misiją skinti kelią į didžiąsias scenas eksperimentuojančių lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniams" ir visų pirma prisistatė kolegoms studentams iš Kompozicijos katedros, pasisiūlydami tapti instrumentu ir atlikti jų kūrinius, – iškėlė kompozitoriaus ir ansamblio narių aktyvaus bendradarbiavimo viziją. Tai buvo, sakytum, išsipildžiusi svajonė jauniesiems kompozitoriams. Taip pat pirmas nuo Gedimino Gelgoto NI&Co (Naujų idėjų kamerinio orkestro) įkūrimo laikų šiuolaikinę muziką atliekantis studentų ansamb­lis.

Akademizmo šešėlį metantis grynasis koncertiškumas jaunam ansambliui nepatrauklus, tad savitu „veidu" yra pasirinkta menų sintezė ir ją įprasminantis pavadinimas „Synaesthesis". Sinestezijos fenomenas seniai žavėjo menininkus, ypač XIX a. pab.–XX a. pr. Daug to laikotarpio kompozitorių ir atlikėjų tikino jaučiantys pasaulį sinestetiškai: muziką matantys spalvotai ir pan. Tačiau neurologinę sinesteziją vertėtų atskirti nuo sinestezijos sąvokos menuose: ansamblis neatlieka vien menininkų-sinestetikų kūrinių, bet yra nuoroda į dar romantizme užgimusią menų sintezę, Gesamtkunstwerk. (Net žodžiai sinestezija ir sintezė skamba panašiai.)

Šiandien tai vadintųsi madinguoju tarpdisciplininiu menu, ir „Synaesthe­sis", jungdamas muziką su naujosiomis technologijomis ar videoprojekcijomis, siekia atskleisti ją kaip sudėtinę daugialypio kūrinio dalį, bendradarbiauti su kitų sričių atstovais, domisi muzikos ir erdvės, šviesos, judesio santykiu. Priešingai nei šokantys G. Gelgotas ir NI&Co ansamblis, muzikantai sėdi įprastai, tačiau koncerto erdvė dažnai užtemdoma tiriant, ar garsas gali būti vizualus ir sukelti fizinių pojūčių, o projekte „site-specific performance" garsu tiriama erdvė: kūrinius bandyta kurti ir atlikti pagal VDA naujųjų rūmų šachmatinės fojė akustinius ir architektūrinius parametrus.

Akademizmo vaiduoklis vaikomas dar ir neformaliu ansamblio įvaizdžiu, pavyzdžiui, oficialaus stiliaus koncerto vedimą pakeičia ekspresyvios Karolio Variakojo prakalbos. Neformalumas turbūt natūralus, kai draugų kolektyvas atlieka draugų kūrinius draugų auditorijai (nors, regis, pastarajame koncerte muzikantai tarsi negalėjo apsispręsti ir buvo pasiskirstę į dvi grupes: puošnios koncertinės ir kasdieniškos aprangos).

Per dvejus gyvavimo metus „Synaesthesis" kolektyvas kito. Maždaug 20-ies muzikantų „sinfonietta" sumažėjo perpus (tiesa, panaši istorija nutiko ir NI&Co, galbūt viena iš priežasčių –­­ sunku koordinuoti gausų muzikantų būrį), o vietoj didelio kiekio styginių atsiradus elektrinei gitarai ir sintezatoriui, nusistovėjo prie olandiško stiliaus instrumentų sudėtis, suteikianti kolektyvui universalumo ir platesnį skambesio spektrą. Keitėsi ir repertuaras: nors iš pradžių bend­radarbiavimui pasirinkti Kompozicijos katedros studentai, vėliau ansamb­lis, galbūt bijodamas katės maiše, vis dėlto apsistojo prie trijų pažįstamų kompozitorių, kurių muzika ir sudaro beveik visą repertuarą, o ansamblio koncertuose dažniausiai skamba trys kūriniai.

„Synaesthesis“. Artūro Ivancovo nuotrauka
„Synaesthesis“. Artūro Ivancovo nuotrauka

Gruodžio 5 d. „Synaesthesis" koncerte „Menų spaustuvės" Kišeninėje salėje sinestezijos-sintezės buvo mažoka, tradiciškai skambėjo trys kūriniai. Ethano Brauno kūryba, bent jau girdėtieji kūriniai pasirodė turintys aiškią viziją, struktūrą, naratyvą. Muzikalūs ir apgalvoti, bet kartais mokykliškai nuspėjami. Koncerte atliktame „The Semblance of a Garden" elektrinės gitaros motyvams klasteriu atitardavo likusieji instrumentai, pabaigoje sulydyti į vientisą skambesį. Dominykas Digimas kūriniais geba panardinti klausytoją į malonią, bet keisčiausia, vis tą pačią būseną, nes ją sukurianti harmonija ir būdinga statika tarsi štampas keliauja iš kūrinio į kūrinį. Kompozicijoje „Inter-" dar naudota saikinga videoprojekcija, tik norėjosi, kad šviesos mirguliavimas joje labiau sutaptų su muzikine medžiaga. Andrius Arutiunianas šiek tiek išsiskyrė, lyrišką meditavimą iškeitęs į stipresnį skambesį ir elektroninius garsus. Muzikinės įtampos kilimu, atslūgimu ir technologijų įtaka (naudojamas kompiuterinis garsas) pasižymėjo atliktas kūrinys „brute-force attack".

Nors menų sintezės aspektas dar kuklus, „Synaesthesis" koncepcija užima kol kas Lietuvoje ne itin eksploatuotą nišą ir plikame lauke (drąsiai tariant, Lietuvoje šiuolaikinės muzikos rinkos kaip ir nėra, ši muzika gyvuoja tik Kompozitorių sąjungos ir poros festivalių ribose) mėgina įtvirtinti kitose šalyse egzistuojančią šiuolaikinės eksperimentinės muzikos ansamblių tradiciją. Tikėkimės, ši daug žadanti iniciatyva tikrai tą tradiciją įtvirtins ir neužges draugų aplinkoje.

Muzikinis avangardas, pavertęs muziką ne kalba, o nesuprantamu moks­lu, atstūmė klausytojus. Mintis, kad šiuolaikinę muziką būtina išvaduoti iš akademizmo, atstumiančio muzikinio avangardo šleifo, artima ir K. Variakojui. Vis dėlto ar greitai šiuolaikinė akademinė muzika pasieks platesnę visuomenę, ar ji išvis gali būti lengvai suprantama, lieka ginčytinu klausimu, bet štai klasikinės muzikos nauda ir teigiamas poveikis daugybę kartų įrodytas pseudomoksliniais eksperimentais.

Ir čia kalbama ne apie kadaise Vilniuje važinėjusius Bacho ar Mozarto troleibusus, o apie Vilniaus universiteto chorų meno vadovės Rasos Gelgotienės iniciatyvą „Klasika visiems", gruodžio 6 d. trečiąkart sukvietusią į Šv. Jonų bažnyčią ir jau paskelbtą tradicine.

Tokią pat jaudinančią būseną, kaip ir pradedantysis kompozitorius, išgirdęs savo kūrinio atlikimą, klasikinę muziką mėgstantis žmogus patiria pats ją atlikdamas. Ypač, kai tai monumentalus opusas, suteikiantis gyvo kolektyvinio muzikavimo patirtį. Būtent tokią progą visiems norintiems ir gebantiems dainuoti iš gaidų žmonėms suteikia projektas „Klasika visiems". Juk galimybės atlikti klasikinės muzikos kūrinį su VU kameriniu orkestru ir profesionaliais solistais pavieniui nė vienas jų neturi.

„Klasika visiems“. Edgaro Kurausko nuotrauka
„Klasika visiems“. Edgaro Kurausko nuotrauka

Vilniaus universitetas tampa kultūrinės edukacijos centru. Suteikiama unikali galimybė atliekant kūrinį pažintį jį „iš vidaus", R. Gelgotienė atskleidžia muzikos interpretacijos subtilybes, epochos stilistinius bruožus, o VU chorų „Gaudeamus", „Virgo" ir „Pro musica" nariai šiame projekte tampa mokytojais ir patarėjais užsiregistravusiems pavieniams dalyviams. Taip įgyvendinamas dar vienas projekto tikslas – kūrybinio bendradarbiavimo skatinimas. Kūrinių tokiam projektui ieškoma įveikiamos apimties ir tinkamo vokalinio sudėtingumo, nes repetuojama tik vieną dieną.

Ir šią idėją lydi sėkmė. „Klasika visiems" startavo žymiuoju W. A. Mozarto Requiem. 2012 m. atlikti legendinio kūrinio susibūrė daugiau kaip 450 žmonių (panašų skaičių dalyvių pernai sukvietė A. Vivaldi „Magnificat"). Šiais metais F. Schuberto Mišių G-dur atlikti ir pasiklausyti vėl suplūdo pilna bažnyčia žmonių, o jungtinis vien tik mėgėjų choras šį romantizmo šedevrą atliko įspūdingai: su reikiama dinamika, štrichais, niuansais, vienur skambėdamas galingai, kitur – jautriai. Po koncerto tvyrojo euforiška nuotaika – žmonės, mėgstantys klasikinę muziką, bet retai turintys galimybę ją atlikti, buvo tikrai laimingi, jausdami, jog prisidėjo prie šedevro atkūrimo ar įveikė savo baimes dėl per menko pasirengimo. Tad šalia edukacijos svarbus kolektyvinio muzikavimo malonumas, muzikos sukeltas emocinis pasitenkinimas. O turint omeny, kad šis drąsus edukacinis projektas Europoje neturi analogų (JAV panašus renginys organizuojamas San Franciske), tai teigiamas rodiklis Vilniui ir Lietuvai, rodantis, kad kultūra nėra tokia žema, kaip skundžiamasi, o Lietuva – vis dėlto chorų kraštas. Projektu dar labiau populiarinama chorų kultūra ir vertingi klasikinės muzikos opusai.

Mūsų dinamiškame laikmetyje veik­lų ir iniciatyvų kartais daugiau nei reikia, vienos jų kartotinės, sąlygotos poreikio „kažką veikti". Tačiau kitos –­ prasmingos, sukuriančios naują reiškinį dykvietėje. Šis savo ruožtu sukelia platesnį rezonansą ar net įrašomas į istoriją. Artėjant senųjų ir naujųjų metų sandūrai, linkiu entuziazmo ir daugiau tokių iniciatyvų realizavimo.