Reginos Mačiulytės nuotrauka
Reginos Mačiulytės nuotrauka

Karo nuojauta

1913 m. vasarą Europa gyveno kaip gyvenusi. Vienos iš tuo metu perkamiausių knygų „The Great Illusions" („Didžiosios iliuzijos") autorius Normanas Angellas teigė, jog „amžinai gresiantis karas Europoje niekada nekils. Bankininkai neieškos tokiam karui pinigų, pramonė neleis jam įvykti..." 1913 m. per Naujuosius žurnalo „Gartenlaube" („Altana") iliust­ruotame priede moterims „Welt der Frau" („Moters pasaulis") išspausdintas Marie Möller eilėraštis „Naujametinis vakaras", kuriame buvo eilutės: „Ir kad pasaulinio karo gaida / Grėsmingai nebeskambėtų! / Kad ji, varpų gaudesiu paversta, / Jau tik harmoningai aidėtų" (K. Sprindžiūnaitės vertimas).

Tačiau ne bankininkai ar intelektualai sprendė Europos likimą. Karo nuojauta sklandė ore, kartais kur nors pritūpdama pailsėti, bet tuoj vėl atsiplėšusi nuo žemės kilo vis aukštyn ir aukštyn. 1914 m. kovą vokiečių ir rusų spaudoje prasidėjo savotiška „karo repeticija". Abi pusės kaltino viena kitą įvairiais susitarimais ir tikslais, tikino kilsiant karą. Spauda mirgėjo brutaliomis iliustracijomis, lyg pratindama visuomenę būsiant dar blogiau. Žurnalistai neklydo: tų metų rugpjūtį prasidėjęs karas, anuomet vadintas Didžiuoju karu, o Rusijoje –­ Antruoju tėvynės karu (pirmasis – ­1812 m. karas su Napoleonu), nusinešė milijonus gyvybių.

 

Vokiečių ir rusų karių susitikimas neutralioje zonoje Lietuvoje. Leitenanto Dembskio nuotrauka. „Scheinwerfer“, 1917, Nr. 86
Vokiečių ir rusų karių susitikimas neutralioje zonoje Lietuvoje. Leitenanto Dembskio nuotrauka. „Scheinwerfer“, 1917, Nr. 86

Kariai ir kapai

Ir Vokietijos, ir Rusijos pusėje prievarta tarnavo daugybė lietuvių. Iš Prūsijos –­ vokiečių kariuomenėje, iš Lietuvos –­ rusų. Karo nualintų teritorijų kraštovaizdį papildė kapinės. Kadangi žuvusiuosius dažniausiai laidojo mūšių laukuose, todėl kai kur tų kapelių po vieną, du, tris ar kiek daugėliau, paženklintų greitai iš medžių stiebų ar pagaliukų sukonstruotais kryželiais. Vaizdelis kaip nepapras­tai taikliame J. Strielkūno eilėraštyje „Raiteliai", pažymint, jog tai sena graviūra:

Senos liepų šakos svyra
Prie išminto tako.
– Kur dabar išjojat, vyrai?
– Niekas mums nesako.

Vakare žegnojas uosiai.
Vieškelis nutįsęs.
– Kur palieps – tenai nujosim,
Kur pašaus – parkrisim.

Nuostata, jog kiekvienas kareivis vertas atskiro kapo ir paminklinio akmens, pirmiausiai įstatymiškai įteisinta JAV pilietinio karo metais. Vokietijose ir jos užkariautose šalyse, Karo ministerijos nurodymu, norint įpras­minti masinės mirties tragiškumą, buvo siekiama ją sakralizuoti, pagerbti kiekvieną žuvusį karį, nepaisant to, kurioje pusėje jis kariavo. Žuvęs karys nebelaikomas priešu, jis vertas pagarbos už savo kančią ir mirtį, o ir už prisikėlimo viltį. Rusijoje tai buvo nauja. Jos spaudoje ir toliau dominavo karo vaizdai.

Kaimo vaizdelis. Prie namų vokiečių karių kapai. Rotmistro Rittmeyerio piešinys. „Bilderlage zur Zeitung der 10. Armee“, 1917, Nr. 67
Kaimo vaizdelis. Prie namų vokiečių karių kapai. Rotmistro Rittmeyerio piešinys. „Bilderlage zur Zeitung der 10. Armee“, 1917, Nr. 67

Karo metų vokiečių spauda

Vokiečių spaudoje buvo kitaip. Pagrindiniame to meto laikraščio Vilniaus gubernijoje „Zeitung der 10. Armee" („Dešimtos armijos laikraštis"), o ypač jo gausiuose iliustruotuose prieduose vyravo ramūs miestų ir gamtos vaizdai. Ir karo taip pat, bet ne žiaurių vaizdų, o, sakysime, nedidelių peizažų, liudijusių susitaikymą ir rimtį. Šio laikraščio nėra internetinėse svetainėse. Piešiniai ir nuotraukos kariškių, daugiausiai neprofesionalų, nors kas dabar bepaseks jų likimus ar darbus. Prie kai kurių nurodyta gyvenamoji vieta, parašyta, kad žuvęs. Antai neutralioje zonoje susitinka vokiečių ir rusų kariai. Jie keičiasi cigaretėmis, pasišnekučiuoja. Gal ką tik bendrai palaidojo savo draugus ir sukalė vienodus kryžius. Leitenantas Dembskis vėliau fotografavo nemažai Suvalkijos vaizdų, tikėtina, kad šis taip pat iš to krašto. Rotmistro Rittmeyerio piešinyje pavaizduotos bestogės sodybos, šalia kurių kapus liudijantys kryžiai. Užraše skaitome „Šis vaizdelis turi tėvynei pranešti: Pitšoje ilsisi vokiečių didvyriai!" Įspūdingiausias minėto laikraščio iliustruoto priedo „Scheinwerfer" („Šviesos blyksnis") 1917 m. gruodžio 22 d. viršelis „Karių kalėdinis vakaras" (žr. 10 p.). Tai kario K. Schmollio iš Eisenwer­tho piešinys. Karys skuba namo nešinas eglute ir tikėjimą įkūnijusiu kūdikėliu. Viltis gyventi, viltis prisikelti, viltis laukti ir mylėti. Didžiulis šviesos ratas simbolizuoja tėviškę, ateitį ir galbūt mirusiojo Prisikėlimo viltį. Šis piešinys, ko gero, ne vienam primena artimųjų sugrįžimą, nesvarbu iš kur.

Kalėdų vakaras

Atsimenu senelės pasakojimą, kai laukė sugrįžtančio iš karo (tiksliau – nelaisvės Vokietijoje) vyro.

Buvo vakaras. Nuošaliame Puplesių kaimo vienkiemyje moteris su dviem mažais vaikais sugulė, uždangstė langines, kad vėjas nepūstų, užgesino šviesas. Staiga į langinę kažkas tyliai pabeldė. Jauna mama pašoko ir net nepaklaususi, kas ten baladojasi tokį vėlyvą metą, puolė prie durų. Girgžteli laukujės durys ir... tyla. Abu vaikai, patogiai iki užmiegant įsitaisę vienoje lovelėje, išsigąsta: dingo mama. Kelios minutės gūdžios tylos. Vyresnėlis pašoka, paskui jį sesutė, ir abu ant pirštų galų šalta asla atsargiai sliūkina prie durų. Pastovi –­ tylu. Tada Simukas ryžtasi jas praverti, ir kažkas kvapnaus ir aštraus paliečia jo veidą. Stiprios rankos abu apglėbia, ir taip stovi keturiese, pusnuogiai šaltoje priemenėje. Tai buvo pirmas vaikų susitikimas su tėvu (vieno – jo neatsimenančio, kito – niekada nemačiusio) ir pirma eglutė. Tas pasakojimas mano giminėje virto legenda. Kai senelio Cinerijušo klausdavau, iš kur atnešei eglutę, jis šypsodavosi ir sakydavo: „Iš Berlyno." Ir mes tikėdavome, nes tos pusės Joniškio lygumose eglynų buvo nedaug.
Tikėjimu ir esame gyvi. Jie irgi tikėjimu buvo gyvi.
Jie nenorėjo mirti.
Niekas nenorėjo mirti.
Ir mes nenorėsim,
jei paukštis,
įskridęs pro langą,
pavirs lėktuvu.

Žuvusiųjų pagerbimas sekmadienį. Boedeckerio nuotrauka. „Bildenschau der Wilnaer Zeitung“, 1918, Nr. 34
Žuvusiųjų pagerbimas sekmadienį. Boedeckerio nuotrauka. „Bildenschau der Wilnaer Zeitung“, 1918, Nr. 34