Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Gabrielė Labanauskaitė. Italija – stebuklų šalis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką reiškia po penkiolikos metų sugrįžti į Italiją? Kadaise čia teko šiek tiek studijuoti, šiek tiek pramokti kalbą, gana drąsiai apkeliauti visą šalį ir be galo pamilti žmones. Todėl pristatydama audiovizualinės poezijos festivalį TARP mėnesį trunkančios elektroninės literatūros festivalyje OLE Neapolyje, patiriu ne tik naujų įspūdžių, bet ir déjà vu. Už edukacinę valstybinę stipendiją esu dėkinga Kultūros tarybai, o Tau, mielas skaitytojau, – skolinga šiek tiek dienoraštinių istorijų.


Jeigu kur nors pasaulyje yra vaikų šalis, tai ja turėtų būti Italija. Italai –­ lakstantys, šaukiantys, temperamentingi, mylintys ir nekenčiantys, talentingi, naivūs, švelnūs ir žiaurūs vaikai. Patriarchalinėje smėlio dėžėje vis dar besikapstantys vaikai. Restoranuose dirba vyrai, parduotuvėse prekiauja vyrai, vyrai turi valdyti viską, sako mano draugė Maria, net jeigu užkulisiuose jiems viską sudėlioja moterys. Vyrai ne tik turi valdyti, bet ir stebėti –­ vėl tenka priprasti prie smalsių žvilgsnių gatvėse, kurie sutemus pavirsta godžiais liūtų pasidairymais džiunglėse. Man pasisekė – esu policijos saugomose miesto džiunglėse ir ryški kaip papūgėlė galiu tapenti pirmyn atgal jų gatvelėmis, prisisaugodama nebent lekiančio motorolelio.

Tvirtai užsidariusi kambario duris vis tiek girdžiu šūkčiojimus gatvėse, transporto priemonių pypsėjimus, šunų lojimus, kaimynų pokalbius ir net vidurnaktį – kažkieno gręžiamą sieną kaimynystėje. Suprantama, kad remontui negali būti geresnio laiko nei antradienio naktis.

Ir viskas čia natūralu. Mokėti vėliau, ne iš karto, tarsi pyragaičio pirkimas parduotuvėje yra svečiavimosi pas kažką bute dalis ir savo išankstiniu atsiskaitymu įžeisi šeimininką. Galbūt svetingumas čia niekuo dėtas, galbūt tai tiesiog elementari komercijos psichologija – mažu dar kažkuo susigundysi besitrindamas parduotuvėje. Aš norėčiau būti naivi. Ir kol kas labiau tikiu jų draugiška kūno kalba nei ekonomikos skaičiais pardavimų eilutėse.

*

Anksčiau galvojau, kad elegancija gyvena pavieniuose žmonėse, tačiau atvykus į Italiją teko prisiminti, ką reiškia šalies elegancija. Su savo purvinais užkaboriais, žinoma. Bet juk nė vienas dendis nerodo, ką slepia kišenėse.

*

Keliaudama į viešbutį galvoju, kad elektroninė literatūra gyvuoja jau keletą dešimtmečių, tačiau akademiniame kontekste sutinkama vis dar atsargiai. Bent pusė jos kūrėjų net nėra literatai arba bent jau ne tik literatai –­ inžinieriai, programuotojai, skaitmeninių technologijų specialistai. Savaime suprantama, norėdamas paversti eilėraštį pikseliais arba suprogramuoti interaktyviai ir priklausomai nuo skaitytojo besikeičiantį eilėraštį, be specialių žinių neapsieisi. Dažnai tradiciniam rašymo būdui pirmenybę teikiantiems autoriams tokie dalykai ir neįdomūs, o tie, kuriems aktualūs, kreipiasi į specialistus. Lietuvoje mes dar neturime elektroninės literatūros specialistų kartos, nors rašytojų iš skaitmeninio pasaulio atsiranda vis daugiau.

Tai, kas mūsuose dar neįsitvirtino, ten iš tiesų jau turi žilą galvą. Panašiai, beje, ir elektroninės muzikos festivaliuose – dirigentų plaukai jau baltesni už sniegą, o jaunajai kartai reikia labai pasistengti, kad išrastų ką nors naujo.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-12-19_nr._3501_1C9A1049.jpg

*

Prieš lėkdama į konferenciją, užsuku į kosmetikos parduotuvę, tikėdamasi prigriebti vieną mažmožį. Reikalas sutvarkytas, susimoku.

– Iš kur esi? – klausia pardavėja.

– Iš Lietuvos, – švebeldžiuoju itališkai.

Kalbą teko prisiminti nuo pat pirmosios atvykimo dienos, nes neapolietiškai mosikuojantys vietiniai anglų kalbos baidosi labiau nei Dantės pragaro ratų.

– A, malonu. Gal norėtumei kavos? – paklausia į savo puodelį rodydama pardavėja.

– Mielai, bet dabar skubu. Kitą kartą, – atsiprašydama nusišypsau.

Tarp šių blizgančių dirbtinių parduotuvės deimantų ir perukų mano atsakymas skamba taip pat nenatūraliai, kaip kam nors mūsų „Droge" pasiūlius:

– Gal kavos, mieloji?

Nuotraukos iš festivalio archyvo
Nuotraukos iš festivalio archyvo

*

Ar įsivaizduojate tik knygynams skirtą gatvelę, kurioje ramiai jie sau vienas po kito išsidėsto „Vaga", „Kitos knygos", „Eureka", „Pegasas", „Mintis" ir t. t. Jei negaunate kažko „Tyto alboje", jus gali nukreipti į „Alma litterą". Ir pirkėjui patogu, ir tarp knygynų savininkų ugdomas ne konkurencijos, o bendruomeniškumo jausmas. Neapolyje tokiose gatvelėse užstrigdavau po kelias valandas. Nes įnėręs į vienas raidžių džiungles, greitai susigundai užsukti ir į kitas.

O ko mes tokie išsibarstę?

*

Ką reiškia kasdienos geografija, kokius objektus praeiname kasdien keliaudami į darbą? Ar mums tenka tik senamiesčio grožybės, ar kabiname ir pilką degtukų dėžučių rajono kampą? O galbūt visai neišlendame iš miegamųjų rajonų? Ar mes keliaujame į darbą palei upę, o galbūt – kulniuojame parko takeliais? Kaip tai veikia mūsų dienos ritmą, nuotaiką ir energiją?

Kasdien tenka į konferenciją žingsniuoti šurmuliuojančiu Neapolio senamiesčiu – žmonės kažką parduoda, siūlo, perka, geria kavą, triukšmingai dalijasi naujienomis. Konferencija vyksta Domenico Maggiore bazilikoje. Todėl po visos šitos tarškančios miesto keptuvės pakliūnu į tylos ir didingumo oazę. Auksu išpuoštoje Dievo svetainėje pro apvalų langelį saulė skrodžia grindinį ir brėžia skaitmeninės poezijos spindulį. Tuoj kalbėsime apie technologijų galimybes, vaizdus projektuojant tiesiai ant aptrupėjusios freskos.
O, Italija, stebuklų šalis!

*

Šiandien beveik penkiolika minučių vėluoju į Mario Rottos pranešimą „Skaitymas ir rašymas skaitmeninėje aplinkoje". Jau įsivaizduoju, kaip tyliai ir nepastebėta įsliūkinsiu į salę, bet šių lapės įgūdžių neprireikia. Salė tuščia.

– Kur visi? – klausiu likusio techninio darbuotojo.

– Išėjo gerti kavos.

– Visi?

– Visi.

Gerai. Neskubant viskas prasideda tik po valandos. Jokio vėlavimo jausmo.

*

Teko prisiminti ir įdėmius pardavėjų žvilgsnius, kurie pasitikdavo mane parduotuvėse atsiskaitant banko kortele.

Juk Gabrielė (tiksliau – Gabriele) Italijoje yra vyriškas vardas, o merginų vardo galūnė kitokia – Gabriella.

Ir konferencijos organizatoriai pusę metų tikėjo, kad aš vyras.

– Tai, ką pagalvojote, prieš susitikimą gavę mano žinutę, kad laukiu jūsų aikštėje vilkėdama mėlyna suknele?

– Na, maža ką... Dabar tos mados visokios.

– Aha. O kai paskambinote ir išgirdote moterišką balsą? Na, aišku, jis gana žemas...

– Keistai skambėjo, bet visko gi būna.

– Aha, būna. Tai kada patikėjote, kad aš nesu vyras?

Jie gūžteli pečiais ir nusijuokia. Nenustebčiau išgirdusi, kad ir dabar galvoja besikalbantys su neaiškios lyties ufonautu.

*

Turiu kryžių obsesiją. Iš pradžių jos nepastebėjau, nekaltai nešiojausi savo kosmetinėje – kaip kičinį vaivorykštės spalvomis blizgančio apsaugos ženklo pavyzdį. Tai buvo Neapibrėžtumo Dievo kryžius. Tačiau, kiek daug kryžių mane supa ir kad susidomėjimas kryžiais tik auga, pastebėjau, kai netyčia vos nepartrenkiau žmogaus –­ abu bandėme geltonos spalvos laimę, tik jis pėsčiuoju pavidalu, o aš ratuotuoju. Po to karto ant savo automobilio veidrodėlio užsikabinau tai, iš ko visą laiką ironiškai šypsodavausi – medinį rožančių. Nesvarbu, kad simpatija pastarajam labiau grįsta psichologija nei fanatišku religingumu. Visų pirma, tai mamos dovana, antra –­ parvežta iš Izraelio, šalies, į kurią dar ne kartą norėtųsi sugrįžti. Tačiau nepaisant visko, pats kryžių obsesijos faktas turi tam tikro keistumo, negaliu to slėpti.

Taigi pradėjau pastebėti kryžius visur, kur tik įmanoma –­ ant savo rūbų, papuošalų, interjero detalių. Netgi dabar, kai viešėdama Neapolio viešbutyje ir pakėlusi galvą į lubas pamačiau iš šešių lempų susidarantį kryžių, pajutau palengvėjimą, lyg bet kokios šiems namams grėsusios dvasios būtų atbaidytos.
Įdomu, kaip vaikystėje įkaltas prietaringumas prasimuša pro visus ironijos skydus.

*

Trečia festivalio OLE diena. Prieš literatūros teksto programavimo paskaitą, padedančią interaktyvias knygas paversti realybe, užsuka kunigėlis. Baltas kaip angelas, jis vis kilnoja savo beplunksnius sparnus į viršų ir pradeda paskaitėlę apie galimybę už gerus darbus pakliūti į dangų. Žinoma, jis teisus, tačiau ši krikščioniškos kelionių agentūros litanija pertraukiama festivalio organizatorių.

– Kodėl taip pasielgėte? – klausiu po seminaro, vilkdama iš paskos močiutės prisiūtą dievobaimingumo šleifą.

– Nes jis visados ateina, kai tik turi progą, ir nepaiso jokių laiko limitų.

– Bet mes juk esame bažnyčioje...

– Taip, bet ir bažnyčioje Dievo tarnai turi žinoti, kada nedirbti.

Keliaudama namo galvoju, kaip pasikeitė bažnyčios ir jos ganomų avelių santykis. Jaunesnioji karta nebijo pertraukti kunigėlio pačiame kalbos įkarštyje, kai iškeltos į viršų pirštų antenos gaudo tiesioginį ryšį su Dievu.

Po savaitės iš draugės italės sužinosiu, kaip bažnyčia susijusi su mafija. Kad įšventinimas į mafiją vyksta pagal visas bažnyčios apeigas. Aš vis kaip naivus vaikas stebiuosi, kodėl bažnyčia susižadėjo būtent su mafija?

Pinigai ir valdžia. Galios santykiai. Prisiminkime istoriją, kaip labai taurių tikslų vardan buvo vykdomi Kryžiaus žygiai. Religija yra gera priedanga. Tikintieji – fanatikai, kuriais pasinaudojama. Kaip armija, vedama į gerovės kasyklas.
Kas dar? Mafijai ir bažnyčiai būdingi šeimos klanai. Žinoma, fizinės ir dieviškosios šeimos klanai. Daugiausia nekilnojamojo turto priklauso irgi bažnyčiai. Dar įdomiau, kad bet koks iš mafijos atimtas turtas (o tam reikia iš „kažkur" surinkti pakankamai įkalčių), keliauja į bažnyčios rankas.

Nesu nei prieš bažnyčią, nei prieš mafiją. Tikriausiai todėl, kad paruošiamieji Pirmosios Komunijos kursai man siejasi su romantiškais lakstymais po katedros bokštą, o į mišias kulniuodavau kaip į didžiulę šventę, kurioje tuoj bus rodomas spektaklis vaikams. Tikriausiai todėl, kad prisižiūrėjau pernelyg romantizuotų vaizdelių, kurie vaikystėje plūdo iš televizoriaus ekranų – Katanis, „Sopranai", nutrūktgalviškos Sicilijos ir Amerikos gaujos. Tikriausiai velnią lengviausia nuspalvinti rožine spalva būtent vaikystėje. Skirtumas tik tas, kad šis įvaizdis gali giliai pasąmonėje išsilaikyti visą gyvenimą. Be to, reikia būti dideliu velniu, kad suprastum Dievą.

Tačiau tikriausiai nei Dievo sargų, nei velnio palydovų klanas nėra didžiulis gėris. Nebent gėriu laikytume susitarimo taisykles, palaikančias tvarką ir steigiančias valdžią: pakluski vienam, o ne kitam. Nesisavinki svetimo, nes niekas tau šioje žemėje nepriklauso – iš dulkės atėjai, į dulkę pavirsi. Na, argi galima ginčytis?

Prisimenu tą automobilyje besisiūbuojantį rožančių. Ir nieko negaliu sau padaryti. Tikėjimas ir logika nėra susiję.

*

Šiandien vienas iš organizatorių, Gianluigi, nusivedė į pagrindinę elek­troninės literatūros objektų paro­dą Karališkųjų rūmų salėje. Gianluigi yra garbanotas kaip Apolonas, o išvaizda netgi kiek panašus į buvusią Piero Paolo Passolini'o meilę – žinomą italų aktorių Ninno. Jis kulniuoja greitai ir čiauškia greitakalbe apie parodos autorius. Apie elektroninės literatūros pionierių Philippe'ą Bootzą, fizikos ir informatikos mokslų daktarą. Apie videomeno pionierių Fredą Forestą, poetą ir skaitmeninio meno kūrėją Jasoną Nelsoną, dėstantį elektroninės literatūros discipliną Griffitho universitete Australijoje. Apie audiovizualinės poezijos festivalio TARP kontekste prieš aštuonerius metus pristatytą poetę ir skaitmeninio meno atstovę Cateriną Davinio, pradėjusią kompiuterinio meno istoriją Italijoje. Apie savo tėtį – menininką ir OLE festivalio direktorių Lello Masucci, kuris šioje scenoje kuria jau per keturiasdešimt metų ir kurio kontaktų dėka, įtariu, ir buvo įmanoma gauti finansavimą šiais sunkiais kultūrai laikais Italijoje.

Didžioji dalis šių menininkų darbų –­ instaliacijos, matomos ekranuose ir valdomos esamuoju laiku. Pavyzdžiui, Lello Massuci'o „Love Needs Silence" –­ ant sienos projektuojamos spalvotos raidės, kurios išsilieja, vos tik pradedame kalbėti į mikrofoną. Be to, specialiai suprogramuoti internetiniai puslapiai, kuriuose galima nardyti po politinius pareiškimus, perdėliojant iš naujo politikų pasisakymus ir taip kuriant naują pažadų naratyvą. Tačiau vis dėlto parodos epicentre – Oliviero Aubero „Poietic Generator" („Poe­tinis generatorius"), kurio mechanizmas, pakištas po stikliniu gaubtu, savaime atrodo kaip meno objektas. Nors iš tiesų svarbiausia ne šis dailus konstruktas, ne apčiuopiamas rezultatas, o procesas. Kitaip tariant, svarbu tai, ką kuria šis objektas ir kokių naujų meno suvokimo galimybių pateikia išskleisdamas komunikacinius tinklus tarp dalyvių, tarsi voras savo tinklą.

Ir nors prisijungę prie nurodyto „Poietic Generator" internetinio puslapio galime generuoti vaizdus, vis tiek nemokšiškai klausiu Gianluigi'o:

– Kaip tai susiję su poezija?

Auberas daugelį metų nagrinėjo nelinijinius optinius elementus, hologramas ir avioniką. Todėl, Gianluigi'o nuomone, nors piešimas nėra tolygu poezijai, bet poezijos rašymą irgi galima paversti pikseliais, kurie turi kodus. Būtent tai yra susiję su programavimu ir vienos kalbos vertimu į kitą. O juk poezija ir kalba kitokia kalba.

Dabartinėje muzikos istorijos tragedijoje dainuojančius dievukus nurungia mobiliųjų technologijų kūrėjai. Todėl šiame technikos amžiuje galima drąsiai teigti, kad „Dievo įkvėpto" menininko statusas redukuojamas į perdirbėjo, perkūrėjo, pagaliau – inžinieriaus specialybę, kurioje ne mažiau svarbu tampa ne tik „kas", bet ir „kaip" padaryta.

*

Po parodos Gianluigi pasikviečia kavos. Senoviškame bute pro langą žiūri kinematografinio kadro verta garbaus amžiaus moteris, įsikibusi į užuolaidą. „Tai mano močiutė", – sako Gianluigi, rakindamas duris. Kava skani kaip niekad. Receptas paprastas –­ kavinuko nereikia plauti, nebent kartais išmirkyti jį rome. Kavą į kavinuką pilti laisvai ir su kaupu, tačiau šaukšteliu nespausti. Virti ant silpnos, tolygios ugnies, neleisti užvirti. Į viršų iškilus dviem trečdaliams skysčio, ugnį išjungti. Prieš pilant kavą, pamaišyti ją šaukšteliu. Gerti nedideliais kiekiais, jeigu labai norisi – subtiliai pasaldinant cukrumi.

Dalis šio recepto tinka ir elektroninei literatūrai: nereikia per prievartą forsuoti procesų, nes jie nebus supras­ti. Viskam reikia laiko, naujoms literatūros formoms – irgi. Kas per daug –­ nebeskanu. Bet kokiai literatūros formai reikia ir to cukraus kubelio –­ masalo privilioti skaitytoją.

Ir, žinoma, abiem atvejais reikia nepamiršti kavos kokybės. Kad ir kaip išradingai virsi, vis tiek svarbu ką tu verdi. Todėl iš Italijos parsivežiau gerą įprotį – patobulintą kavos gaminimo procedūrą ir daug kavos, kurią teko gerti kitoje išvykoje, Vokietijoje.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai