O šįsyk apžvalgos motyvas šališkas – aptarsimos knygos apima tris asmeninius pomėgius ir laisvalaikio interesus: šachmatus, ekologiją ir, aišku, literatūrą. Tik krepšinio betrūko.

Rišardas Fichmanas. „Šachmatų gramatika". – Vilnius: Tyto alba, 2014.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-17_nr._3492_sachmatu-gramatika-1.jpg

Prieš praėjusias Kalėdas blaškiausi po knygynus tikėdamasis rasti šachmatų elementorių, bet bergždžiai –­ užsiėmimas prilygo paparčio žiedo ieškojimui (jei jo nerandama per Jonines, ką tada kalbėt apie Kalėdas). Visi lietuviškai išleisti šachmatų vadovėliai išleisti dar sovietmečiu, jei neskaitysime Henriko Puskunigio knygos „Šachmatai. Sportas. Mokslas. Menas" – tik ji ne mokomoji, o pažintinė, ir Antano Vilkausko uždavinyno „Šachmatų kompozicijos pagrindai" – turbūt vienintelių šachmatų žaidimui skirtų knygų, išėjusių nepriklausomybės laikais. Knygynuose šios, žinoma, jau neužsilikusios. Knygynuose netgi verstinių – nė žymės. Tad „Tyto alba", išleisdama „Šachmatų gramatiką", užlopė rimtą kultūrinę spragą, užsitikrino šachmatų mokymui forpostą.

Tik ar verta šioji, pavyzdžiui, dovanoti per Kalėdas?

Pirmiausia į akis krinta, kad „Šachmatų gramatika", būdama nedidelio formato, dar ir plonytė – vos pusantro šimto puslapių. Ar ne per mažai kaip gramatikai? Juk žinome, kokios apimties būna kalbų gramatikos. Be to, pirmoji knygos dalis skirta šachmatų abėcėlei – ėjimams ir taisyklėms, su kuriomis, ko gero, jau turėtume būti susipažinę, kai ruošiamės studijuoti gramatiką.

Vadinasi, žaidimo sintaksei nelieka nė šimto puslapių.

Tuomet ko išmoksim?

Mano nuostabai, R. Fichmanas net į nedidelę apimtį sutalpina stebėtinai daug, ir jam tai pavyksta, kadangi gramatikos moko išradingai ir vaizdingai –­ autorius pirmiausia ne apiberia mus sudėtingais pozicinių ar taktinių manevrų aiškinimais, o tiesiog lengvai ir džiugesingai pasakoja. Šit jo herojai –­ šachmatų figūros – įgyja žmogiškų ar gyvūniškų savybių. Čia kuklus pažemintas pėstininkas turi ypatingų privilegijų (p. 25), o jo „charakteris nėra įnoringas, tik prieštaringas" (p. 114). Tuo metu „karaliaus miegamieji atrodo visiškai nepasiekiami. Kiek šimtininkų juos saugo!" (p. 75) Tam tikri nagrinėjamos partijos manevrai lentoje autoriui primena „sportinius šokius ant ledo. O gal įkyrią musę?.." (p. 83) Musės metonimiją R. Fichmanas pasitelkia ir po poros puslapių, ir čia jau verta pacituoti visą sakinį – kaip iliustraciją gebėjimo gana nuobodų dalyką pateikti patraukliai, nestatiškai: „vienišas bokštas (kaip katinas Kiplingo pasakoje) ima siautėti tik baigiantis partijai – kai lenta jau apytuštė, o štai žaidimo viduryje be draugų pagalbos jis rizikuoja tapti kraugerių muselių –­ ne tokių vertingų figūrų – taikiniu ir geriausiu atveju būti priverstas pasitraukti, o blogiausiu – be jokios naudos žūti" (p. 85).

Autorius kombinaciją šmaikščiai apibūdina kaip „puotą", prieš kurią būtina paruošti stalą, o „jau tada kviesti svečius ir uždegti žvakes. Kitaip gėdos neišvengsi" (p. 64), žirgai čia gali veikti taip, „lyg būtų iš Tado Blindos būrio" (p. 70). Knygoje net keistas oksimoronas pabrėžiant kovos dėl centro svarbą suskamba prasmingai: „Ši aikštė – komandinis kalnas" (p. 54).

Mano supratimu, šioje knygoje aptarti ir iliustruoti visi svarbiausi šachmatų žaidimo elementai ir principai – tokio teorinio pagrindo užtenka tapti stipriu mėgėju (be abejo, žinias būtinai taikant praktiškai), bet sportiniam ruošimuisi ji netinka –­ per mažas svoris. Tiesa, sutraukdamas daug žinių į palyginti nedidelę apimtį, R. Fichmanas kai kurias sąvokas ir koncepcijas įveda jų nepaaiškindamas – antrosios gulstinės svarba (p. 70), forpostas (p. 71), atvirasis šachas (p. 76), nors vėliau knygoje prie jų grįžta detaliau.

Akivaizdu, kad kažkas kruopščiai patikrino maketą – užrašytosiose partijose aptikau vos vieną korektūros klaidą (p. 68 vietoje 10. Vc2 turėjo būti 10. Ve2). Na, dar išnaša 143 puslapio dešiniajame apatiniame kampe prasprūdo ne ta, bet tai niekis. Terminų žodynėlis pasirodė per siauras, bet jį kompensuoja smagūs skyrelių pavadinimai. Ir nors baigiasi „Šachmatų gramatika" tuščioje vietoje, be išvadų ar reziumė, tai yra puiki mokomoji knygelė – ir mažam, ir dideliam. Puiki pirmiausia tuo, kad minimaliai reikalauja kantrybės, o suteikia nemažai.

Tinka Kalėdoms, bet galima ir šiaip –­ juk R. Fichmano darbui lemta tapti didžiausia leidėjų dovana šachmatų jaunuomenei per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Arūnas Bukantis. „Kas užlopys dangų". – Vilnius: Tyto alba, 2014.

b_200_285_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-17_nr._3492_kas-uzlopys-dangu-1.jpg

Nuo to reikėjo ir pradėt: dangus.
Langas be rėmų, be palangių, be stiklo.

Wisława Szymborska. „Dangus"

Pastabomis apie orą neretai pradedame ar užbaigiame pokalbį. Profesorius A. Bukantis šioms kalboms padėjo tašką – po jo knygos daugiau nėra ką apie orus ir pridurti. Iš pavadinimo ir anotacijos susidaro įspūdis, kad tai būsianti mokslo populiarinimo knyga, bet atsivertus tenka susitaikyti, jog „Kas užlopys dangų" yra palyginti nuobodus klimato žinynas. Tai yra smulkmeniška klimatologijos apžvalga, iš kurios sąmonė savaime kristalizuoja įdomesnius ir ne moksliniame diskurse, o gyvenime aktualius faktus:

a) atmosferoje esanti CO2 koncentracija yra pati didžiausia per pastaruosius 800 tūkst. metų (p. 52);

b) apsilankius bet kurioje interneto svetainėje, kas sekundę į atmosferą papildomai patenka po 20 mg anglies dioksido (p. 85);

c) jei patalpoje būtų sukurtas idealus mikroklimatas, nuolat jame būnantis žmogus pasidarytų dirglus, (...) organizmas negali pakęsti orų pastovumo (p. 359), ir pan.

Medžiaga knygoje pateikta be atrankos – į ją sudėta turbūt viskas, ką žinome apie orus, – nuo gamtinių klimato sąlygų iki socialinių ar psichologinių veiksnių, nuo istorinių ekskursų iki ateities perspektyvų. Lieka nesuprantama, kurių galų taip nuodugniai reikia aiškinti radioaktyviosios anglies apykaitą atmosferoje (p. 15) arba apkrauti skaitytoją ekscentriciteto sąlygų skaičiais (p. 75), nes:

a) plačiajai visuomenei šie faktai neturi jokios reikšmės;

b) suinteresuotiems asmenims (moks­lininkams) jie ir taip žinomi.

Prabilęs apie gyvūnus ir jų gebėjimą prognozuoti orus, A. Bukantis rašo vaizdingiau – akivaizdu, kad padarėliai, nebūdami mechaniškos sąvokos ir klimatologijos abstrakcijos, sužadina mokslininko vaizduotę, tad vienur jis pradeda pasakoti nelyginant pasaką: „Seniai seniai, kai dar nebuvo meteorologų, miške gyveno vienišas rudasis lokys. Kaip ir dera kiekvienam save gerbiančiam meškinui, prasidėjus žiemai, jis nugrimzdavo į gilų miegą" (p. 127), kitur paleidžia sąmojį: „Iš tikrųjų jonvabaliai prieš orų permainą savo žibintų neužgesina, jie tik pasislepia" (p. 133), o kai kur suskamba net poetiškai: „Itin jautrus barometras yra voras" (p. 134). Voras – barometras!

Galėtų būti eilėraščio vaikams motyvas, pavyzdžiui:

nebeaudžiu siūlų teatro
aš karalius tarp vorų,
mano širdį barometro
slegia permaina orų.

Šiaip profesorius savo visuotinėje klimato studijoje teikia dėmesio ir grožinės literatūros šaltiniams, cituoja J. Verne'ą, O. Wilde'ą, puikų S. Čiurlionienės pasažą (p. 390), apskritai visą dešimties puslapių skyrių skiria menui (W. Szymborską apžvalgos epigrafui čia jau aš pasiūliau). Kai kurie autoriaus naudojami žodžiai – retoki net meninio diskurso tekstuose, todėl malonūs ausiai: storymė, drėgnis, išlakos, prietaka, sugertis, debesodara, ledėkas, blaška. Kartkartėmis tarp faktų girnų įmalamas koks palyginimas: „Žemės klimatas niekada nenustoja keistis, tai tarsi Žemės paveikslas, kurį tapo keli dailininkai ir niekaip negali jo užbaigti" (p. 62), arba išraiškinga metafora: viesulas – tai tamsi rankovė (p. 194).

Panelė Milda B. turbūt patirtų orgazmą iš mokslininko išgirdusi, kad chemtreilai vis dėlto egzistuoja (aha, ar nesakiau!), mat, pasirodo, norint sukelti ar nuginti lietų, iš lėktuvų iš tiesų sidabro jodidu ar net cementu būna apipurškiami debesys arba rūkai (p. 341–347). Man reikšminga, kad ir nenauja, pasirodė A. Bukančio mintis, jog „klimato kaitą reikėtų vertinti kaip grėsmės daugiklį" (p. 92), o su ja susijusios „stichinės nelaimės kelia žmonijai didesnę grėsmę nei pasaulinis terorizmas" (p. 408).

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad gerbiamas Lietuvos klimatologas, rašydamas knygą, turbūt nepagalvojo apie adresatą – paprastam smalsuoliui dangaus lopymas gali pasirodyti nykokas, o mokslininkui – jau pažįstamas. Tad vertintina ji kaip parankinė knyga, konspektų komplektas abiturientui ar pirmųjų kursų gamtos mokslų studentui. Tiesa, A. Bukantis palieka vieną pragiedrulį, dėl kurio knyga gali sudominti humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus – paskutinį skyrių prieš epilogą, kuriame siūlo „atkurti gamtos sampratą socialinių mokslų sferoje". Man taip pat neduoda ramybės klausimas, kodėl socialiniai mokslai visiškai atmeta biologinį ar klimato determinizmą, kodėl „aplinka ir toliau suvokiama kaip išoriška visuomenei" (p. 405), tad profesoriaus dėmesys šiai diskurso tarp disciplinų problemai yra labai svarbus, nors vargu ar gali turėti didesnės įtakos pasaulio tvarkos aiškinimo monopolį paėmusioms šiuolaikinėms mąstymo doktrinoms.

Milda Ivanauskienė. „Literatų gatvė". – Vilnius: Modernaus meno centras, 2014.

b_200_318_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-10-17_nr._3492_Literatu_g.jpg

Jeigu A. Bukančio knygos struktūra yra konservatyvi ar net viduramžiška, tai „Literatų gatvė" – šaunus postmodernaus užrašymo pavyzdys. Abi knygos yra žinynai, bet pastarasis turi priimtinesnį plačiajam skaitytojui formatą, kurį lėmė pati realybė – Literatų gatvės eksponatai. Sudarant klasikinę vaizduojamosios dailės ar literatūros enciklopediją reikėtų vadovautis tam tikrais kriterijais (laiko, stiliaus, vietos, reikšmingumo) arba aprėpti visą dailę ir visą literatūrą, o šio žinyno atrankos kriterijus – keliasdešimt kvadratinių metrų sienos.

Ir tiek užtenka, kad atsivertų platus literatūros ir dailės laukas. Čia gali atrasti ir kokį negirdėtą ketureilį, ir įdomesnį faktą apie rašytoją (S. Nėris „buvo nepatenkinta savo išvaizda", p. 133), sužinoti kurioziškas kurio nors meno dirbinio radimosi aplinkybes (J. Žvinklytė dedikaciją S. Parulskiui sukūrė turėdama mintyje J. Kunčiną, p. 117). Kūriniu galima mėginti aprėpti viską, bet taip nieko doro ir nepasakyti, arba aprašyti tai, ką pasiūlo pats gyvenimas, taip sukuriant smalsumą žadinantį žinių rinkinį.

„Literatų gatvė" parašyta nelyginant interneto principu, kai gauni ne visus faktus apie tam tikrą reiškinį ar asmenį, o kažkokį įdomesnį. Tikriausiai apie tą patį galima rasti ir kitą įdomų faktą, bet jau anapus „kliko". Žinyne, kaip ir internete, kiekviename puslapyje turi neabejotinai mirgėti nuotrauka, o pats internetiškiausias „Literatų gatvės" atributas – nuorodų gausybė, kurios grafiškai pateiktos kaip dedikacijų rašytojams numeriai. Šiais nufotografuotais ir primaketuotais numerėliais užpildyti priekinis ir galinis atlenkiamieji priešlapiai – tai turinys, jie marga ir per visą tekstą, kai šalimais vieno autoriaus paminimas kitas autorius iš „tos pačios" gatvės. Tarkim, T. Venclovai skirtame skyrelyje randame net dešimt tokių sąsajų. Atrodo, spustelėsi burbuliuką –­ ir nė neversdamas knygų puslapių it „Vikipedijoj" grįši prie nurodomojo rašytojo.

Tyrinėjant Literatų gatvės sienas tikriausiai prasprūstų pro akis, kad daugiausia plokštelių yra skirta S. Gedai ir J. Ivanauskaitei, o knygoje tai aiškiai matyti. Knyga apnuogina ir akivaizdų kičą – štai A. Launikonis yra sukūręs paprasčiausią V. Papievio nuotraukos litografiją.

„Literatų gatvė" tikriausiai nebūtų tokia interaktyvi faktų popuri, jeigu gidą būtų sudaręs literatūros moks­lininkas. Knygelė išėjo tokia marga pirmiausia dėl objekto tarpdiscipliniškumo – ne tik dėl dailės ir literatūros dermės, bet ir todėl, kad medžiagą kruopščiai surinkusi ir sutvarkiusi M. Ivanauskienė galėjo pažiūrėti į sudėtingą gatvės bylą savaip – ji juk teisininkė.

Dabar kiekvienas vilnietis gali vėl pasijusti turistu savame mieste, nes blaškydamasis po senamiestį su šiuo gidu užsuks į Literatų gatvę, stabtelės prie atsitiktinio objekto, atsivers bet kurį puslapį ir jam prabils „gražiausios eilės / iš visko, kas nebūtina, kokteilis" (A. Marčėnas, p. 84).