Rita Mikučionytė. Jausmingasis tapybos riteris

Jubiliejinės parodos dažniausiai bū­na liūdnos: kuo daugiau menininkui metų, tuo arčiau neišvengiamas jo kūrybos saulėlydis. Tačiau pasitaiko ir išimčių, kai matome nesenstantį kūrinių gyvybingumą – tokia Arvydo Šaltenio paroda „Gyvenimo paveikslėliai" VDA ekspozicijų salėse „Titanikas".

Arvydas Šaltenis. „Skaidrė“. 1976, kartonas, aliejus,104 x 84 cm, LDM
Arvydas Šaltenis. „Skaidrė“. 1976, kartonas, aliejus,104 x 84 cm, LDM

Susimąsčiau, o kiekgi Maestro me­tų... Rodos, ką tik buvo penkiasdešimt... Tikslinuosi Modernaus meno centro išleistoje monografijoje, kurią parengė dailėtyrininkė profesorė Raminta Jurėnaitė1. Taigi, „Arvydas Šaltenis gimė 1944 m. spalio 18 d. Klevėnų kaime (Anykščių r.) mokytojų Rapolo Šaltenio ir Sofijos Išganaitytės šeimoje"2.

Neišvengiama parodoje patirtų įspūdžių ir knygoje perskaitytų įžvalgų paralelė atskleidžia daugybę A. Šaltenio kūrybos niuansų. Vartydama albumą mintimis ne kartą grįždavau į ekspozicijų salę ir atvirkščiai – gyvai išjausdama rodomus paveikslus, prisiminiau MMC svetainėje ir leidinyje matytas tapybos reprodukcijas. Tiesioginis parodos išgyvenimas sukrėtė taip, kad kokybiškai išleistas albumas kiek nublanko. Tačiau monografijoje publikuoti profesorės R. Jurėnaitės tekstai, skirti tapytojo kūrybos temų analizei, A. Šaltenio, jo brolio rašytojo Sauliaus Šaltenio ir Maestro mokinių prisiminimai, taip pat kruopščiai surinktas kūrinių katalogas, parodų sąrašas ir bibliografija, išties gerokai papildo parodos kontekstą. (Pasvajojau apie didelio ir sunkaus „pamink­linio" albumo nešiojamą ruošinį –­ nedidelį parodos gidą, kurį galėčiau prie konkretaus kūrinio atsivertus pasiskaityti...)

A. Šaltenio parodą „Gyvenimo paveikslėliai" pavadinsiu istorine ne tik dėl to, kad ji yra ilgai laukta vieno iškiliausių Lietuvos tapytojų retrospektyva. Man tai ir nugyvento sovietmečio istorija, ir reta proga pasivaikščioti po tikros, galingos, širdį veriančios ir protą svaiginančios tapybos lauką. Seniai taip neišgyvenau dėl smaragdinių ar violetinių potėpių kirčių...

„Gyvenimo paveikslėlių" ekspozicijoje jautriai susipina A. Šaltenio monografijoje išvardytos kūrybos temos: „Šeima", „Provincija", „Sovietinė armija" ir „Miestas". Parodoje šios teminės jungtys nėra tokios griežtos, todėl atrandi naujų prasminių paveikslų sankirtų, kai pasirenki kurį nors iš šių raktinių žodžių. Intuityviai rinkausi sau artimą „Miestą", kurį aptikau ir A. Šaltenio nutapytose Gusevo (Gumbinės) kareivinėse, ir Vilniaus Lazdynų panoramose, ir Utenos peizažuose...

Skausmingos netektys, vienatvė minioje, pranašiški miesto ženklai, – rodos, viskas vyksta čia pat prieš tavo akis, nors paveikslų datos nukelia keletą dešimtmečių atgal į sovietinę praeitį. Mano manymu, ypatingo asmeniškumo kūriniams suteikia ir tapytojo parašu tapę inicialai „AŠ". Kartais ši darbo kampe išryškėjanti nuoroda veikia magiškai – padeda susitapatinti, greičiau įsilieti į kūrinio erdvę.

Man A. Šaltenis – egzistencinio būvio tapytojas, todėl jo pavaizduotos kasdienio gyvenimo scenos yra universalijos, kalbančios apie neišvengiamai dramatiškus žmogaus ir aplinkos, individo ir sistemos konfliktus. Jausmų plotmėje – tai amžinas sielojimasis, neretai dėl savojo silpnumo ir bejėgiškumo, kartais dėl per vėlai suvoktos kaltės. Šias paveikslų provokuojamas emocijas dar labiau sustiprina ekspresionistinė tapymo maniera.

Neatsitiktinai ši paroda man priminė kelionę po tapybos istoriją. Žiūrėdama į A. Šaltenio paveikslus ir vartydama jo kūrybos albumą, prisiminiau ne tik Rafaelį, Rembrandtą, Pierre'ą Bonnard'ą, Justiną Vienožinskį, Antaną Gudaitį, Francisą Baconą, bet ir garsiąją tapytojo kartos „ketveriukę". Dominuojant ideologiniams teminiams paveikslams, nepagražintą kasdienybę vieni pirmųjų pradėjo atvirai vaizduoti A. Šaltenis, Algimantas Švėgžda, Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras.

Vis dėlto A. Šaltenio tapyboje labiausiai įžvelgčiau Edvardo Muncho ir Viktoro Vizgirdos braižo atgarsius, kur ypač svarbus tiek simboliais apaugantis lankstus formų apibendrinimas, tiek potėpių linijomis „išraižomas" darbo paviršius. Šiam kirčio botagu ar rėžio kalaviju efektui sustiprinti tapytojas neretai pasitelkia ant atskirų paveikslo fragmentų išryškėjančias frazes, kurias skubriai, bet grakščiai užrašo teptuku.

„Gyvenimo paveikslėliai" atskleidė dar vieną A. Šaltenio kūrybos bruo­žą –­ „aukštaitišką lyrizmą". Polinkis į literatūrą pirmiausia matomas ekspozicijoje, kur žiūrovo dėmesį prikausto grafitu tiesiai ant salės sienų išrašytos tapytojo eilės su lakoniškais piešinėliais. Labai sudomino šįmet atskira knygele VDA leidyklos išleisti A. Šaltenio piešiniai ir eilės...

A. Šaltenio kūryba tarsi sustabdo laiko tėkmę – manau, ir šiandien giliai išjaučiame prieš keletą dešimtmečių nutapytas būsenas. Perteikdamas savo šeimos istorijų tragiškumą, tapytojas dažnai pasitelkia netikėtą kompozicijos sprendimą. Vienas iš sopulingiausių parodoje eksponuojamų paveikslų, mano požiūriu, yra „Skaidrė" (1976), kur virš Vilniaus Lazdynų žiemos panoramos iškyla dailininko žmonos keramikės Aldonos Jonuškaitės ir jųdviejų pirmagimio Lauryno atvaizdas. Paveikslas tarsi skyla į dvi dalis, simbolizuojančias sūnelio netekties dramatizmą. Moteris su kūdikiu pavaizduota tarsi madona iš idealizuotų Rafaelio paveikslų, tik juodas skausmo vingis skiria šią praeities idilę nuo vienišų didmiesčio pusnynų. Kankinančios širdgėlos naštą pakelti be galo sunku –­ esi tarsi prisiminimais kylantis ir besileidžiantis vienišas pakeleivis, nukryžiuotas svajų raitelis...

A. Šaltenis šeimos praradimus unikaliai susieja su krašto praeitimi. Taip atsiranda turbūt pats netikėčiausias dailininko kūryboje triptikas „Daikteliai iš Sprakšių" (1996). Jame jausmingąjį šalteniškos tapybos ekspresionizmą keičia kompozicinės dėlionės iš tėviškės kaimuose rastų daiktų, bylojančių apie istorinius šalies praradimus. Šie lemtingus Lietuvos įvykius menantys daiktai – apdūlėjusi senojo herbo re­produkcija, ranka rašyto laiško skiautė, peilis, suklypusios aprūdijusios vinys –­ sujungti su drobėje pieštais atsiminimais virsta daugiapras­me žinia, iškalbinga pakraščių ir paraščių istorija.

O žiūrėdama į A. Šaltenio kadaise nutapytą „Vakarą" (1973–1986) juntu miesto šiandieną. Žmonių minia, kurią taip mėgo vaizduoti ekspresionizmo pradininkai E. Munchas ir Jamesas Ensoras, šįkart įspraudžiama tarp autobuso rėmų lygiagrečių, kurios nusidriekia į gūdžias tamsias tolumas, lyg sukaustytas tarp simboliškų betoninių luitų. Atrodo, išmaltas spalvingoje minioje ne tik prarandi savastį, bet ir nepajunti tvyrančios apokaliptinės epochos grėsmės. Šiam pojūčiui įprasminti A. Šaltenis pasirenka, rodos, visiškai nedėkingą centrinę kompoziciją, bet ją spalvų ir formų kontrastais apžaidžia taip, kad netenki žado.

Kartais visas aplinkos detales jautriai fiksuojantis A. Šaltenio žvilgsnis sustoja ties banaliu motyvu, kuris jo meistriškumo dėka tampa itin daugiareikšmis. Toks man yra jo nedidelis paveikslas „Trukdymo stulpai" (1973), kurį galėčiau pavadinti sovietmečio gyvenimo kvintesencija. Dangaus virš gelsvų daugiabučių pilkumoje kryžiuojamos laidų pinklės, sugaudančios atklystančius laisvės garsus. Sistemos voras budriai saugo savo teritoriją...

Dauguma A. Šaltenio buitinių kom­pozicijų ir peizažų praplečia įprastas žanrų ribas. Jo paveikslai stebėtinai visuotini – aiškiai atpažįstami motyvai atliepia skirtingas patirtis. Todėl dažnai Maestro nutapytame kasdienio gyvenimo epizode vieni įžvelgs tik išjaustą gamtos būseną, kiti kalbės apie žmogaus gyvavimo esmes, o treti spėlios užslėptus būties ženklus. Šiuo požiūriu įdomus „Utenos kampelis" (1977), kuriame greičiausiai atrasime miestelio pavakarės liūdesį ir apmąstysime viltį gyventi.

Kartais apgailestaujame – jei A. Šal­tenis nebūtų toks nuoširdus mokytojas ir aktyvus atsinaujinančios šalies pat­riotas, VDA rektorius ir neužsiimtų politika, tuomet būtų sukūręs daug daugiau gerų paveikslų, surengęs įsimintinų parodų. Vis dėlto net ir ne tokia gausi, kokia galėjo būti, A. Šaltenio kūryba yra fenomenaliai gyvybinga. Viena vertus, čia svarbi intriguojanti ir kaip reta įvairuojanti paveikslų kompozicinė struktūra, tad niekad neatspėsite, kokią jos schemą pasirinks autorius. Kita vertus, A. Šal­tenio paveiks­luose slypi daugybė iki šiol aktualių sumanymų ir technikos principų, kurių atgarsių esama jaunųjų Lietuvos tapytojų darbuose. Tai ir neišsenkančios autoportreto žanrinės interpretacijos, ir istorinių paveiks­lų variacijos, ir koliažiniai ar asamb­liažiniai intarpai. Galiu tik stebėtis A. Šaltenio tapyba ant kartono, kuri per keletą dešimtmečių „neišbluko" –­ spalvos išliko tokios pat intensyvios ir gaivios.

Visada žavėjausi profesoriaus A. Šal­tenio jautrumu, atvirumu ir iškalba. Juk be šių savybių neįsivaizduojame nė vieno pedagogo. Prisimindamas savo mokytoją A. Šaltenį, vienas iš jo mokinių, tapytojas profesorius Ričardas Bartkevičius apibendrino: „Gerų dailininkų yra nedaug, nedaug ir gerų mokytojų, o žmonių, turinčių šias abi savybes, yra vienetai."3 Sunku nepritarti šiai minčiai, juolab kad daugybę nenutapytų paveikslų idėjų A. Šaltenis paskleidė savo mokinių sumanymuose.

1 „Arvydas Šaltenis. Tapyba". Sud. R. Jurėnaitė, Vilnius: MMC, 2014, 340 p.
2 Ten pat, p. 285.
3 Ten pat, p. 276.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai