Elena Černiauskaitė. Absoliuti kultūros (ne)politika

Pamąstymai po apsilankymo parodoje „Absoliuti tekstilė. Nuo ištakų iki XXI a."

Na, pagaliau! Pagaliau mūsų kultūrinę padangę pasiekė ilgai laukta retrospektyvinė Lietuvos tekstilės meno paroda intriguojančiu pavadinimu „Absoliuti tekstilė. Nuo ištakų iki XXI amžiaus". Nedaug reklamuota, tačiau verta ne mažesnio dėmesio nei tame pačiame Taikomosios dailės muziejuje įsikūrusi A. Vasiljevo mados kolekcija. „Absoliuti tekstilė" pristato gana vientisą mūsų profesionaliosios tekstilės audinį, atskleidžiantį pagrindinius XVII–XXI a. raidos etapus: XVI–XIX a. tapiserijos, kilimai ir siuvinėti audiniai; XX a. pirmos pusės kūriniai; 1945–1990 m. (sovietinio laikotarpio) kolekcija; 1991–2014 m. darbai. Dėl eksponatų kokybės ir vertės, kaip ir dėl organizatorių užmojo ir kompetencijos klaustukų nekyla. Kaip nebekyla klaustukų ir dėl tekstilės vietos šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje (vien ko verta visame pasaulyje žinoma tarptautinė Kauno bienalė, kaskart sulaukianti begalės lankytojų). Ir nors paroda retrospektyvinė, nesinori chronologiškai analizuoti, o tiksliau, referuoti menotyrininkių –­ didžiųjų mūsų tekstilės specialisčių –­ atliktų tyrimų, juolab kad išsamūs prof. dr. Ievos Kuizinienės, dr. Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės, dr. Virginijos Vitkienės ir kiekvieną tekstilės giją išnarpliojusios parodos kuratorės tekstilininkės prof. Eglės Gandos Bogdanienės tekstai išspausdinti paro­dos kataloge (kurių, įdomumo dėlei, tenka paminėti, yra du: ekskliuzyvinis à la retro 60 egz. kryželiu siuvinėtu žalsvu viršeliu, primenančiu pokario vokiškus madų žurnalus formatu, skirtas dalyviams, ir dar pakeliui į dienos šviesą –­ paprastesnis, skirtas visiems kitiems besidomintiems). Deja, labai trumpos apžvalgos neišvengsiu, o ir nuo chronologijos pabėgti nepavyks. Nes vienintelis man iškilęs klaustukas –­ dabartinė šalies kultūros politika. Bet apie viską iš eilės.

Lina Jonikė. „Tekstilė ir aš II“, 58 x 76
Lina Jonikė. „Tekstilė ir aš II“, 58 x 76

Parodos nėra itin didelė –­ prisiminus tekstilės istoriją, regėtas parodas ir skaitytus atsiliepimus, akivaizdu, jog šios erdvės vertų eksponatų galėtų būti gerokai daugiau. Tačiau chronologinės eksponatų grupės pakankamai išsamios ir įvairios mastelių, technikų, temų, idėjų prasme. Eksponuojami beveik visų žymiausių XX–XXI a. autorių darbai, o jei ko ir trūksta, tai ne tiek, kad žiojėtų akivaizdi skylė.

Dabar apie aplinkybes, kurios siejasi su kultūros politika. Daugelis tyrinėtojų tekstilės meno ištakas sieja su Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu XVI a. ir remdamiesi rašytiniais šaltiniais nurodo itin vertingą, savitą jo gobelenų kolekciją. Deja, tiek valdovo kolekcija, tiek ir vėlesni vietinių meistrų, manufaktūrų ir fabrikų audiniai pas mus praktiškai neišlikę ar, sakytina, išlikę itin negausiai –­ vertingiausios LDK tapiserijos šiuo metu yra saugomos ir eksponuojamos Lenkijos, Anglijos, Rusijos, Ukrainos muziejuose. Ką padarysi, legendomis apipintos kolekcijos, re­prezentavusios mūsų didikų dvarus, iškeliavo – neišsaugojom. Tad parodoje matome vos kelias tapiserijas, kilimus ir siuvinėtus audinius iš Lietuvos dailės muziejaus fondų, Biržų krašto muziejaus „Sėla" ekspozicijos, Mykolo Žilinsko dailės galerijos, Bažnytinio meno muziejaus. Kaip iš keturių šimtmečių laikotarpio – eksponatų nedaug, nuoseklios raidos ir chronologinės įvairovės nematyti, tačiau vis dėlto pirminei pažinčiai su savitumais tikrai pakanka: per amžius stovėjusios kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, Lietuvos tekstilėje jau tuomet buvo akivaizdus dviejų skirtingų kultūrų susipynimas, įmaišant tradicinių liaudies meno elementų.

Neatsiejama tradicinio liaudies me­no įtaka atsispindi ir parodos turbūt mažiausiai iliustruotoje XX a. pirmosios pusės kūrinių grupėje, kuriai vis dėlto puikiai atstovauja profesionaliosios lietuvių tekstilės tėvu vadinamojo Antano Tamošaičio rištinis kilimas (1936). Tautinė savimonė, domėjimasis ir didžiavimasis tradicine kultūra, liaudies meno puoselėjimas įvairiais būdais perkeliant jį (tiesiogiai cituojant raštus, motyvus, ornamentus arba juos interpretuojant, naudojant tradicinius spalvų derinius, tekstilės technikas) į profesionalią kūrybą buvo būdingas to meto kūrėjams, taip pat ir A. Tamošaičiui, kurio neįkainojamas indėlis į Lietuvos tekstilę, laimei, sulaukė mūsų dienų ne tik rašytiniuose šaltiniuose, bet ir gausaus kultūrinio palikimo forma.

Toliau darosi įdomiau. Parodos organizatoriai sovietmečio tekstilės ekspoziciją išskyrė į dvi dalis: „1945–1970 metai. Pokario ir trauminis okupacijos laikotarpis" ir „1970–1991 metai". Pirmasis dabar tampa įdomus – sovietinės okupacijos ideologijos padiktuotos propagandinės tematikos darbai demonstruoja atkaklias autorių „korektūras": vėliavėlės it nameliai, liaudiški žirgeliai, berneliai, mergelės ir gėlės tyliai priešinasi diktatūrai. Antrasis atskleidžia mūsų tekstilės meno išskirtinę vertę ir kokybę, didžiulį šuolį populiarumo link. Ir vėl reprezentacija, užsakomieji monumentalūs darbai viešosioms erdvėms, tuo pačiu galimybės savitai, unikaliai kūrybai ir pripažinimas tarptautinėse parodose. Telieka priminti autorių pavardes, ir be­sidomintiems tikrai iškils prisiminimai: Mina Levitan-Babenskienė, Juo­zas Balčikonis, Vladislovas Daujotas, Feliksas Jakubauskas, Danutė Kvietkevičiūtė, Liucija Jūratė Kryževičienė, Genorata Razmienė, Regina Sipavičiūtė, Marija Švažienė, Zinaida Vogelienė, Kazė Zimblytė ir kt.

Vidos Gruzdaitės darbas
Vidos Gruzdaitės darbas

Dar viena sovietmečiu ypač svarbi tekstilės kūrimo sritis, kurios nepamiršo parodos organizatoriai – didžiulė tekstilės pramonė. Tokie fabrikai kaip „Kilimai" (Lentvaris), „Audėjas" (Vilnius), „Kauno audiniai", „Kaspinas", „Liteksas" (Kaunas), „Medvilnė" (Alytus), „Linas" (Panevėžys), aptarnavo visą Sovietų Sąjungą, o projektus jiems kūrė gausus būrys tekstilės dailininkų – Genovaitė Žilinskaitė, Angelė Bilevičienė, Anicetas Jonutis, Stanislava Gedvilaitė, Liucija Aniūnaitė-Kryževičienė, Stanislava Černevičienė, Zita Mickonienė, Rima Viliūnienė, Aušra Sutkutė, Kęstutis Balčikonis, Vilija Vizgirdaitė, Rasa Lapinskaitė, Aurimas Rekašius, Olga Ochmanienė ir daugelis kitų.

Vėl domiuosi palikimo išsaugojimu. Taip, daugybė darbų iš sovietmečio epochos, nupirktų valstybės iš įvairių parodų – leiskite priminti, už neįtikėtinai šiems laikams didelę kainą – liko muziejuose, bet iškart kyla klausimas, kur dabar tie, užsakyti konkrečioms viešosioms erdvėms, ministerijų, kultūros namų, kavinių interjerams? Kur po privatizacijos iškeliavo milžiniški fabrikų archyvai su neįkainojamais dailininkų eskizais, skirtais masinei tekstilės gamybai (parodoje eksponuojami užuolaidų audiniai priklauso Lietuvos dailės muziejui, o kilimų projektai –­ autoriams A. Jonučiui, L. Aniūnaitei-Kry­ževičienei, Zenono Varnausko fondui)? Su atsakymu neužbėgsiu už akių. Tik išduosiu paslaptį – parodos organizatoriai ruošiasi naujam kryžiaus žygiui pavadinimu „Absoliuti tekstilė. Dingęs dizainas"...

Kaip tik šioje vietoje galime perei­ti prie parodos dalies nuo 1990 m. ir grįžti prie to vienintelio akis badančio klaustuko apie valstybės kultūros politiką. Nes visi iki vieno šio – dabartinio – laikotarpio parodoje eksponuojami darbai, gausiai įvertinti įvairiais svarbiais prizais tarptautinėse parodose ir atnešę jų kūrėjams Nacionalines premijas ir auksinius Dailininkų sąjungos ženkliukus, yra AUTORIŲ NUOSAVYBĖ. Na ir kas, sakysite, kad po tokiais darbais kaip Laimos Oržekauskienės „Moterys Archatos", Ingos Likšaitės „Raudona užuolaida", Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Rožėm klotas kelias", Linos Jonikės „Rūpintojėlis", „Baltų kandžių" „Šventė", E. G. Bogdnienės, Lauros Pavilonytės-Ežerskienės ir Miglės Lebednykaitės „Velti sodai", Vitos Gelūnienės, Evaldo Janso ir Birutės Letukaitės „Vie­naragio medžioklė", Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Skladukas" ir kt. nėra prierašo „Lietuvos dailės muziejus"? Na ir tas, atsakysiu, kad eilinį kartą išbarstysim tą savo neįkainojamą palikimą, geriausiu atveju, po pasaulio muziejus, ir, duokdie, toliau didžiuosimės savimi, tiesa, jau pamiršę kodėl.

Birutės Vaitiekūnienės darbas – čia

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-16_nr._3504_2015-01-16_nr._3504_virselis.jpg

2015-01-16 nr. 3504

|
Ilja Bereznickas. „Sūpuoklės“Saltomortale #03
Viršeliai


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai