Rimantas Kmita. „ten, kur turėtų būti širdis...“

ten, kur turėtų būti širdis
auga kažkokie krūmai
šokant siūbuoja jie
geriant liepsnoja jie
o gulint krūmoja jie

ir žvirblių pulkai tupia
čirškia ir šokinėja
                   žvirbliai
kaip tikri
                   žvirbliai
kaip gyvi
                   žvirbliai

barškina sausas krūmų šakeles
nabagėliai nabagučiai nabagėlaičiai
                  žvirbliai
akelės žvitrios tik spindi

ten, kur turėtų būti širdis
auga kažkokie krūmai
pavasariais bando žydėti jie
smulkiais savo žiedeliais jie
smulkiais savo beveik nematomais savo
o kvapai, o kvapeliai sumišę
gūsiai nosį tik laužia
čia alkoholio, o čia šlapimo
čia nuotekos kažkokios iš tolumų atidvelkia
ir ten, kur turėtų būt krūmai
prasiveria kažkokios dangaus durys dažytos

po gausaus, po lietaus viskas apsemta
kelios šakelės viršum vandens kyšo
pūgžliai kažkokie, dumbliai, tuščios skardinės
akį tik veria, akį, bet ne krūtinę
ten, kur turėtų būti širdis
viršum vandens
tik krūmai ir žvaigždės
krūmai ir žvaigždės
pakrūmiais žvaigždės
žvaigždės ir žvaigždės
o ten, kur turėtų būti žvaigždės
kažkokios dangaus akys sidabrinės
nemiega, negęsta, nedingsta
ir niekas jų negesina

 

Jorės Janavičiūtės nuotrauka
Jorės Janavičiūtės nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai