Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Katja Huru. Nauji karalienės drabužiai: naujos herojės jaunimo literatūroje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Besibaigiant XX amžiui, kai J. K. Row­ling sukurtas Haris Poteris ant šluotos įskriejo tiesiai į jaunimo literatūros (young adult fiction) skaitytojų širdis, buvo nutiestas takas ambicingiems fantasy rašytojams, trokštantiems pakilti pagal šį apgaulingai paprastą sėkmės receptą. Fantasy ir distopinėje literatūroje – tiek suaugusiųjų, tiek jaunimo kategorijose –­ tradiciškai centre būdavo vyrai ir testosteronu varomas veiksmas, o moterims likdavo vietos nebent kaip objektams. Tokiuose klasikiniuose kūriniuose kaip „Žiedų valdovas" ar „Narnijos kronikos" stiprioms moterims suteikti tradiciniai, moteriški arba blogųjų burtininkių vaidmenys.

Nauja moterų autorių banga lig tol vyrų dominuojamuose fantastinių karalysčių kovų laukuose įkurdino moteris protagonistes. Šioje esė nagrinėsiu naują romantinio urbanistinio fantasy srovę ir mėginsiu išsiaiškinti, kuo ypatinga naujoji herojė.

10 dešimtmečio pradžioje pasirodė L. J. Smith knygų serija „Vampyrės dienoraštis". Romanų centre – Elena, graži ir populiari paauglė, mažame Virdžinijos miestelyje įsipainiojanti į meilės trikampį su vampyrais broliais Stefanu ir Deimonu. Šie vampyrai yra literatūriniai ainiai žavingų, rafinuotų vampyrų, kuriuos XIX a. aprašė Johnas Polidori ir Bramas Stokeris, o XX a. Anne Rice „Vampyrų kronikose" transformavo į būtybes, sutinkamas šiandienos kultūroje.

Rice vampyrai yra vieni pirmųjų, pasižyminčių komplikuotu charakteriu ir individualizmu; jie nebe lėkštos pabaisos, besimaitinančios žmonėmis, o paradoksaliai amoralios, imoralios ir moralios būtybės. Smith laikosi Rice perkurtos vampyriškos tradicijos, bet papildo ją nauja intriga: šie vampyrai lanko mokyklą ir įsimyli paprastą merginą.

Dauguma vyresnių fantasy skaitytojų atpažino šį šabloną (paauglė įsimyli vampyrą), kai iš meilės 109-erių metų Edvardui alpstanti Bela Stephenie Meyer „Saulėlydyje" (2005, liet. 2008) tapo nauja sensacija skaitytojų miegamuosiuose. „Saulėlydis" atgaivino vampyro, kaip jaunų merginų meilužio, įvaizdį, kuris vėliau keitėsi ir šakojosi įtraukdamas kitus mitologinius personažus: vilkolakius, angelus, demonus ir fėjas.

Dažniausiai įvykiai plėtojasi siurrealioje urbanistinėje aplinkoje: fantasy erdvėje, kuri slapta egzistuoja kasdieniame pasaulyje. Paprastai veiksmo centre –­ kuo nors išskirtinė paauglė herojė, sprendžianti gyvybės ir mirties klausimą.

b_200_294_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-23_nr._3505_pabudimas.jpg

Meyer perdirbo ilgaamžę mitologiją taip, kad vampyrai visiškai nutolo nuo tradicinių kraugerių pabaisų. Kaip rašo Tisonas Pugh, paprastai vampyrai įkūnija erotizuotą (ne)mirtingumą, o kraujo gėrimas yra akivaizdi seksualumo alegorija. Vampyro prigimtis esmingai konservatyvi –­ jis niekada nenustoja daryti to, ką daro.

Tačiau kultūriškai ši būtybė lengvai prisitaiko. Anot Ninos Auerbach, kadangi vampyrai yra nemirtingi, jie gali keistis be galo, o kadangi jie visada be­sikeičiantys, jų žavesys prisiderina prie visuomenės pokyčių. Pugh patikslina, kad kintantys, bet stabilūs vampyrai įkūnija kultūrines baimes, susijusias tiek su seksualumu, tiek su mirtimi, taigi vampyras yra puikus pasirinkimas jaunimo rašytojui. Jis pastebi, kad Meyer pasinaudoja vampyro figūros lankstumu mistifikuodama erotiką: vampyrai yra itin erotizuoti troškimo ir siaubo personažai, paviliojantys savo aukas į nemirėlių karalystę.

Meyer apverčia šią konvenciją pavaizduodama Edvardą kaip nuo sekso susilaikantį vampyrą, kuris atsisako maitintis žmonių krauju. Ji derina tai su įtartinoka Rice aistra jaunystei ir grožiui: abiejų autorių vampyrai yra pabrėžtinai patrauklūs ir, nors keletas paverčiami vampyrais vyresnio amžiaus, dauguma jų yra amžinai jauni. Šią jaunystės maniją išreiškia Bela: ji nuolat nerimauja tapsianti vyresnė už Edvardą –­ iš dalies dėl to ji ir trokšta tapti vampyre. Ji kankinasi dėl savo žmogiško nevisavertiškumo ir kankina Edvardą savo žmogišku kūnu.

Iš vienos pusės „Saulėlydis" mums pristato nekonvencinę meilės istoriją tarp jaunos merginos ir blizgančio šimtamečio vampyro, amžinai įkalinto 17-mečio kūne. Šimtamečio potraukis paauglei gal ir keistokas, bet turbūt ne visai taip, kaip tikėjosi Meyer. „Tarp mūsų mažai kas įprasto", – sako Bela Edvardui, aistringai neigdama jų santykių prigimtį. Ji yra visiškai užvaldyta Edvardo ir jos vienintelis troškimas –­ tapti vampyre ir amžinai būti Edvardo žmona: jau pačioje romano pradžioje ji daro viską, ką gali, kad įtikintų vampyrą pasiimti jos kūną ir sielą. Jie abu, įstrigę mazochistiniame susilaikymo cikle, tenkinasi vienas kito neišpildytais troškimais.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-23_nr._3505_saullydis.jpg

Lydia Kokkola tiksliai pastebi, kad, nors Meyer lyg ir reaguoja į popkultūros feministinį sąmoningumą ir politinį korektiškumą kuriant stiprias personažes moteris, tačiau jos mėginimas sukeisti vyro ir moters vaidmenis derybose dėl seksualinių veiksmų yra labai paviršutiniškas. Meyer griebiasi femme fatale stereotipo taip tarsi teigdama, kad seksualiai iniciatyvi mergina kelia pavojų sau ir visuomenei. Be to, visa knygų serija – ypač „Jaunatis" –­ šlovina moterišką nuolankumą ir savidestrukcinį elgesį kaip tikros meilės išraišką.

Kokkola pastebi, kad, nepaisant internetinių diskusijų, kuriose šie motyvai buvo pastebėti ir sukritikuoti įvairaus amžiaus skaitytojų, jų neabejotinas patrauklumas daugybei žmonių rodo, kad Meyer užčiuopė kolektyvinį troškimą. Ir iš tikrųjų, susilaikymas vaizduojamas daugumoje šiuolaikinių fantasy istorijų.

Iškart po „Saulėlydžio" pasirodė „Vampyrų akademija" (2007, liet. 2010), pirmasis iš šešių produktyvios fantasy rašytojos Richelle Mead romanų, kuriuose sekama „Vampyrės dienoraščių" ir „Saulėlydžio" sukurtu šablonu. Bet Mead sukurta Rouz nėra vargšelė, įsimylinti vampyrą. Ji dampyrė – pusiau vampyrė, pusiau žmogus, apmokyta asmens sargybinė, be to, Mead išplėtojo pasaulį su vampyrų rasėmis iš senųjų rusų ir rumunų pasakų: morojais – gyvais, mirtingais vampyrais, geranoriška rūšimi, besidauginančia kaip žmonės; dampyrais – pusiau žmonėmis, pusiau morojais, jų paskirtis yra saugoti fiziškai silpnus morojus; ir strigojais – žiauriais nemirėliais, kurie medžioja visus gyvus padarus, o ypač morojus. Toks vampyro personažo panaudojimas įrodo jo lanksčią prigimtį: Mead perdėliojo vampyrų tradiciją savo tikslais ir sugebėjo sukurti rasių tarpusavio priklausomybės trikampį (kvadratą, jei priskaičiuosime žmones), kuris išryškina personažų santykius.
Rice pristatė vampyrą juo paversdama žmogų, Smith ir Meyer pasirinko paprastesnį būdą – protagonistė, kaip ir skaitytojas, užmiršta apie jo „kitoniškumą", o „Vampyrų akademijoje" skaitytojui suteikiama galimybė tyrinėti nuo žmonių paslėptą vampyrų pasaulį. Morojų visuomenė su žmonėmis komunikuoja tik dėl būtinybės maitintis, ir ši visapusiška paralelinė visuomenė, veikianti pagal savas taisykles, yra dalis „Vampyrų akademijos" žavesio. Toks sprendimas suteikia Mead daugiau laisvės, nei jos turėjo kolegės, kadangi rašytoja nebėra priversta gilintis į skirtumus tarp mums pažįstamos žmonių visuomenės ir tos fantasy visuomenės, kurią ji kuria. Skaitytojams belieka užlaikyti nepasitikėjimą ir mėgautis skaitymu.

Kitaip nei „Saulėlydyje", „Vampyrų akademijoje" nėra jokių iškart akivaizdžių kliūčių, verčiančių susilaikyti. Rouz yra seksualiai iniciatyvi: įsimylėjusi savo instruktorių Dmitrijų, 7-eriais metais už ją vyresnį vampyrą, ryžtasi jo siekti. Dmitrijus iš visų jėgų stengiasi atsispirti potraukiui dėl pragaištingų padarinių, kuriuos šie santykiai sukels daugelio gyvenimuose. Ši dilema yra esminė romanų serijoje.

Čia išlenda jau minėta bjaurioji klišė: jaunos merginos seksualumas rodosi pavojingas. Kai tik personažai pasimyli, Dmitrijus iškart sugaunamas ir paverčiamas strigojumi, bloguoju vampyru. Jį parklupdo Rouz vagina ir jis, nesugebėjęs atsispirti Rouz kūnui, netenka sielos.

*

Ne visi romanai jaunimui yra užvaldyti kraugerių. XXI a. pirmajame dešimtmetyje, kai Ketnė pasisiūlė savanore Suzanne Collins „Bado žaidynėse" (2008, liet. 2010), buvo atgaivintas distopijos žanras. Ši drąsi herojė – medžiotoja, vieniša karė, maišto iniciatorė –­ iškart buvo pastatyta į dvikovą su Bela kaip feminizmo ikona, laužanti visas normas vaidmeniu, dažniausiai atitenkančiu vyrams. Grubi Collins trilogija aplenkė visus varžovus ir įtvirtino žanrą kaip naujausią fenomeną knygų leidyboje po Poterio ir „Saulėlydžio".

b_200_294_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-23_nr._3505_vampyru_akad.jpg

Kaip pastebi tyrinėtojai, jaunimo distopijos tapo atradimu rinkoje, kuri jau suvokė neįtikėtiną serijinių kūrinių jaunimui pasisekimą. Distopija, įspėdama ir gąsdindama, traukia prie svarbių globalių klausimų, tokių kaip laisvė, asmeninis apsisprendimas, grėsmingos gamtos katastrofos ir tirpstančios ribos tarp asmens ir technologijų.

Jaunimo distopijos yra paženklintos dviejų prieštaraujančių rašymo tradicijų: gelbėti ir auklėti. Ši dulce et utile (malonu ir naudinga) koncepcija moko, kaip spręsti kylančias dilemas. Nepaisant didaktikos, jaunimo distopijos atsiduoda ir visai priešingam potraukiui –­ gelbėti nuo socialinių normų. Abu elementai – atskirai ir drauge – vertingi: jie atskleidžia, kad jaunuoliai gali prisiderinti prie visuomenės reikalavimų ir tuo pat metu formuoti visuomenę pagal savo troškimus ir tikslus. Distopijos, atverdamos šias galimybes, prisiima atsakomybę, kurios nereikėtų nuvertinti.
Ketnė įrodo skaitytojams, kad vienas žmogus – paauglė – gali pakeisti pasaulį savarankiškais ryžtingais veiksmais, ir pabrėžia socialinio teisingumo svarbą supriešindama turtuolių Sostinę ir vargšų, prispaustųjų apygardas. Ketnė pradeda maištą užtikrindama skaitytoją, kad net ir jaunas žmogus gali lemti įvykius, ir tampa nesavanaudiškumo, pasiaukojimo dėl bendro gėrio pavyzdžiu.

„Bado žaidynių" Panemas yra atšiaurus pasaulis, bet, turint omenyje jaunųjų skaitytojų išgyvenamus valstybinius egzaminus (jau neminint suaugusiųjų pasaulio su paskolomis ir pensijų fondais), fizinė jėga ir ištvermė, su kuriomis Ketnė imasi neatidėliotinų iššūkių, atrodo viliojančiai. Taigi jei manytume, kad gelbėjimo ir didaktikos derinys moko realaus gyvenimo, ko moko Ketnė?

Su savo vyrišku apdaru, medžioklės įgūdžiais ir akivaizdžiu abejingumu romantikai ji vaizduoja išsivadavimą iš socialinių moters suvaržymų. Jos asmenybė linksta prie individualistinio, drąsaus vaidmens, paprastai atitenkančio vyrams, bet ir jos draugai, ir priešai visaip stengiasi ją iš pasirinkto gyvenimo būdo ištraukti. Ketnė priverčiama imtis nekaltos, iki ausų įsimylėjusios merginos, seksualios karės, žmonos ir motinos vaidmenų, nors nė vienas jos iš tiesų nedomina. Ji tenori apsaugoti seserį ir būti palikta ramybėje, bet viskas baigiasi jos išnaudojimu ir prijaukinimu. Užuot tapusi revoliucinga literatūrine ikona, ji tapo įrankiu, leidusiu patriachalinėms vertybėms prasprūsti pro feministinį radarą.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-23_nr._3505_divergente.jpg

2011 m. (liet. 2012) „Bado žaidynės" susilaukė kompanijos – Veronicos Roth romano „Divergentė". Šiame tiesioginiame „Bado žaidynių" įpėdinyje 16-metė Beatričė auga postapokaliptinėje visuomenėje, padalytoje į penkis tam tikromis dorybėmis pasižyminčius luomus. Kasmet 16-mečiai turi atlikti gabumų išbandymą ir pasirinkti luomą, kuriame praleis visą gyvenimą.

Žinoma, Beatričė pasirenka įspūdingus Bebaimius, pasivadina Triše ir šoka ant traukinio, kuris ją nuneša į naujuosius namus, tolyn nuo tėvų. „Divergentė" net neslepia esanti per kalkę nukopijuotos „Bado žaidynės". Trišė yra švelnesnė Ketnės versija, kuri ne tokiame beviltiškame pasaulyje labiau domisi aukštu, tamsiu ir patraukliu iniciacijos treneriu Ketvertu nei globaliomis problemomis.

Vis dėlto „Divergentė" išsiskiria iš jau minėtų romanų jaunimui: nepai­sant didelio dėmesio meilės istorijai pirmajame romane, sagoje nėra meilės trikampio, tokio būdingo jaunimo literatūrai. Trišė ir Ketvertas patiria dramų, tačiau jų nesutarimai kyla dėl jų įsitikinimų ir asmenybių, o ne dėl kito trenerio ar tokių neįveikiamų kliūčių kaip, tarkim, vieno jų iš buvimas vampyru.

Jaunuolių santykius Roth vaizduoja labai tikroviškai ir tai turi didžiulę edukacinę vertę. Ji pristato Trišę ir Ketvertą kaip lygius ir leidžia skaitytojui sekti, kaip pora tvarkosi tarpusavyje. Šiuo atžvilgiu gaila, kad Roth šią liniją silpnina vesdama Trišę kankinystės ir pasiaukojimo link, o galiausiai priversdama ją atiduoti gyvybę bendruomenės vardan.

Čia aktuali dar viena jaunimo saga: Cassandros Clare serija „Mirtinieji įrankiai", kurioje pasakojama apie 15-metę Klarę. Pirmoji knyga „Kaulų miestas" (2007, liet. 2012) nuveda mus į antgamtinį pasaulį, kur mergina įsipainioja į kovą tarp prieblandos medžiotojų ir demono Niujorko naktiniame klube. Ji sužino turinti medžiotojų kraujo ir įsimyli prislėgtą jaunuolį Džeiką, kurį persekioja tamsi praeitis. Clare išplėtė planuotą trilogiją iki 6 knygų, paskutinė publikuota 2014 m. gegužę.

Jei įmanomas visapusiškas fantasy, „Mirtinieji įrankiai" yra kaip tik toks. Be medžiotojų (pusiau žmonių, pusiau angelų), čia sutinkame vampyrus, angelus, demonus, fėjas, raganas, burtininkus ir vilkatus – visi sukurti laikantis atitinkamų tradicijų. Ši serija įdomi ne dėl originalaus siužeto ar herojės charakterio: Klarė pamažu atranda savo ypatingus gebėjimus, painiodamasi meilės trikampyje ir ruošdamasi kitai didelei kovai fantastinėje pokario karalystėje. Clare knygos įdomios dėl pagirtinos pastangos pasukti nuo cisgenderinio* heteronormatyvumo, tokio būdingo jaunimo literatūrai.

b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-23_nr._3505_kaulu_miestas.jpg

Klarės meilės objektas Džeikas pasirodo esąs jos brolis (nors vėliau paaiškėja, kad tai nesusipratimas), bet jie vis tiek negali atsispirti vienas kitam. Incesto tabu yra vienas stipriausių Vakarų visuomenėje ir labai retai aptinkamas jaunimo literatūroje, nebent kaip prievartos aktas. Uždrausta meilė intriguoja ypač dėl to, kad autorė derina šią romantiką su kito Klarės trenerio Saimono ir Džeiko geriausio draugo Aleko pavydu. Alekas slapta įsimylėjęs Džeiką, o tai nepriimtina prieblandos medžiotojų pasaulyje.

800 metų burtininkui Magnusui įsimylėjus Aleką, žaidimo lenta paruošta įvairiausiems gyvenimo scenarijams, su kuriais gali susidurti jaunas skaitytojas. Ši edukacinė vertė, deranti su fantasy teikiama paguoda, leidžia susitapatinti su veikėjais ir moko priimti žmones, kurie yra kitokie. Kita vertus, fantasy ir atitolina dalykus, skausmingus tikrame gyvenime: kai personažas panašus į žmogų, bet nėra žmogus, skaitytojas neprivalo jo tiesiogiai sieti su savo patirtimi, tačiau žmogiškumas leidžia pastebėti paraleles ten, kur jos tinka ir netrukdo.

Meninės išraiškos trūkumai „Mirtinuosiuose įrankiuose" kompensuojami seksualine įvairove, – stebinančiai retas žygdarbis jaunimo fantasy literatūroje. Atrodytų, kad vampyrų visuomenė ar distopinė erdvė suteikia daugiau laisvės eksperimentuoti su seksualumu, bet kažkodėl tokioje literatūroje beveik neišvengiama cisgenderinės tapatybės ir heteroseksualumo prielaida. Kaip teigia Pugh, apskritai jaunimo literatūroje beveik visada tvirtinamas heteroseksualumas kaip vienintelė savaime suprantama lytinė tapatybė.

Visose, išskyrus vieną, šioje esė aptartose knygose pagrindiniai veikėjai yra heteroseksualūs, homoseksualumas neminimas apskritai, išskyrus užuominą paskutinėje „Divergentės" dalyje „Lojalioji", kai du epizodiniai veikėjai pasirodo esantys gėjai, ir dar menkesnę užuominą apie mergaitę Lin, įsimylėjusią kitą Bebaimių naujokę knygoje „Insurgentė".

Dešimčių knygų tūkstančiuose puslapių mažiau nei dešimt neheteroseksualių personažų yra iškreipta proporcija – neadekvati ir nepakankama. Galbūt edukacinis vaikų ir jaunimo literatūros aspektas sulaiko autorius nuo monogaminio heteroseksualumo atsisakymo. Kadangi jaunimo literatūra nuolat peikiama dėl propaguojamų vertybių ir elgesio modelių, gali būti, kad autoriai sąmoningai vengia nenorminių motyvų.

Kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, Meyer) aš įtariu (ir Kokkola pritaria), kad autoriai tiesiog skelbia savo pačių vertybes, bet kiti lyg ir norėtų sukurti ne tokius norminius personažus. Net Clare, pasirinkusi homoseksualų centrinį veikėją, leidžia jį demonizuoti ar jo homoseksualumo išvis nepastebėti dėl meilužio antgamtiškumo ar seno amžiaus.

Visos mano pristatytos herojės, nuo Elenos iki Klarės, yra nekaltos ir per visą pasakojimą turi po vieną seksualinį partnerį. Šios paauglės žudo, stebi kančias ir mirtį, bet seksualumas aiškiai yra stipriausias tabu. Be to, visų veikėjų galutinė lemtis – šeiminis, heteroseksualus būvis, nesvarbu, kokioje karalystėje jos gyvena; net Rouz, mažiausiai moteriška, pusiau vampyrė sargybinė, lieka su supervyrišku kavalieriumi Dmitrijumi. Vienintelė, kuri netampa žmona ar motina, yra Trišė. Ji miršta nespėjusi prisiimti subrendusios heteroseksualios moters vaidmens.

Be nesvyruojančio heteroseksualumo, šiuose pasakojimuose matyti ir kita problemiška tendencija. Visos jaunosios herojės nuolat aukojasi dėl bend­ro labo, –­ ši klišė laikosi žiniasklaidos piešiamame moters portrete nepaisant visų žygių už lygybę. Aukojamasi įvairiai, bet neišvengiamai, veikėjos nuolat imasi autodestrukcinių veiksmų siekdamos išpildyti savo, kaip jaunų moterų, paskirtį.

Žinoma, vyrai protagonistai taip pat patiria savo kančių dalį, bet, mano manymu, čia esama aiškaus skirtumo. Atrodo, kad vyro pasiaukojimas suvokiamas kaip nepaprastas, o moterų –­ nesureikšminamas, jo tikimasi. Tokia moters dalia. Ketnė paaukoja savo viltis ir svajones pirmiausia dėl sesers, paskui dėl tautos, o galiausiai dėl savo vaikino Pytos. Trišė nepaliaujamai idealizuoja nesavanaudiškumo vertybę, kurią paveldėjo iš savo Nuolankiųjų šeimos, ji paaukoja tiek daug ir taip staigiai, kad pati susinaikina. Bela neišreiškia jokio kito troškimo, tik tapti vampyre ir amžinai likti su Edvardu, ir jos noras išpildomas. Ji tampa žmona ir motina, paaukojusi jaunystę, savarankiškumą, draugus, šeimą, išsilavinimą, žemišką ir dangišką gyvenimą dėl savo vyro.
Vienintelė Rouz iš tiesų gali rinktis ir pasirenka neverčiama. Vis dėlto ir ji, būdama ūmios prigimties, yra linkusi užsikrauti draugų bėdas ir pragaištingai elgtis. Mes dar nežinome, kas nutiks Klarei, bet ji jau patyrė pakankamai savanoriškų savižudiškų misijų ir užduočių, kurioms yra visiškai nepasirengusi.

Kodėl man atrodo problemiška ši tendencija vaizduoti ryžtingai heteroseksualias, nekaltas merginas, kurios žaloja save ir aukoja individualumą vardan bendros gerovės? Juk pasiaukojimas yra vienas iš būtinų herojės (-aus) bruožų.

Nelaikau nesavanaudiškumo savaimine problema ir nereikalauju, kad visi personažai būtų nesuvaržytos seksualinės tapatybės. Pavojinga man atrodo jaunimo fantasy literatūros didaktinė prigimtis, reiškianti ir didelę atsakomybę. Toks žanras, koks yra dabar, įamžina moters, kuriai lemtas heteroseksualus šeimos gyvenimas arba kankinystė, įvaizdį, o kai šis apsireiškia nauju kovotojų Ketnės ar Rouz pavidalu, tampa sunku susekti paslėptas užuominas apie pasenusius, bet tvirtus reikalavimus mo­terims.

Esama keleto romanų jaunimui, kuriuose vaizduojama didesnė charakterių įvairovė – Malindos Lo „Pelenai" (2009) ar Johno Ajvide's Lindqvisto „Įsileisk mane" (2004, liet. 2010), bet tie, kurie pasiekia bestselerių sąrašus, abejingai gilina stereotipus. Kaip ir L. Kokkola, aš priversta paklausti, kodėl fantasy romanai, kurių skelbiamos vertybės artimesnės mano įsitikinimams, nėra tokie įtraukiantys ir kodėl šie sustabarėję moters seksualumo ir socialinio vaidmens vertinimai taip įsigalėję jaunimo fantasy literatūroje, kurioje viskas kaip tik turėtų būti atvira eksperimentams?

* Angl. cisgender – žmogus, kurio psichologinė lytis ir jos išraiška sutampa su biologine lytimi; priešprieša transgenderizmui.

www.popmatters.com, 2014-09-09

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai