Dainius Razauskas. Kur yra Dievas?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pirmiausia, Dievas ir mūsų supratimas apie Dievą, mūsų mintys apie Dievą, mūsų susikurtas daugiau mažiau aiškus Dievo vaizdinys – ne tas pat. Kaip tikrovė – ir mūsų supratimas, mūsų mintys, vaizdiniai apie tikrovę ar tikrovės vaizdinys. Tad kol kas palikime ramybėje Dievą su tikrove ir panagrinėkime savo mintis, savo vaizdinius.

Daug vaisingesnis ir toliau vedantis klausimas, nagrinėjant Dievo vaizdinį, man regis, būtų ne įgrisęs „ar yra Dievas?", o „kur yra Dievas?", jei tartume Jį esant. Neseniai šį klausimą uždaviau vienam, mano įsitikinimu, giliai ir nuoširdžiai tikinčiam žmogui ir, labai išmintingai nesulaukęs atsakymo, kažkaip savaime ėmiau nuolat apie tai galvoti pats.

Iš tikrųjų klausimas, bent iš pradžių, neatrodo keblus. Galima pradėti jį nagrinėti, pavyzdžiui, taip: jei eitume vis pirmyn ir pirmyn, kad ir kiek toli, tai vienąsyk prieitume Dievą, ar ne? O jeigu ne pirmyn, bet į kairę? Į dešinę? Atgal? O jei leistumės žemyn? Tikrai ne, veikiau priešingai! Išties, ilgus amžius, ištisus tūkstantmečius žmonės manė, o ir dabar daugybė, gal net dauguma žmonių nejučia tebemano, kad Dievą tikrai turėtume pasiekti kildami aukštyn.

Neseniai į mano namų duris paskambino dvi solidžios moterys, turėjusios šviesių vilčių mane atversti į kažkurį vienintelį tikrą tikėjimą, ir į joms mano užduotą tą patį klausimą „kur yra Dievas?" ramiai atsakė iš anksto aiškų atsakymą: „Danguje!" Priminus apie dangų išnaršiusius kosmonautus ir ten siuvančius dirbtinius Žemės palydovus, man buvo paaiškinta, kad Dievas yra tam tikros energetinės būsenos, todėl kosmonautai jo ir nepastebi. Tai tvyranti danguje, aukštai virš Žemės, tam tikra energija. Bet jeigu tai energija, tai ją turi būti galima išmatuoti džauliais, o jeigu ji yra aukštai virš Žemės, kad ir kaip aukštai, tai tą atstumą vis dėlto turi būti galima išmatuoti kilometrais ar šviesmečiais. Juoba kad virš Žemės ar po Žeme, kosminiu požiūriu, tėra susitarimo reikalas.

Na, pokalbis su tomis solidžiomis moterimis taip toli nenukeliavo, bet klausimas, mano įsitikinimu, labai, itin, perdėm rimtas. Jei tikime Dievą –­ o daugybė žmonių laiko save tikinčiais, – tai kur vis dėlto įsivaizduojame jį esant? Gal kurioje nors tolimoje galaktikoje? Bet tada tai būtų veikiau ne Dievas, o mūsų dar visai neseniai taip karštai ieškotas ir turbūt tebeieškomas po žvaigždėtąsias platybes „proto brolis", potencialus „atei­vis iš kosmoso". Kad ir koks panašus būtų tasai mūsų laukiamas jo „atėjimas" (iš „kosmoso") į mūsų įsivaizduojamą Dievo apsireiškimą, tai vis dėlto būtų ne Dievas, o tik kita protinga – tegu ir šimtąsyk protingesnė – būtybė.

Žinoma, pakankamai gudrus ir prasilavinęs pašnekovas man primintų, kad mūsų visata nėra begalinė, kad laike ji yra apribota Didžiojo sprogimo, perdėm primenančio Sukūrimą, o erdvėje ji nuo to sprogimo iki šiol tebesiplečia (ir arba plėsis amžinai, arba po kurio laiko vėl ims trauktis). Vadinasi, Dievas galėtų būti anapus mūsų baigtinės visatos: prieš Didįjį sprogimą laike ir visatos ribų erdvėje. Įspūdingas vaizdinys! Prisipažinsiu, mane jis ilgą laiką žavėte žavėjo ir savaip tebežavi. Vis dėlto, kalbant kiek griežčiau, savo prasilavinusiam pašnekovui, kuriam jaučiu nuoširdžią, gilią simpatiją, turiu priminti, kad į šią sprogusios ir tebesiplečiančios visatos sampratą įeina ir laikas, ir erdvė, tad prieš Didįjį sprogimą, pagal šią sampratą, laiko nebuvo, o visatos nėra erdvės. Tad ir Dievui nei laiko, nei erdvės ši visatos samprata, deja, nepalieka.

Ričardo Šileikos nuotraukos
Ričardo Šileikos nuotraukos

Tokia mokslinė visatos samprata gimė iš matematinių formulių, iš grynai formalių lygčių, tos lygtys formaliai yra sklandžios ir neprieštaringos (su tam tikromis spragomis tolesniam pažinimui, žinoma). Tačiau prabilę „žmonių kalba" apie laiką, kuomet nebuvo laiko, ir vietą, – vadinasi, tam tikrą erdvę, –­ kurioje nėra erdvės, mes patenkame į savo kalbos spąstus. Tai vėl ne pačios tikrovės, o mūsų vaizdinių apie tikrovę ir jų išraiškos, vertimo iš vienos kalbos į kitą, reikalas.

Be to, mokslinės visatos sampratos tolydžio kinta. Galų gale, kad ir kokia moksliška būtų visatos samprata, ji tėra samprata – ne pati visata. Tikrovės samprata, mūsų mintys apie tikrovę nėra ir niekuomet nebus pati tikrovė. O tai reiškia, kad mes iš tikrųjų kalbame ne apie Dievą tikrovėje, bet neišvengiamai tik apie Dievo vaizdinio vietą mūsų tikrovės sampratoje. Kitaip kalbėti išvis neįmanoma. Tai suvokti labai svarbu. Tai būtų jau didelis žingsnis atsakymo į mūsų klausimą link.

* * *

Tai suvokę, mes prieiname kitą seną kaip pasaulis klausimą, anksčiau ar vėliau kylantį kiekvienam nuosekliai, atkakliai mąstančiam žmogui: ką mes apskritai žinome ir galime sužinoti apie tikrovę, o kas tėra tikrovei primetamos mūsų mintys ir vaizdiniai? Šis klausimas pagimdė daug sudėtingų filosofijos teorijų, jį sprendžiant sukurta visokių transcendentalinių ir fenomenologinių sąvokų – tiksliau, koncepcijų, – kurios, užuot jį nuskaidrinusios, tiesą sakant, įklampino dar giliau. Bet mes (šimtas tūkstantąjį kartą) pradėkime nuo nulio, pažvelkime į jį plika akimi, todėl pamėginkime kalbėti lietuviškai.

Pradedant nuo nulio, pirmiausia verta surūšiuoti savo pažinimo priemones, t. y. būdus, kuriais mes įgyjame bet kokį žinojimą: tai penki jutimai – regėjimas, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas, kuriais mes suvokiame reginius, garsus, kvapus, skonius, prisilietimus – ir, pridurkime pilnumos vardan, menta, kuria mes suvokiame mintis, arba protas, kuriuo suvokiame ir (bent iš dalies) tvarkome prasmes. Jutimai sudaro vadinamąjį išorinį pasaulį, o mintys, prasmės (kartu su jausmais, nuojautomis, vaizdiniais, žinoma) – vadinamąjį vidinį.

Taip, tarp mūsų gyvena žmonės, netekę ar nuo gimimo neturintys kurio nors jutimo, tačiau (jei tik tai nėra protas) jie lieka žmonėmis. Taip, kai kurie gyvūnai turi mums nesuvokiamų jutimų (antai šikšnosparniai, delfinai girdi ultragarsą, musių akys rodo visai kitokį pasaulį ir t. t.), todėl negalima atmesti galimybės, kad ir žmogus atskiru atveju galėtų įgimti ar išlavinti kokį nors „šeštąjį pojūtį" – tapti ekstra-sensu, lietuviškai „virš-jučiu" ar „perdėm-jučiu". Galų gale žmogus seniai išmoko gerokai pratęsti ir papildyti savo jutimus kuo įvairiausiais prietaisais, kuriais nuolat remiasi mokslas. Bet tai nekeičia esmės.

O esmė ta, kad mūsų pasaulį sudaro suvokiniai, kad ir kokių jutimų, tiesioginių ar papildytų prietaisais, mums teikiami, kad ir kaip išmaniai proto suderinami. Tačiau tai dar ne viskas: suvokiniai neįmanomi be suvokimo, todėl jo irgi nedera išleisti iš akių, išmesti iš mūsų „nulinio" tikrovės paveikslo. Šiaip ar taip, be suvokimo neįmanomas joks suvokinys, vadinasi, joks patyrimas nei mąstymas, vadinasi, nė joks sprendimas apie tikrovę. Paprastai tariant, be suvokimo nėra tikrovės. Jei toks teiginys kam nors pasirodytų per stiprus, gal tasai teiktųsi jį paneigti ir pasiūlyti mano suvokimui tikrovės be suvokimo pavyzdį?

Kaip be suvokimo nėra įmanomas joks suvokinys, taip savo ruožtu, beje, suvokimas nėra įmanomas be suvokinio. Čia žodis į-manomas yra itin tikslus, nes kalbame būtent apie tokią, vienintelę įmanomą tikrovę.

Trumpai drūtai: mūsų tikrovės pamatą, arba pačią pamatinę mūsų tikrovę, sudaro suvokinio ir suvokimo jungtis. Dvi neperskiriamos pirminės priešybės, už kurias pirmiau niekas nėra įmanoma. Du lazdos galai, tarp kurių įsiterpusi visa vienintelė mūsų tikrovė. Vienos tikrovės dvi pusės.

Ričardo Šileikos nuotraukos
Ričardo Šileikos nuotraukos

O jei taip, tai dabar grįžkime ir šitoje pamatinėje tikrovėje iš naujo užduokime savo antraštinį klausimą: kur yra Dievas? Gal Dievas yra koks nors suvokinys? Kad ir koks: reginys, garsas, kvapas, skonis, prisilytėjimas? Beje, kodėl skonis turėtų būti prastesnis, tarkime, už regėjimą? Jei suabejotume, gal tikrai Dievas gali būti akimis paregėtas, tai turėtume leisti, kad Jis galės būti ir paskanautas. Skamba šventvagiškai, bet mintis ne nauja: tik prisiminkime Komuniją... Šiaip ar taip, jei Dievas būtų suvokiamas jutimais ar kuriuo nors jutimu (kad ir per kokį prietaisą), Jis priklausytų vadinamajam išoriniam pasauliui ir prilygtų daiktui. Net jeigu pavadintume Jį „energija" ar „lauku". Nors visi tokie pavadinimai, akivaizdu, nebepriklauso jutiminiam suvokimui, o yra proto, minčių padaras.

Tad gal Dievas yra koks nors „vidinis daiktas", vadinamojo vidinio pasaulio suvokinys, pavyzdžiui, kokia nors mintis, jausmas ar vaizdinys? Koks nors labai labai šviesus, labai labai geras, labai labai didelis ir galingas. Tarkime, toks aukšto ūgio, tvirto sudėjimo pagyvenęs vyriškis žilais plaukais ir barzda, tiesia gražia nosimi... O gal geraširdis riestanosis linksmas storulis? Jaunas, liesas, ilgais plaukais, kančios surakintu veidu? Beje, nenaujas geras klausimas: kodėl vyriškis? Ar tik dėl to, kad vadiname Jį vyriškosios giminės daiktavardžiu? Ką, vėl kalbos pinklės? Svarbiausia turbūt –­ gilios, išmintingos, kiaurai veriančios Jo(s) akys. Arba, tarkime, tai visa kiaurai mąstantis, kiaurai veriančiomis mintimis banguojantis niekatrosios giminės Soliaris vidur žvaigždynų.

* * *

Nejučia mes vis dėlto artėjame prie esminio sprendimo. Jį mena privaloma Dievo vaizdiniui išmintis, visažinystė, visa-mąstymas, o jei tai žmogaus pavidalo Dievo vaizdinys, tada privalomos jam ypatingos akys (sutikite, nepalyginamai svarbesnės už barzdą ar ūsus). Netgi viena pati Akis. Ar akis čia tereiškia regėjimo juslę, vieną iš penkių jutimų? Taip manydami vėl nenorom turėtume pajuokauti ir šią mūsų Akį pastatyti vienon greton su ne mažiau didingais Ausies, Nosies, Liežuvio simboliais. Tačiau supratę Akį simbolizuojant patį suvokimą, suvokimą kaip tokį, žengsime dar vieną esminį žingsnį prie atsakymo į mūsų antraštinį klausimą.

Dievo nėra tarp suvokinių, net jei tai kuo didingiausi mūsų vaizdiniai, – Dievas tegali būti kitoje pusėje, ten, kur Suvokimas. Viena vertus, lyg niekur, nes viskas, ką mes aplinkui ir viduje suvokiame, tėra suvokiniai. Kita vertus, visur, kur tik reiškiasi kad ir koks suvokimas. O kadangi be suvokimo negali būti nė jokio suvokinio, kadangi suvokimas – būtinas tikrovės dėmuo, tai Dievas yra visur, visame kame be menkiausios išimties. Čia. Dabar. Jis stebi ir suvokia mano akimis, ausimis, nosimi, liežuviu ir lytėjimais mano reginius, girdinius, uostinius, skonius ir lietinius, mano protu ir vaizduote – mintis, jausmus ir vaizdinius, plaukiančius pro Jo visa reginčią Akį. Ji kaip tik todėl ir yra visa reginti, kad regi visa, kas tik yra regima visomis pasaulio akimis (suprantama, ne vieno iš jutimų, o išplėstine suvokimo prasme). Jis stebi, suvokia ir Tavo, gerbiamiausias skaitytojau, akimis, ausimis, nosimi, liežuviu, lytėjimais, taip pat protu ir vaizduote. Ir šia prasme mes su Tavimi esame lyg dvi Dievo akys, reginčios pasaulį kiekviena savu kampu, kiekviena savą tikrovės dalį, todėl mums ginčytis tėra tik tiek prasmės, kiek tai padeda atsipeikėti.

Ar viskas taip paprasta? Į ką tad aš kreipiuos melsdamasis, kas sužadina man šitą beribę nuostabą ir meilę, kieno prašau pasigailėjimo?

Svarbiausia nepamiršti, kad nei joks išorinis akies piešinys, atvaizdas, nei joks vidinis akies įvaizdis nėra pati reginti Akis! Tai pamiršti reikštų stabmeldystę giliausia ir tikriausia prasme. Suvokimas nėra suvokinys! O tai reiškia, kad paties Suvokimo neįmanoma suvokti.

Žiūrėdami į veidrodį išoriniame pasaulyje matome savo veidą, antakius, akis, blakstienas, akies obuolio baltymą, išvagotą plonų kraujagyslių, vienokios ar kitokios spalvos rainelę ir bedugnį neįžvelgiamą vyzdį, bet visa tai tėra išorinio pasaulio, regėjimo jusle suvokiami daiktai – nebent juos suvoktume perkeltine prasme, kaip vidinio pasaulio žymenis, simbolius. Panašiai vidiniame veidrodyje: įsižiūrėję į savo mintis, jausmus ir vaizdinius, niekuomet nepamatysime, kas tuomet mato, paties matančiojo, nepastebėsime paties stebinčiojo, paties suvokimo, ir net kai, regis, visai jau apgręžėme suvokimą į save, kai jau, regis, galime sušukti: štai jis, suvokimas, suvokiu jį! – tai, ką suvokėme, jau nebėra suvokimas, o tik suvokinys, tikrojo gyvo suvokimo išnara. Suvokimas nesuvokiamas, regėjimas neregimas – kaip tasai bedugnis, juodas, esmiškai bespal­vis vyzdys pačiame akies vidury. Į klausimą kur tad dabar galime laikinai atsakyti – štai ten, ar gal veikiau – čia...

Beje, tai vienintelis įmanomas anapusis vienintelėje įmanomoje tikrovėje. Jei kas nesutinka, tegul nurodo kokią nors kitą vietą ar bent kryptį. Žinoma, vietoj „anapusis" galima būtų tarti „šiapusis", bet tai priklausys tik nuo to, kur ir ką tarsime esant save.

Kiekvienas žinome, kad mūsų suvokimas, dėmesys, sąmoningumas nėra visuomet vienodas. Jis svyruoja, banguoja. Taip mirksi akis: čia plačiai prasimerkia, čia prisimerkia ar net visai kuriam laikui užsimerkia, kaskart atverdama ir užverdama nemirksintį, nuolat suvokiantį vyzdį. Taip mes užsimerkiame miegodami (tiek pažodine, tiek išplėstine prasme), bet ir tuomet suvokimo visai neprarandame. Dalį savo miego laiko mes sapnuojame, net jei paskui savo sapnų neprisimename (bet ir tuomet, kai nesapnuojame, miego užmerktas, tačiau nemirksintis

Vyzdys suvokia – pamatinį, „nulinį" suvokinį, neturintį požymių). Sapnuojame kitą pasaulį, kitą tikrovę, iš dalies ar net visai panašią į tikrovę ovyje, tik paprastai mažiau sąmoningą. Paskui nubundame ir liekame savimi, tuo pačiu aš, kuris gyveno mūsų sapnuose, tik sąmoningesniu.

Nė nesikėsindami į jokią metafiziką galime paprasčiausiai palyginti su sapnu ir ovyje mus supantį pasaulį. Tiesiog įsivaizduokime trumpam, kad štai dabar sapnuojame. O tai reiškia, kad paskui nubusime ir liksime savimi, tuo pačiu , kuris gyveno šitame pasaulyje, tik sąmoningesniu.

O jei taip, tai, pirma, net miegodamas potencialiai jau esu nubudęs. Kitaip tariant, potencialiai esu tas pats , kuriuo iš tikrųjų tapsiu ir būsiu nubudęs ir kuris dabar miega ir sapnuoja mane tokį, koks esu šitame sapne. Dar kitaip tariant, jau dabar esu ne tik tas, kas esu, bet kartu tarsi nėščias tuo savimi, kuriuo būsiu nubudęs. Ir kaip nėščia būsimoji motina nėra viena, bet nuolat turi paisyti to, kurį savyje nešioja, taip ir , supratęs, kad nubusiu, nebegaliu nepaisyti to sąmoningesnio, šviesesnio, tikresnio savęs, kurį savo sielos įsčiose nešioju. Išties, jis yra tikresnis, tikrasis , nes nubudęs aš labiau būnu ir esu savimi nei užsisapnavęs. Be to, sapne aš dažnai esu ne vienas, o su kitais, tačiau visi, kuriuos sapnuoju, nors sapne jie man yra kiti, lygiai priklauso sapnui, todėl išreiškia ir sudaro tą patį dabar sapnuojantį, o paskui nubusiantį aš, kuris nubudęs tad yra ne tik tikresnis, bet ir pilnesnis aš nei tas, kuris jam atstovauja sapne. Antai priešas, su kuriuo sapne kovoju, yra mano paties nubusiančiojo dalis. Nors iš to, beje, niekaip neišeina, jog turėčiau pasiduoti, vis dėlto dorovinio (moralinio) santykio čia išvengti nebeįmanoma.

Antra, kad jau aš pastebėjau savo sąmoningumo svyravimus, niekas netrukdo numanyti, kad įmanomas ir toks daug ryškesnis sąmoningumas, kokio dar nė nesu patyręs ar bent nepamenu –­ kaip sapnuodamas nepamenu savęs nubudusio. O pratęsus mintį, galima bent jau daryti prielaidą (induktyviai), kad įmanomas ir visiškas (absoliutus) sąmoningumas, taigi visiškas (absoliutus) nubudimas iš visų sapnų. Net jei pasirodytų, kad ne tik šis pasaulis yra sapnas, bet dar ir tasai, į kurį iš jo nubusiu. O kadangi sapnuoju aš save pats, nors ir ne vieną, tai tasai, kuris galiausiai nubus, irgi būsiu aš, nors ne vien mano, – visų tikrasis aš. Visų pasaulin prasimerkusių akių, „visų, kas mirksi", – visų gyvų būtybių vienas ir tuo pat metu tikrasis mano Aš. O jei taip, tai jau dabar, savo sapnuose, aš turiu Jį, tą tikrąjį Save, savo sielos įsčiose – nesu nuo Jo atskirtas. Ir niekas niekad niekaip negali manęs nuo Jo atskirti, kad ne piktos mintys. Užtat, Vydūno žodžiams pritariant, „gyva tikyba yra atsibudimas Dievuje" („Raštai", III, 1992, p. 400, žr. 404).

Jis turi mane savyje, nes aš esu Jo sapno dalyvis, ir aš turiu Jį savyje, nes Jis yra tikrasis, galutinis aš, kurį nešioju savyje kaip savo tikrojo sėklą, esmę ir išsipildymą. Jis yra mano Tėvas, o aš esu Jo sūnus – ir aš esu Jo tėvas (kaip Juozapas), o Jis yra mano, žmogaus, Sūnus.

Viena prasme, tai išties tas pats aš, o kita prasme – visai, visiškai kitas. Sekant palyginimu su akimi: rainelės spalva sutaptų, jei ne vyzdžio didumas. Viena vertus, pusmerkės žalsvos akelės, kita vertus – grynas atviras visa regintis Vyzdys.

Visiškas, nepridengtas Suvokimas ir Jo visiškas, nepridengtas Suvokinys –­ spindinti, švytinti, šviesa trykštanti bekraštė erdvė be pradžios ir galo lyg tūkstančiai saulių į visas puses. Ta pati, kuri dabar štai blykšo aplinkui, apniaukta mūsų sapnų.

Dieve šviesus, Erdve bekrašte pro visas miglas! Žemės platybe neaprėpiama, neapsakomo grožio! Medžiai, paukščiai ir gyviai visi, mano broliai ir sesės!

Štai kur.

Todėl nėra nė mažiausio reikalo keliauti į Jeruzalę prieš du tūkstančius metų nei į Indiją, Tibetą ar kitą galaktiką.

* * *

Priminsiu, kad visa tai tėra vaizdiniai ir įvaizdžiai. Bet kitaip ir būti negali, nes visa kas tėra vaizdiniai ir įvaizdžiai, išskyrus tai, apie ką kalbame, todėl į tai neįmanoma parodyti pirštu, o tik privesti, apvesti vaizdiniais ir įvaizdžiais. Svarbiausia nepamiršti, kad tai tik vaizdiniai ir įvaizdžiai, ir nepavirsti stabmeldžiu, manančiu, kad nupiešta ar įsivaizduojama akis labiau regi jį, nei jis ją.

Ir nepamiršti, kad žodis – ne asmenvardis, o įvardis, kuris įvardija kiekvieną kartą tą, kuris jį taria, nesvarbu, rašydamas ar skaitydamas. Čia Tu esi.

Komentarai  

 
-1 #88 suvokinys 2015-03-28 11:53
dialektika citata:
Dievas yra visur, išskyrus pinigus.
Dievas yra visur, įskaitant pinigus.

Pataikė taikliausiai iš jūsų visų, mieli.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#87 nbd to dovanokite 2015-03-04 18:24
interesai gadina žmonės, žmonės interesus. donskio interesai pagadino domėjimąsi donskiu. ir tai kažin, ar turi ką bendro su akademiškumu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #86 Dovanokite opiniai 2015-03-04 10:55
Iš tikrųjų aš iš dalies sutinku su Jūsų nuomone ir taip pat manau, kad tik išpūstas ego priima kritiką kaip asmeninį įžeidimą. Suklysti gali visi, todėl ir reikalinga dialektika kaip pokalbio forma. Tačiau bėda kyla tuomet, kai diskutuojant nusileidžiama iki asmeniškumų - tu šioks, anoks ir ketvirtoks. Retas kuris jaučia malonumą būti įžeidinėjamas asmeniškai ir vaizdžiai lyginamas su įvairiais gyvūnais, būtinai pabrėžiant, kad esi žemos padermės gyvis. Čia kyla bėda, čia nutrūksta diskusija apie reiškinį. Vadinamasis feisbukas šią problemą išsprendė oriai - banas ir taškas besitaškančiam, rodos, neadekvačiam žmogui. Aišku, tas mygtukas išryškino kai kurių asmenybių problemas: "Ak, jis mano kitaip? Banas!". Šis komentavimo kultūros fenomenas, manau vertas dėmesio, nes jei tik turima galimybės, tai iškart atsiribojama nuo anoniminės priešingos nuomonės, o jei manai priešingai, būk malonus, įsivardink ir tada jau drąsiai rėžk ką manai. O kodėl nebelieka drąsos? Kodėl visi nutyla, kai reikia savu vardu pasakyti, jų manymu, teisingą nuomonę? Kur dingta tos žanos d'ark, tie don kichotai?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #85 opinia dovanokit 2015-03-04 10:08
dėl bernardinų tai sklido kalbos, kad priverstinė registracija buvo įvesta didžiojo liberalo Donskio prašymu. Neva jis negalėjo užmigti dėl komentarų, išprovokuotų jo paties straipsnių, pravardžiuojant lietuvius "homofobais", "ksenofobais", "naciais"ir visokiais kitokiais naujadarais... ir, žinoma, susilaukdavo ne visai politkorektiško atkirčio... ir be jokių asmeniškumų. Nors akivaizdžius įrodymus, kad jis neteisus, išpūstas ego taip pat priima kaip asmeninį įžeidimą.
Kadaise, filosofija demaskuodavo šventeiviškumą, bet kažkaip taip atsitiko, kad galiausiai - jį nusavino ir privatizavo. Pasisavino. Bet dabar, apsikeitė vietomis daiktų tvarka.
Nieko nepadarysi. Politkorektišku mas tai naujoji cenzūra. Tad nedrumskime tos (akademinės) skaistybės, nekalbėkim apie aktualias temas.... Kam kalbėti apie tai, kas šokiruoja, kas nemalonu... Nemalonu – nenaudinga, neracionalu... Pakalbėkim apie tai, kas niekam nerūpi. Apie tai, dėl ko niekam neskauda.
Apie kokį tai diskursą, besiskleidžiant į 4 straipsniuose praktiškai nebeskaitomame laikraštyje, Pakalbėkim apie tai, ko nėra - apie pilietinę visuomenę. Kalbėkim apie viską, kas neturi prasmės. .
Užsisupkim žodžiais... Padalinkim labdarą vieni kitiems - pagirkime ir padrąsinkime vienas kitą... Suremkim savo ego – petys į petį – vienybėje, pasijusime reikšmingi... Juk yra pasakyta - „ėjo literatas per mokyklos kiemą ir pamyžo – štai jums ir literatūrinė srovė...“
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#84 nbd apskritai 2015-03-03 18:52
su kritika pas mus aš kol kas dar nesusidūriau. intensyvios paieškos baigdavosi vakarietiško modelio perkėlimu mūsų literatūrai ar kažkam panašaus. yra įvaldę tuos modelius ir yra neįvaldę, ir vieni ir kiti, mūsų kraštuose vadinami kritikais ir kritikėmis.
gal Cibarauskė turi kitą nuomonę?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#83 nbd dovanokite opini 2015-03-03 18:48
Cibarauskė ne tiek išsisakė, kiek davė nurodymus ką reikia skaityti, ko nereikia, tuo parodydama, kad už savo sakymą ji nėra atsakinga, atseit jis atliekamas dėl pinigų ar kokio nors formalumo, kurio funkcija yra pranešti „ aš esu Cibarauskė ir aš esu“. jos išlindimas iš už anapus dūminės uždangos tik pagirtinas. ji galėtų imtis dialektikos, bet kol kas to nelaiko rimtu užsiėmimu. kaip ir mes nelaikome jos pasisakymo rimtu.
kažkas neseniai komentavo, kad autoriai litmenyje nesilanko. norėta pasakyti, kas, kad jie nerašo į litm, ar kad jie nekomentuoja po (parašymais)?
dialektika reikalinga patiems autoriams, kurie dar neatsirado čia, ne man. gal todėl, kad kai čia atsiduriu aš nematau autorių. gal todėl, kad tik per dialektiką jie pamatytų kad vienas nuošimtis šio užsiėmimo yra vertesnis už septyniolika komisijos narių apkaušimo ir teigiamų vertinimų.
ačiū už dėmesį. tęskite ir neužmeskite. gėriuosi jumis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #82 dialektika 2015-02-28 13:47
Dievas yra visur, išskyrus pinigus.
Dievas yra visur, įskaitant pinigus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#81 Dovanokite opiniai 2015-02-27 23:53
Nekvestionuoju nei Bleizgio, nei Cibarauskės minčių teisingumo, nes reikėtų į tai įsigilinti, tačiau tai, mano manymu, viešos minčių dialektikos pavyzdys. Abu nesislėpdami išsisakė. Panašiai kažkada ir Vanagui Gailius aiškino dėl savo šlapio spalio įvertinimo. Anonimų diskusija komentaruose menkavertė, nes tikrai dažnai nukrypsta į asmeniškumus, kurie tikrai niekaip nesusiję su aptariamu reiškiniu, kartais ir iki įžeidžiamos retorikos, kurią sau viešai kažin ar leistų, pavyzdžiui, anonimas studentas komentarų skiltyje gali sudirbti dėstytoją dėl jo literatūros sampratos, tačiau per paskaitą net ir ginant nuomonę, grįstą teoriniais modeliais, atsargiai rinktų žodžius ir tikrai neleistų sau atsiduoti emocionaliam asmeniškumui. Tuo tarpu dėstytojas paskaitoje gali būti asmeniškesnis negu internete, nes uždara erdvė jį apsaugoja: ne iš piršto laužtos pastabos apie kirvius, krivius ir apsėdimą užsisėdant :))) Grįžtant prie to pačio tarpukario ir slapyvardžių, tai ir ten būta įdomių dalykų: Sruoga anonimiškai recenzuodavo Sruogos kūrinį taip sau pasikeldamas uodegą :)))Kokia vertė iš tokio straipsnio skaitytojams nežinantiems, kad jis čia apie save taip puikiai sudėsto? Jei grįžtant prie Jūsų pastabos apie diskusijas bernardinuose, nemanau, kad dėl dialektikos užraukė anonimiškumą: veikiau buvo kitos priežastys, kurios greičiausiai susijusios,su tuo, kad po straipsniais anonimai vertindavo asmenis, o ne teksto mintis ir pateiktas idėjas? O dėl knygelės leidimo sugalvotu vardu, tai galvoju kokio masto asmenybe reikia būti, kad galvotum jog tavo ankstesni darbai gali paveikti naujojo vertinimą? Kodėl taip pasielgė Hario Poterio autorė, leisdama naują knygą, suprantu, o kodėl taip reikėtų elgtis Alytei iš Principėnų kaimo, nė nenumanau :))) Matau, kad tiek Jūs, tiek aš sutinkame, kad dialektika turėtų vykti tik idėjų lygmenyje ir liūdna, kai vietoj diskusijos apie reiškinį nusikeliama į, pavyzdžiui, kūno formų ar proto galimybių vertinimą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #80 kafkė baltui 2015-02-27 23:06
"Kol kažkas mus stebi, dalelės virsta materija. " . Diskusijoj jau įrodėm matematiškai Dievo - vienio buvimas Jei fizikai dar atsilieka, tai tik dėl to, kad nesugeba surikiuot iš kosmoso sklindančios energijos bangų nuo subtiliausių, su auksčiausiom amplitudėm iki žemiausių, kurios materializuojas i, kaip sakot, jau materijoj.

Vaikus mokint reiktų pradėt būtent nuo tokio holistinio pasaulio pažinimo.
Ko vertas mokymasis, jei jis neišmoko pažint nei savęs, nei Dievo ir paleidžia po 25 suolų brūžinimo žmogų klaidžiot po pasaulį tarsi aklą, pilną baimės ir nerimo dėl ateities, nęsąmoningai kuriantį kolektyvinėj sąmonėj destrukciją... kurios negatyvi energija gali prasiveržt vėliau visokiomis katatrofomis.
Mūsų protas galinga jėga, dirba, kuria nesustodamas dieną ir naktį. Tik ką jis kuria priklauso nuo varomosios jėgos, minčių užsakovės, kurių yra dvi - meilė ir baimė. Nuo jų priklauso, kokį pasaulį mes kuriame sau ir kitiems.
Kiekvienas iš mūsų įtakoja visą visatą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#79 baltai.lt 2015-02-27 21:07
Pagal žmogaus smegenų veiklos produktą filosofiją, Dievas prasideda žodžiu ir juo pasibaigia. Kol žmogus filosofuoja, tol jis yra ar YRA? Nuo momento, kai jis atsiranda žodyje YRA, prasideda jo yrimas yra.Tai švieos atsiradimo filosofija. Bet išlieka klausimasne jo pradžios ir pabaigos, bet priežastingumo iki bet kurios gyvybės atsiradimo. Dievo ar Kūrėjo nėra? Jei nematau ar kitaip nepatiriu kažko, vadinasi nėra? Keistoka tada ir fizikų teorija apie kvantinę visatos prigimtį, kuri kuria holograminę tikrovę. Kol kažkas mus stebi, dalelės virsta materija. Šito nei fizikai, nei filosofai negali paaiškinti, matyt jiems trukdo pirmoji žodžio F raidė. Matyt teks pradėti nuo Fibonači skaičių sekos ir vėl viskas iš pradžios...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#78 opinia nbd 2015-02-27 19:43
gražus Jūsų minčių srautas.
noriu dar.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#77 opinia 2015-02-27 19:30
Jūsų minima Cibarauskė puiki,profesion ali poezijos kritikė, išties susilaukė "komplimentų" komentaruose. Nesunku suprasti, kad kritikę kritikavo arba įžeistom ambicijom autoriai, arba jų fanai. Na ir kas? Cibauskaitė jiems daug ką paaiškino iš Facebuko. Nors galėjo ir anonimiškai. Vienas komentatorius atskleidė "paslaptį', kad pati Virginija savo eiles spausdinasi kita pavarde ir kad tai neva asmenybės susidvejinimas" . Tokios atakos siekis "pamažinti" opoziciją visiškai suprantama - meilė tarp nelygių negalima, tad jei esi susimenkinęs, bandai ir kitą sumenkinti:). Proefesionalią darbo kritika nuo asmenybės menkinimo reiktų atskirti. Todėl visiškai pateisinama, kuomet autorius leidžia knygutę kita pavarde. Tokiu būdu jis kritiką nukreipia nuo išankstinės nuomnės, savo asmenybės, išvaizdos aptarinėjimo link kūrinio, kurį ir reikia vertinti. Ar pritariat?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#76 kita nuomonė to dova 2015-02-27 18:11
beje, dialektika turėtų vykti tik idėjų lygmeny. Pamenat, kai įvyko tarp asmenybių, baigėsi vienos asmenybės praradimu. Turiuo momeny teatro kritiką ir poetą V.Gedgaudą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#75 kita nuomonė to dova 2015-02-27 17:26
matote, diskusijose, kaip nbd pastebėjo, ieškoma paprastai tiesos. Kaunasi nuomonės, o ne asmenybės. Juk siuloma ir autoriams naudotis pseudonimais. Kas trukdo? Juk tarpukaryje ir autoriai naudojosi pseudonimais.
Nors kol nebuvom išvyti iš Bernardinų, į diskusijas įsitraukdavo ir Vysk. Tamkevičius, ir, ypač dažnai, kun. Aliulis. Jei skaitytojai neteisingai suprasdavo jų ar kolegų straipsnius, jie ramiai paaiškindavo. Ir tai buvo tikras skaitytojų pagerbimas. Kodėl tik per knygų muges turi vykti interakcija su skaitytoju? Vėliau kun. Aliulis rašė į "Lietuvos žinios'. Kur dar Medalinskas įsitraukdavo į diskusijas. Ir ką? Nenukentėjo jo nei garbė nei orumas. Kaip politologas auga kaip ant mielių ir vis labiau gerbiamas.
Dar V.Vasiliauskui vaovaujant į LŽ rašydavo ir Romualdas Granauskas. Jo politines humoreskas vėliau redakcija išleido atskira knygele "Lietuvos įdomybės". Tai rodo, kad įdomus rašytojas yra ir aktyvus pilietis.
LŽ rodo IP. Tokios identifikacijos pilnai pakanka.
Versti skaitytojus registruotis, atskleidžiant nežinia kam savo duomenis, šiais hakerių siautėjimo laikais, netgi pavojinga. Nors labai vengiu dalint savo e-maila, tačiau per referendumą mano pašto dėžė buvo užversta agitaciniais laiškais iš "žemės vardu"... o po to pasipylė agitacijos ir iš Ispanijos, balsuot už Katalonijos nepriklausomybę , ir iš Bolivijos, kurių turinio negalėjau suprast. O viskas baigėsi tuo, kad aplamai kažkas įsiveržė į mano laiškų dėžę ir ištrynė visą archyvą. Tai sukėlė įtarimą, kad ir referendūmas dėl referendumų buvo ne vien vietinių iniciatyva.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #74 Dovanokite, 2015-02-27 13:57
bet paklausti norisi Jūsų, kodėl jūs manote, kad anoniminės diskusijos yra prasmingos, jei anonimams liepus įsivardinti t.y. prisiregistruot i, visa nuomonės drąsa, o kitasyk ir visa nuomone, pradingta? Ir dargi, kodėl autorius, publikavęs viešai savo pamąstymą turi atsakyti kiekvienam anonimui, manančiam kitaip negu jis? Matyčiau prasmę komentarų diskusijoje tik tuomet, jei komentatorių tapatybė būtų patvirtinta registracija: tada būtų ne tik minčių dialektika, bet ir asmenybių dialektika, o autorius sutikęs gatvėje tą, kuris manė kitaip negu jis, turėtų galimybę žinoti, kad žaviai besišypsantis kolega jį ir išvadino asilu dėl kitokios nuomonės, arba, turi visiškai kitomis vertybės grįstą pasaulėžiūrą.Ni eko bloga turėti kitą pasaulėžiūrą, visaip gi pasitaiko, bet kodėl diskusijoje vienas privalo atsakyti kaip asmenybė už teiginius, o kitas slepiasi po sukurta tapatybe. Štai, kad ir tas pats Bleizgys kaip išgalėjo, kaip jautė, taip atsakė į Cibarauskės kritiką tai padarydamas VIEŠAI šatėnuose. Vieniems tai sukėlė juoką, kiti jį pateisino, tačiau čia, mano nuomone, buvo minčių dialektika: po nuomone drįsta pasirašyti vardu ir pavarde.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#73 kiek žinau 2015-02-26 20:49
diskutuojama kartais tiesos lt, Kuolio-Puteikio portale, po aktualesniu straipsniu. Šiuo metu ten vyksta karšta diskusija dėl Povilonienės siūlomo didžiai humaniško, anot jos, autonazijos projekto.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#72 bernardinas 2015-02-26 17:41
Su Bernardinais tas pat. Iš dvidešimties Navicko paskelbtų temų diskusijoms, susilaukta tik vieno komentar.
GAlėtų bent tarpusavyje kriksčioniškasi s eLitas padiskutuot. Ko bijo?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #71 kafkė 2015-02-26 17:13
prieš 25 metus entuziastai įkūrė Šiarės Atėnus, patikėję Oskaro Milašiaus pranašyste, kad Vilnius taps miestu į kurį net didžiosios valstybės vyks mokintis demokratijos. Faktiškai jo pranašystės išsipildė. Vilnius moko net didžiąją kaimynę demokratijos, o ir Klinton patvirtin, kad iš Lietuvos daug kas gali demokratijos pasimokyti.
Tačiau kas atsitiko su pačiais Šatėnais? Giedrė Kazlauskaitė šiandien džiaugiasi, kad vyksta laikraštyje priešingi dalykai:
"Tenenuskamba sukakties proga per skambiai, bet to, ko nepadarė švietimo ir kultūros funkcionieriai, atliko mažas, pilkas laikraštis. Saviesiems, ne masėms. Jame mes visi susitikome.
Svarbus pokytis – nuo šių metų pavirtome dvisavaitiniu leidiniu. Taip įvyko, žinia, ne iš gero gyvenimo, tačiau galima žvelgti ir pozityviai – iš to tikimės aukštesnių kriterijų publikacijoms. "

Taigi, laikraštis saviems, ne masėms. Ir vietoj savaitrasčio virto dvisavaičiu. Ateityje gal mėnrasčiu. Bet nedašunta mergaitei tikroji problema. Įsivedus priverstinę registraciją jis ir saviems nebeįdomus. Kas norės publikuotis neskaitomam laikraštyje. O kas norės "publikuotis" neskaitomam laikraštyje. Pats žodis publikuotis" reiškia, kad skiriama publikai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#70 teodora 2015-02-26 13:44
komentarus, ypač diskutuojant, kartais įdomiau skaityti, nei patį tekstą. Gal todėl, kad komentare idėja glausčiau išdėstyta, gal todėl, kad anonimiškas komentaras nuoširdesnis... Tyčia įžeidūs komentarai pasako daugiau apie jų autorių, nei apie atakos taikinį, tad tik savęs nepažįstantys rašytojai gali dėl to įsižeisti... tarsi kokie primityvūs "Charli" žudikai iš ISIS:) Na, tekstas paprastai parduodamas. Jei teisingai Jus supratau, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl autoriai nedalyvauja diskusijose, nelinkę dalintis savo idėjomis. Jie gyvena iš savo parduodamų temų, idėjų, minčių... nors dažniausiai tai tik jų nuomonės. Nuomonės, nes jų nedalyvavimas diskusijose-dia lektikoj riboja protą, trukdo pereit nuo suvokimo prie žinojimo, į tikrąjį pasaulį, trukdo prisikast prie esmės... ar tai norėjot pasakyti?

Sokratą pažįstam tik per jo mokinio Platono raštus. Jis nepardavinėjo savo idėjų ir jų neužrašinėjo. Tik taikliai klausinėjo ir jo mokiniai, ieškodami atsakymo, atrasdavo tiesą patys. Tokiu būdu priartėdami prie išminties šaltinio, kurį rasdavo savyje.
Nuomonės skaldo, supriešina. Išminty protai yra susijungę. Ir tai kelia kur kas didesnį malonumą ir džiaugsmą, nei trumpalaikiai kūno pojūčiai gali suteikti. jei protas yra veiklioji mūsų dvasios dalis, o kūnas - komunikacijos priemonė, tai šią priemonę reiktų naudoti siekiant vieno tikslo: suvienyt prtus išminty, kuri yra ir meilė. Ir tai pasiekiama nebūtinai nusikračius kūno su jo klaidinančiais protą ribotais pojūčiais, kurie sukuria klaidingą savęs įvaizdį, vadinamą ego.
"Dangaus Karalystė JAU yra jumyse, sako Jėzus. Idėjos neapleidžia savojo šaltinio. Tad jei mes esame Dievo idėjos, jis išlieka mumyse kaip ir mes Jame. Gal taip reiktų užbaigti šio straipsnio komentarą.

Gera sutikti bendramintį. Tik apie kokį LK numerį kalbate, man neaišku.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#69 nbd teodorai 2015-02-25 16:53
apie „užraukimą“.

Tai, kad girdėjau beveik oficialią to užraukimo priežastį — įžeidinėjimus autorių. Tarsi mes dabar tai darytumėme su mūsų gerb. Razausku ir visa liaudies kultūra. Beje, man pasirodė, kad paskutinis LK numeris turi įdomių temų. Ar po jomis galima padiskutuoti. Tuojau pabandysiu įeit į jų tinklapį. Niekada nebuvo kilus mintis ar noras tai padaryt. Kilo kalbantis su jumis, teodora. Ir apksritai, netgi ir kažkas daugiau, tai kas nekilo niekad niekada. Galbūt.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #68 nbd teodorai 2015-02-25 16:43
Tikriausiai į pirmąją dalį netasakinėsiu, nebent kokia netikėta mintis šastelėtų. Tikriausiai jūs mokate šaipytis nepiktai ir daryti tai korektiškiau už mane, tiesa, šaipytis aš tikrai nemanau ir beveik niekada to nedariau. Bet jeigu man su korektiškumu ne kas, tai jums puikiai sekasi. Toliau gal pavyks paaiškinti kodėl taip yra, atseit pasiteisinsiu.
Pereiname prie antros jūsų pranešimo dalies. Kažkas neseniai šioje diskotekoje, gal ne diskusijose, kadangi pastebėjau lyg kokią šviesos muziką švysčiojant, užsiminė apie Plato. Gal todėl, kad per neMarijos radiją buvo skaitymas, gal tebėr, žodžiu, labai man įdomiai buvo pakalbėta apie Sokratą. Matau, kad visame kame puikiai nardot, tai aš daug nekometuosiu to skaitymo apie Sokrato gulėjimą jo išoriniams pojūčiams dingstant. Ką tik jam koją niežtėjo, o paskiau jau, turbūt, visai nieko.
Teisingą ar melagingą atsakymą į kodėl, siūlo wiki:
„Oficialiai jis buvo apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti.“

Savo nieko nepateiksiu, šaltinį nurodžiau. Toliau dar gražiau:

„Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu.“

Kaip leidiniai naikina dialektiką, tikriausiai nepapasakos. Tie, kas bandė į ją įsivelti, žino. Jūs norite ko, dialektikos ar nosių? Nosys yra ginamos, todėl aš nemanau, kad man būtų įdomu skaityti oficialias nuomones, kad ir kokį klausimą iškeltumėte jūs, teodora. Jus gal ir tenkintų tai. Tarkime galėtume užduoti, užmaskuoti arba atvirai, pateikt loginio atsakymo reikalaujantį klausimą arba iš metafizikos srities, arba kokį nors karštą klausimą ta prasme, jog jūs ką tik apie tai kalbėjote ir todėl tai jums aktualu – galėtumėte paklausti ką ji mano apie nesustabdomus žodžių srautus. Ir jeigu jūsų kalbinama nosis neužuostų ironijos, tada ji galėtų iškvėpti jums tdar vieną srautą, kuris būtų ne tik girdimas, bet ir matomas kaip įvairiaspalvės purslingos išskyros.
Išskyros gerąja, arba greičiau ta prasme, kuri neturi atspalvio, o ne ta, kuria galbūt suconotavo jūsų, kaip spėju ryškesnio ar blankesnio, pliuso arba minuso ženklo bei asociacijų reikalaujančios mintys.
Aš norėjau pasakyti, nzn, ar pasakiau, kad diskusijos niekam nėra reikalingos ir kad gal yra tokių, kurie yra išimtys, kuriems net nosių dėstomos tiesos, nėra jokios tiesos, o tik paprastos nuomonės, kurių jie neapginė savo mirtimi, kaip kad Sokratas, katras, anot Plato, atsisakė ir paskutinio malonumo apie kurį jam buvo užsiminta dar prieš pojūčiams pradingstant. Gal negražu sakyti,kad norėčiau būti išimtimi apie kurią užsiminiau, bet gal norėčiau matyti tas išimtis atsirandant ir apskritai nebežinau apie ką kalbu, bet manau, kad diskusijos turi savo kainą, dėl dalijimosi mintimis, kurios kainuoja, patirtimi kuri kainuoja, bet kuo kas kainuoja, jei aš teisingai jus supratau, o jei ne, jei norit tik pakalbėt su, būt pakalbinta nosies, tai gal irgi neblogai, šypt ir nešypt jums, teodora. Tikriausiai jūs prišauksite daug nosių savimi teodora, mentalinės erdvės, galbūt jums irgi priklauso. Ar dar tik priklausys.
Šiaip neįteiginėsiu jums nieko, kas iš tikrųjų gal nepriklauso niekam, nėra jokių mentalinių sferų, nėra nieko ir nebus. Nes mes nenorime, mes tai jūs ir aš, esantys be jokios net ir simbolinės jungties, ties kuria mūsų nenoras matyti už mus pačius potencialiai daug pajėgesnius (kaip gi čia man pavyko išsakyti potencijos esmę?) jungtųsi ir kokretėdamas taptų noru turėkti dialektiką, vietą dialektikai, vietą, kurioje nebūtų trinami komentarai taip skrupulingai, kaip tik gali daryti nosių šluostytojos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#67 redakcijai 2015-02-25 14:37
miegat?
o gal savaitraštis į mutavosi į mėnraštį?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#66 h 2015-02-24 15:28
laukiam naujo numerio. su naujienom is muges.kiek ten žmonių ją aplankė? lankytojų mugėse gausėja, bet tik ne čia, litmenyje. kame reikalas?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#65 hmm.. 2015-02-24 15:24
daugiausiai komentutas str.. . kultūra. kultas. D.kultas. kultūringas tas, kuris tiki? Putinas irgi tiki. netgi labai. netgi vadovauja slavų baznyciai. kaip Anglijos karaliene anglikonu b. netgi pavadinima pravoslavu pakeite i ortodoksu, kad galetu ir graiku bažnyčią prisijungti. tai ar kultūringas jis vyriuskas? ar užtenka tokio tikėjimo, kad atgimtum?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #64 teodora nbd 2015-02-23 18:15
o kodėl neįmanomi dalykai dėl nosių? man neaišku.
Juk anonimiškai senuosiuose šatėnuose diskutuodavo ne vienas poetas ir rašytojas.
Tiesa, kažkam tos diskusijos aiškiai nepatiko. Tad užraukė. O juk kalbėdavosi ir diasporos lietuviai.
Dabar tokios vietos jie neturi. URM įsteigė užsienio lietuviams portalą "Pasaulio lietuvis", bet irgi be teisės kalbėtis, diskutuoti. Vėl diskusijos stumiamos į privačias virtuves kaip sovietmečiu?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai