Jeigu reikėtų pasirinkti vieną žodį, apibrėžiantį literatūros lauką po 1989 m., siūlyčiau daiktavardį „dezorientacija". Būti dezorientuotai man yra iššūkis, nesukeliantis frustracijos, jei neatsisakau suvokimo ir pasipriešinimo žai­dimo.

Krzystofo Dubielio nuotrauka
Krzystofo Dubielio nuotrauka

Rašytojai, skaitytojai, leidėjai ir kritikai, ši tarpusavyje priklausomų subjektų visuma, ketvirtį amžiaus ieško kelio, slapta vis atsisuka atgal, į retkarčiais nepatogios, bet stabilios įspūdį sudarančios tradicijos žemę. Panašiai veikia literatūros ir kultūrinio švietimo institucijos.

Atrodo, kad dėl laisvės, paveikusios pažinimą ir metodologiją (universitetuose kalbame apie baltų dėmių užpildymą, apie literatūros istorijos atnaujinimą ir naujus kriterijus naujos istorijos aprašymuose), ta tyrinėjama žemė turi daugiau įtakos, nei norėtume pripažinti, dabarčiai, apibūdinamai susiskaidymo ir nevientisumo metaforomis. To, kas nauja, ir to, kas sena, ryšys vis dar tvirtas. Vienas ant kito uždėti sąvokų ir emocijų tinkleliai gimdo frustracijas, paralyžiuoja, silpnina saitus su realybe, bet ir užveda, provokuoja kelti hipotezes, įgyvendinti sumanymus.

Visos metaforos ir asociacijos, kurias čia vartoju, žinoma, liudija mano dezorientaciją ir nenorą autoritetingai aprašyti literatūros reiškinius, kuriuose dalyvauju. Po 1989 m. atrodė, kad pirmiausia privalu sugrąžinti, peržiūrėti ir reinterpretuoti literatūrą, anksčiau išstumtą, uždraustą ar bent jau esančią labai žemai oficialiųjų vertybių sistemoje. Turėta galvoje ne vien pogrindinė ir emigracijos spauda ar aiškiai mažiau reikšminga žanrinė, pramoginė, tapatybinė, moterų, gėjų proza. Visas šis judėjimas, kurio dėka išleisti Gomb­rowicziaus kūriniai, „Harlequin" produkcija, rašytojų feminisčių debiutai, atsirado dėl pasikeitusios santvarkos. Jame dalyvaujantys rašytojai, leidėjai, kritikai neketino trauktis iš anksčiau užimtų pozicijų, tik norėjo jas modernizuoti ir sustiprinti. Naujas savo pareigas matė kaip išsiplėtusias tas, kurias vykdė smerktoje ir heroizuotoje komunistinės Lenkijos realybėje.

Rašytojas vis dar turėjo būti autoritetas, jei ne politinis ar moralinis, tai bent jau gyvenimo. Turėjo išsiskirti fiziniu patrauklumu, kuris anksčiau natūraliai priklausė protestuotojui, opozicionieriui, eruditui, dabar – avangardistui, postmodernistui, daug mačiusiam žmogui, naujos tapatybės atradėjui. Kritikai, patekę į naująją žiniasklaidą, pasijuto detronizuotais įstatymų kūrėjais. Dar svarbesniais – leidėjai, dabar galintys tikėtis ir meilės, ir pelno. Skaitytojų pasirinkimą lėmė, kaip senais laikais, paskubomis pergrupuota hierarchija. Nesutinku su nuomone, kad Lenkijoje kritikai ignoruoja populiariąją kūrybą. Manau, kad yra netgi atvirkščiai: rašytojai ir kritikai stengiasi bendrauti su publika pasitelkdami populiariosios kultūros temas ir poetikas. „Garbę" gelbsti atkreipdami dėmesį į formalias kūrinių komplikacijas, dažniausiai sudarančias jų pramoginės ar sentimentaliosios funkcijos ornamentą.

Dezorientaciją stiprina pati dezorientuota rinka. Reklama ir bestselerių sąrašai, paremti ekonominiais skaičiavimais, visiškai nereiškia, kad nebenaudojami senieji patepimo rašytoju metodai. Vis dar veikia salonai ir antisalonai. Skaitytojai tiki ne tik „Empik" staliukais, bet ir literatūrinių apdovanojimų žiuri verdiktais. Pasikliauja didžiųjų laikraščių recenzentais ir viršeliais, kuriuose rašytojos nufotografuotos savo namuose. Entuziastingai skelbti persilaužimai, pabaigos ir radikalūs veiksmo posūkiai neišsipildė. Elektroninės knygos neišstūmė popieriaus, bent jau kalbant apie knygas. Dažnai kalbama, kad literatūriniai žurnalai pralaimi internetui. O gal pagaliau po ilgų dirbtinio jų gyvybės palaikymo metų suvokėme, kad jie nėra svarbūs?

Ne visus atsakymus parodo statistika. Knygų pardavimai ir skolinimai pasako ne viską apie skaitymo padėtį, o literatūrai suteikiama reikšmė taip pat gali būti tik santykinė: kai kas yra laikomas autoritetu, remiantis pokalbiais su juo. Teksto sąmoningo išgyvenimo, jo vartojimo, knygos įsigijimo, piratinės priei­gos, rašytojo vietos žiniasklaidoje ryšiai komplikuoja vaizdą. Čia galima įžvelgti modifikuotą senąją sceną: devintajame dešimtmetyje visai ne „visi" skaitė, užtat daugelis žinojo rašytojų pavardes.

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

Žingsnis po žingsnio ploninome mokyklinius ir universitetinius privalomos literatūros sąrašus, paskubomis iškeitėme įstatinį kultūros kapitalą į tokį, kuris atrodė tinkamesnis šiam pasauliui. „Tačiau į kokį?" – klausėme akademinėse diskusijose ir savaitinių žurnalų puslapiuose. Laikinai sulipdytas naujasis skaitytojas, akis į akį susidūręs su konservatyvia vertybių sistema, lengvai leidosi įtikinamas, kad gera literatūra ta, kurią galima be vargo suprasti. Padėjo ją ant viršutinės lentynos, nes vis dar tiki hierarchija.

Ko nepasakytume apie tinklaraštiją ir savilaidą. Tokiu būdu veikiantys rašytojai ir kritikai nori užimti svarbias pozicijas, negalvoja apie padriką būtį pari­biuose, stengiasi išvengti, jų nuomone, neveiksmingų institucijų, tarpininkaujančių tarp rašančiųjų ir skaitančiųjų, sulyginti savo galimybes neteisingame lauke. Medija, žinoma, čia sukuria naują kokybę, vis dėlto nenutolusią nuo senosios.

Rašytojos ir rašytojai išgirsta apie kitus laiminguosius, gyvenančius iš rašymo, puoselėja viltį iškilti, sulaukti padorių pardavimų, būti nominuoti premijai, dalyvauti festivalyje. Kadaise –­ gal nereikėtų apie tai garsiai kalbėti –­ jie būtų turėję privilegijų. Šis mechanizmas iki 1989 m. veikė visai neblogai: buvo galima profesionaliai rašyti. Autoterapiniuose pasakojimuose rašytojai kartoja, kad kaina buvo didelė: teko paklusti režimui. Pridėkime: rašymas opozicijoje ar emigracijoje taip pat buvo pragyvenimo šaltinis. Šiuolaikinis kolaboravimo atitikmuo yra, kaip sakoma, „daryti viską" siekiant populiarumo. Vis dėlto tiesa yra ta, kad niekas nesiūlo daryti viską. Dirbtinio iškilimo Lenkijoje mechanizmas yra greičiau chaotiškas ir visai ne toks veiksmingas, kaip mano stebėtojai iš pašalies. Tiesiog: kuo daugiau žmonių rašo, tuo mažesnis jų procentas pasieks sėkmę. Paprastai ne mes, ne mūsų pateptieji, ne mūsų pamėgtieji. Kokie nors kiti.

Dabar literatūroje turi būti profesionalas, bet tai reiškia kitą sugebėjimų rinkinį nei buvęs iki 1989 m., darbą ne tokiomis stabiliomis sąlygomis. Dalijamės dreifavimo patirtimi su visuomene –­ jei ištversime, tai pranašauja gera kūriniams, kuriuos galime parašyti.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Książki w Tygodniku", 2014, Nr. 7–8

 

Žurnalas „Tygodnik Powszechny" išleido literatūrinį priedą „Książki w Tygodniku", skirtą Lenkijos nepriklausomos literatūros 25-mečiui. Dėkojame savaitraščiui „Tygodnik Powszechny" už galimybę nemokamai publikuoti medžiagą.

Publikaciją remia

liv.png