Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vaikystėje, gulint aukštoje žolėje, kai vėdrynų stiebai atsiduria gerokai virš horizonto, turbūt visi yra patyrę tą sumažinimo-padidinimo malonumą –­ štai kilsteli galvą, atsitrauki ir iš smilgos medžio ji vėl tampa paprasta šluotele, o visą vaizdą užstojęs gigantiškas lapas mažėja iki elementaraus trauklapio. Šis žaidimas taip pat puikiai pažįstamas fotografams, kai, teleobjektyvą pakeitus į plačiakampį, net nepakeitus žiūrėjimo taško, pasaulis keičiasi radikaliai.

Sausio 8 d. galerijoje „Vartai" atidaryta jau tradicinė dviejų menininkų iš skirtingų šalių paroda – Jurgos Barilaitės ir jauno latvių menininko Indrikio Gelzio.

J. Barilaitės pristatyti nereikia, bet žaidžiant toliau „Blow up" žaidimą norisi priminti kultinį jos kūrinį „Audra stiklinėje" (2003, vaizdo instaliacija): per videoprojekciją ant pieno paviršiaus stik­linėje matome mažytę desperatiškai mėginančią plaukti autorę. Besidairydama tikslios šio kūrinio sukūrimo datos, randu ir kitą MMC įsigytą tapybos kūrinį „Fragmentas 3". Iš ciklo „Blow up" (2002).

Mastelio, dydžio problema nėra pati svarbiausia Barilaitės kūryboje, tačiau ji nuolat iškyla kaip viena sudedamųjų dalių („Tiek nedaug", 2013, video ir piešiniai), o šį kartą „Vartų" galerijoje eksponuojamas videokoliažas „Arti-toli". Net tapybos serija su nesukurtų filmų pavadinimais, galima sakyti, neišvengė šio aspekto – neįvykęs kūrinys yra ne mažai, o niekas arba trūkumas, tam tikras dydis su minuso ženklu.

Šios temos permąstymas arba jos kaip priemonės naudojimas reikšti kitas idėjas ir sieja abu autorius, nes I. Gel­zis, nevengdamas tiesioginio iliustravimo, didžiąją eksponuojamų kūrinių veiksmo dalį sukoncentruoja ties mūsų matymo, dydžio ir aplinkos percepcija. „Akis ir dvasia" čia greičiau yra akis, ta pati, gulinti pievoje ir stebinti pasaulio padidėjimą ar sumažėjimą. Objekto ir subjekto dydžių santykis, jų suvokimas tampa maloniu žaidimu, vedančiu mus vaikystės prisiminimų briaunomis iki pat fenomenologijos. Iš kitos pusės į vaikystę ir lygiai taip pat į fenomenologiją atsiremia čia eksponuojamas Barilaitės videoperformansas „Abrakadabra –­ skaičiuotė". „Eni beni, diki daki, urbi šmurbi, šmiki šmaki." Spėkite, kokia čia kalba? Ogi mūsų vaikystės, vis dar skardžiais balsais išrėkiama mokyklų kiemuose ir vaikų darželiuose. Tokių ar panašių skaičiuočių pagrindu ir atsirado Barilaitės videokūrinys, kuris nors ir nekvestionuoja mastelio sąvokos, tačiau pati projekcija, užimanti visą galerijos sieną, veikia savo dydžiu, legitimuoja, prideda papildomų reikšmių. Su mumis kalba, į mus kreipiasi stambiu planu nufilmuota herojė, su stiprėjančiu jausmu, artėjančiu prie ginčo, net su tramdomu įniršiu tarianti išgalvotus žodžius, panašius į minėtą skaičiuotę. Stebint šį kūrinį vienoje rimčiausių sostinės galerijų, galvoje sukasi palyginimai su Marina Abramovič, didžiaisiais meno kūrėjais, kurių retrospektyvos rodomos žymiausiuose muziejuose. Metalu blizgantis fonas, blizgi menininkės suknelė nutiesia sąsajas su popkultūra, tarsi sakant: „Štai mūsų popdievaitė." Atmintis traukia Tinos Turner koncertus, tačiau netrukus išnyra Andy Warholo ir jo filmų aktorės Edie Sedgwick, apsirengusių sidabriniais drabužiais, fotografija ir studija „Silver Factory". Tik šiuo atveju Barilaitė yra ir A. Warholas, ir E. Sedgwick, ir M. Abramovič viename asmenyje, kaip pati teigia: „Pati kuriu, pati šoku, filmuoju, montuoju, pati ir žiūriu." Barilaitė primena, kad videoperformanso herojė nėra tapati autorei, tai –­ tik sukurtas personažas, kurį sąlyginai galima vadinti menininke. „Kurdama tiesiog bandau kalbėti pirmuoju asmeniu." Barilaitės nagrinėjama tema –­ pati kūryba, jos gimimas, kuri ir yra būdas perduoti tam tikrą žinią.

Parodos fragmentas. Arno Anskaičio nuotrauka
Parodos fragmentas. Arno Anskaičio nuotrauka

Žinoma, čia turėtų išnirti Maurice'o Merleau-Ponty, mačiusio žmogų kaip reginčią, regimą ir reginius kuriančią būtybę, citata, „nes kūrinys ne tik siejasi su fenomenologija, bet tiesiog primygtinai į ją rodo pirštu". Kaip teigia menininkė, ji stengėsi suprasti, kur prasideda ir kas yra pirminė kalba. Taip atsiremiama į vaikiškas verbalines, tačiau ir beprasmes skaičiuotes, kurioms reikšti įvairiose tautose naudojami panašūs žodžiai.

Knygos „Akies kreipimasis" autorė Vivian Sobchack teigia, kad „svarbiausia yra pirminė kalba, kuri kyla iš žmogaus buvimo pasaulyje ir yra tarsi egzistencinė sistema. Kiekvienu savo judesiu, ženklu mes gebame komunikuoti, ir tik po kiek laiko šį komunikavimą, šio tipo kalbą keičiame kita, mums įprasta žodine kalba, kuri yra kur kas labiau nutolusi nuo tikrosios patirties bei sąlyčio su pasauliu. Žodžiai tarsi naikina, ištrina patirtį, ją paversdami raidžių junginiais, neturinčiais atitikmenų tikrovėje. Šia pirmine kalba, filosofės teigimu, galime drąsiai laikyti filmą."1

Taigi, V. Sobchack pirmine kalba laiko filmą, o Barilaitė kuria videofilmą apie pirminę kalbą... Viskas taptų tik dar viena poetiška fenomenologine abrakadabra, jei ne mintyse ar žiniasklaidos pranešimuose girdimas pabūklų, šūvių, netolimo karo veiksmų gausmas, kuris, pasak autorės, ir yra jos balse juntamos įtampos priežastimi, kai herojė tiesiog kaltina, ginčijasi, aiškinasi, primena tai kiekvienam žiūrovui, nes karo grėsmė staiga išniro mūsų regos lauke, nemaloniai priartėdama. Nes tapo didelė.

Gelzis šios parodos kūrinių pagrindu renkasi patį objektų ir jų dydžių suvokimą arba fenomenologinę regėjimo percepcijos problematiką, taip pat neapleisdamas vaikystės žaidimų laukų –­ vienas jo kūrinys („Pasiklydęs akiratyje", 2011) sukurtas beveik tiesiogiai iliustruojant minėtą gulėjimą pievoje, kai prisimerkus siaurėja matymo laukas, o jei dar prisimerki, paskui – dar, tada viskas ir galutinai išnyksta.

Čia eksponuojamos ir dvi skirtingo dydžio lentynos su aiškiai vienodais išmatavimais („Mes turime kai ką bend­ro. Nr. 2", 2015), siūlant neužmiršti, kad mes visi turime didesnį ar smulkesnį kūną, tad akys atsiduria skirtingame aukštyje, įgauna kitokių regos galimybių, juslių, tad pasaulį matome kiek skirtingai arba jis yra skirtingas.

Kaip teigia M. Merleau-Ponty: „Aš suvokiu absoliučiu būdu, visu savo buvimu, aš sučiumpu išskirtinę daiktų struktūrą, išskirtinį buvimo būdą, kuris kalba visomis mano juslėmis vienu metu."2

Dar vienas giminingas Gelzio kūrinys („Mes turime kai ką bendro. Nr. 3", 2014) man priminė R. M. Rilke: „Kūdikystės daiktus vėl pamatę / matom laikmečių gelmes: / mums atrodė, kad praeina metai, / o praėjom iš tiesų tik mes." Tik šį kartą tas daiktas, kurį pamatę suvokiame pokyčius – paveikslas. Mums augant, rodosi, kad paveikslas mažėja, todėl logiškai, pagal tokią seką jis kada nors turėtų visai sunykti, tačiau, kaip žinome, tiesa yra kita – kažkada liks tik jis, ne mes. Jei kam nors bus įdomus. Štai taip abu autoriai vėl brėžia tą pačią liniją tikrai turėdami daug ką bendro, kvestionuodami kūrybos temą, grįždami į vaikystės patirtis, mėgindami žvelgti į aplinką, komunikuoti pirminiame, neužstotame įvairių dogmatiškų struktūrų lygmenyje. Ech, tos teorinių struktūrų smilgos, patys jas sukuriame, o paskui tos mums užstoja erdvę, laukus, mišką. Nesakysiu – horizontą, nesako ir Gelzis, atsargiai pavadindamas akiračiu, nes bijau, kad jis –­ dar viena struktūra. Tos pačios žodžių pinklės ir abrakadabros, tykančios net pavadinimuose, nes angliškas „Lost in Eyeshot" skamba tiksliau. O Barilaitės kūrinio pavadinime panaudotas žodis abrakadabra – greičiausiai aramėjų kilmės, verčiamas taip: „Aš kuriu, ką kalbu." Kitas vertimas, pateikiamas jau iš hebrajų kalbos: „Kas pasakyta, iš karto nueina į praeitį." Belieka naiviai ir vaikiškai viltis, kad meno kūriniai į praeitį nenueina. Gerai, kad nors M. Merleau-Ponty čia linksi galva: „Kūriniai nėra (galutinis) įgijimas ne tik todėl, jog jie praeina kaip visi daiktai, bet ir todėl, jog beveik visas gyvenimas – jiems dar prieš akis."3

1 Dalia Tučkutė. „Fenomenologinė kinematografinio meno interpretacija", http://aplinkkeliai.lt/musu-tekstai/sekant-filosofijos-pedomis/fenomenologine-kinematografinio-meno-interpretacija.
2 Maurice Merleau-Ponty. „The Film and the New Psychology", Chapter 4, Sense and Non-Sense, trans. H. Dreyfus and P. Dreyfus, Evanston, Ill: Northwestern University Press, 1964, p. 48–59.
3 Maurice Merleau-Ponty. „Akis ir dvasia". Vilnius: „Baltos lankos", 2005, p. 111.