Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Maža kalnų kaimelio bažnytėlė Velykų rytą Italijoje, netoli nuo Benevento. Pirmą kartą čia pagerbti Velykų iškilmių atvyko ir trys skirtingo amžiaus lietuvės. Italijoje gyvena tik viena iš jų – jauna moteris – Aušra, prieš keletą metų ištekėjusi už italo Džiuzepės, gyvenanti Romoje. Šiose vietovėse yra jos vyro tėviškė, gyvena vyro motina senjora Donatela ir brolis Andželino, jau daugiau kaip šimtą metų dera jų giminės vynuogynai ir alyvmedžiai. Vyresnioji lietuvė Italijoje dar tik antrą kartą. Ji labai nemėgsta turistinių kelionių, todėl džiaugiasi dukterėčios pažadu, jog po Velykų švenčių jos tik trise važiuos į Florenciją ir galės tame didingame mieste pamatyti stulbinančius kultūros lobius, kuriuos tik knygos, filmai ar studijų metai Vilniuje leido pažinti. Jauniausiai tik neseniai suėjo keturiolika metų, ji yra vyriausiosios damos anūkė, pirmą kartą išvykusi iš Lietuvos, ši kelionė jai – graži dovana pirmosios mažosios pilnametystės proga. Gabijai pirmą kartą teko skristi lėktuvu, ir ji pasiutiškai bijojo. Valdėsi tik todėl, kad labai troško pamatyti daugiau pasaulio miestų, jūrų ir kalnų. Jau matosi, kad bus gražuolė, tvirtomis šokėjos kojomis, išdidžios laikysenos, jaunatviškai atšiauri.

Mažoji bažnytėlė kukli, iškilmingoms Velykų ryto pamaldoms ir visiems kitiems bendravimo su parapijiečiais darbams – tik vienas senasis monastero, –­ vienuolis. Keistai nuteikia visiška tyla, negieda šventų giesmių choras, sielos nušvitimo nekviečia vargonai. Tokioje visai šeimyniškoje bažnytėlės aplinkoje moterys susikaupusios stebi, kaip į pamaldas renkasi žmonės. Jie sveikinasi, trumpai pasikalba, akivaizdu, kad vienas kitą pažįsta, ir tik tos trys moterys čia yra svetimos, nesunkiai pastebimos. Joms gal būtų daug smagiau, kad šalia sėdėtų senjora Donatela ar jos sūnūs, tada jų buvimas suartintų šias moteris su kalnų kaimelio bendruomene, jie galėtų papasakoti žmonėms šį tą apie jas, būtų daug jaukiau. Bet abu sūnūs, kaip tikri šeimyniški italai, liko ruošti Velykų pusryčių, o senjora Donatela gavo monastero leidimą melstis namuose dėl reumato.

Alio Balbieriaus nuotrauka
Alio Balbieriaus nuotrauka

Pamaldų dalyviams skirti suolai pamažu pilnėja, bet vienas suolas už mūsų moterų vis dar tuščias. Kažkaip joms net nejauku, nes žmonės laikosi atstumo. Kalbos po truputį tyla, visi laukia pamaldų pradžios, tuoj bus užvertos ir iki to laiko buvusios plačiai atidaros bažnytėlės durys. Paskutinę akimirką dar įeina žmonių grupė, matyt, šeima. Radę vienintelį laisvą suolą, sėdasi mūsų jau pažįstamoms moterims už nugarų. Vyriausioji moteris dar spėja pamatyti ir keistai nudžiugti, kad suo­le už jų atsisėdo ir kokių septyniolikos metų jaunuolis. Prasideda mišios. Gerai itališkai moka kalbėti tik jaunoji italo žmona, bet ji negali savo kompanionėms versti, nes visi būtų nepatenkinti mišių rimties trikdymu. Vyriausioji tikėjosi pajusti pakilią mišių nuotaiką, kai giedos bažnytinis choras ar širdis aukštyn pakylės didingas vargonų gausmas. Bet tos malonios dvasinės prabangos nėra. Tad mišių dalyviai nudžiunga sulaukę momento, kai monastero ištaria tradicinį: „Palinkėkite vieni kitiems ramybės." Matosi, ir mūsų kaimynams italams smagu, kad pagaliau yra proga nors kiek artimiau su jų bendruomenės viešniomis susipažinti, apsikeisti žvilgsniais, pagarbiu ritualiniu nusilenkimu, švelniu rankos palietimu. Lietuvės moterys irgi guviai gręžiojasi į visas puses, šypsosi, mandagiai linksi, paliečia tiesiamas rankas. Atsisuka ir į tuos, kurie sėdėjo suole už jų nugaros. Malonūs žvilgsniai, šypsenos, o ypač nuoširdžiai, atvirai, su džiaugsmu, lyg seniai matytas giminaites jas sveikina jaunasis italas. Jis lyg kažko labai laukia, per visas mišias jis žvelgė į gražius palaidus jaunos lietuvaitės plaukus, visą laiką tematė tik tą plaukų kaskadą. Vyriausioji žaibiškai suvokia jo giminiško žvilgsnio prasmę ir mintimis ima raginti savo anūkę atsigręžti, suteikti tam jaunuoliui laukiamo džiaugsmo. Jau nori tarti „atsigręžk", bet žino, jog jauna mergaitė taip užklupta pasijus nelabai jaukiai. Tad tyli, nors širdyje kyla nebylus priešiškumas tokiai nemeiliai, tokiai nelanksčiai. Galop pati, neišlaikiusi lyg maldaujamo jaunuolio žvilgsnio, nusisuka. Ją apima visai nederamas Velykų ryto iškilmėms noras niuktelėti savo gražuolę į kuprą ir net išbarti, bet visa tai lieka niekieno nepastebėta.

Kai jos grįžta į senjoros Donatelos namus, visi laukiantieji jau nekantrau­ja –­ reikia greičiau sėstis prie vaišių stalo, nes lazanija po minutės bus iškepusi. Akimirksniu visos bažnyčioje apėmusios mintys išsisklaido, nes italų šeimos Velykų pusryčiai visai kitokie nei Lietuvoje, reikia viską suprasti, įsidėmėti, o dar norisi ir nufilmuoti. Labai trūksta ir itališkų žodžių, nors jų žiemą ir mokytasi, tad sunku be vertimo išsakyti kiek subtilesnius jausmus, ištarti pakilias, gražesnes, ilgesnes metaforiškas frazes. Visa tai kankina, nes šie puikūs žmonės nusipelnę gražaus ir išmintingai iškilmingo pašnekesio. Moterys pasiruošia itališkam vaišingumui, nes jaučiasi gerokai per silpnos jį deramai atlaikyti. Velykų pusryčių pradžiai trūksta ir pirmojo lietuviško Velykų valgio – virtų kiaušinių su sviestu, druska ir juoda duona. Nors kiaušinius Aušra ir nudažė, ir jais susidaužiam, bet italai jų nevalgo. Čia karalienės teisėm pirmuoju patiekalu į stalą atvyksta nuostabioji Andželino gaminta lazanija, tada įdaryti artišokai, salotos, pasiūlomas šių namų vynuogynų vynas iš nuosavo vyno rūsio – cantini. Džiuzepė jau imasi kepti svetainės židinyje ėrieną. Tenka taupyti jėgas, nes atnešami pica piena – nesaldūs šalti pyragai su įdarais, po jų specialūs tik ką iškepti Velykų saldumynai, vaisių salotos. Tuomet ateina eilė milžiniškoms šokoladinėms vištoms ir kavai. Velykoms italai vieni kitiems dovanoja milžiniškus šokoladinius kiaušinius, zuikius ir vištas. Sakomi tostai, klausomasi šeimos istorijų, užsuka pasisvečiuoti giminaičiai. Nauji tostai, juokas, malonūs pokalbiai, temperamentingos šnekos. Išskrendant Lietuvoje paliktas sniegas, o čia žydi migdolai, vynuogynų pievelėse spalvingi lauko gėlių žiedai praskaistino mūsų akis, per langą matyti tolimas pavasario žalumos sklidinas kalnas, pro debesis trykštantys saulės spinduliai lyg vėduoklės jo žaliuose šlaituose. Apima džiugi nuostaba, kad šiame tolimame krašte, už kalnų ir jūrų rasta tokių nuostabių žmonių, kurie tas moteris myli ir pripažįsta giminaitėmis.

Kai laikas eina taip maloniai ir įdomiai, kai meilė žmonėms liejasi per kraštus, tai bažnyčioje patirti sunkiai nusakomi įspūdžiai pamirštami, niekas apie juos kitiems ir neužsimena. Bet, pasirodo, kad visa, kas įkrenta į sielą, niekur nedingsta, tik tūno kaip sėkla ir laukia progos pasirodyti. O tų progų joms buvo ne viena, kai nuvyko į Florenciją.

Savo džiaugsmui pagyventi kelias dienas Florencijoje buvo vyriausios damos sumanymas. Galima sakyti, kad visą gyvenimą ji ėjo Florencijos link, šito žydinčios laimės miesto link. Literatūros studijos, meno istorijos knygos, dailės parodos, keistai niekuomet nesibaigiančios bičiulystės su gyvenimo srovių vis atnešamais dailininkais. Prieš keletą metų leidykloje jai netikėtai teko laimė rengti naują Dantės „Dieviškosios komedijos" leidimą su puikiomis Dorė graviūromis, o pernai labai susidomėjo Mykolo Kleopo Oginskio biografija ir tada nutarė būtinai susirasti jo kapavietę didingame Florencijos Santa Croce bazilikos panteone. Florencija buvo tas miestas, kuriame tikrovė pranoko visas svajones. Dar tuomet, kai rašydavo knygų recenzijas, teko perskaityti visą seriją Italijos „Giunti" leidyklos knygų apie žymiausius menininkus, tada ir sužinojo, kad garsiausi senieji italų dailininkai tapytojai į dažus dėdavo aukso dulkių. Bet tos aukso dulkės buvo tik teorija, iki Medičių rūmuose Uffici pamatė Botičelio „Amžinąjį pavasarį", „Venerą" ir pajuto, kad yra patekusi į belaikę grožio erdvę, senėjimo dėsniai ar šimtmečių našta čia nebuvo palietusi nei marmuro, nei pittura di pietra, nei auksinių Veneros plaukų.

Florencijoje tokių belaikiškumo patirčių išgyventa ne viena. Kai teko laimė įžengti į Santa Croce šventovę, buvo ankstyvas pavasario rytas, antra diena po Velykų iškilmių. Visa, ko buvo mokytasi apie Europos kultūrą, čia egzistavo ir siuntė amžinojo grožio vibracijas. Iškilminga, muzikali, nepaprastai erdvi centrinė nava, klaidžiojo ja, žvelgdama į nesuskaičiuojamus antkapinius pamink­lus, į grindyse suklotas balto marmuro antkapines plokštes. Viso pasaulio turistai čia lankosi, tad jų žingsniai išdildė aukso raidėmis paryškintus įrašus, tamsesnę spalvą įgavo meniški bareljefai, regalijų raižiniai. Keistas jausmas: tarsi visas oras vibruoja, pilnas didžiųjų kūrėjų žodžių, spalvų, muzikos garsų, tikrais muzikos akordais aidi ir žingsniai marmuro grindimis. Nuščiuvusi palenkia galvą prieš Mikelandželo antkapinį monumentą, pagarbus kuklumas apima žvelgiant į Dantės Aligjerio kenotafą, sukrėsta stovi prie Galilėjaus amžinojo poilsio vietos. Ir staiga pajunta – kaip nori surasti ir didįjį Oginskį. Paaiškėja, kad lietuviški žinynai, nurodydami Mykolo Kleopo Oginskio ieškoti netoli Mikelandželo, neklydo. Suranda Oginskio palaidojimo vietą Švč. Sakramento koplyčioje, kuri dar vadinama Castelliani vardu, greta altoriaus. Balto marmuro skulptūrinė kompozicija, sukurta skulptoriaus Francesco Pozzi, garbingai įprasmina Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valstybės ir visuomenės veikėjo, senatoriaus, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne" autoriaus amžinojo poilsio vietą. Daug kūrybingų metų Florencijoje praleido Oginskis, rašydamas savo „Atsiminimus", čia ir mirė, italės žmonos rūpesčiu perlaidotas Santa Croce. Kiekvienas lietuvis nudžiunga supratęs, kad Italijos panteone jo asmenyje pagerbta ir LDK istorija.

Bet didžiausi déjà vu pojūčio sukrėtimai laukė Dantės šeimos koplyčioje. Jau buvo aplankyti Dantės namai-muziejus, nufotografuoti rankraščiai ir bibliofilo aistros vertos retos knygas, apžiūrėtos Dantės šeimos genealoginės lentelės. Pasukusios siaura gatvele, priėjo labai kuklią Dantės šeimos koplyčią, žmonių čia beveik nebuvo, tad tyliai atsisėdome ir visos trys paskendome savo mintyse. Kai susikaupimo minutei praėjus vyriausioji moteris pakėlė galvą, tai dėmesį patraukė du paveikslai. Abiejų siužetas buvo tas pats: Dantė sutinka savąją Beat­ričę. Antrasis, tamsaus kolorito, turėjo galių. Šiame Roberto Tassi paveiksle galėjai jausti, jog nutapytos ne tik vyro ir moters figūros, šalia jų buvo ir nematomasis – Likimas. Paveiksle pagauta akimirka, visiems laikams sujungusi jaunąjį Dantę ir koplyčios durų fone, jų arkoje pamatytą merginą. Paveiksle įkomponuotas įrašas „Prio­ras Roberto Tassi suteikia palaiminimą Dantei ir Beat­ričei".

Išeidamos ant senosios koplyčios durų pastebėjo koncerto afišą: rytoj dešimtą vakaro rengiamas vargonų muzikos koncertas. Buvo rašoma, kad tai tradicinis Dantės vardo muzikos festivalio koncertas, o Velykų švenčių dienomis bus atliekamas pats žymiausias Johano Sebastiano Bacho kūrinys vargonams Tokata ir fuga d-moll. Labai nudžiugo, nes Velykų iškilmėms vis dar trūko pakylėjimo džiaugsmo, juk mažoje kaimo bažnytėlėje giesmės ir vargonai taip ir liko neišsipildžiusiu lūkesčiu. Visą kitą dieną neapleido mintys apie laukiamą koncertą. Nuo ryto iki vakaro lankydamos meno galerijas moterys labai pavargo, bet tą vakarą vyriausioji ne ėjo, o skrido priekyje tikra to žodžio prasme, nes jaunesnės vos spėjo. Ji atsisakė ir siūlomo vakarienei vyno ir retesnių užkandžių, labai bijojo pavėluoti. Florencijos bažnyčių varpai tuoj turėjo atskaičiuoti dešimt dūžių. Paskutinę akimirką jos įbėgo į Dantės skersgatvį ir nustėro –­ visos koplyčios durys buvo uždarytos, o storos mūro sienos atrodė amžinai nutilusios jau prieš kelis šimtmečius. Visos trys beviltiškai tylėjo. Staiga vienos visai nepastebimos mažos šoninės koplyčios durelės ėmė vertis, ir prieblandoje iš jų išniro nepaprastai keistas personažas, su tikrų tikriausiu Dantės laikų gobtuvu ant galvos, senovinio portreto kumpų kumpiausia nosimi, o jo rankose buvo milžiniškas raktas. Puolė moterys prie jo, prieblandoje veik vaiduokliško, užrakinančio koplyčios slaptąsias dureles. Ir kaip nudžiugo, kai jis šiuolaikine italų kalba paaiškino, kad koncertas vyks kitoje bažnyčioje –­­ Chiesa di Santa Margherita in Santa Maria de'Ricci, truputį vėliau, o jis senjoras palydės, nes kaip tik einantis tos kitos bažnyčios atrakinti. Palūkėjusios, kol bažnyčia buvo atverta, kurį laiką toje šventoje erdvėje buvo vienos. Degė visos žvakės, apšviečiančios balto marmuro skulptūras, bažnyčią puošė daugybė baltų rožių ir lelijų. Tylėjo pagaliau galėdamos atsikvėpti toje palaimintoje grožio karalijoje. Staiga jaunoji italo žmona tyliai, lyg pati sau pasakė žodžius, po kurių vyresnioji tiesiog apstulbo: „Žinot, aš jau turbūt senstu, nes niekaip negaliu liautis galvojusi apie tą akimirką kaimo bažnytėlėj, kai mūsų Gabija neatsisuko į tą jauną vaikiną. Jis taip maloniai žvelgė į mus, tarsi mes būtume geriausi seni giminaičiai, kuriuos jis pagaliau ir vėl sutiko. Ir aš su tokiu priekaištu vis galvoju ir galvoju, kodėl gi ji neatsisuko, pagaliau mane apima tikras pyktis, kad net norisi tą mūsų jauniklę apkulti." Vyresnioji žiūri labai nustebusi, kad pagaliau garsiai išsakomos jos pačios mintys, kurias taip pat visą laiką sau viena galvojo. Ir jos pradeda kalbėtis, viena per kitą kartoja, kad tas nepaaiškinamas kažkokio didžiulio praradimo jausmas, pasirodo, kamuoja jas abi, o toji šiuolaikinė piemenė vienintelė sau rami, nėmaž nesikankina. Ir jos vis spėlioja, iš kur tos jas abi aplankiusios keistos būsenos. Mintis nutraukia vargonų gaudimas, prasideda koncertas. Pagaliau Velykos ateina su visa didybe. Bacho tokatos ir fugos prabyla nuo griežtos didingos boso linijos iki dangiškai skaidrių aukščiausių regist­rų. Muzika tampa malda, kuri šlovina Dievą ir atnaujina dvasią. Ir kančia, ir rauda, ir mirtis, neviltis. Paskui vėl mažas šviesos blyksnis, sielvartas, abejonės, vos girdima melodija, o tada praėjusios laimės prisiminimai, papras­to gyvenimo džiaugsmų šviesa. Nūdienio pasaulio nukamuotą sielą gydo Bacho muzikoje slypintis nepalaužiamas tikėjimas ir harmonija. Fugos tema nepastebimai vis išauga iš energingos ir veržlios tokatos, veriasi begalinės, skaidrios erdvės, į kurias nepaliaujamai veržiasi siela, o Viešpats aplanko savo buvimu. Akimirką nutilus didingam vargonų gausmui, žvilgsnis vis krypsta į bažnyčios navoje žvakių apšviestą balto marmuro skulptūrą – Kristaus motina, laikanti ant rankų nukankintą sūnų, nuo muzikos ir žvakių mirgėjimo lyg atgyja, motinos skausmas veria ir reginčiojo širdį. Nuo neįprastų pojūčių gausos mintys pradeda keistai painiotis... Vėl prieš akis Dantės koplyčios paveikslo Beatričė. Atsigręždama į Dantę, jaunoji Beatričė Portinari tapo nemirtinga Dantės poe­zijos mūza šimtmečiams. Ir vėl apima veriantis skausmas, kad mūsų jaunoji mergaitė neatsigręžė, neatsigręžė, neatsigręžė, o dabar jau amžiams, šimtmečiams, tūkstantmečiams prarasta, prarasta toji gal lemtingoji akimirka, ją galėjusi pakylėti į meilės suteikiamą nemirtingumą.

Išeina visos į naktinę Florenciją apimtos keisčiausios nuotaikos. Vargonų koncertas atnešė išrišimą – „Kristus kėlė, mirtis krito", bet didinga Dantės skulptūra iš Florencijos aikštės labai priekaištingai žvelgia į šaltoką naujųjų amžių Beatričę, – ir šis siužetas lieka be atomazgos.